skip to Main Content

Sirijos ateitis – Europos ateitis

 

Sirija – šalis vėl atsidūrusi pasaulio dėmesio centre. Tiesa, šį kartą dėmesys sutelktas ne į patį Sirijos pilietinį karą, o į pabėgėlius iš Sirijos, bent jau taip oficialiai vadinamus spaudoje, kurios pagrindinis siekis yra sukelti gailestį pabėgėliams visuomenėje, kad mes, europiečiai, juos lengviau priimtume ir dar jiems jaustume užuojautą.

Pirmą kartą Sirija buvo dėmesio centre 2011 – 2013 metais. Tuomet beveik visa vakarietiška spauda koneveikė „baisųjį diktatorių Bašarą al-Asadą“, kad jis neleidžia vykdyti demokratinių reformų, o vėliau ir „žiauriai naikina savo šalies gyventojus“. Tuo metu JAV ir kitos Vakarų šalys aktyviai rėmė taip vadinamus nuosaikiuosius sukilėlius, susivienijusius į Laisvąją Sirijos Armiją (toliau LSA), už kurių iš tikro slėpėsi Sirija islamizuotį siekę islamo fundamentalistai, o net ir ta mažuma naivių Sirijos liberalų užtilo arba buvo užtildyta daug radikalesnių „sąjungininkų“ iš „Džabat al-Nusra“ teroristų organizacijos.

2013 m. rudenį prasidėjus protestams Ukrainoje ir jiems vis labiau įsisiubuojant, visas žurnalistų dėmesys nukrypo į šią šalį, o Sirija staiga dingo iš eterio. O, kai Ukrainoje įsisiautėjo pilietinis, tuomet apie Sirijos egzistavimą prisiminė turbūt tik patys sirai ir šio regiono politikos ekspertai. Būtent šiuo momentu į Siriją tyliai įsliūkino Islamo valstybė (dar vadinama Irako ir Levanto Islamo valstybė arba kaip populiariai jie vadinami internetinėje erdvėje, tiesiog ISIS), pakeitusi beveik sutriuškintą LSA, tiesa, pastarosios nesunaikindama.

Ir prireikė daugiau nei metų ISIS galvažudžių iš plačiojo ir vis platėjančo islamiškojo pasaulio siautėjimų, kad Vakarų spauda vėl susidomėtų Sirija. Tiesa, ant pačių karo veiksmų žurnalistams nusispjaut, svarbu masinės pabėgėlių, neva iš Sirijos, minios. Taip pirmiausia ir buvo pradėta formuoti iPhonų ir Facebook‘ų atbukintos visuomenės nuomonė, kad visi be išimties pabėgėliai yra iš Sirijos ir jie bėga nuo karo. Šiame straipsnyje kaip tik ir nagrinėsiu koks yra pačių pabėgėlių kntingentas, kas jie yra iš tikrųjų ir kaip Sirijos klausimas atsiliepas Europai. Tiksliau jo sprendimas arba nesprendimas.

Todėl ir straipsnio pavadinimas nėra vienareikšmis. Jį galima suvokti dvejopai. Lengviausiai suvokiama, kad Sirijos karo baigtis nulems kaip toliau gyvens Europa, kiek į ją plūstels pabėgėlių. Tiesa, yra ir kita reikšmė. Sirija dabar yra draskoma karo, tiek besigrumiančių stovyklų vienoje šalyje galima būtų iš istorijos rasti nebent Balkanuose. Neišsprendus Sirijos klausimo arba jį blogai išsprendus, karo draskoma gali tapti pati Europa, kuri, nesustabdžiusi imigracijos lavinos, pati virs į šių dienų Siriją. Retorinis klausimas – o kur bėgsime mes?

 

 

Pabėgėliai iš Sirijos. Ar tikrai visi iš Sirijos?

 

Pabėgėlių krizė nėra pastarųjų kelių dienų problema. Juk apie kvotas, kurios Lietuvai augs (ir negausim mes taip žadėtųjų krikščionių), klabėta jau prieš kelis mėnesius. Bet pastaruoju metu ši tema pasiekė savo apogėjų. Viskas aplinkui nesvarbu, svarbu pabėgėlių srautas ir kaip jie masiškai veržiasi į Europą. Žinoma, Vakarų spauda reiškia jiems užuojauta, kad jie bėga nuo karo ir t.t. Taip, pirmas įspūdis būtent toks. Bet pirmas įspūdis dažnai būna klaidingas.

