skip to Main Content

 

Generalinei prokuratūrai, Seimo valdybai

Pareiškėjas Aurimas Drižius, a.k.

Konstitucijos pr. 23b, Vilnius

2020 m. kovo 17 d.

 

Skundas dėl generalinio prokuroro Evaldo Pašilio ir visos eilės teisėjų, dengiančių labai sunkius nusikaltimus, nusikaltimų – tarnybinių pareigų neatlikimo

LR generalinis prokuroras E.Pašilis, 2019-09-25 nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 624-276/2016  (1A-29-851/2017) atsisakė atnaujinti šią baudžiamąją bylą, nors jam buvo pateikti įrodymai, kad minėtoje byloje „nukentėjęs“ A.Sadeckas davė melagingus parodymus, o Vilniaus apygardos teismo teisėja A.Survilienė, dengdama šį nusikaltimą, suklastojo oficialų dokumentą – teismo nutartį, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip išgelbėjo A.Sadecką nuo atsakomybės.

Tokiu būdu gen. prokuroras, tiek ir teisėja A.Survilienė padarė nusikaltimą, įvardijamą kaip tarnybos pareigų neatlikimas ir dokumento suklastojimas

Kreipiausi į prokuratūrą dėl  Vilniaus apygardos teismo teisėjos Aivos Survilienės nusikalstamų veiklų – dokumento klastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo.

Nurodžiau tokias aplinkybes :

Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“.

Vėliau, kadangi pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.

Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net septynis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia,  daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.

 T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo  sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu,  tai pačiai „teismų“ sistemai  ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“.

Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.

Nurodžiau, kad tik viena Vilniaus apygardos teismo teisėja išdrįso priimti nutartį kelti bylą A.Sadeckui, kurią šis pavadino „laikinu nesusipratimu“.

Net ir po to, kaip ta pati Vilniaus apygardos prokuratūra pripažino, kad teismai mano bylose priima visiškai neteisėtus sprendimus, generalinis prokuroras Pašilis atsisakė atnaujinti minėtą baudžiamąsias bylas.

E.Pašilis nurodė : „Vilniaus apygardos teismas (jau minėta Survilienė) , išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal privataus kaltintojo A. Sadecko apeliacinį skundą, 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. išteisinamąjį nuosprendį ir pripažinęs A. Drižių kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, jam paskyrė bausmę – 10 mėnesių laisvės atėmimo.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžiu A. Drižius nuteistas už tai, kad per visuomenės informavimo priemonę paskleisdamas straipsnius apie A. Sadecką jį apšmeižė, t. y.: 2012 m. rugpjūčio 18 d. savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ (2012 m. rugpjūčio 18- 24 d. Nr. 33 (389)) straipsnyje „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“ paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius A. Sadecką, jo garbę ir orumą: <…> Tam, kad nuslėptų buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko nusikaltimus…

2013 m. vasario 2 d. savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ (2013 m. vasario 2-8 d. Nr. 5 (412)) straipsnyje „Mafijos teisėjai, prokurorai ir žurnalistai?“ paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius A. Sadecką, jo garbę ir orumą: <…> LL redaktorius A. Drižius nuleistas tris kartus pagal melagingus A. Sadecko parodymus trijose baudžiamosiose bylose;

Generalinės prokuratūros ONKT  skyriaus prokuroras Ramūnas Šileika 2019-05-16 priėmė nutartį atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos Aivos Survilienės, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Grizicko, Panevėžio apygardos teismo teisėjo Evaldo Vanago nusikalstamos veiklos, tačiau kartu pripažino, kad visi minėti teisėjai priėmė „galimai neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus“.

Tai, kad teisėjai piktnaudžiavo tarnyba ir klastojo savo nutartis, pagaliau pripažino ir prokuratūra, kuri kartu nurodė, kad negali kelti baudžiamųjų bylų minėtiems teisėjams, nes „net ir teismo priimtas galimai neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas nėra baudžiamosios atsakomybės dalyku, nes baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio priemonės, turi būti imamasi tik tada,  kai tai neišvengiama ir kitomis teisinėmis ir socialinėmis priemonės apginti pažeidžiamų teisinių gėrių nėra“.

