skip to Main Content

 

„Snoro“ akcininkas V.Antonovas : „Ieškinys prieš Lietuvą gali padidėti iki 11,8 mlrd. eurų“

 

Rusijos teisės sistemos artimiausiu metu laukia precedentas – „Snoro“ banko savininko Vladimiro Antonovo 40 mlrd. rublių (apie 557 mln. eurų) ieškinys, kurį Maskvos arbitražo teismas pradės nagrinėti rugsėjo 22 d. 

Ieškovas prašo priteisti jam žalą, padarytą dėl banko „Snoras“ nacionalizacijos 2011 m., o taip mat atlyginti moralinę žalą, kurią jis patyrė dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymų, lydėjusių banko nacionalizaciją. Toks teismo procesas tapo įmanomu po to, kai Rusijoje buvo priimtas įstatymas, kuris nuo sausio 1 d. panaikino užsienio šalių teisinį imunitetą.

 

V.Antonovas mano, kad „Snoras“ buvo užgrobtas ir sunaikintas, nes Dalia Grybauskaitė bijojo, kad jis ims finansuoti opoziciją Lietuvos prezidentei

 

Interviu RIA Novosti V.Antonovas papasakojo, kodėl jis kreipėsi į teismą, ir ko jis tikisi iš šio proceso:

Priminkite, kas nutiko 2011 m. ?

– Formaliai valstybė nacionalizavo banką. Tačiau iš tikrųjų bankas buvo užgrobtas ir eksproprijuotas. 2011 m. lapkričio 16 d. į banką įsiveržė užsieniečių būrys, ką faktiškai uždraudžia ir Lietuvos įstatymai, ir išjungė banką, tiesiog ištraukdami laidą iš rozetės. Išjungė visai normaliai dirbantį ir pelną gaunantį banką.

Ar nebuvo požymių, kad bankas gali bankrutuoti?

– Žinoma, kad ne. Bankas turėjo milijardą litų savo korespondencinėje sąskaitoje, kada į banką atėjo minėti piliečiai.

Tai kokia buvo rasta priežastis banką uždaryti?

Tai paslaptis, dengiama rūko. Bankas tuo metu jau turėjo išplatinęs naują akcijų emisiją, kuri buvo išpirkta. Lapkričio 18 d. ta akcijų emisija turėjo būti įregistruota. 2011 m. lapkričio pabaigoje mes gavome leidimo valdyti banką pratęsimą pagal Lietuvos banko procedūras. Iš esmės, niekas nelaukė, kad tai pakryps įvykiai. Tai, kad įvyko, buvo labiau panašu į kovinį filmą, o ne į nacionalizaciją. kaip pavyzdys – Latvijoje buvo nacionalizuotas bankas Pagex, kurio akcininkai susitarė su valstybe, ir pasirašė sutartį. Tai vyko 2008 m., kai šis bankas dėl pasaulio finansų krizės tapo nemokus. Nacionalizacija – tai ilgas procesas, ir banko savininkai dar metus dirbo banke, perduodami jo turtą ir reikalus. O „Snore“ viskas įvyko greitai ir triukšmingai. Beje, po to Lietuvos Seimas sudarė tyrimo komisiją, kuri taip pat nustatė, kad bankas buvo nacionalizuotas pažeidžiant procedūras. Parlamentarai padarė išvadas, tačiau dėl jų taip ir neįvyko balsavimas, nes ponai iš partijos, kuri palaiko prezidentę, tiesiog atsistojo ir išėjo.

Vietos žiniasklaida rašė, cituodama prezidentę, kad tomis dienomis iš Lietuvos vyko masinis pinigų pervedimas?

– Iš mūsų banko nevyko joks pinigų pervedimas – galima  paimti banko balansą to mėnesio – jis koks buvo, toks ir liko. Kitas dalykas, kad kai ponai iš „Zolfo Cooper“ (kompanija, kuri vykdė banko laikinojo administratoriaus funkcijas) pateko į banką, jie pamatė, kad jo korespondencinėje sąskaitoje aibė pinigų. Paskui, kad vežė banko pinigus iš skyrių, gryni pinigai tiesiog netilpo į seifus – juos laikė maišuose ant žemės. 