Neneigsiu, pabėgėlių tarpe tikrai yra pabėgėlių iš Sirijos. O kokie tie pabėgėliai iš Sirijos? Dauguma jų sudaro musulmonai sunitai, remiantis LSA, „Džabat al-Nusra“ ir panašias sukilėlių formuotes. Tiesa, dauguma pabėgėlių tarpe kažkodėl sudaro ne moterys, seneliai ir vaikai, o jauni ir stiprūs vyrai. Naturaliai kyla du klausimai: kodėl jie metė savo šeimas ir pabėgo ir kodėl jie nestoja ginti savo šalies? Sirijoje netgi moterys savanorėmis stoja į armija, o tokia gausybė vyrų kaip bailiai slepiasi už moterų sijonų. Tai gal būtų suprantama sufeministiškėjusioje Europoje, bet musulmoniškose šalyse tai atrodo mažų mažiausiai keista.

Reikia pažymėti, jog vis dėlto daugelis Sirijos pabėgėlių yra ne Europoje, o kaimyninėse Sirijos valstybėse – Libane, Turkijoje, Irake ir Jordanijoje. Apie tai, kaip pabėgėlius „priima“ turtingosios Persijos įlankos šalys kiek vėliau.

Jau turbūt daugelis per TV ar laikraščiuose matėte ką po savęs palieka pabėgėliai ir kaip jie elgiasi juos priglaudusioje Europoje? Elgiasi, kaip visiški laukiniai – šiukšlina, užpuldinėja vietinius gyventojus, kviečia į pasimatymus vietines merginas (čia taip koduojasi grupinis išprievartavimas kur nors parke), nuolat susiremia su policija, viską aplinkui laužo ir daro viską kas jiems šauna į galvą. Daugelis, kad nesame sugadinti tolerantiškosios propagandos, pasišlykštėjome tokiais vaizdais ir pagalvojome, kokie nevalos tie pabėgėliai ir kokia ta Sirija atsilikusi valstybė.

Va čia ir slypi šuo pakastas. Tikri karo pabėgėliai niekada taip nesielgtų. Jie žino nuo ko bėga ir supranta, jog už prieglobstį reikia būti dėkingiems. Prisiminkime pabėgėlius Antrojo pasaulinio karo metu – kas iš pradžių bėgo nuo vokiečių 1941 m., o vėliau nuo sovietų 1944 – 1945 m. Tokie ekscesai buvo itin reti. Pažiūrėjus į dabartinius pabėgėlius, peršasi išvada, jog ne nuo karo jie bėga ir visai ne iš Sirijos.

Kadangi beveik visi pabėgėliai sunaikina savo tapatybės dokumentus, todėl pasakyti kas jie yra iš tikrųjų be galo sunku, net iš kokios valstybės jie yra. Todėl apsimesti siru problemų nekyla. Papasakok, kaip tave „kankino niekšas Asadas ir dar asmeniškai kankino“ ir tau prieglobstis garantuotas. Nors iš tikro tu iš kokių Afganistano kalnų nusileidai. Mes, europiečiai, gi neatskirsim ar tikrai tas žmogus iš Sirijos ar ne. Todėl peršasi išvada, kad daugelis pabėgėlių tėra ekonominiai pabėgėliai, kurie siekia gauti naudos iš Europos, bet tuo pačiu ir diktuoti jai savo taisykles. Dar juokingiau atrodo, kai sirais bando apsimesti pabėgėliai iš „Juodosios Afrikos“. 

Todėl pagal visus šiuos požymius galima spręsti, kad daugelis pabėgėlių, užplūdusių Europą, nėra iš Sirijos, o tik bando tokiais apsimesti. Pagrindinis jų tikslas yra pasiekti Europą, ją išsunkti, sukelti joje chaosą ir primesti Europai islamiškąjį gyvenimo būdą. Kas už viso to stovi, atskleisiu vėliau, bet nuspėti ir taip nėra labai sunku.

