skip to Main Content

 www.landsbergizmas.lt

KNYGA, kuri pateikiama skaitytojams, turėjo pasirodyti bent jau prieš keliolika metų, nes jau tada buvo aišku, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje valdžia pateko ne į tų žmonių rankas, į kurias ji turėjo patekti. Jau pirmieji nepriklausomybės metai parodė, jog iš tikrųjų nėra kuriama jokia naujoji, iš tikrųjų laisva ir nepriklausoma  Lietuva, o tiktai griaunama visa tai, kas joje dar buvo likę nesugriauta ar sunkiausiomis okupacijos sąlygomis sukurta pasiaukojančių žmonių pastangomis. Deja, tą kart buvo pasikliauta fatalizmu arba patikėta avantiūristų žodžiais, kad einama teisingu keliu, kuriama aukštos moralės ir kultūros, klestinčios ekonomikos šalis.

Šiandien akivaizdžiai matome, kad Tautai iškilęs dar didesnis išnykimo pavojus, nei paskutiniais okupacijos metais, kai tam tikra visuomenės  dalis, prisitaikiusi prie nepalankių gyvenimo sąlygų, vis dėlto sugebėjo kažką pažangaus kurti, kai veikė negausus, bet tvirtas dvasinis pogrindis, sugebėjęs informuoti pasaulį apie tikrąją  Lietuvos būklę, pasirengęs ardyti kai kurias okupantų užmačias. Šiandien tegalime konstatuoti, kad per atgautos nepriklausomybės dvidešimtmetį netekome 670 tūkstančių išsilavinusių, darbingų  žmonių, pasirinkusių gyvenimą ne savoje šalyje, o emigracijoje, kur jiems yra užtikrintas bent šioks toks duonos kąsnis.

Lietuvoje gi neužtikrintas ne tik materialinis gyvenimas, bet negaluoja ir visos dvasinio gyvenimo sritys. Literatūroje ir mene neatsispindi esminės tautos gyvenimo ir žmogaus būties problemos, smunka mokslo lygmuo, siaurėja žmonių interesai. Pridygo menkaverčių profesorių, mokslo laipsnius ir vardus įgyjančių ne tikrais mokslo darbais, tikru visuomenės švietimu ir kultūros ugdymu, o korupcijos ir grupinių partinių interesų dėka. Visiškai negerbiami čia likę gyventi negausūs mokslo ir kultūros žmonės.

Per 20 nepriklausomybės metų beveik nepasirodė grožinės literatūras kūrinių, kino filmų ar dramos veikalų, objektyviai atspindinčių realų Tautos gyvenimą, keliančių į dienos šviesą opiausias visuomenės problemas. Pakartotinai žmonėms rodomi seni  okupacijos metais sukurti filmai ar dramos veikalai, kuriuos seniai reikėjo padėti į archyvus.

Jau prieš keliolika metų  iškilus Lietuvos rezistentas, du kartus oku¬pantų kalintas, net nuteistas myriop ir ne vieną mėnesį praleidęs mirtinin¬kų kameroje, parašęs vertingus atsiminimus  bei keletą kitų knygų, technikos mokslų dr. Liudas Dambrauskas teigė: „Lietuvai reikalinga ne desovietizacija, o  delandsbergizacija, kuri iš tikrųjų yra sovietizacijos tąsa, tik dar sparčiau ir platesniais mastais griaunanti Tautą ir žmogų!..”

 Deja, politinių partijų trintis, politikų įnirtinga kova dėl valdžios postų ir pavienių asmenų praturtėjimas trukdė giliau pažvelgti bei objektyviai įvertinti  susidariusią būklę šalyje. Šiandien tą procesą įgyvendinti  bus dar sunkiau, nes  ženkliai sumažėjo šviesių, dorų  žmonių, bet pagausėjo  ir sustiprėjo visuomenėje korupcinis sluoksnis, besiverčiantis landsbergizmo  sudarytomis galimybėmis gyventi nesąžiningai, išnaudojant ir alinant silpnesnius, ne¬mokančius kovoti su oligarchais ir jų pasekėjais. Korumpuota teisinė  siste¬ma valstybėje užkerta galimybes bet kokiai kovai su visuomenę žlugdančiais reiškiniais. Valdžios institucijos, kontroliuojamos  oligarchų ar tiesiog kriminalinio elemento, nereaguoja į  žmonių  skundus. Žiniasklaidos balsas negirdimas arba net ir ji yra paperkama. Susiformavo tokia viešojo gyvenimo praktika  arba, kaip dabar mėgstama sakyti, „viešoji erdvė“, kurioje nebelieka vietos tiesai, pažangiems gyvenimo reiškiniams.

