skip to Main Content

                                              

     

ŠIUKŠLIŲ MAFIJA VISIŠKAI UŽVALDĖ ADMINISTRACINIUS TEISMUS

                                                                  ARBA

 

                                                 MAFIJINĖ TEISĖSAUGA: 

               NUO ŠIOL SUTUOKTINIAI UŽ ŠIUKŠLES MOKĖS DVIGUBAI                

 

1.    Faktinės aplinkybės Pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau ir – UAB ARATC) neteisėtai reikalauja Atsakovę N.N. mokėti vadinamąją vietinę rinkliavą. Šiuo metu tokių pranešimų, reikalavimų nuorašus gauna Alytaus regiono gyventojai. Pabrėžtina tai, kad siuntinėjami minėtų pranešimų nuorašai be originalaus parašo.  

Reikalaujama mokėti net iš mirusių asmenų, o taip pat už  laikotarpį be šiukšliadėžių ir paslaugų teikimo. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ savo skundu prašo priteisti iš Atsakovės N.N. 435,24 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos “per laikotarpį nuo 2011-10-01 iki 2014-06-30 d.” Tokie raštai niekiniai ir turi būti vertintini kaip savavaldžiavimas, nes Apeliantė nesinaudoja UAB ARATC atliekų šalinimo ir surinkimo sistema.

 

 Apeliantė gyvena Vilniuje, moka “vietinę rinkliavą” Vilniuje, jos gyvenamoji vieta nedeklaruota  kaime, ji neturi šiukšlių jokiu metų laiku, todėl tai tik neteisėti Pareiškėjo reikalavimai sumokėti už nesuteiktas paslaugas, už kurias mano sutuoktinis N.N.(pavardė redakcijai žinoma) vykdydamas LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 556-334/2014 jau yra sumokėjęs iki 2015 m lapkričio 1 d. . 

Todėl, Kauno apygardos administracinio teismo teisėjos p. Nataljos Zelionkienės 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, prieštaringas, neprofesionalus (niekuo nesusijusių administracinių bylų ir niekinių nuostatų nuorodų gausa bei jų pagrindu priimtu sprendimu), vienpusiškai šališkas ir turėjo būti panaikintas, nes atliekų turėtojas, kuris neturi atliekų, nėra atliekų turėtojas ir tvarkytojas, o nekilnojamojo turto kvadratiniai metrai jokių atliekų komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje nesukuria. Teršėju gali būti tas, kas turi ir išmeta atliekas į gamtą. Jis ir privalėtų mokėti. Tuo tarpu, pagal anuo metu ir dabar Lietuvos Respublikoje egzistuojančių savivaldybių tarybų patvirtintus niekinius Nuostatus visi Lietuvos kaimų, miestų ir miestelių gyventojai yra paskelbti teršėjais. 

Tokiu būdu, Lietuvoje miestų ir miestelių savivaldybės, korupciniu pagrindu, prisidengdamos tik tariamo legalumo  priedanga, pristeigė monopolizuotų regioninių mafijinių uždarųjų akcinių bendrovių, suteikdamos pastarosioms RATC ( Regiono atliekų tvarkymo centro) statusą ir gyventojų neproporcingojo reketo teisę.      

 STT ieškojo duomenų, kur „dingo“ daugiau nei milijonas litų grynojo pelno, kurį UAB ARATC gavo 2010 metais. Ieškojo ataskaitose, todėl ir nerado. O valdininkų kišenėse paieškoti STT tikriausiai neturėjo politinių teisių ir laisvių, todėl pasitenkino spėjimais: jeigu 500 tūkstančių pasidalino regiono savivaldybės, tai 600 tūkstančių liko UAB ARATC. Vienok, „šiukšlynų mafijai“ milijoninis pelnas pasirodė per mažas – šiemet vėl padidino kainą už kvadratinį metrą. Savaime aišku, ataskaitose nėra duomenų, kiek „uždirbta“ negyvenamose sodybose, sodų bendrijose ar įmonėse, kurios nesinaudoja jų tariamomis „paslaugomis“. 