 

Kaip Europos valstybės pačios skatina islamizaciją

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietija buvo nekenčiamiausia valstybė visų jos kaimynų. Visi kaip kas galėjo keršijo vokiečiams už okupacijos metus ir tuo metu būti vokiečiu reiškė gėdą, o gal net išprievartavimą ar mirtį. Praėjus 70 metų po vokiečių ambicijų sustabdymo, kyla reali grėsmė, kad Vokietijos vėl ims visi nekęsti. Ir bus už ką. 

Pabėgliai į Europą veržiasi, o nacistinę nešlovę bandantys nusimesti vokiečiai, išskėstomis rankomis priima juos. Nekalbu apie visus vokiečius, o apie tuos kurių politinės idėjos dominuoja šiai dienai. Vokietijos kanclerė Angela Merkel netgi skatina pabėgėlių atvykimą į Europą, teigdama, jog Vokietija jais pasirūpins. Nors dar prieš kelis metus ji tvirtino, jog multikultūralizmo eksperimentas žlugo.

Na, jeigu Angelai ir jos vokiečiams taip reikia pabėgėlių, prašom tegu ima. Suvereni šalis, tegu pati sprendžia. Tik mažytė, na visai mažytė problemėlė – pabėgėliai patenka į Vokietiją per kitas Europos valstybes. Keliaudami per jas, pabėgėliai sukelia chaosą, o Balkanų ir Vidurio Europos valstybės nebežino kokių priemonių imtis, nes vokiečiai tik dar labiau skatina pabėgėlių srautus.

Na gerai, tarkim tranzitas laikinas ir viską sau pasiims Vokietija ir taps spalvočiausia Europos valstybę. Valio! Bet ne, vokiečiai nenori visų pabėgėlių pasiimti sau. O kaip draugiška valstybė, nori pasidalinti pabėgėliais su kitomis Europos valstybėmis. Tik, kad jau nelabai draugiškai tai daro, o tiesiog liepia kam kas kiek pasiims pabėgėlių. 

 

0 pabėgėlių Persijos įlankos šalyse

 

Taip būtent 0 pabėgėlių šiuo metu yra Saudo Arabijoje, Kuveite, Bahreine, Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tai tikrai ironiška, žinant, jog šios valstybės yra turtingiausios pasaulyje ir pabėgėliais tikrai galėtų pasirūpinti. O daugiausia jų visgi plūsta į visai neturtingas valstybes Libaną, Egiptą, Jordaniją, Iraką ir Turkiją. Ir kodėl gi pasakiškai turtingi šeichai pabėgėlių nenori?

Na tikrai ne dėl šiukšlinimo. Pabandytų jie Rijade pašiukšlint, suimtų, išplaktų ir gal net nukirsdintų. Juk tai priimtina pačioje „demokratiškiausioje“ arabų valstybėje Saudo Arabijoje. Na, pačių jų tvirtinimu sirai jiems yra kultūriškai svetimi. O va čia tai naujiena. Suprantama, jog krikščionys ar šiitai ten nebėgtų, bet sunitai arabai tapo svetimi turtingesniems sunitams arabams. Kažkas panašaus jeigu pasakytume, jog latviai mums kultūriškai svetimi. Na galbūt, Sirijos musulmonai nepakankamai radikalūs.

Iš tikrųjų problema yra net ne „kūltūriniuose skirtumuose“, o tai, kad šiems pabėgėliams yra numatytas visai kitoks tikslas. Vieni apie tai žino ir jį vykdo sąmoningai, o kiti yra tiesiog žaislas galingųjų rankose. Pagrindinis Saudo Arabijos ir kitų Persijos įlankos šalių tikslas yra Europos islamizacija. Saudo Arabija labai plačiai finansuoja radikalių islamistų judėjimus ir mečečių statybas Europoje. Būtent jų jau ir pareikalavo į Vokietiją atvykę „pabėgėliai“. Ir Vokietija sutiko statyti, o Saudo Arabija suskubo finansuoti jų statybas.