Mes dar tada, kuriantis Lietuvos nepriklausomybei, pernelyg abejingai vertinome Vytauto Landsbergio  skverbimąsi prie valdžios, jo patologišką geismą sukurti savo kultą. Juk jau tada buvo nesunku pastebėti ne  tik jo norą uzurpuoti valdžią savo rankose, bet ir „privatizuoti“ pasipriešinimo istoriją!..

1992-ųjų vasarį, per tuo metu įvykusį buvusių politinių kalinių  steigiamąjį  suvažiavimą, kuris turėjo nubrėžti tam tikras naujojo nepriklausomo gyvenimo politines  ir moralines gaires, kaunietis J.Dailidė, buvęs KGB informatorius, dalijo  kai kuriems  suvažiavimo  dalyviams lapelius, kuriuose buvo  įrašyta keliolika pavardžių, tariamų komunistų, už kuriuos  buvo siūloma nebalsuoti. Iš tikrųjų tai buvo  šviesūs, protingi  žmonės. Kitą  dieną, po  rinkimų, paaiškėjo, kad tuos  lapelius dalijo KGB informatorius. Deja, ši „akcija“  savo tikslą pasiekė: Kalinių ir tremtinių sąjungos vadovais tapo  žmonės, ištikimai tarnaujantys konservatoriams.

Tokiu būdu iš reikšmingesnių valdžios postų, ir net iš ne itin  svarbių  valdiškų tarnybų, buvo šalinami žmonės, keliantys menkiausių abejonių ar įtarimus nelojalumu V.Lan­dsbergiui. Kadrų landsbergizavimas išstūmė daugelį intelektualių, gabių žmonių iš politinio gyvenimo ir apskritai iš profesinės veiklos, kuriai jie buvo pasirengę ir galėjo kompetentingai darbuotis. 

Pirmosios Vyriausybės nušalinimas, Alberto Šimėno dingimas ir Gedimino Vagnoriaus iškėlimas buvo viena iš pirmųjų reikšmingesnių Vytauto Landsbergio avantiūrų. Žmogus, neturintis jokios vadybinės patirties, net nedirbęs kolūkio brigadininku, paėmė valstybės vairą į savo rankas tokiu atsakingu momentu, kai jai reikėjo itin sumanaus, patyrusio vadovo. Ne be pagrindo buvęs aspiranto vadovas hab. dr. J.Antanavičius vėliau atsiprašė Seimo ir visuomenės už savo buvusio aspiranto G.Vagnoriaus „išdaigas“.  Tokiu būdu V.Landsbergio politinis avantiūrizmas prisidėjo prie totalinio Lietuvos ūkio griovimo. Neliko nepaliesta nė viena sritis. Griuvo ne tik kaimas, bet ir kultūra, socialinė rūpyba.

Kai Lietuvos žmonėms reikėjo santaikos, susitelkimo rimtam darbui, buvo rezgamos įvairiausios intrigos, kurstoma neapykanta. Ypač nekenčiami buvo disidentai, pasiaukojamai kovoję iki pat sovietinės okupacijos pabaigos. Kodėl? O gi todėl, kad pasipriešinimo istorija turėjo prasidėti nuo pono V.Landsbergio atėjimo į ją!.. 