2.   Dėl UAB ARATC teisės rinkti vietinę rinkliavą ir reikalavimo pagrįstumo

Apeliantės nuomone, “Šiukšlynų mafija“ įstatymų leidėjų ir teismų dėka naudoja tokį pasiteisinimą: rinkliava nėra susijusi su paslaugos suteikimu, ją būtina mokėti už gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą savivaldybės teritorijoje. LR Rinkliavų įstatyme nėra tokio straipsnio, tačiau „šiukšlynų mafija“ duria pirštu į LR Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 8 punktą: (rinkliava už) „komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.“ Visi kiti 11 straipsnio punktai nurodo rinkliavą už leidimų išdavimą, vadinasi, 8 punktas taip pat yra už leidimo gauti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą išdavimą. Dabar leidimų prašyti nebereikia, ir 8 įstatymo punktas liko aktualus tų vietovių gyventojams, kuriems atliekų tvarkymo paslauga nustatytais terminais neteikiama. Antra vertus, LR Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 17 d. įtvirtinta nuostata: „Atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų“. Alytaus regiono valdininkija nusprendė, kad atliekų darytojas – pastatai, kuriuose niekas negyvena. Kuo didesnis namas, tuo daugiau atliekų „pridirba“ kvadratiniai metrai ir tuo didesnė rinkliava. Už 90 kvadratinių metrų namą reikalaujama per metus sumokėti 194 litus. Negyvenamų sodybų savininkai net nežino, kiek komunalinių atliekų „pridirba“ jų kvadratiniai metrai. Vasarą aplankę tėviškę, atliekų neranda – jos jau būna sutvarkytos. Negirdėjau skundžiantis, kad išlaužtos spynos. Vadinasi, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras turi raktus nuo kiekvienos sodybėlės vartų, nuo visų sodo bendrijų namelių. Sveiku protu sunku suvokti, kad Dzūkijos krašto valdininkija ir UAB ARATC dalinasi pelną, gautą už nieką, be jokios veiklos, paprastai tariant, „riebią“ rinkliavą. Vadinamajame „atliekų tvarkymo“ centre sėdi specialistė rinkliavoms, vyr. specialistė rinkliavų administravimui ir rinkliavų administravimo padalinio vadovas. Šitie rinkliavų „specialistai“ netgi nežino, ką reiškia žodis „rinkliava“. Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 660: “(1) 1. pinigų, javų ar kt. rinkimas: rinkliava paminklui statyti. Piniginė rinkliava. 2. ekon. Mokestis už įstaigų patarnavimus, paslaugas: valstybinių  pajamų rūšis (įvairūs išskaitymai, mokesčiai už patarnavimus ir pan.)“. Respektabilus teisinių terminų žodynas „Black‘s Law Dictionary“, St. Paul., Minn. West Publishing Co., 1990, p. 1128: “Pay,v. To compensate for goods, services or labor.