Niekas neketino išvesti banko aktyvų. Tai priklausė nuo manęs ir Raimundo Baranausko (banko prezidento ir antro akcininko) . Kitas dalykas, kad tuo metu buvo didinamas banko kapitalas, o tai reiškia, kad kitame banke buvo sukauptos didelės sumos emisijai išpirkti bus ten laikomos, kol  bus gautas leidimas naujai emisijai. Žinoma, kad jiems kažkaip reikia pateisinti tą nacionalizaciją, todėl ir sako, kad buvo išvedami aktyvai arba plaunami pinigai. Juk Lietuvos valdžia negali pasakyti, kad banką uždarė tik todėl, kad jie to norėjo.

Tai jūs sakote, kad iki lapkričio 16 d. nebuvo jokio bankroto požymių, aktyvai taip pat nejudėjo, bankas buvo tiesiog užgrobtas?

– Buvo įprasta operacijų diena. Bankas baigė pavedimus litais (litų klieringas), ir baigėsi operacijos eurais, 16 val. turėjo atsidaryti Amerikos rinkos, tačiau banką atjungė 15.55 val.

Banką atjungė nuo SWIFT sistemos?

– Taip, į tą kambarį, kuriame atliekamos SWIFT pavedimai, nei aš, nei Baranauskas negalėjo užteiti, tik įgalioti asmenys. Tačiau tie grobikai tam, kad patektų į tą kambarį, smogė net apsaugos viršininkui – tai buvo paliudyta teisme.

Žmogui 70 metų, buvęs Lietuvos vidaus reikalų ministras, generolas. Kadangi bankas, kaip mes manėme, yra civilizuotoje Europos šalyje, jis buvo visas pastatytas iš stiklo, į jį patekti nebuvo sunku – buvo tik apsauginiai prie įėjimo.. 

Ar jums nekilo kokių nors nuojautų prieš šią operaciją?

– Jokių. Mes su Baranausku tuo metu buvome komandiruotėje Kijeve, „Snoro“ dukteriniame banke, ir ten sužinojome, kad bankas užgrobtas. Atėjo Lietuvos banko laiškas elektroniniu paštu, kuriame mes buvome kviečiami į pasitarimą LB dėl naujų akcijų emisijos registravimo. Tačiau kažkas dėl geros dūšios matyt prie šio laiško prisegė ir dar vieną laišką (attashment). Mes jį atidarėme, perskaitėme, plaukai piestu pasistojo. Paskambinome LB pirmininkui – jūs ką darote, tai juk nusikaltimas . Į ką šis atsakė, kad sprendimas jau priimtas, darykite, ką norite.

Ir kokie buvo jūsų pirmi žingsniai?

– Aš nuskridau į Latviją, į „Snoro“ dukterinį banką, bandydamas stabilizuoti jo darbą. Tačiau man į mobilųjį telefoną paskambino ir pasakė, kad tas bankas jau Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl geriau išvažiuok.

O kodėl negrįžote į Lietuvą?

– Nes buvo akivaizdu, kad ten važiuoti neverta. Tai supranta kiekvienas sveikai mąstantis žmogus. Todėl mes ir nuvykome į Latviją, tačiau ir ten supratome, kad ir tą aktyvą iš mūsų atims, nes jis de jure susijęs su „Snoru“. Todėl ir nuskridome į Kijevą, ten dukterinį banką stabilizavome, jis dar ilgai dirbo.

Kaip įvykiai klostėsi po banko užgrobimo?

– Puikiai, Seimas pakeitė septynis įstatymus per vieną dieną, lapkričio 18 d. mes suprantame, kad tam, kad pakeisti septynis įstatymus, reikia dėl jų tartis su visuomene, išdiskutuoti, nubalsuoti, pasirašyti.

Tai jūs sakote, kad tie įstatymai buvo iš anksto parengti?

– Žinoma, nes tie įstatymai leido nacionalizuoti banką būtent tokiu būdu, kaip tai ir buvo padaryta. Taip pat pakeitimai numatė, kad galima laikinuoju banko administratoriumi pakviesti užsienio kompaniją, kuri paskui taps banko likviduotoja.

Buvo pasamdyta britų kompanija „Zolfo Cooper“, labai maža Anglijos įmonė, kuri, beje, jau uždaryta. Kaip nebeliko ir visų bendrovių, kurios dalyvavo banko ‚Snoras“ likvidavime, administravime ir konsultavime. Jos arba susijungė, arba užsidarė.

Ar  Zolfo Cooper buvo sukurta specialiai tam, kad likviduoti banką „Snoras“?

