skip to Main Content

  Šimtmečio žaizdos

 

Straipsnio „Miškuose  slapstėsi ir nežmoniškumas“

                          fragmentai 

         „…Mūsų tautos naujausiųjų laikų, ypač pokario metų, istorija, aktyviai veikiama šiuolaikinės politinės sistemos, neretai atsiduria triukšmingų diskusijų centre. Visuomenė ir mokslininkai pagrįstai kelia klausimus: ar apskritai istorija gali pateikti objektyvią tiesą apie netolima praeitį; ar istorija turi būti rašoma operuojant tik tautinį pasididžiavimą žadinančiais faktais, o visa, kas nemalonu ir neparanku, nutylint; ar apskritai šiuolaikinio istorijos mokslo, nagrinėjančio moderniosios istorijos problemas, neapėmė krizė?..“

                      Iš profesoriaus istoriko Henriko Šadžiaus monografijos „Tautos drama“.

 

„Ir šiandieną girdžiu širdį veriantį motinos balsą, tada, 1954-ųjų vasarą, atrodo, taip ir pakibusį virš gimtojo Seirijų miestelio bažnyčios šventoriaus: „Už kų jie tavi, Vladuli, už kų tavi, sūnuli!.. Kažkas pakėlė iš jos rankų iškritusią maldaknygę, pasodino ant žolės, kažkas puolėsi raminti – ar dar mažai prisiverkei, o ta, tik ką mamai į ausį šnabždėjusi moterėlė taip ir liko stovėti tarsi kažką blogo padariusi. Turbūt tik dabar suprato, kad jos žinia palaidojo bet kokią viltį savo namuose mums sulaukti prieš septynerius metus išėjusio ir negrįžtančio brangaus žmogaus. „Girdėjau, kad kaimuose vis sūnaus klausinėji, bet užaic pas tavi bijojau. Dzievaži bijojau. Visus suklupdė ir pasakė: žoptelėsit kam nors – visiems bus amen. Tavo Vladas su kokiu tai kitu vyru pas mano dukteris buvo užsukį. Miškiniai apsupo namų ir mūčino juos kap išmanė. Akis išbadė, ausis nupjaustė, pirštus išsukinėjo, o paskui in miškų nutempė…“, – atsipeikėjusi tik kitą dieną, man pasakys mamukė, ką jai prasitarė ta Ročkių kaime, pamiškėje, gyvenusi moterėlė.

Nežinau kiek naktų mama balsu praraudojo, kiek kartų mintimis ėjau į tuos pamiškės namus, kad pasakyčiau: „Kodėl jūs, teta, šitaip padarėt?“. Man atrodė, kad dėl tų mūsų nemigo naktų ir yra kalčiausia šventoriuje į ausį  mamukei šnabždėjusi moteris. Tėtukas ramino kaip mokėjo, tarsi burtažodį kartodamas: „Nustok, motin, gana. Argi nežinai, kas aplinkui darės – išcisas šaimas nakcimis paklodavo…“ Matyt, tikėjo, kad priminta kitų netektis palengvins šeimos skausmą. Juk dar, atrodo, neseniai visi su kaimynais ėjom į kapines, pro kurių vartus lingavo laidotuvių procesijos, vienu metu atlydinčios keturis, šešis, devynis karstus. Lingavo iš Ročkių ir Žagarių, Gervėnų ir Pasarninkų, Seirijočių ir Barauciškės… Čia, į amžino poilsio vietą, juos atnešė nušautus ir pasmaugtus, basliu ar kirvio pentimi užmuštus.

Niekas mums, vaikams, tadanebandė aiškinti, kodėl visa tai vyksta, niekas nedrįso spėlioti kieno rankomis. Kiekvienas galvojo apie save, Net prasiveržiančią raudą mamai kaimynai patarinėjo pasilikti giliems vidurnakčiams: „Nelaikyk an širdzies sopulio – išsiverk, bet cik kad niekas negirdėtų.“ O aš gerokai vėliau, kai jau pradėjau domėtis brolio nužudymo priežastimis, iš garbaus amžiaus kaimyno Juozo Rasimavičiaus išgirdau: „Kų aš 

 

                                                                      2

tau, vaikeli, galiu pasakyc. Tų pacį, kų, cikrausiai, tau ir mama sakė –miškiniaiir šaudė, ir mūčino visus nepriklausomos Lietuvos vardu…“

 

             Žurnalistas:

      „Gerb. profesoriau, čia pateikiau ištrauką iš „Kauno tiesoje“ (1989 m. Nr. 9,10,11,12 ) spausdintos mano apybraižos „Pamatuok mūsų kaltes, gyvenime“. Ji  iš dalies „susišaukia“ su viena jūsų išleistos knygos „Tautos drama“ dalimi. Labai džiaugiuosi bibliotekoje suradęs šią istorinę monografiją. Ta tegul ir nedidelė mano patirtis, sukaupta važinėjant po Dzūkiją pokario metų žudynių pėdsakais, skaitant istorinio žanro knygas, straipsnius spaudoje apie „didvyrišką“ miške besislapsčiusių tautiečių  kovą prieš tarybų valdžią, iškėlė dar daugiau klausimų, negu jų turėjau. Bet svarbiausia rūpėjo išsamiau sužinoti, kas, iš tiesų, buvo tie kaimuose, miesteliuose siautėję budeliai, kodėl didelei daliai tautos, pasibaigus daug gyvybių nusinešusiam karui, vėl teko patirti baisius žiaurumus. Ką gyventojai turėjo būti padarę, kad juos taip įvairiai būdais kankino, šaudė, žudė ištisomis šeimomis, degino jų namus? Kodėl šie nieko bendro su kova už nepriklausomybę neturintys nežmoniškumai slepiami po heroizmo skraiste? 

 

  Prof. Henrikas Šadžius:

     „Kiekvienas suvokiame, kad  viso šio pokario metų pragaro ugnį užkūrė mūsų tautos aneksija. Būtent ji supriešino krašto žmones, dalį jų paskatino imtis ginklo. Galima teigti, jog aneksija pražudė tūkstančius mūsų šalies gyventojų, jos auka tapo ir jūsų brolis. Ilgalaikė sudėtingo pokario metų gyvenimo analizė leidžia daryti išvadą, kad stichiškai susiformavęs ginkluotas pasipriešinimas buvo neišvengiamas reiškinys, prasidėjęs kaip natūrali, palyginus, nedidelės dalies respublikos gyventojų savigynos išraiška……

 

     ….Pasakyčiau taip: kiekvieno tuo metu Lietuvoje gyvenusio asmens likimą pirmiausia lėmė jo pozicija TSRS–Vokietijos karo dienomis ir veikla vokiečių okupacijos metais. (Tuo metu Vermachto daliniuose ir policijoje tarnavo apie 50 tūkstančių lietuvių). 1944 metais į Lietuvą įžengusios Raudonosios armijos ypatingieji skyriai ir užnugario apsauga besirūpinantys kariuomenės represinių struktūrų daliniai jau nuo pirmųjų dienų pradėjo intensyvią minėtųjų gyventojų kategorijų paiešką. Tai vertė juos slapstytis, o vėliau – išeiti į miškus. 

      Pirmuosius ginkluoto pasipriešinimo būrius sudarė nepasitraukę į Vakarus buvę policijos batalionų, Vermachto kariai, užsilikę respublikos teritorijoje, buvę vokiečių 

teisingumo organų ir specialiųjų tarnybų darbuotojai, kiti aktyvūs buvusio okupacinio režimo talkininkai. Daugelis jų buvo susitepę ne vien Lietuvos žmonių krauju. 

 

 

                                                                   3

    Pasitraukimas į miškus tapo patrauklus jaunimui, vengusiam paskutinėmis karo dienomis eiti į frontą. Taigi, į ginkluoto pasipriešinimo būrius patriotinės idėjos atvedė toli gražu ne dažną. Manau, kad ir todėl Lietuvoje itin platų užmojį įgavo civilių gyventojų naikinimas“.   

     

 Iš apybraižos „Pamatuok mūsų kaltes, gyvenime“:

„…Apie lietuviškąsias Baltramiejaus naktis pirmą kartą išgirdau Alovėje. Tokį pavadinimą žudynėms Dzūkijos kaimuose davė patys gyventojai. Bylose, kurias teko analizuoti, suradau, kad tas žudynes inicijavo „Dainavos“ apygardos vadas „Ąžuolas“ – Dominykas Jėčys, Lietuvos kariuomenės kapitonas, hitlerinės okupacijos metais buvęs Alytaus karo komendanto pavaduotojas, aktyvus žmonių žudymo  talkininkas (nuotr. dešinėje) . Bunkeriuose per kelias minutes parašyti nuosprendžiai vietos gyventojams buvo vykdomi kiekvieną mėnesį sutartu laiku. 1946 metų metų birželio 14-osios naktį vien tik Alovės valsčiuje per penkias valandas buvo nužudyti 24 žmonės, rugpjūčio 1-osios naktį – 54  nieko bendro su klasių kova neturintys suaugusieji ir 16 vaikų. Daugelio jų lavonai sudeginti kartu su trobesiais…….