“ Abiejuose skirtinguose pasaulio kraštuose išleistuose „Žodynuose“ aiškiai suformuluota ir įtvirtinta samprata: atsiskaityti, duoti pinigus atlyginant už gaunamą daiktą ar paslaugą, atliktą darbą, trumpai tariant, už patarnavimus, paslaugas, darbą. Konkrečiai man jokių patarnavimų ir paslaugų Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras neteikia. Paminklų nestato, javų ar dar ko nors taip pat nepjauna ir nekulia. Užsiima tik pinigų rinkimu, renka įžūliai ir skrupulingai, vadovaudamasi plėšikiškomis cosa nostra mafijos nuostatomis, o ne visuotinai pripažintu teisėtu principu „payment by results“ (PBR, apmokėjimas pagal atlikto darbo apimtį). UAB ARATC nėra nei valstybės, nei savivaldybės institucija. STT nerado duomenų, kad nors vienas centas pateko į valstybės biudžetą, nerado duomenų, kokią pelno dalį gavo regiono savivaldybės ir kokiems tikslams lėšos panaudotos. LR Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis  atlygį už komunalines paslaugas, tame tarpe ir šiukšlių išvežimą, įvardija kaip mokesčius, o ne rinkliavas. Vilniečiai už šiukšlių išvežimą moka mokesčius, ir niekas iki šiol nepasidomėjo, kodėl Alytaus regione reikalaujama mokėti rinkliavas. Manyčiau, todėl, kad nereikėtų sudaryti sutarčių. UAB ARATC puikiausiai supranta, kad be sutarties jis neturi man jokių įsipareigojimų, tačiau apsimeta nesuprantantis, kad be sutarties aš taip pat neturiu jam jokių įsipareigojimų. Nederėtų stebėtis, kad artimiausiu metu galima tikėtis rinkliavų už blusas ir utėles, Saulės šviesą ir šilumą, Mėnesieną, seksą su žmona, šalto ir karšto vandens netiekimą. Juk valdininkija jau paaiškino, kad rinkliava – nesusijusi su konkrečios paslaugos suteikimu. Beje, kalbininkai skatina vietoj tarptautinių žodžių vartoti lietuviškus. Galima padėkoti Lietuvos ir Alytaus regiono valdininkijai, nes ji tarptautiniam žodžiui „reketas“ rado lietuvišką atitikmenį – „rinkliava“. Manyčiau, Lietuvos administracinių teismų sistemos nuopelnas tas, kad nekreipdami dėmesio į šių teismų nepriklausomumo ir prestižo klausimus, jie toleruoja visos Lietuvos „šiukšlynų mafijos“ cinišką ir nusikalstamą administracinių teismų, tame tarpe ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) sprendimų ir nutarčių legislatyvinę, inter alia – kriminalinę omisiją („criminal omission“ – nusikalstamas neveikimas, nedarymas to, ko reikalauja įstatymas), e.g.: Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“. Alytaus regiono UAB ARATC ir rajonų savivaldybės iki šiol neįvykdė šio sprendimo. Tačiau teismo sprendimą ką tik gavęs dirbtinai sukurtas atsakovas, nedelsiant pavymui gauna iš antstolių teismo išduotą vykdomąjį dokumentą dėl priverstinio konkrečios sumos išieškojimo išieškotojo naudai ir vykdymo išlaidas už antstolių paslaugas, kurios neretai sudaro daugiau kaip pusę tariamos skolos sumos, e.g.:  LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 556-334/2014.