Partizanų pasipriešinimas jau buvo nutolęs, lyg ir primirštas dalykas, nors apie jį dar šiek tiek buvo galima kalbėti. Tačiau dvasinis pasipriešinimas, trukęs daugiau nei kelis dešimtmečius, teikęs pasauliui informaciją apie Lietuvai okupacijos daromas žaizdas – tapo nereikalingu dalyku. „Kažkas ten buvo nereikšmingo“- taip dvasinį pasipriešinimą apibūdino V.Landsbergis. Jam nepatiko ir LGGRT centro pradėtas leisti vienintelis rezistencijos žurnalas „Tautos atmintis“. Tad vos sugrįžus konservatoriams į valdžią, nedelsiant buvo nušalintas Genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Vytautas Skuodis, septynerius metus kalėjęs, kartu su dr. Liudu Dambrausku bei kitais iškiliais disidentais leidęs mėnesinį  iliustruotą žurnalą „Tautos atmintis“, turėjęs kilnų tikslą – skelbti pastarųjų  dešimtmečių Lietuvos istorijos faktus. 

 Beje, dr. V. Skuodis buvo vienas pagrindinių iniciatorių, siekiant atnaujinti okupacijos metais „Lietuvių archyvo“  leidimą, kurio keturi tomai buvo išleisti nacių okupacijos metais, o dar vienas parengtas tomas nesuspėtas išleisti. Tas tomas buvo parengtas ir išleistas 1978 m. Jo pagrindą sudarė tremtinio pedagogo Alfonso Andriukaičio atsiminimai bei Molotovo-Ribentropo 1939 metų rugpjūčio pakto tekstas. Jis pateko į Vakarus ir ten buvo perspausdintas.

V.Landsbergiui vėl tapus Seimo pirmininku, nedelsiant buvo pasirūpinta, kad būtų pakeistas LGGRT centro vadovas V.Skuodis ir nutrauktas žurnalo „Tautos atmintis“  leidimas. Prieš dr. V. Skuodį  buvo pradėta uoli šmeižto kampanija, pranokusi buvusias A. Solženycino ir A.Sacharovo dergimo kampanijas. Dr. V. Skuodis buvo atleistas iš darbo, o į jo vietą paskirta ekskomjaunuolė  Dalia Kuodytė (šiuo metu – Seimo narė), kurios pirmasis įsakymas ir buvo – likviduoti žurnalą „Tautos atmintis“. Taip 1997 m. kovą, išleidus 15-ąjį žurnalo numerį, buvo sunaikintas žurnalas, kuriame suspėta, remiantis  dokumentais ir išlikusių gyvų žmonių pasakojimais, aprašyti Červenės tragediją, Vorkutos ir Norilsko kalinių sukilimus bei pateikti kitos vertingos istorinės medžiagos.

D.Kuodytė žurnalą „Tautos atmintis“ apibūdino kaip „neįdomų visais atžvilgiais“. Per savo daugiau nei dešimties metų vadovavimo  centrui laikotarpį ši „istorikė“, tiksliau archeologė, kurios  studijų bendras pažymių vidurkis tebuvo 3,62, neišleido ne tik „įdomaus“, bet ir apskritai jokio rezistencijos žurnalo!.. Aišku tik viena, D.Kuodytė įvykdė  „užsakovo“  užduotį – pasipriešinimo  istorija turi prasidėti nuo pono V. Landsbergio. Kolektyviniai buvusių politinių kalinių pareiškimai  ir reikalavimai atnaujinti žurnalo leidimą nesusilaukė nė menkiausio  dėmesio nei atsakymų.

Beje, ponas V.Landsbergis pamiršo  ir tą faktą, kad jo antroji žmona Gražina Ručytė mokėsi Panevėžyje mergaičių gimnazijoje, kur tolygioje berniukų gimnazijos klasėje mokėsi Vytautas Skuodis. Nors joks meilės jausmas jų nesiejo, jausdamas patriotinę pareigą, V.Skuodis jai  siųsdavo  siuntinėlius ir 1953 m. drauge  su bendramoksliu Vytautu Narbutu aplankė  ją tremtyje ir jos mokslo  draugę Onutę  Litvinaitę, vėliau tapusią Narbutiene  ir  iškilia muzikologe. Du draugai geležinkelio stotyje buvo saugumiečių sulaikyti  ir turėjo aiškintis, ko čia atvykę. Manau, jau vien tas  draugystės ir pagarbos jo žmonai G.Ručytei faktas turėjo sulaikyti profesorių V.Landsbergį nuo  tokių nepagrįstų išpuolių prieš garbingą žmogų, mokslininką ir patriotą V.Skuodį. Deja!..