Tiesa, prokuroras R.Šileika man nepaaiškino, kokiomis kitomis priemonėmis man galima ginti savo pažeistus interesus šiuo atveju, kai mane teisia teisėjų nusikalstama organizuota gauja.

Dar 2018 m. buvau nuteistas tokio apylinkės teismo teisėjo D.Grizicko „už nepagarbą teismui“, nes savo skunde pavadinau Vilniaus apygardos teismo teisėją Aivą Survilienę nusikaltėle.

 Nurodžiau ir pateikiau įrodymus, kad teisėja A.Survilienė „nuolat klastoja savo nutartis, aptarnauja nusikaltėlius ir jiems dirba“, ir paprašiau ją nušalinti nuo mano skundų nagrinėjimo. Teisėja Survilienė kreipėsi į prokuratūrą „dėl nepagarbos teismui“, ir toks A.Survilienės kolega Vilniaus apylinkės teismo teisėjas D.Grizickas, kuris pats pripažino, kad artimai pažįsta teisėją A.Survilienę, tačiau nenusišalino nuo bylos, o  mane nuteisė už tai, kad aš negerbiu teisėjo A.Survilienės. Galiausiai visa ši gauja mane nuteisė dvejiems metams laisvės atėmimo lygtinai „už nepagarbą teismui“.

Teisėja A.Survilienė prieš tai mane nuteisė už tariamą tokio Kriminalinės policijos biuro steigėjo Alvydo Sadecko tariamą šmeižtą. Mat A.Sadeckas dar prieš dešimt metų teismų rankomis įvedė cenzūrą ir uždraudė man rašyti straipsnius apie A.Sadecko vaidmenį “Mažeikių naftos” privatizavime. Nors pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra šiame privatizavime, vienasmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos “Mažeikių naftos” akcijos, ir pats apie tai gyrėsi  teismo posėdyje, nagrinėjant Vytauto Kabailos baudžiamąją bylą Nr. 1-913/2006, tačiau teisėja A.Survilienė nusprendė, kad teismo posėdžio protokolas yra mano išgalvotas.

A.Survlienei nurodžiau, kad teismų praktika nurodo, kad “faktus labai lengva patikrinti ir įsitikinti, kad tai realūs įvykiai, o ne mano fantazijos vaisius”, ir pateikiau A.Sadecko parodymus teismo posėdyje, nagrinėjant minėtą bylą Nr. 1-913/2006,  kuriame jis gyrėsi, kad “įstatymo projektas yra mano pačio taisytas”. T.y. A.Sadeckas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, pagal savo kompetenciją išbraukė iš Nacionali nio saugumo pagrindų įstatymo projekto nuostatą, kad “Mažeikių naftą” gali įsigyti tik NATO šalyse registruotos įmonės. Tokiu būdu A.Sadeckas atvėrė kelią “Mažeikių naftą” įsigyti Rusijos įmonei “Jukos”. Tačiau kartu A.Sadeckas padavė “prevencinį ieškinį” uždrausti jį sieti su “Mažeikių naftos” privatizavimu, ir teismai dešimt metų šoka pagal A.Sadecko dūdelę nurodydami, kad jis niekaip nėra susijęs su minėtų privatizavimu.

Visus mano skundus dėl melagingų A.Sadecko parodymų teisme, kad jis niekaip nesusijęs su “Mažeikių naftos” privatizavimu, nagrinėjo tokia jau minėta teisėja A.Survilienė. Ji tris kartus suklastojo savo nutartis, pridengdama Alvydo Sadecko nusikalstamą veiklą. Teisėja A.Survilienė savo nutartyse nurodė, kad mano pateikti faktai tėra “mano subjektyvi nuomonė”, ir remdamasi savo melaginga išvada, atmetė mano skundus, o mane pati nuteisė dėl tariamo A.Sadecko šmeižto. Nors pateikiau faktus, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tuos faktus įrodančius dokumentus, tačiau teisėja A.Survilienė visus šiuos faktus pavadino mano išgalvotais, ir nurodė, kad tokių dalykų nėra buvę, t.y. tai yra „subjektyvūs duomenys“.