Didžioji masė pabėgėlių nežino, kad jie tėra įrankis Saudo Arabijos rankose, siekiant islamizuoti Europą, pradžioje sukeliant joje chaosą, o vėliau primetant europiečiams savo gyvenimo būdą. Žymiai mažesnė, bet ne ką mažiau pavojinga grupė „pabėgėlių“ puikiai suvokia kokią misiją jie vykdo Europoje. Tai mažiausiai 4000 ISIS infiltruotų kovotųjų, kurie dedasi pabėgėliais, o iš tikrųjų yra teroristai. Apie jų egzistavimą nėra jokios paslapties, jų fotografijos yra prieinamos internete, o Graikija jau sulaikė humanitarinę siuntą kartu su ginklais, skirtais būtent šiems teroristams.

Būtent šie 4000 ISIS kovotojų turėtų inspiruoti kalifato atsiradimą Europoje. Žinoma, jų nepakaks okupuoti visai Europai, bet jų gretos tik plėsis, nes Europoje ir taip gyvena daug musulmonų, kurie yra labai radikalūs ir atsiskyrę nuo visuomenės. Jeigu musulmoniškose valstybėse jie dar turi alternatyvą padėti ISIS ar ne, tai Europoje jie tikrai nerems baltųjų europiečių, o imsis juos žudyti, tiek kaip bedievius, tiek ir kaip „kolonistus“. O kada jie pradės ginkluotą kovą neaišku, bet žinant, kad musulmonai nėra itin kantrūs, tai viskas gali prasidėti net labai greitai.

Už visos šios niūrios perspektyvos ir stovi Persijos įlankos valstybės su savo milijonais. Tiesa, ar užteks jiems dabartinės pabėgėlių bangos Europai užkariauti, kitame skyriuje.

 

Sirija pralaimi. Kas laukia Europos?

 

Sirija pralaimi, reiškia, kad nuverčiamas B. Al-Asadas ir nelieka kam priešintis ISIS Sirijoje. Net jeigu netyčia jį nuverstu LSA, tai ilgai jie valdžioje neišsilaikytų ir galiausiai visą krašto kontrolę perimtų ISIS. Kas vyktų toliau? Ogi dar viena masinė pabėgėlių lavina užplūstų Europą ir šį kartą tikrai iš Sirijos. Bet ar tai būtų viskas? Tikrai ne.

Nuo pergalių apsvaigę ISIS galvažudžiai pirmiausia tuomet imtų dabaigti Iraką, iš kurio irgi būtų pabėgėlių. Ir tai dar ne viskas. Supratę, jog ISIS projektas pavyko, Persijos įlankos šalys tik dar labiau sustiprintų savo projektėlio paramą ir skirtų jam daugiau lėšų. Žinoma, numatytų ir naujų užduočių. Visų pirma, tai būtų užpultas greta esantis Libanas, kuris ISIS turėtų būti gana lengvai įveikiamas, o ten esantys šiitai ir krikščionys pasigailėjimo nesulauktų. Žinoma, Sirijos ir Irako krikščionys ir šiitai taip pat nesulauktų pasigailėjimo iš ISIS.

Libanas būtų tik tarpinė stotelė, kitas rimtas taikinys taptų Egiptas, kurį ISIS galėtų pulti net iš dviejų pusių, tiek iš rytų, tiek ir iš vakarų, kurie jiems lojalūs Libijos teroristai mielai užpultų „bedieviškąjį“ Egiptą. „Arabų pavasario“ metu šeichų statytiniams pavyko tik laikinam užgrobti valdžią. Egipto visuomenė parodė tebesanti sveika ir nusikratė islamistų valdymo. Kadangi islamistai dabar vargsta su Sirija, todėl Egiptas lyg ir yra pamirštas. Tik kris Sirija, Egiptas vėl bus prisimintas.

Kadangi pabėgėlių iš Sirijos ir Irako Europos islamizacijai turbūt nepakaks, todėl ISIS sudarys tokias sąlygas, kad milijonai pabėgėlių plūsteltų iš Egipto. O ten juk gyvena kelis kartus daugiau žmonių, nei Sirijoje. Va tuomet Europos islamizacijos planas taptų visai realus. Kiek laiko šio plano įgyvendinimas galėtų užtrukti sunku pasakyti. Tam turbūt prireiks kelerių metų, viskas priklausys nuo to kiek ilgai išsilaikys Sirija. Tiesa, tai nereiškia, jog dar kelis metus europiečiai gyvens laimingai. Ne, užteks ir dabartinių pabėgėlių, kad jie sukeltų chaosą ir anarchiją.