3.   Dėl pagrindinio reikalavimo pagrindimo ir teisėtumo

Visuose Alytaus RATC raštuose nuo 2011 m. spalio 18 d. iki šiol nurodomas niekinis atliekų surinkimo ir tvarkymo skaičiavimo pagrindas: Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294  patvirtinti „Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai“ (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjas savo skunde ir teisėja p. Natalja Zelionkienė savo sprendime (sprendimo p. 1, 2, 4) ne kartą paminėjo niekinius ir negaliojančius Nuostatus, patvirtintus Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83, tuo pačiu Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtą administracinę bylą Nr. A 525-471/2010, formuojant vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose, tačiau apskritai ignoravo galiojantį Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m spalio 18 d. teisėjų kolegijos (Albinos Rimdeikaitės – kolegijos pirmininkės ir pranešėjos, Jolantos Medvedevienės ir Algio Markevičiaus) sprendimą: „Pripažinti, kad Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83, 11 punktas, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui” bei  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“, paskelbtą „Valstybės žiniose“ bei leidinyje „Savivaldybės žinios“. Alytaus regiono savivaldybės: Prienų, Birštono, Alytaus, Varėnos iki šiol  demonstruoja išskirtinį teisinį nihilizmą ir nevykdo nei įstatymų, nei įsiteisėjusių Teismo sprendimų. Gyventojams siuntinėjami UAB „Gelvora“ ir UAB Alytaus RATC pranešimai apie jų bendradarbiavimą ir išieškojimą skolų niekinių ir negaliojančių minėtų savivaldybių tarybų patvirtintų nuostatų pagrindu. Matyt, toks bendradarbiavimas pagrįstas ir tuo, kad Alytaus RATC direktorius p. Algirdas Reipas (Rape). Anglų kalbos žodynai pateikia tokią šio žodžio reikšmę: rape n išžaginimas, išprievartavimas; rapist n žagintojas.  Minėto direktoriaus europietiška pavarde veiklą galėtų būti įvardinta kaip neproporcingas ir nusikalstamas reketas (savavaldžiavimas). Beje, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus p. Augustino Normanto 2012-11-28 pažymos Nr. 4D-2012/4-356 išvadoje pažymėta: “Savivaldybė organizuodama atliekų surinkimą, neapsaugo atliekų turėtojų teisių, teisėtų interesų ir lūkesčių”. Ši LR Seimo kontrolieriaus išvada – savivaldybių ir UAB tarnautojų apskritai ignoruojama. Deja,  valdininkai piktybiškai vengia cituoti ir vykdyti mūsų minėtą Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą, kitus jiems nenaudingus LVAT sprendimus, juolab LVAT  2013 m. sausio 22 d. sprendimą byloje  Nr. A143-689/2013  ir 2013 m. balandžio 12 d. Nr. A-575-1199-13, nes būtent šitie sprendimai inter alia konkrečiai susiję su Alytaus regiono savivaldybių ir RATC neteisėta veikla. 

