skip to Main Content

ŠIUKŠLYNE  IŠKAPSTYTAS  JUBILIEJUS

Pasirausti portalo Delfi.ru šiukšlių konteineryje neturiu nei laiko, nei noro. Bet kartais mano žingeidūs bičiuliai iškapsto jame ypač dvokiančius dalykėlius ir paskambina: „Na, perskaityk. Atradom minčių perliuką“. Taip atsitiko ir šį kartą. Jie paskambino, aš perskaičiau. Eilinį kartą nusispjoviau.

Jaunas (mano anūkų metų) klaipėdietis Denisas Kišinevskis pasikapstė kažkokiuose šiukšlių konteineriuose ir parašė straipsnį skambiu pavadinimu: „Povandeninio karo asų kalvė: kaip prieš 80 metų hitlerinė Vokietija pavertė Klaipėdą submarinų baze“.

Nesiimu komentuoti šio jauniklio, akivaizdžiai pretenduojančio tapti istoriku, rašinio. Na, iškapstė jis kažkokiuose (žinoma, vokiečių) šaltiniuose informaciją apie nacių povandeninio laivyno bazės įkūrimą ir egzistavimą smetoninės valdžios jiems padovanotoje Klaipėdoje. Ir ką? Argi mums, šių dienų lietuviško miesto gyventojams, labai aktualu žinoti, kokiomis pajėgomis kryžiuočių palikuonys ruošėsi pradėti savo kruviną žygį į Rytus, jau pirmomis karo dienomis savo tankų vikšrais maigant Lietuvos žemelę?

Tikrai perskaitęs būčiau paprašęs bičiulių daugiau nebrukti man tokių „mokslinių darbų“ apie rudojo okupanto šeimininkavimą Klaipėdoje. Žegtelti ir imtis plunksnos privertė vienintelis sakinys: „Beje, šiais metais Lietuvos jūrų sostinė mini savotišką jubiliejų: prieš 80 metų Klaipėda tapo vokiečių submarinų baze ir povandenininkų paruošimo centru“.

Ką, Klaipėda mini tokį jubiliejų? Vaikeli, Denisai, atsipeikėk. Klaipėdiečiai šiemet, nepaisant karantino, iškilmingai paminėjo miesto išvadavimo jubiliejų – prieš 75 metus naciai su visomis savo dar nenuskandintomis submarinomis buvo priversti nešti kudašių iš paskutinio užgrobto Lietuvos lopinėlio. O kad Klaipėda būtų minėjusi Tavo minimą jubiliejų, neteko girdėti, taigi klaipėdiečių nešmeišk. Gal koks nors beprotnamyje apgyvendintas žmogelis ir pakėlė ta proga taurelę. Gal. Jo reikalas.

Ir vis dėlto ši nuotraukomis iliustruota D.Kišinevskio medžiaga privertė susimąstyti. Mintyse blaškėsi klausimas: kodėl mūsų gretose atsiranda jaunų žmonių, siekiančių Niurnberge pasmerkto miriop nusikalstamo režimo pasiruošimo karui istorijas su pasigėrėjimu kelti viešumon ir net kalbėti apie tamsius jubiliejus, kurie, esą, pas mus  minimi? Taip samprotaujant galima nusišnekėti, jog kitais metais reikėtų paminėti ne Vilties ir Gedulo dieną, o iškilmingai Tarybų Sąjungos užpuolimo jubiliejų, apgailestaujant, kad karą naciai pralaimėjo ir žemėlapyje išliko Lietuvos vardas. Ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialo Pagėgiuose „Oflag-53“ įkūrimo 80-metis ne už kalnų. Gal tokie jaunikliai, kaip Denisas, pametės ir jo paminėjimo iniciatyvą? O Ablingos tragedijos 80-mečio kitais metais nereikėtų minėti? Gal metas užmiršti tokius „nereikšmingus“ įvykius? Kaip užmiršome tuos liaudies meistrų rankomis žmonių skausmu prabilusius ąžuolus, kurių jau ne vienas papuvęs nugriuvo. Nes istoriją jau bando rašyti ne korono, o kitokiu virusu užkrėsti jaunikliai. Spaudos laisvė? Bet ir ji turi ribas, kurių peržengimas ima pavojingai dvokti.

Rimantas  Greičius

Klaipėda

Facebook komentarai
Back To Top