Vargu ar išsklaidė gan didelės visuomenės dalies abejones dėl pono V.Landsbergio  taurumo, jo patriotinio padorumo „amžiaus byla“, iškelta velioniui rašytojui Vytautui Petkevičiui. Nors tariamai ši byla V.Landsbergio ir buvo laimėta, bet visuomenė  liko neįtikinta AT teisėjų argumentų tikrumu. Tuo verčia abejoti ir neseniai pasirodžiusi Prezidento Valdo Adamkaus atsiminimų knyga „Paskutinė kadencija“, kurioje jis rašo apie patirtą V.Landsbergio spaudimą dėl teisėjų, susijusių su byla prieš V.Petkevičių. Tautai šis klausimas visumoje taip ir liko neišspręstas. Kol į jį neatsakys kompetentinga valstybinė komisija, klausimas dėl politizuotos bylos baigties vis dar kamuos mūsų visuomenę. 

Politinė praktika daugelį žmonių verčia suabejoti tariamais profesoriaus V.Landsbergio „nuopelnais“ Lietuvai. Tautiečius nuolat kamuoja esminis klausimas – o kas jis toks yra iš tikrųjų?!.. Politinis veikėjas, iškovojęs ar net dovanojęs Lietuvai nepriklausomybę?  Tautos telkėjas naujam brandžiam istorijos tarpsniui? O gal nesantaikos kurstytojas, pastūmėjęs okupacijų nuvargintą Tautą į naujus vargus ir nelaimes? Ar gabus avantiūristas, pasinaudojęs reta proga pasisavinti ne jo, o pačios istorijos atliktu darbu, ir pasipuošti ta istorine šlove, kurios XX amžiuje siekė ne vienas politinis avantiūristas, už kurią tautos brangiai sumokėjo ne tik savo turtais, bet ir žmonių gyvybių aukomis?..

Minėdami tikrojo Tautos atgimimo dainiaus Maironio 150-ąsias gimimo metines, mes turėtume pradėti naują mūsų istorijos laikotarpį, istorijos į kurią sugrįžtų pagarba žmoniškumui ir tautiškumui, pagarba tikrajai laisvei ir nepriklausomybei. Tad mums tiesiog būtina pagaliau išsiaiškinti, kokią vietą dera užimti šioje knygoje aptariamam veikėjui mūsų skaudžioje, laisvės kovos istorijoje, idant pradėtume gyventi be melo ir nesantaikos.

P.S.

Liudytojo K.A.Purvinsko parodymai civilinėje byloje “Dėl Vytauto Landsbergio ieškinyje pateiktų Vytautui Petkevičiui kaltinimų už publicistiniame kūrinyje „Durniu laivas“ jo mirusio tėvo Vytauto Žemkalnio apšmeižimą“:

 

„1945-1949 metais Vytautas Landsbergis, niekieno nepersekiojamas ir nevaržomas sėkmingai mokėsi Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje, o 1950-1955 –studijavo prestižinėje Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje. 1952 m. vasario 22 d., būdamas antrame kurse, pasiprašė priimamas į VLKJS narius ir 1952 m. balandžio 9 d. jį priėmė į „šlovingąjį” komjaunimą, o VLKJS Vilniaus miesto komitetas tų pačių metų balandžio 11 d. nutarimu (protokolo Nr. 21) patvirtino šį priėmimą į komjaunuolių šeimą. Beje, stodamas į „šlovingąjį“ komjaunimą, savo autobiografijoje Vytautas Landsbergis taip rašė: „RAUDONOJI ARMIJA IŠVADAVO LIETUVA IR MANE SU MAMA”. 