,iv)  UAB ARATC iki šiol apskritai nusikalstamai ignoruoja Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“, paskelbtą „Valstybės žiniose“ bei leidinyje „Savivaldybės žinios“. Minėta aplinkybė suponuoja išvadą, kad Pareiškėjas turi sistemingą polinkį nevykdyti jam nustatytos pareigos savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Todėl tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių  ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų  turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų  kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė  nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011). Teismas pažymėjo, jog atsakovas pagrįstai nurodo, kad Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų  už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą  tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą  atliekų kiekį. Pareiškėjas nemotyvavo, kodėl jam būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga tikrinti, ar deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, kai, pavyzdžiui, asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas. Pareiškėjas byloje teigė, kad Nuostatai bei juose esantys rinkliavos už atliekų tvarkymą dydžiai buvo patvirtinti kruopščiai išanalizavus tiek vienos tonos atliekų tvarkymo kainą panašiuose šalies rajonuose, tiek faktiškas atliekų tvarkymo sąnaudas, kurias patyrė juridiniai asmenys, tiek kitus rodiklius. Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių  atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų  kiekį. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju proporcingumo principas reikalauja, kad nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų  surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų  tvarkymą nebūtų akivaizdžiai neproporcinga dėl jų  nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, nurodydamas, kad rinkliavos dydis yra pakankamai diferencijuojamas fiziniams ir juridiniams asmenims, priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir turimo nekilnojamojo turto ploto, naudojimo paskirties, numatyta galimybė per metus deklaruoti pasikeitusius duomenis bei galimybė atleisti nuo rinkliavos mokėjimo nenaudojamų ir negyvenamų patalpų valdytojus, kad rinkliava tam tikrais atvejais gali būti sumažinta iki 50 procentų  asmenims, neteikė argumentų nei įrodymų, kad tam tikrais atvejais galimybė numatyti deklaruotinas atliekų kiekius reikštų nepagrįstas, neproporcingas administravimo sąnaudas. Teismas pažymėjo, jog tokiu atveju lieka įstatymu neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių  atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali visiškai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų. Tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių  sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų  tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal minėtą  atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė  išvadą, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų  turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų  atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam proporcingumo principui“. Konkrečiu atveju, Alytaus savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti Nuostatai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotame prašyme minimas komunalinių atliekų kiekio deklaravimas yra vienas iš būdų, sudarančių prielaidas atliekų turėtojui vietinę rinkliavą mokėti pagal faktiškai perduodamų tvarkyti šių atliekų kiekį. Todėl, paisant minėtų proceso taisyklių, taip pat atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto prašymo turinį (1 t., b. l. 2–5) bei individualios administracinės bylos Nr. A5753595/2011, kurioje buvo nutarta kreiptis dėl norminio akto teisėtumo, medžiagą ir iš jos matomas individualaus ginčo faktines aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju turi būti vertinama Nuostatų atitiktis minėtoms Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Nors pirmosios instancijos teismas apeliantų  skundžiamu sprendimu pripažino, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą  ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui, tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo motyvuojamosios dalies, jis (sprendimas) iš esmės buvo priimtas vertinant šio norminio akto atitiktį minėtam proporcingumo principui tiek, kiek juose nėra numatyta jokia galimybė aptariamą rinkliavą  mokėti pagal faktiškai perduodamų tvarkyti komunalinių  atliekų kiekį. Tai nagrinėjamu atveju iš esmės atitinka prieš tai apsibrėžtas ir šios bylos nagrinėjimo ribas. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis reikalavimas, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, aiškiai atspindi, kad pirmenybė turi būti teikiama atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį  iš jo surenkamų ir  tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Tai lemia įrodinėjimo naštos, kad yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, perkėlimą aptariamą rinkliavą nustatančioms institucijoms (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui). Tokio vertinimo negali paneigti ir abstraktūs pareiškėjų  argumentai dėl galimo deklaravimo, t. y. tik vieno iš faktinio perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymo būdų, pritaikymo sudėtingumo bei įtakos atliekų tvarkymo kaštams. Atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal faktiškai iš jo surenkamą ir tvarkomą, o ne galintį susidaryti atliekų kiekį eliminavimas nagrinėjamu atveju savaime negali būti pateisinamas ir kitais pareškėjų nurodomais argumentais bei byloje pateiktais (surinktais) dokumentais (duomenimis) ir kitais įrodymais. Šiomis aplinkybėmis spręstina, jog Pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, kad atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal iš jo surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį įgyvendinimas Alytaus rajono savivaldybėje visais atvejais yra neįmanomas ir(ar) reikštų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus. Tai, taip pat aplinkybė, jog komunalinių atliekų turėtojai Alytaus regione (visiškai) neturi jokios galimybės vietinę rinkliavą mokėti priklausomai nuo iš jų surenkamo ir tvarkomo faktinio komunalinių atliekų kiekio, ne tik eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti ir pasisakyti dėl šios galimybės įgyvendinimo būdo, apimties ir tvarkos (įskaitant ir argumentus dėl diferencijuotos rinkliavos nustatymo tvarkos), o tai nagrinėjamu atveju, kiek inter alia akivaizdžiai neprieštarauja proporcingumo principui, priklauso pareiškėjo diskrecijai,  bet ir sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą šioje byloje norminį aktą ta apimtimi, kuria nenumatoma jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, pripažinti akivaizdžiai prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija nutarė Atsakovo Varėnos rajono savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinius skundus patenkinti iš dalies. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip: „Pripažinti, kad Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 „Dėl Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą patvirtinimo“ patvirtinti Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui.“ vykdydamas LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 556-334/2014 jau yra sumokėjęs iki 2015 m lapkričio 1 d. . 