Kai teismo paprašiau nušalinti A.Survilienė nuo mano skundų nagrinėjimo, ji labai įsižeidė, padavė dar vieną skundą – dėl “nepagarbos teismui”.

Visiems šiems tariamiems teismams buvo pateikti tokie įrodymai:

A.Sadeckas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, 2001 m. asmeniškai pataisė Lietuvos Respublikos Seimo 2001-08-02 priimtą Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo Įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą. Šių įstatymų pakeitimo tikslas – leisti Rusijos kompanijai „Jukos“ įsigyti trečdalį „VViIliams“ valdomų „Mažeikių naftos“ akcijų, o taip pat įsigyti ir naujai valstybės išleidžiamą ir valdomą akcijų paketą, kad pirkėjas valdytų daugiau nei 51 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų. Kitaip sakant, A.Sadeckas vienasmeniškai padirbėjo, kad kontrolinis „Mažeikių naftos“ valdomų akcijų paketas pereitų Rusijos kompanijos „Jukos“ nuosavybėn. Tam reikėjo pakeisti kelis įstatymus, kurie draudė Lietuvos strategines įmones pirkti įmonėms iš šalių, kurios nėra NATO narės, t.y. Rusijos bendrovėms.

Asmeniškai A.Sadeckui „pataisius“ šį projektą, buvo pakeista jau minėto reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, išdėstant ją taip: Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcininkų struktūros, valdymo bei aprūpinimo energetiniais ištekliais klausimai sprendžiami netaikant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Nacionalinio saugumo pagrindai“ 1 dalies 4 skyriaus skirsnio „Ekonominė politika“ apribojimų.

Asmeniškai A. Sadeckui pakoregavus šį įstatymą, „Mažeikių naftos“ pirkėjui nebebuvo taikoma prieš tai įstatyme numatyta sąlyga, kad jos pirkėjas gali būti tik NATO šaliai priklausanti bendrovė, be to, šiame įstatyme buvo numatytos įvairios sąlygos, kuriomis AB „Mažeikių nafta“ akcijų pirkėjas galės įsigyti šios įmonės naujos emisijos akcijų, įstatyme išsamiai aprašyta, kaip ir kokiomis sąlygomis „Mažeikių naftos*’ pirkėjas galės pirkti šios įmonės akcijų, t. y. ją privatizuoti.

  1. Sadeckas teismo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-913/2006 prisipažino, kad „pakeitimo įstatymo projektai mano pačio pataisyti“, prisipažino, kad asmeniškai taisė minėto įstatymo projektą, o vėliau keturiose baudžiamosiose bylose paneigė – neva jis nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime, ir niekaip šiame procese nedalyvavo. Neva tai padarė Seimas, o ne konkretus pilietis – A.Sadeckas.

Nurodžiau, kad toks A.Sadecko veikimas yra neteisėtas ir nusikalstamas, tai yra veikimas Lietuvai nedraugiškos valstybės Rusijos atžvilgiu, nes buvo naudingas Rusijos įmonei „Jukos“. Kitaip sakant, A.Sadecko veikimas šiuo atveju prilygsta valstybės išdavimui. 0 tam, kad nuslėpti savo nusikaltimus, A.Sadeckas padavė teismui „prevencinį ieškinį“, kuriuo pareikalavo įvesti cenzūrą ir uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Tokie yra faktai, o teisėja A.Survilienė juos vadina „subjektyviu duomenų vertinimu“ „nepagrįstais argumentais“ (tačiau nepaaiškina, kodėl tie argumentai nepagrįsti arba subjektyvūs).

Nors tai yra pagrįsti objektyvūs duomenis, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tai yra nurodęs Lietuvos Aukščiausias teismas. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.

Kai pateikiau visus šiuos įrodymus teismui, teisėja A.Survilienė, negalėdama jų paneigti, tiesiog juos įvardino „subjektyviais duomenis“, ir nurodė, kad „nėra duomenų, patvirtinančių, kad Sadeckas padarė nusikalstamą veiklą, numatytą BK 235 str.“ (melagingas skundas).