 

Sirija laimi. Kas laukia Europos?

 

Nors dabartinė Sirijos karo baigties perspektyva atrodo miglota, tačiau laimėjus Asadui padėtis kardinaliai pasikeistų. Šiuo metu Sirija yra pasidalinusi į šias stovyklas: Sirija, LSA, „Džabat al-Nusra“, ISIS ir Rodžava (kurdų kontroliuojamos teritorijos). Trys iš šių grupuočių perspektyvos neturi ir greičiausiai pralaimės. Daugiausia galimybių laimėti turi Asadas arba ISIS. Tiesa, dėl dabartinės situacijos, ši kova dar gali užtrukti kelis metus.

Tarkime, jog laimi Asadas, ISIS netenka savo reikšmės ir Persijos įlankos šalys gauna stiprų antausį, nes jų projektėlis patirtų fiasko. Tai reikštų, jog gana ilgam šios šalys savo demoniškų planų atsisakytų. Tuomet ir kitoms regiono valstybėms gyventi taptų žymiai saugiau. Ką gi tai reikštų? Pirmiausia, tai karo pabėgėlių srauto sumažėjimą. Žinoma, tai nereiškia, jog pabėgėlių visai neliktų, tačiau nebeliktų galimybės prisidengti Sirijos karu.

Tiesa, tai nereiškia, jog pabėgėliai iš Europos grįš į Siriją. Prireiktų nemažai metų, kad Sirija atsigautų ir žmonės galėtų vėl grįžti į šią šalį. Na, tarkime, nemažai sirų grįš namo, bet tie kas apsimetinėjo tokiais, tikrai niekur nevažiuos. Tuomet prieš juos bus galima imtis atitinkamų politinių priemonių, žinoma, jeigu Europos valstybės turės politinės valios tai daryti.

 

 

 

Kaip padėti Sirijai?

 

Peršasi logiška išvada, kad jeigu Europa nenori islamizuotis ir sulaukti dar daugiau pabėgėlių, todėl būtina yra Sirijos pergalė kare ir kaip galima greitesnė. Kuo greičiau baigsis karas, tuo greičiau nutrūks karo pabėgėlių srautas. Tiesa, kaip pasiekti Sirijos pergalę?

Pirmiausia Vakarų valstybėms derėtų nustoti remti visokias neva nuosaikiųjų sukilėlių grupuotes. Derėtų, nuo jų atsiriboti ir netiekti joms ginklų, taip pasmerkiant jas likvidacijai. Viena Persijos įlankos valstybių paramos LSA ir „Džabat al-Nusra“ gali nepakakti. Kai Asadui nebereikės dairytis į užnugarį, tikintis kokio smūgio iš šių sukilėlių, tuomet visas dėmesys bus nukreiptas kovai su ISIS.

Žinoma, kad pergalė prieš ISIS būtų greitesnė, reikalinga bus karinė ir diplomatinė parama Sirijai. Šiuo atveju neužteks dabartinės Rusijos pagalbos Sirijai. Šiuo keliu turės žengti ir kitos Europos valstybės, jeigu jos nori sustabdyti pabėgėlių srautą ir užkristi kelią Europos islamizacijai. Žinoma, sunku patikėti, kad kokia Didžioji Britanija ar Prancūzija imtų staiga tiekti ginklus Asadui, bet diplomatinė parama galėtų būti suteikta.

Tiesa, toks ISIS sunaikinimo ir Sirijos pergalės planas atrodo pernelyg šviesus ir netgi naivokas, nes Europos valstybės šiuo metu yra tolerancijos ir simpatijų islamistams transe, todėl realios pagalbos Sirijai tikėtis iš Vakarų greičiausiai neverta. Pradžiai užteks ir nesikišimo, o už nesugebėjimą padėti Sirijai Europa sumokės itin brangia kaina – žemyno islamizacija.

 

Karolis S.

 

Facebook komentarai
Back To Top