Todėl, Kauno apygardos administracinio teismo teisėjos p. Nataljos Zelionkienės 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, prieštaringas, neprofesionalus (niekuo nesusijusių administracinių bylų ir niekinių nuostatų nuorodų gausa bei jų pagrindu priimtu sprendimu), vienpusiškai šališkas ir turėjo būti panaikintas, nes atliekų turėtojas, kuris neturi atliekų, nėra atliekų turėtojas ir tvarkytojas, o nekilnojamojo turto kvadratiniai metrai jokių atliekų komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje nesukuria. Teršėju gali būti tas, kas turi ir išmeta atliekas į gamtą. Jis ir privalėtų mokėti. Tuo tarpu, pagal anuo metu ir dabar Lietuvos Respublikoje egzistuojančių savivaldybių tarybų patvirtintus niekinius Nuostatus visi Lietuvos kaimų, miestų ir miestelių gyventojai yra paskelbti teršėjais. 

Tokiu būdu, Lietuvoje miestų ir miestelių savivaldybės, korupciniu pagrindu, prisidengdamos tik tariamo legalumo  priedanga, pristeigė monopolizuotų regioninių mafijinių uždarųjų akcinių bendrovių, suteikdamos pastarosioms RATC ( Regiono atliekų tvarkymo centro) statusą ir gyventojų neproporcingojo reketo teisę.      

 STT ieškojo duomenų, kur „dingo“ daugiau nei milijonas litų grynojo pelno, kurį UAB ARATC gavo 2010 metais. Ieškojo ataskaitose, todėl ir nerado. O valdininkų kišenėse paieškoti STT tikriausiai neturėjo politinių teisių ir laisvių, todėl pasitenkino spėjimais: jeigu 500 tūkstančių pasidalino regiono savivaldybės, tai 600 tūkstančių liko UAB ARATC. Vienok, „šiukšlynų mafijai“ milijoninis pelnas pasirodė per mažas – šiemet vėl padidino kainą už kvadratinį metrą. Savaime aišku, ataskaitose nėra duomenų, kiek „uždirbta“ negyvenamose sodybose, sodų bendrijose ar įmonėse, kurios nesinaudoja jų tariamomis „paslaugomis“. 

2.  

Esant tokiai padėčiai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka 2015 m. rugsėjo 22 d. išnagrinėjo administracinę bylą, nustatė, kad  „administracinėje byloje nėra duomenų, kad tretysis suinteresuotas asmuo (apeliantas) N.N., būtų sumokėjęs ir kitą vietinės rinkliavos dalį, todėl apeliacija dėl dvigubo to paties ploto apmokestinimo yra visiškai nepagrįsta. Taigi dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti. Kiti apeliacijos metu pateikti reikalavimai nėra susieti su pirmosios instancijos teismo apibrėžtu ir išnagrinėtu ir Vyriausiojo administracinio teismo patikrintu ginčo dalyku, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 str. 5 d.). Reikalavimas dėl išlaidų atlyginimo galėtų būti svarstomas bei spręstina  tenkinamas tik apeliantų atžvilgiu priėmus palankų sprendimą, kuris šioje administracinėje byloje jų atžvilgiu nėra teigiamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str.).“ (…) Teisėjų kolegija nutarė: „Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o N.N. ir N.N. Apeliacinius skundus atmesti. Nutartis neskundžiama.“.

Ką gi, apeliantams po viso to, kas jų jau buvo pasakyta ir konkrečiai išvardinta aukščiau, lieka tik pripažinti, kad šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi žengtas naujas žingsnis Lietuvos administracinių teismų praktikoje ir tautinėje jurisprudencijoje, kai „vietinę rinkliavą“ už turimą nekilnojamąjį turtą privalo mokėti abu sutuoktiniai, jų vaikai, anūkai, arba Anapilin iškeliavę tėvai, kiekvienas atskirai ir po kuo daugiau kartų, nes toks šio nesąžiningo šiukšlių mafijos verslo administracinių teismų sankcionuotas veiklos modelis. Sic! LVAT  iš atsakovės pareiškėjui priteisė 5 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų sumą. Nors bylinėjimosi procese bendras principas toks, kad laimėjus bylą, ją laimėjusiajai šaliai priteisiamos visos pagrįstos ir teisėtos su bylos nagrinėjimu susijusios patirtos išlaidos, įskaitant advokato. Tai įtvirtinta tiek Civilinio proceso kodekse, tiek Administracinių bylų teisenos įstatyme. Tačiau Administracinių teisės pažeidimų kodekse advokato išlaidų atlyginimas nėra numatytas. 

Vienok mafijinė teisėsauga nuolankiai ir iki galo  liko klusni bei maloninga pareiškėjui pasakydama: “Res judicata”.

 

 

                                                       Jurgis Geragalis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                          

Back To Top