Tiesa, apylinkės teismas nedrįso taip akivaizdžiai klastoti savo nutarties, tad pripažino, kad A.Sadeckas melavo, tačiau neva tai darė “netyčia”.  O teisėja Survilienė apskritai atsisakė vertinti šį faktą, ir nurodė, kad tai „neobjektyvūs duomenis“.  Kreipiausi į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos A.Survilienei dėl nusikaltimo, BK 300 str. įvardintą kaip „dokumento suklastojimas“, padarymo.

Mat pagal BK 300 str. prasmę suklastotu laikytinas tikras dokumentas, kurio turinys neteisėtai pakeistas: veikiant jo materialinę formą arba įrašant į jį neteisingus duomenis“.

A.Survilienė į savo nutartį įrašė žinomai melagingus duomenis ir tokiu būdu jį suklastojo. A.Survilienė ne tik kad nevertino mano pateiktų įrodymų, tačiau dar ir nuteisė, t.y. padarė dar vieną nusikaltimą, įvardijamą kaip „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“.

Teismų sistema gana ilgai stūmdė tą mano skundą, kol galiausiai jis nusėdo Panevėžio apygardos teisme.  Šio teismo teisėjas E.Vanagas man išaiškino, kodė teisėjai gali daryti bet kokius nusikaltimus – tai yra todėl, kad “teisėjai yra nepriklausomi”, ir bylas nagrinėja pagal savo “vidinį įsitikinimą”.

Nors apylinkės teismas mane buvo išteisinęs dėl tariamo Sadecko šmeižto, kai parašiau, kad buvau nuteistas pagal melagingą A.Sadecko skundą, tačiau teisėja A.Survilienė nusprendė, kad “Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad straipsniuose paskleista informacija yra žurnalisto nuomonė ir situacijos vertinimas išdėstant žurnalisto asmeninio pobūdžio informaciją, yra nepagrista“.

A . Survilienė nurodė, kad „Šiuo atveju minėtame savaitraštyje išsakomą informaciją A. Drižius pateikė kaip faktus, sukurdamas jų tikrumo ir objektyvumo iliuziją, tekste nenaudojo jokių nuorodų, kurios atskleistų, jog pateikiama informacija yra tik jo asmeninė ir subjektyvi nuomone (nenaudojo vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį atskleidžiančių įterpinių, tokių kaip: mano manymu, mano supratimu, aš manau, man atrodo, aš galvoju ir 1.1.), kas leidžia daryti išvadą, kad A. Drižiaus straipsniuose buvo konstatuojami faktai, o ne skleidžiama asmeninė subjektyvi nuomonė. A. Drižiaus samprotavimai dėl A. Sadecko neva melagingų parodymų neturi jokio faktinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima laikyti, kad A. Drižius, rašydamas apie A.Sadecką, sąmoningai neiškreipia jo turimų duomenų“.

 

Nors minėtai teisėjų kolegijai buvo pateikti visi mano įrodymai, kad Sadeckas ne tik buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau neigė savo bet kokias sąsajas su šia įmone, kad vadovavo „Mažeikių naftos“ privatizacijai, asmeniškai keisdamas privatizavimo įstatymus, tačiau neigė savo bet kokias sąsajas su minėtu privatizavimu. Todėl tokius Sadecko veiksmus ir skundus aš įvertinau kaip melagingus.

Teisėja Survilienė privalėjo juos įvertinti, nes Teismų įstatymas aiškiai sako, kad „teismai priima nutartis remdamiesi įrodymais“, tačiau visus mano pateiktus įrodymus teisėja Survilienė ignoravo, mano pateiktus duomenis vadino „nepagrįstais“ ir taip padarė nusikaltimą – tarnybos pareigų neatlikimą.

Pati teisėja A.Survilienė minėtos b.bylos nagrinėjimo metu manęs paklausė, kodėl aš įvardinau, kad A.Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavime yra neteisėtas – jai buvo paaiškinta, kad Konstitucijos teismas jau yra išaiškinęs, kad visas minėtas privatizavimo procesas įvardintas kaip neteisėtas, todėl bet kokie sadeckų veiksmai šiame procese – taip pat neteisėti. Be to, asmeniškai teisėjai Survilienei klausiant paaiškinau, kad A.Sadeckas, būdamas „Mažeikių naftos“ akcininkų, nenusišalino nuo privatizavimo reikalų, nors privalėjo tai padaryti. Žinoma, kad aš šio atvirai mafijai tarnaujančio taip vadinamo Vilniaus apygardos teismo kolegijos buvau nuteistas, ir garbi kolegija nieko nepasisakė apie mano pateiktus įrodymus. Nesugebėdami jų paneigti, mane vis tiek nuteisė, nors apylinkės teismas mane šioje byloje buvo išteisinęs.

