skip to Main Content

 Šiukšlininkų  reketas “Hibridinėje  pafrontės  respublikoje” . 

 Atsiliepimas į  VSD  direktoriaus  2017  04  03  kvietimą,  padedant  Lietuvai  įspėjimais, aktyviems  ją  mylintiems  piliečiams 

Jau kelinti metais Lietuva ėmė gyventi tarsi pafrontės režimu: suvežė užsieninių karių, didinamas kariuomenės finansavimas, skelbiama, kad vyksta intensyvus informacinis ir skaitmeninis karas, internetinių tinklapių ir serverių užpuolimai, šmeižtai prieš kariuomenę,  agentų ieškojimai.  Vienu žodžiu, kažkokia kompiuterinių karinių žaidimų atmaina.  

 

Tuo tarpu visuomenė ir paprasti žmonės kovoja su kasdieniais iššūkiais, taip  vadinamas savais karais. Žiniasklaidoje pasirodo ne tik karinių, bet ir komunalinių žinių. Vienas Aukštaitijos parapijos klebonas klausė, kodėl bažnyčiai teikiama privaloma  atliekų  išvežimo paslauga skaičiuojant nuo pastatų kvadratūros. Labai gerai, kad  atsiranda organizacijų,  kurios pasirūpina žmonių švariu  gyvenimu, tik kyla klausimas, kokias šiukšles gali gaminti bažnyčios kvadratūra, kad reikia didesnius mokesčius mokėti? Tarybiniais laikais parapijos turėjo mokėti sovietinei vyriausybei nuomos mokesčius už nusavintas bažnyčias pagal pastatų tūrį. Istorija kartojasi. Gal čia viskas dėl ginklavimosi? Šiukšlių mokesčių dalis keliauja kariuomenės stiprinimui? Per šiukšles – į laisvę ir nepriklausomybę!

 

Bet ar kartais nepridengiamas komunalinėmis paslaugomis ciniškas  reketas? Apie  tai  rašė  žiniasklaidoje  ne vienas  pensininkas, ne tik Tauragnų klebonas Bronius.  Gerai, kad rašo, kad sužinome, jog pelningas šiukšlių verslas reketuoja ne tik pensininkus, bet ir Dievo namus. Ir Prezidentė ragino pranešti,  netylėti, todėl pasidalinsiu mintimis apie orų  pensininkų  gyvenimą  “Pafrontės respublikoje” – Lietuvoje iš komunalinių paslaugų perspektyvos.  

 

Kovėmės  už  Laisvą  Lietuvą, kad jos piliečiai galėtų gyventi jei ne taip kaip  Švedijoje  ar  Italijoje,  tai   bent  kaip okupanto  laikais lietuvis  sugebėjo pragyventi iš rublinės  pensijos. (Nesakykite  kad ilgiuosi  okupacijos.  Esu  Tarpukario  Nepriklausomos  Lietuvos  savanorio  dukra) Dabar nebeįmanoma išgyventi nei mieste, nei kaime.  Dar  litais  buvo  galima   skursti.  Tik  dėka vieno kunigo globos dar galiu  būti. 

 

Vasarą maloniau leisti kaime. Bet ir čia šiukšlininkai yra aktyvūs: atstūmė prie vartų šiukšlių konteinerį. Kad kas jo  nepavogtų, padėjau  į  sandėlį ir nenaudoju. Bet iš  Alytaus sąskaitos už  atliekų  išvežimą ėmė keliauti.  Sutarties  niekas su manimi  nesudarė, vienašališkai primetė paslaugą. Iš  manęs  dar  nė  karto  nuo  2008  metų  neišvežė  jokių  atliekų, nes  visos  mano atliekos – tai  recepai  vaistams, kurių dar  iš ekologinių sumetimų  neuždraudė kūrenti  pečiuje. Na, dar ir popieriniai  kviteliai  už  kelis maisto pirkinius, maždaug  8 cm ilgio, kurie taip pat pečiuje gražiai sudega. Ne  taip kai  tų, kurie  su  vežimukais  veža  maistą  ir  sąskaitėlės  būna  kelių  metrų.  Taigi,  galvojau, kad  čia  rimta  klaida, nes aš jokios  sutarties  nepasirašiau,  gyvenu ekologiškai, šiukšlių nesukuriu, tai kodėl  man už nieką reikėtų  mokėti  sąskaitas?  Dėl Alytaus regiono  atliekų  tvarkymo  centro reketo  2009 m.  kreipiausi  į  Prokuratūrą  dėl  viešojo  intereso  gynimo.  Prokuroras prieš  šį  reketą  buvo bejėgis  ir  pareiškimo nepriiėmė.  O  iš  UAB  Alytaus  regiono  atliekų  tvarkymo  centro  rinkliavos  grupės  vadovo  gavau  raštą  ( 2008 metų  Nr. S-1840 ), kad  tokį reketą  kaip  priverstinę  rinkliavą  įteisino  savivaldybės  taryba , remdamasi Lietuvos  Respublikos  rinkliavų  įstatymo 11  straipsnio  1 dalimi.  