Kaip labai aktyvų ir patikimą komjaunuolį, praėjus metams po priėmimo į komjaunimą, 1953 metais studentą Vytautą Landsbergį išrinko Konservatorijos visos komjaunimo organizacijos (tuomet joje buvo apie 150 komjaunuoliu) Komiteto nariu. O kaip žinia, be KGB ypač smulkaus filtro, tuo metu nieko neleisdavo rinkti i komjaunimo komitetą. Ypač tai buvo sekama ir kontroliuojama prestižinėse aukštosiose mokyklose. Būdamas aktyviu ir patikimu komjaunimo Komiteto nariu, studentas Vytautas Landsbergis dalyvavo beveik visuose Konservatorijos partines organizacijos susirinkimuose ir jos biuro posėdžiuose, o taip pat aktyviai gvildeno komjaunimo veiklos gerinimo ir plėtojimo problemas.

1955 m. birželio 24 d. Konservatorijos uždarame partiniame susirinkime (jame dalyvavo ir Vytautas Landsbergis) buvo svarstomi V kurso studentų egzaminu rezultatai. Šiame susirinkime ypač gerai buvo įvertintos tik studento Vytauto Landsbergio marksizmo leninizmo disciplinos įsisavintos ir įsisąmonintos žinios. Todėl neatsitiktinai, tik baigus Konservatorija, Vytautas Landsbergis, palaimintas KGB, ir buvo paskirtas bei pradėjo dirbti ne kur nors koncertmeisteriu ar muzikos mokytoju, o Konservatorijos marksizmo-leninizmo katedros dėstytoju, nors tikras specialistas-muzikas nebūtų ėmęsis studentų intelekto skurdinimo pasenusiais psiaudomoksliniais socializmo ir komunizmo postulatais.

Kaip žinia, Vytautą Landsbergį, jam dar besimokant Lietuvos konservatorijoje, dirbti KGB slaptu agentu užverbavo buvęs Lietuvos KGB žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas, Rainių kankinių egzekutorius N.Dušanskis, o jo patikimumą ir tinkamumą KGB agento darbui garantavo Slavinu klanas. Dėl to, tik baigęs muzikos mokslus ir įgijęs muzikanto kvalifikaciją, Vytautas Landsbergis ir buvo paskirtas valstybės gerai apmokamu marksistų-leniniečių dėstytoju, dirbo užverbuotu KGB agentu, įvardintu slapyvardžiu „Dėdulė”.

 

Landsbergių šeimynėlės 

paslaptys:

 

1945-1949 m. V. Landsbergis, nepersekiojamas ir nevaržomas, mokėsi Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje.

1950-1955 – studijavo prestižinėje Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje. 

1952 m. vasario 22 d., būdamas antrame kurse, pasiprašė priimamas į VLKJS narius.

1952 m. balandžio 9 d. jį priėmė į „šlovingąjį” komjaunimą. 

1953 m. kaip labai aktyvų ir patikimą komjaunuolį, studentą V. Landsbergį išrinko Konservatorijos komjaunimo organizacijos (joje buvo apie 150 komjaunuolių) Komiteto nariu. Be KGB ypač smulkaus filtro, tuo metu nieko nerinkdavo į komjaunimo komitetą. Būdamas aktyviu ir patikimu komjaunimo Komiteto nariu, studentas V. Landsbergis dalyvavo beveik visuose Konservatorijos partinės organizacijos susirinkimuose ir jos biuro posėdžiuose, aktyviai gvildeno komjaunimo veiklos gerinimo ir plėtojimo problemas. 

V. Landsbergis per visus tarybinius metus niekieno nevaržomas ir netrukdomas vis aukščiau ir aukščiau kopė karjeros laiptais. 

1957-1974 m. jis dirbo tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute vyr. dėstytoju ir docentu.

1974-1978 m. – LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete docentu. 

1969 m. jam buvo suteiktas menotyros mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnis.

1978 m. suteiktas profesoriaus mokslinis vardas.

Nuo 1978 m. V. Landsbergis – LTSR valstybinės konservatorijos profesorius. 

1982 09 29 LKP CK biuro, su grifu „visiškai slaptai“, nutarimu V. Landsbergiui suteiktas labai prestižinis LTSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 

1975 m. V. Landsbergiui buvo paskirta ir Lietuvos TSR valstybinė premija. 