Savo nuosprendyje Survilienė nurodė, kad „faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas“. Jai tereikėjo įvertinti mano įvardintus faktus ir palyginti su Sadecko parodymais, tačiau minėta teisėjų kolegija visų minėtų faktų ir tiesos nebandė tikrinti ir vertinti. Nors įstatymas įpareigoja teisėjus vertinti pateikiamus įrodymus ir dėl jų pasisakyti, Survilienė tai daryti atsisako, ir taip nuolat daro nusikaltimą, kuris įvardijamas kaip „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“, ir dokumentų klastojimas.

Teisėja Survilienė šioje byloje dar kartą įprasmino stalininį teisingumą ir apskritai atsisakė vertinti bent kokius A.Drižiaus pateiktus įrodymus. „Laisvo laikraščio“ redaktorius Aurimas Drižius buvo nuteistas jau bene 10-ą kartą už savo profesinę veiklą. Anksčiau buvo teisiamas dėl cenzūros, dabar – dėl tariamo Alvydo Sadecko šmeižto.. Nors A.Drižius pateikė bent 10 įrodymų, kokius esminius „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmus atliko A.Sadeckas, o teisme sakė, kad jis niekaip su tuo privatizavimu nesusijęs, tačiau Vilniaus apygardos teismas nė vieno iš šių įrodymų nevertino ir taip dar kartą patvirtino A.Drižiaus teiginį, kad šis teismas yra „nusikalstamas susivienijimas“. Nors Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Rainys dėl minėtų teiginių jau buvo išteisinęs A.Drižių.

 

Be to, savo nutartyje Survilienė dar kartą parašė melą : „byloje nėra duomenų, kad Drižius būtų kreipęsis į policiją dėl Sadecko melagingų parodymų“. Tai melas, nes visas mano atsiliepimas ir visi aukščiau minėti straipsniai kaip tik apie tai ir kalba – kaip prokuratūra ir teismai dengia A.Sadecką nuo atsakomybės, ir suminėta gal dešimt kartų, kai aš kreipiausi j prokuratūrą dėl melagingų Sadecko parodymų. O teisėja Survilienė rašo, kad aš niekada nesikreipiau dėl Sadecko melagingų parodymų ir taip eilinį kartą suklastoją savo nutartį.

Po šio nuosprendžio teisėja Šurvilenė toliau nagrinėjo mano skundus dėl melagingų Sadecko parodymų, ir juos atmetinėjo, nors prašiau teismo ją nušalinti.

Teismų įstatymas numato, kad teisėjas, vykdydamas teisingumą, klauso tik įstatymo. Jeigu teisėjas nevykdo įstatymo, o jį ignoruoja ir sąmoningai laužo, jis nebegali prisidengti savo „nepriklausomybe“, nes tada sugriūtų visa teisinė sistema ir bet koks įstatymų laužymas būtų pateisintas valstybės pareigūno „nepriklausomybe“.

Vilniaus apylinkės teismo nutartyje byloje nr. ITS-2832-784/2016 nurodo, kada teisėjai padaro veiką, priešinga teisei: „teisėjo procesinė veikla baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinama tik esant faktiniams duomenims apie tai, kad rengdamasis nagrinėti bylą, ją nagrinėdamas ar atlikdamas kitus teisėjo kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėjas pažeidė teisės aktų nuostatas ir šie pažeidimai yra tokio pobūdžio bei masto, jog atitinka BK nurodytų nusikalstamų veikų požymius ir nėra procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui pradėti“.