 

Tai va, jau 9  metus  moku  reketininkams  už  nieką  iš  146.64 eurų  (plius 21 euras už mirusį  vyrą) pensijos.  Viso  mano  senatvės pajamos  už  garbingą  darbo stažą  ir  amžių  – 167,64 euro. Šiukšlių  konteineris  stovi sandėlyje  naujutėlis, nesudulkėjęs, nenubrūžintas  tarsi iš  gamyklos. Ir per  tiek  laiko  neatsirado,  kad  kas  apgintų  pensininkus.  Žiniasklaidoje pasirodė miesto dvasininko, vilniškio  Doveikos  postringavimai, jog istorija dar nematė tokio sotaus lietuvio gyvenimo kaip dabar, kai nebežinome, kaip elgtis prie stalo su tiek įvairaus maisto pertekliumi. Noriu pridėti prie šio savo straipsnio pensijos dydį įrodantį dokumentą, kad, pasak tos sovietinės dainos (Я другой такой страны не знаю, Где так вольно дышит человек), įsitikintume, jog  dar nebuvo pasaulyje tokios šalies, kur žmogus toks sotus ir patenkintas būtų kaip Lietuvoje, pagal  dvasininko  žodžius.   Pensija tokia didelė, tik viena smulkmena, kad nepakanka   vaistams. Ir kodėl ta viena  moteris  valstybę padavė į teismą  dėl  tos vargingos 160  eurų  pensijos?  

 

Įdomu,  kiek  kun. Doveika padeda pensininkams nuo to turtingo stalo, apie kurį  taip mėgsta  pakalbėti su “aktualių” temų žurnalistais?  Kaimo kunigas ir pensininkai kovoja komunalinį karą su šiukšlininkais, nes dar prieš kai  kam  užimant Lietuvą,  kaip skelbia  dažna  propaganda, manau, antstoliai užims bažnyčias ir pensininkų trobeles dėl nesumokėtų mokesčių už nesamas šiukšles. Tuo tarpu kažkuris naujas politikas  savo  šeimai, giminei  pasistatys  toje  vietoje  savo  “bažnyčią“,  kaip  kad Kaune  atimdami  dalį  Karmelitų  bažnyčios  teritorijos  verslininkai  įgrūdo  į  senamiesčio  ansamblį  prekybinį  monstrą.  

 

Štai tokie dalykai dedasi mano  vadinamoje “Pafrontės  respublikoje”. Ukrainos  Donecko  pafrontėje  vyksta  ginkluotas  karas,  o Lietuvos  pafrontėje,  kaip dažnai  skelbiama, vyksta  hibridiniai karai. O kas  kare  laikosi  normalios  valstybės  taisyklių?   Manau  reikia  nustoti  bet  kokius  karus  kariauti, tuo labiau  su  pensininkais ar kaimo parapijomis, bet reikia sėstis prie derybų stalo su sveiko proto politikais ir kariauti protų mūšį už sveiką logiką ir padorumą, kad po 

metų  nereikėtų  mokėti  reketininkams  duoklę.   Pagarbiai  pensininkė  Leonarda. P.                                                                                

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top