– Ne, nes tai tikras verslas Anglijoje – kompanijų administravimas ir likvidavimas, toks įteisintas reketas, jie visi teismo tarnautojai, todėl su jais bylinėtis neįmanoma. Zolfo Cooper turėjo daugiausiai patirties – ji likvidavo bendroves, valdančias didelį viešbutį Škotijoje. Zolfo Cooper vadovas taip pat buvo ir „Snoro“ laikinosios administracijos vadovas – jis taip pat direktorius ir kompanijos Kroll, kuri užsiėmė privačia žvalgyba. Kropp tyrinėjo mane, Baranauską, visą mūsų grupę – dėl to, kad mes norėjome įsigyti kompaniją Saab. Todėl Kropp negalėjo valdyti ir administruoti su manimi susijusių aktyvų dėl interesų konfliktų, taip nepriimtina. Įdomu tai, kad Lietuvoje dirba visas didysis ketvertas (didžiausios pasaulyje audito bendrovės) – PricewaterhouseCoopers, Deloitte, Ernst&Young, KPMG. Su trijomis iš jų mes dirbome, taigi buvo interesų konfliktas, tik su „praicais“ neturėjome jokių reikalų. Ir „priceWaterHousecooprs“ kažkodėl pralaimėjo konkursą dėl „Snoro“ administravimo. Didžiausia pasaulyje audito kompanija pralaimėjo tokiai skylei, koks buvo Zolfo Cooper. Pastaroji iš „Snoro“ pasiėmė 140 mln. dolerių – tai fantastiniai pinigai net ir Londono miestui

Aš Londone ilgai gyvenau, visus ten pažįstu. Administratorių pasaulis nedidelis, visi jie tarpusavyje bendrauja. Apie tokius pinigus ten ilgai ir gyvai buvo diskutuojama.

Daugiau niekur pasaulyje nėra tokių pavyzdžių, kad 140 mln. dolerių būtų sumokėta už tokių kaip Snoro aktyvų administravimą ir likvidavimą. Manau, kad tokių pavyzdžių nėra niekur pasaulyje.

Žiniasklaida pranešė, kad „Snore“ trūko pinigų atsiskaityti su indėlininkais, ir naujiems administratoriams reikėjo skolintis, kad jiems gražinti pinigus?

– Nė vienas bankas neturi šimtaprocentinio likvidumo, tai neįmanoma. Yra aktyvai, kreditai, pinigų visiems iš karto neužtenka. Tam ir sugalvoti likvidumo normatyvai. Mūsų bankas visada viršijo likvidumo normatyvus, ir tiesą sakant, aš niekada nesupratau ekonominės logikos, kodėl su banku reikėjo pasielgti būtent taip

Reikia prisiminti, kad keturis milijardus litų, kuriuos sumokėjo Snoro indėlininkams, reikėjo pasiskolinti iš Skandinavijos bankų. Nors jokių fizinių išmokų nebuvo – tiesiog Indėlių draudimo sąskaitą perkėlė iš Snoro į SEb banką

Reikia taip suprasti, kad bankas galėjo dirbti toliau, net ir pasikeitus jo savininkui. Ar Lietuvai neapsimokėjo jį palikti?

– Lietuva buvo naudinga turėti banką Snoras. O kam jis kliudė, tai, taip pat aišku.

Turite omenyje konkurentus?

– Baltijos šalių konkurencinė aplinka labai griežta, palyginti su didelėmis šalimis, ir mes iš tikrųjų trukdėme Skandinavijos bankams, tačiau būtų per drąsu dėl visko juos kaltinti. Greičiau tai susiję su ponios, kuri dabar valdo Lietuvą, galvojimo būdu ir mentalitetu. Snoras buvo septintas didžiausias mokesčių mokėtojas Lietuvoje, valdė didžiausią mažmeninį bankininkystės tinklą, aptarnavome maždaug milijoną klientų, kas trijų milijonų gyventojų šaliai labai daug, ir teoriškai tai lojalus mums elektoratas. Ponios mintis ir baimė, matyt, buvo ta, kad ji galvojo, kad mes galime finansuoti kokius nors rinkimus. Visa žiniasklaida vienaip ar kitaip priklausė mums – ne todėl, kad mes to norėjome. Tiesiog kai kuri žiniasklaida ėmė iš mūsų kreditus, tačiau atėjus 2008 m. krizei nebegalėjo gražinti skolų ir todėl mes pasiėmėm įmones, kiti skolas mokėjo. Ir visa ta puikia veikianti bendrovė priklauso Rusijos piliečiui, nes aš niekada neturėjau kitos šalies pilietybės. Aš manau, kad Grybauskaitė parodė, kaip Europos šalys elgsis su rusais. Nors aš su Grybauskaite asmeniškai nepažįstamas. Baranauskas pažįstamas, o aš ne.