Visos šios aplinkybės ir įrodymai buvo pateiktos gen. prokurorui E.Pašiliui, tačiau jis niekaip nevertino šių įrodymų – neva mano prašymas neatitinka įstatymo reikalavimo. Tokiu būdu E.Pašilis padarė nusikaltimą – tarnybos pareigų neatlikimą. Jis privalėjo atnaujinti šią bylą ir pradėti tyrimą dėl melagingų A.sadecko parodymų, tačiau ir toliau dengė šiuos nusikaltimus.

  BK 229 str. numato atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko :: dėl to valstybė. ES. tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė dideles žales. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Todėl objektyvioji nusikaltimo pusė šio nusikaltimo įstatyme įtvirtinta išsamiai: 1) priešinga valstybės tarnyba veika – neatlikimas valstybės tarnautojo ar valstybės pareigūno pareigų arba jų atlikimas netinkamai: 2) pasekmės – valstybės tarnybos pareigų neatlikimu padaryta didelė žala valstybės interesams ar kitiems asmenims; 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Neatlikimai savo pareigų – tai kaltininko neteisėtas neveikimas tarnyboje. Asmuo nevykdo tų pareigų, funkcijų, kurios priklauso jo, kaip valstybės tarnybos tarnautojo ar pareigūno kompetencijai, ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti. Netinkamas atlikimas savo pareigų – tai situacija, kai kaltininkas atlieka savo tarnybines pareigas, vykdo pavestus įgaliojimus, bet daro tai netinkamu laiku, pavėluotai, nevisiškai, paviršutiniškai, nepakankamai aktyviai, neatidžiai, nekokybiškai, bet kaip, formaliai atmestinai, neefektyviai.

Būtent taip ir elgėsi ir prokuroras Pašilis, ir  Vilniaus apygardos teismo teisėja A.Survilienė. Jie atsisakė vertinti mano pateiktus įrodymus, nors turėjo pareigą juos įvertinti. Žinodami, kad negali jų paneigti, ji tiesiog juos ignoravo, ir mane nuteisė, taip padarydami man didelę žalą. 

Naujai paaiškėjusios aplinkybės yra šios – pati prokuratūra, priimdama nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjų Survilienės, Grizicko ir Vanaho atžvilgiu, pripažino, kad minėti teisėjai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus ir piktnaudžiavo tarnyba.

BPK aiškiai nurodo, kad prokuroras arba teismas aiškiai pasisako dėl kiekvieno man pateikto įrodymo, ir privalo jį argumentuotai paneigti. Šiuo atveju teismas tik remiasi savo išgalvotomis haliucinacijomis, kad visų mano paminėtų faktų nebuvo. Prašau prokuroro įvertinti visus mano pateiktus faktus.

Kai paprašiau nusišalinti teisėją Survilienė nuo mano skundų nagrinėjimo ir nurodžiau, kad ji yra dokumentų klastotoja.

Tai reiškia, kad mano tikslas rašant prašymą buvo ne pažeminti ar paniekinti teisėją A.Survilienę ar teismą, bet tokia forma aš išreiškiau argumentus, kodėl ši teisėja turi būti nušalinta nuo mano skundo nagrinėjimo.

 

Pavadinau A.Survilienę „pseudoteisėja“ todėl, kad ši teisėja nuolat klastoja dokumentus, tuo atlikdama nusikalstamus veiksmus, nes piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, padėdama nusikaltėliams išvengti baudžiamosios atsakomybės; be to, pažymėjau, kad teisėja A.Survilienė pažeidžia įstatymą, nes nagrinėdama bylas nevertina pateikiamų įrodymų ir dėl jų nepasisako.

 

Kokias aplinkybes privalėjo nustatyti teismas, nagrinėdamas šią bylą? Visų pirma, išsiaiškinti, kodėl A.Drižius kaltina teisėją, kad ji klastoja dokumentus ir kad piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, nevertindama pateiktų įrodymų.

 

 Jeigu teismas nustatytų, kad neturėdamas jokio realaus pagrindo, vien tik siekdamas apšmeižti, pažeminti ir paniekinti teisėją, A.Drižius tyčia šitaip parašė apie teisėją A.Survilienę, jis privalėtų būti baudžiamas. Tokiu atveju apkaltinamasis nuosprendis būtų teisingas ir teisėtas.