1980 03 14 V. Landsbergio žmonai G. Landsbergienei (buvusiai tremtinei – K.P.) LKP CK biuro, su grifu „visiškai slaptai“, nutarimu „Už nuopelnus vystant ir plėtojant tarybinį muzikinį meną ir aktyvią visuomeninę veiklą“ suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusios artistės garbės vardas. Pažymėtina, kad tuo metu Lietuvoje antibolševikinės praeities žmonėms (taip pat sutuoktiniams ir jų vaikams. – K.P.) jokių valstybinių apdovanojimų ir premijų, mokslinių laipsnių ir mokslinių vardų nebuvo teikiama. Tik labai išimtinais ir labai retais atvejais ir tik KGB struktūrų gerai patikrintų atitinkamų duomenų pagrindu buvo galima siūlyti teikti tokius apdovanojimus. Todėl Vytauto Landsbergio minėti apdovanojimai bei kiti „nuopelnai“ tarybinei valdžiai yra priskirtini prie ypač retų išimčių ir nesuvokiamo KGB bei LKP CK biuro dosnumo.

1985-1988 metais V. Landsbergis buvo paskirtas leidžiamos „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ visų keturių tomų redakcinės kolegijos, tai yra TARYBINĖS CENZŪROS – mažojo „Glavlito“- 13-uoju nariu ( redakcinėje kolegijoje buvo 23 nariai). Tada respublikinių laikraščių, žurnalų, enciklopedijų ir kitų spaudinių redakciniu kolegijų nariai buvo skiriami-tvirtinami tik LKP CK biuro nutarimais.

Klausimas, kodėl ir kokiais tikslais muzikologas, menotyros mokslų kandidatas (dabar daktaras) V. Landsbergis buvo paskirtas „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ keturių tomų redakcinės kolegijos nariu? Juk pirmuoju šios enciklopedijos redakcinės kolegijos nariu jau buvo paskirtos muzikologas, menotyros mokslų kandidatas (dabar daktaras) J. Antanavičius. Kam tuomet buvo reikalingi tokie pat du muzikologai ir menotyros mokslų kandidatai toje pačioje redkolegijoje?

KGB struktūros visada gerai žinojo, kur ir kokiais tikslais patikimus kadrus implantuoti į „kontroliuojamus objektus“ ir tokiu būdu gauti išsamią jiems reikalingą agentūrinę informaciją.

 

Mums reikia tiesos, bet ne melo 

 

Be jokios abejonės V.Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku pritariant KGB ir LKP CK. O kodėl Tarybų valdžia juo taip pasitikėjo, tai kitas klausimas, kuris bus užduodamas tol, kol nebus išslaptinti atitinkami KGB archyvai Maskvoje. Nereikėtų neigti to, kad V.Landsbergis, siekdamas įtikti Sąjūdžio radikalams, taikstėsi prie jų ir nepateisino KGB ir Partijos pasitikėjimo. 

Tai transformacija, kuri nereikalauja net įrodymų. Už tai smerkti V.Landsbergio nederėtų, bet tiesą žinoti reikėtų. Sakoma, kad pačiu didžiausiu internacionalistu tampa tik nutautėjęs nacionalistas. Taip ir V.Landsbergis iš komunizmo idealų propaguotojo virto aršiu antikomunistu – tik todėl, kad iškiltų valdžioje ir joje išliktų kuo ilgiau!.. Nereikia V.Landsbergio nei per daug smerkti, nei jo aukštinti. Nereikia daryti jo svarbiausiu Lietuvos išlaisvintoju „Rezistentu Nr.1“. Griūnant TSRS Lietuva būtų išsilaisvinusi prie bet kurio lyderio. 

Tik būtų mažiau supriešinta, būtų kur kas vieningesnė ir, ko gero, turtingesnė, nes juk visi griovimai prasidėjo ir vyko V.Landsbergiui žinant ir pritariant. Turbūt ne šiaip sau beveik vienbalsiai 1992 metais Tauta atsisakė V.Landsbergio ir G.Vagnoriaus politikos.

 

Facebook komentarai
Back To Top
Enable referrer and click cookie to search for pro webber