Šiukšlininkų reketas “Hibridinėje pafrontės respublikoje” .
Atsiliepimas į VSD direktoriaus 2017 04 03 kvietimą, padedant Lietuvai įspėjimais, aktyviems ją mylintiems piliečiams
Jau kelinti metais Lietuva ėmė gyventi tarsi pafrontės režimu: suvežė užsieninių karių, didinamas kariuomenės finansavimas, skelbiama, kad vyksta intensyvus informacinis ir skaitmeninis karas, internetinių tinklapių ir serverių užpuolimai, šmeižtai prieš kariuomenę, agentų ieškojimai. Vienu žodžiu, kažkokia kompiuterinių karinių žaidimų atmaina.
Tuo tarpu visuomenė ir paprasti žmonės kovoja su kasdieniais iššūkiais, taip vadinamas savais karais. Žiniasklaidoje pasirodo ne tik karinių, bet ir komunalinių žinių. Vienas Aukštaitijos parapijos klebonas klausė, kodėl bažnyčiai teikiama privaloma atliekų išvežimo paslauga skaičiuojant nuo pastatų kvadratūros. Labai gerai, kad atsiranda organizacijų, kurios pasirūpina žmonių švariu gyvenimu, tik kyla klausimas, kokias šiukšles gali gaminti bažnyčios kvadratūra, kad reikia didesnius mokesčius mokėti? Tarybiniais laikais parapijos turėjo mokėti sovietinei vyriausybei nuomos mokesčius už nusavintas bažnyčias pagal pastatų tūrį. Istorija kartojasi. Gal čia viskas dėl ginklavimosi? Šiukšlių mokesčių dalis keliauja kariuomenės stiprinimui? Per šiukšles – į laisvę ir nepriklausomybę!
Bet ar kartais nepridengiamas komunalinėmis paslaugomis ciniškas reketas? Apie tai rašė žiniasklaidoje ne vienas pensininkas, ne tik Tauragnų klebonas Bronius. Gerai, kad rašo, kad sužinome, jog pelningas šiukšlių verslas reketuoja ne tik pensininkus, bet ir Dievo namus. Ir Prezidentė ragino pranešti, netylėti, todėl pasidalinsiu mintimis apie orų pensininkų gyvenimą “Pafrontės respublikoje” – Lietuvoje iš komunalinių paslaugų perspektyvos.
Kovėmės už Laisvą Lietuvą, kad jos piliečiai galėtų gyventi jei ne taip kaip Švedijoje ar Italijoje, tai bent kaip okupanto laikais lietuvis sugebėjo pragyventi iš rublinės pensijos. (Nesakykite kad ilgiuosi okupacijos. Esu Tarpukario Nepriklausomos Lietuvos savanorio dukra) Dabar nebeįmanoma išgyventi nei mieste, nei kaime. Dar litais buvo galima skursti. Tik dėka vieno kunigo globos dar galiu būti.
Vasarą maloniau leisti kaime. Bet ir čia šiukšlininkai yra aktyvūs: atstūmė prie vartų šiukšlių konteinerį. Kad kas jo nepavogtų, padėjau į sandėlį ir nenaudoju. Bet iš Alytaus sąskaitos už atliekų išvežimą ėmė keliauti. Sutarties niekas su manimi nesudarė, vienašališkai primetė paslaugą. Iš manęs dar nė karto nuo 2008 metų neišvežė jokių atliekų, nes visos mano atliekos – tai recepai vaistams, kurių dar iš ekologinių sumetimų neuždraudė kūrenti pečiuje. Na, dar ir popieriniai kviteliai už kelis maisto pirkinius, maždaug 8 cm ilgio, kurie taip pat pečiuje gražiai sudega. Ne taip kai tų, kurie su vežimukais veža maistą ir sąskaitėlės būna kelių metrų. Taigi, galvojau, kad čia rimta klaida, nes aš jokios sutarties nepasirašiau, gyvenu ekologiškai, šiukšlių nesukuriu, tai kodėl man už nieką reikėtų mokėti sąskaitas? Dėl Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro reketo 2009 m. kreipiausi į Prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Prokuroras prieš šį reketą buvo bejėgis ir pareiškimo nepriiėmė. O iš UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro rinkliavos grupės vadovo gavau raštą ( 2008 metų Nr. S-1840 ), kad tokį reketą kaip priverstinę rinkliavą įteisino savivaldybės taryba , remdamasi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi.
Tai va, jau 9 metus moku reketininkams už nieką iš 146.64 eurų (plius 21 euras už mirusį vyrą) pensijos. Viso mano senatvės pajamos už garbingą darbo stažą ir amžių – 167,64 euro. Šiukšlių konteineris stovi sandėlyje naujutėlis, nesudulkėjęs, nenubrūžintas tarsi iš gamyklos. Ir per tiek laiko neatsirado, kad kas apgintų pensininkus. Žiniasklaidoje pasirodė miesto dvasininko, vilniškio Doveikos postringavimai, jog istorija dar nematė tokio sotaus lietuvio gyvenimo kaip dabar, kai nebežinome, kaip elgtis prie stalo su tiek įvairaus maisto pertekliumi. Noriu pridėti prie šio savo straipsnio pensijos dydį įrodantį dokumentą, kad, pasak tos sovietinės dainos (Я другой такой страны не знаю, Где так вольно дышит человек), įsitikintume, jog dar nebuvo pasaulyje tokios šalies, kur žmogus toks sotus ir patenkintas būtų kaip Lietuvoje, pagal dvasininko žodžius. Pensija tokia didelė, tik viena smulkmena, kad nepakanka vaistams. Ir kodėl ta viena moteris valstybę padavė į teismą dėl tos vargingos 160 eurų pensijos?
Įdomu, kiek kun. Doveika padeda pensininkams nuo to turtingo stalo, apie kurį taip mėgsta pakalbėti su “aktualių” temų žurnalistais? Kaimo kunigas ir pensininkai kovoja komunalinį karą su šiukšlininkais, nes dar prieš kai kam užimant Lietuvą, kaip skelbia dažna propaganda, manau, antstoliai užims bažnyčias ir pensininkų trobeles dėl nesumokėtų mokesčių už nesamas šiukšles. Tuo tarpu kažkuris naujas politikas savo šeimai, giminei pasistatys toje vietoje savo “bažnyčią“, kaip kad Kaune atimdami dalį Karmelitų bažnyčios teritorijos verslininkai įgrūdo į senamiesčio ansamblį prekybinį monstrą.
Štai tokie dalykai dedasi mano vadinamoje “Pafrontės respublikoje”. Ukrainos Donecko pafrontėje vyksta ginkluotas karas, o Lietuvos pafrontėje, kaip dažnai skelbiama, vyksta hibridiniai karai. O kas kare laikosi normalios valstybės taisyklių? Manau reikia nustoti bet kokius karus kariauti, tuo labiau su pensininkais ar kaimo parapijomis, bet reikia sėstis prie derybų stalo su sveiko proto politikais ir kariauti protų mūšį už sveiką logiką ir padorumą, kad po
metų nereikėtų mokėti reketininkams duoklę. Pagarbiai pensininkė Leonarda. P.