 

Tačiau vien tik pareiškimas, kad teisėjas nesąžiningai atlieka tarnybines pareigas, negali būti vertinamas kaip nepagarba teismui. Jeigu A.Drižius pateikia teismui konkrečius pavyzdžius, kurie rodo, kad ši teisėja yra iš tikrųjų suklastojusi vieną ar daugiau dokumentų, kad ji iš tikrųjų nevertino pateiktų įrodymų, priimdama procesinius sprendimus (nežiūrint, kad teisėja už tokius veiksmus ir nebūtų oficialiai bausta), tokiu atveju A.Drižius negalėtų būti baudžiamąja tvarka apkaltintas nepagarba teismui. Tai aiškiai rodytų, kad A.Drižiaus tyčia buvo nukreipta ne parodyti nepagarbą teismui, o išreikšti motyvus, kodėl teisėja A.Survilienė privalo būti nušalinta nuo jo bylos nagrinėjimo.

 

Kaip galima suprasti iš Kauno apygardos teismo nutarties, nei pirmosios instancijos teismas (šią A.Drižiaus bylą išnagrinėjo eksperimentais neteisėtai paleisdamas iš arešto sunkių nusikaltimų padarymu įtariamus asmenis išgarsėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas D.Grizickas), nei apeliacine tvarka nagrinėdama bylą Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų kolegija šios esminės aplinkybės visai nevertino. Dar daugiau: nutartyje Kauno apygardos teismo teisėjai nurodė, kad ši aplinkybė neturi jokios reikšmės! Štai kaip teisėjai Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė ir Algerdas Urbšys parašė:

Nors apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl teismo priimtų sprendimų kitose bylose ir jų pagrjstumo bei netinkamo įrodymų vertinimo, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismo priimti sprendimai kitose bylose šioje baudžiamojoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl A.Drižiaus nuteisimo pagal BK 232 straipsnį, neturi jokios reikšmės apelianto padarytos veikos vertinimui, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 255 straipsnio 1 dalis).

 

Baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 1 dalyje nurodyta apie bylos nagrinėjimo teisme ribas:

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

 

Teisėjai K.Dargužis, D.Šiugždinytė ir A.Urbšys nesibodi griebtis akivaizdžios demagogijos: juk neprašė teisiamasis A.Drižius, kad teisėjai šioje byloje teistų teisėją A.Survilienę dėl dokumentų klastojimo ar kitų jos padarytų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nusikalstamų veiksmų. A.Drižius tik pagrindė savo teiginius, kodėl jis įsitikinęs, kad teisėja A.Survilienė padarė nusikaltimus, todėl pavadino ją nusikaltėle ir prašė, kad ji būtų nušalinta nuo jo bylos nagrinėjimo.

 

Teisėjai net susipainiojo savo vertinimuose: rašo, kad aplinkybės, jog kitose A.Drižiaus bylose priimti įstatymą pažeidžiantys sprendimai šiai bylai neturi jokios reikšmes, bet kartu pažymėjo, kad A.Drižiaus pasisakymai apie teisėją A.Survilienę „neatitinka tikrovei”.

 

Kodėl jie neatitinka tikrovei? Teismas privalėjo apie tai nurodyti nutartyje, bet apie tai nei žodžio. Tai rodo, kad ne tik teisėja A.Survilienė, bet ir Kauno apygardos teismo teisėjai K.Dargužis, D.Šiugždinytė ir A.Urbšys nevertina pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisako. Tik paneigus A.Drižiaus pateiktus įrodymus, kad A.Survilienė klastoja dokumentus ir atlieka kitus jo nurodytus nusikalstamus veiksmus, A.Drižius galėjo būti pripažintas kaltu.

Teisiamojo A.Drižiaus pasisakymai apie teisėją A.Survilienę yra jo pateikti teismui įrodymai, kuriuos teismas privalo vertinti. įstatyme – Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Vadinasi, A.Drižiaus pateiktus įrodymus apie tai, kad A.Survilienė klastoja dokumentus ir piktnaudžiauja tarnybine padėtimi teismas privalėjo įvertinti. Kadangi teismas šiuos įrodymus atmetė, privalėjo nurodyti motyvus, kodėl A.Drižiaus pateikti įrodymai atmetami.