Ar Lietuvoje nepriimta, kad valdžia susitinka su didžiuoju verslu, kaip pas mus?

– Su buvusias šalies vadovais aš neblogai pažįstamas, tame tarpe ir su Brazausku. Jeigu anksčiau galėjau paskambinti Lietuvos banko primininkui ir pasiprašyti į priėmimą, tai patekti pas dabartinį LB vadovą Vasiliauską buvo sunku. Kai jis atėjo, LB tapo visiškai uždara organizacija. Beje, 2011 m. birželio 19 d. įvyko susitikimas su Vasiliausku, kurio metu jis domėjosi mūsų planais dėl žiniasklaidos, ir tai mane labai nustebino.

Kai įvyko užgrobimas, ar jūs ėmėtės kokių nors teisinių žingsnių, kad užginčyti banko nacionalizaciją ir dėl jos priimtus įstatymus?

– Taip išėjo, kad mus iškarto atkirto nuo bet kokių resursų. Pinigai visame pasaulyje buvo užblokuoti. Mes dar turėjome iliuziją, kad pavyks išsaugoti kai kurį turtą, tačiau kadangi dirbo profesionalai iš Kroll, tai jie labai greitai viską uždarė. Todėl labai greitai baigėsi pinigai, o be jų bylinėtis neįmanoma. Be to, telkėme dėmesį tam, kad laimėti ekstradicijos iš Anglijos bylą, ir tam taip pat reikėjo nemažai pinigų.

Kodėl tik pradėjus keturiems metams nutarėte kreiptis į Maskvos arbitražo teismą? Matyt, ir dėl ieškinio senaties gali kilti problemų?

– Senatis nesuėjo. Jeigu jūs laiku informuojate atsakovą, tai senaties terminas nebeskaičiuojamas. Ir mums tai daėjo – 2012 m. informavome Lietuvą, kad nesutinkame su veiksmais banko adresu, ir ketiname su ja bylinėtis. Kodėl tik šiais metais? Ūkanotąją Angliją palikome 2015 m. – reikėjo pailsėti, vėliau surasti žmones, kurie mums padės. Paramą man pareiškė fondas „Palimsest“, kuris gina rusų investicijas užsienyje. Fondas jau surengė tarptautinį kolokviumą Ženevoje kartu su JAV, Izraelio, Vokietijos advokatais, kurie peržiūrėjo bylą, ir nutarė, kad reikia paduoti ieškinį. Ir daryti tai Rusijoje, nes nuo 2016 m. pasikeitė šalies teisėkūra, Rusijos teismo sprendimai jau galioja ne vien Rusijoje

Turite omenyje tai, kad pradėjo galioti teisinio imuniteto apribojimo įstatymas, kuris numato, kad Rusijos teismas gali nepaisyti užsienio šalies teisinio imuniteto, jeigu anksčiau ta šalis pažeidė Rusijos imunitetą?

– Visiškai teisingai. Kadangi aš registruotas Maskvoje, nutarėme kreiptis į Maskvos arbitražo teismą. Tuo labiau, kad čia dar yra banko „Snoras“ turto, kuris teismo sprendimu jau yra areštuotas. Nors to turto žinoma, nepakaks kompensuoti žalai, kurią mes prašome priteisti. Turite su[rasti, kad tai tik pirmas ieškinys. Snoras buvo didelės verslo grupės dalis, todėl ieškinio suma didės kelis kartus.

Kitaip sakant, prašysite, kad būtų padengta žala, padaryta visai „Snoro“ grupei?