 

Kauno apygardos teismo nutartis šioje A.Drižiaus byloje akivaizdžiai neteisėta, nes šiurkščiai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas – teismas nevertino A.Drižiaus pateiktų įrodymų, tyčia neteisėtai tvirtindamas, kad jie neturi jokios reikšmės. Kaip gali neturėti reikšmės įrodymai, kuriais A.Drižius neigia savo kaltę, aiškindamas, kad jis neturėjo tikslo (tyčios) reikšti nepagarbą teismui, o pareikšdamas, kad teisėja A.Survilienė nagrinėdama bylas daro nusikaltimus, pagrinde savo prašymo reikalavimą nušalinti nuo jo bylos nagrinėjimo teisėją A.Survilienę. Reiktų tikėtis, kad kasacinė instancija į tai atsižvelgs.

Būtina pažymėti ir tai, kad A.Drižius prašyme nušalinti teisėją nevartojo jokių keiksmų, jokių pažeminančių, pasityčiojančių ar kitokių nepagarbą teismui ar teisėjai A.Survilienei išreiškiančių žodžių ar išsireiškimų. Jis tik nurodė, kad prašo teisėją A.Survilienę nušalinti nuo jo bylos nagrinėjimo, nes ši teisėja daro nusikaltimus, nagrinėdama bylas. Vien tik nurodymas, kad teisiamasis nepasitiki teisėja, kuri jo įsitikinimu nesąžiningai nagrinėja bylas, negali būti kvalifikuojamas kaip teismo negerbimas ir žmogus už tai pripažįstamas nusikaltėliu.

Kai teisiamasis A.Drižius teismui pateikia įrodymus, kodėl jis įsitikinęs, kad teisėja A.Survilienė nagrinėdama bylas klastoja dokumentus ir piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, teismas privalo šiuos A.Drižiaus nurodytus faktus patikrinti ir dėl jų pasisakyti nuosprendyje. Kita vertus, ar gali A.Drižius, kaip ir bet kuris kitas Lietuvos gyventojas, gerbti teismą ir teisėjus, kurie vykdydami teisingumą piktnaudžiauja tarnybine padėtimi?

Pagalvokime, kokį precedentą sukuria ši byla. Ji rodo, kad vien už tai, kad žmogus, įsitikinęs, jog teisėjas nesąžiningai vykdo teisingumą apie tai viešai pareiškia, jis persekiojamas baudžiamąja tvarka ir baudžiamas kaip nusikaltėlis. Ar visuomenė gali gerbti tokius teisėjus ir tokius teismus? Dar svarbiau: ar visuomenė gali toleruoti tokius teismus?

 

Remdamasis išdėstytu, prokuroro prašau :

  1. Atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-787-893/2018, kuria aš buvau nuteistas tariamų teisėjų dėl nepagarbos tariamai teisėjai Aivos Survilienės. Visi mano pateikti faktai įrodo, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra „Mažeikių naftos“ privatizavime, pateikė melagingą skundą, kad jis su tuo privatizavimu nebuvo susijęs, o teisėja Survilienė sąmoningai dengė šią nusiskalstamą veiklą. Vadinadamas Survilienę nusikaltėle, aš sakiau savo nuomone, kuri pagrįsta mano paminėtais faktais.
  2. Atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1A-29-851/2017, kuria aš buvau nuteistas jau minėtos teisėjos Survilienės dėl tariamo Sadecko šmeižto, kai parašiau, kad buvau nuteistas pagal melagingus Sadecko parodymus ir skundus. Kad jie melagingi, jau įrodžiau, o prokuratūra jau pripažino, kad teisėjai sąmoningai priėmė neteisėtas ir nepagrįstas nutartis.
  3. Prašau atnaujinti abi mano paminėtas bylas ir mane išteisinti, man nepadarius jokios nusikalstamos veiklos. Atkreipiu prokuroro dėmesį, kad kita Vilniaus apygardos teismo teisėja Kolyčienė mane išteisino analogiškoje byloje 1A-299-989/2016 dėl tariamo Sadecko šmeižto.
  4. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl gen. Prokuroro Pašilio ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos A.Survilienės nusikaltimų – tarnybos pareigų neatlikimo ir dokumento klastojimo.

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top