– Žinoma, manau, kad kalbėsime apie maždaug 230-250 mlrd. rublių ieškinį prieš Lietuvos Respubliką. Šiuo metu bandome paskaičiuoti visos grupės vertę. Tai didelis darbas, nes bandome gauti kai kuriuos dokumentus, kiti prarasti. Tai didelis darbas, tačiau artimiausiu metu jau turėsime skaičius ir galėsime padidinti savo ieškinio sumą. Pagrindiniu visos grupės žlugimo kaltininku yra Lietuvos Respublika. Vėliau teisininkai išanalizuos pretenzijų Latvijai galimybę, nes Latvija dar Anglijoje mane de jure pripažino banko savininku, pagrindiniu naudos gavėju, nors Latvijoje bankas buvo tik Snoro „dukra“, o aš jame buvau tik direktorių taryboje. Latvijoje mes turėjome ne tik banką, tačiau ir dar vieną didelę kompaniją AirBaltic. Todėl klausimų dėl žalos kyla, ir juos nagrinėja teisininkai.

Ar gali ieškinys bus paduotas ir prieš Latviją?

– Ne tik prieš Latviją. Galvojame apie tai. Ieškiniai visoms šalims, kurios šioje situacijoje veikė necivilizuotai, gali būti pateikti. Tačiau apie juos dar anksti kalbėti. Galiu tik pasakyti, kad labiausiai civilizuota pasirodė esanti Panama. Ši šalis nepradėjo nei blokuoti mūsų aktyvų, nei reaguoti į telefonogramas. Ji paprašė atsiųsti oficialius kaltinimus ir įrodymus, kokius nors sprendimus. Kadangi niekas nieko neatsiuntė, jie leido mums ramiai parduoti savo banką Panamoje. Be jokių negatyvių pasekmių banko indėlininkams ir klientams. Tas bankas ten iki šiol veikia.

Savo ieškinyje prieš Lietuvą taip pat nurodote, kad jūs šmeižia Lietuvos prezidentės pasisakymai. Kurie konkrečiai?

– Primenu, D.Grybauskaitė sakė, kad Snoras yra rusiškas bankas. Nors tai Lietuvoje registruota įmonė, kurios akcijos kotiruojamos Lietuvos biržoje. Kitas jos teiginys, kad mes organizavome ataką prieš Lietuvos bankinę sistemą, kurią neva aš surengiau. Grybauskaitė daug ko prikalbėjo – kad mes nusikaltėliai, kad mums ne vieta civilizuotose rinkose, kaip Lietuva. Bet juk yra ir nekaltumo prezumpcija. Juk pirma reikia tokius dalykus įrodyti, o paskui skelbti. Lietuva šiandien bando imtis įvairų veiksmų, kad nedalyvauti šiame teisme, kad atbuline data mane nuteisti. Dėl visų šių peripetijų mes kartu su užsienio advokatais susirinksime Kaliningrade rugsėjo 17 d., ir dar kartą pasirengsime teismo procesui Maskvoje. Renginyje galės dalyvauti visi žurnalistai.

Ketinate asmeniškai dalyvauti teismo procese?

– Į civilinę bylą aš galiu neiti, vesti bylą per advokatą, tačiau šiuo atveju, ypač jeigu Lietuva nuspręstų dalyvauti šiame procese, aš žinoma, eisiu pats.

Jūs šioje byloje dalyvausite tik kaip privatus asmuo, bandantis atgauti savo pinigus. Ar kaip koks pionierius, kuris pirmas gina rusų investuotojus užsienyje?

– Politiką atskirkim. Lietuva bando į šią bylą įvelti politiką, ir be jos tokių istorijų nebūna, nors mes visada stengdavomės nuo politikos laikytis nuošaliau. Šiuo atveju aš labiausiai noriu atstatyti teisingumą. Nes pinigus ir taip moku uždirbti. Verslo grupė buvo brangi, mes ją ilgai kūrėme – praradome dešimt metų. O čia kažkas atėjo, kaip dramblys porceliano parduotuvėje, viską sudaužė, ir dar sako, kad mes patys kalti. Taip, pinigus teks gražinti. Todėl čia nėra jokios misijos. Svarbiausia, kas bus gerai ir naudinga, tai jeigu bus patvirtintas mūsų teismų eksteritorijos principas. Tai reikš, kad ir kiti investuotojai galės rinktis Rusijos teismą savo teisėms ginti. Šią bylą atidžiai nagrinės daug teismų ir teisininkų – tai gerai mūsų šaliai.

 

P.s. kaip žinia, Lietuva iki šiol neapsisprendžia, ar dalyvauti šioje byloje Maskvos arbitražo teisme

 

 

Facebook komentarai
Back To Top