 

……Savo akimis mačiau ir tuos nuosprendžius, kuriuos vykdę miškuose slapstęsi tautiečiai 1946 m. rugpjūčio 2-ąją Alytaus, Prienų ir Trakų apskrityse nužudė 91 gyventoją, lapkričio 7-ąją Veisiejų ir Šventežerio valsčiuose – 28 žmones (iš jų 8 vaikai), 1947 m. rugpjūčio 15-ąją – 38 Leipalingio ir Kapčiamiesčio gyventojus. Varganos dzūkų sodybėlės ašarose skendo už tai, kad sūnus ar vyras tarnavo tarybinėje armijoje, vaikai išvyko mokytis ar dirbti į Kauną, daugiavaikė motina sulaukė pašalpos ar vyriausybinio apdovanojimo, valstietis parašė pareiškimą į kolūkį. Ne vienam mano tėvų gerai pažįstamam su šiuo pasauliu teko atsisveikinti tik todėl, kad naktiniams svečiams, atėjusiems iš miško, jie nedavė iki soties prisigerti degtinės, kad neiškentę pasakė žiaurumą smerkiantį žodį …“

 

        Prof. Henrikas Šadžius:

      „Tiriant pokario ginkluoto pasipriešinimo tarybų valdžiai įvykius, vis labiau aiškėjo ir žudynių skriaudos bei keršto motyvais gausa. Plataus masto baudžiamosiomis operacijomis ir sunaikintų šeimų skaičiais tuo laikotarpiu kaip tik ir išsiskyrė Dzūkijoje veikę pasipriešinimo būriai. Retas kuris kaimo ūkininkas, naujakurys, kultūros ir švietimo darbuotojas galėjo išvengti kaltinimų bendradarbiavimu su tarybų valdžia. Pamynus pamatinius dorovės principus  ginkluoto pasipriešinimo dalyvių aukomis tapo niekuo dėti šeimų nariai, jų tarpe ir kūdikiai bei seneliai. Sėti nerimą, baimę,  sukelti valdžios rėmėjų paniką ir išlaikyti klusnius savo rėmėjus – toks buvo sąmoningai pasirinktas vadinamų miško brolių kovos metodas…………. 

  

 

                                                 4

Iš apybraižos „Pamatuok mūsų kaltes, gyvenime“:   

„…– Netiesa. Tikri kovotojai už nepriklausomą Lietuvą taip elgtis, kaip čia jūs pasakojate, negalėjo, – sako „Vaidila“ tada vadinęsis Stasys P., bet greitai nuo tokio apibendrinimo pabėga. – Mūsų būrys to nedarydavo.

    Niekada gyvenime nebuvo tekę šnekėtis su žmonėmis, kurie dar vaikystėje dažno pažįstamo lūpomis buvo prakeikti, kurie ilgus metus mums, Seirijų miestelio ir aplinkinių kaimų vaikams buvo baimės įsikūnijimu. Todėl šio susitikimo ir laukiau, todėl pašnekovui ir vardijau daugelio pažįstamų, kurių laidotuvėse teko dalyvauti, pavardes. Gal iš miško gūdumos žiūrint tie nužudyti suaugusieji ir galėjo atrodyti Lietuvos priešai, bet kuo čia dėti antraklasiai Packevičių dvynukai? Ko nepriklausomos Lietuvos labui nepadarė aštuonių mėnesių Vadeikiukas ir šeši jo broliukai?

    – Mes, „Vaidoto“ būrio kovotojai, buvome rezidentinė tarnyba,– nežiūrėdamas į akis kalba Stasys P. – Nors dvidešimt metų prakentėjau lageryje, kaltu jokiu būdu nesijaučiau ir nesijaučiu. Aš kovojau prieš stalininę tarybų valdžią, bet niekada nekovojau prieš tiesą, žmoniškumą. Jeigu ne rusų okupacija, man nebūtų reikėję nei slapstytis, nei kovoti.

    – Tikrų tikriausia tiesa, – patvirtinu „Vaidilos“ paskutinius žodžius. – Bet argi ne visais atvejais žmoniškumui galioja dorovės normos? Jūs pats geriau žinote, už ką praradote 20 brandžiausių savo gyvenimo metų. Ir parduotuves apiplėšinėjote, iš žmonių dokumentus atiminėjote, ir juos žudėte…..

 

  …. Šio pokalbio negalėjau neprisiminti pokario žudynių pėdsakais vaikščiodamas Balbieriškio apylinkėse.

      – Papasakoti galiu daug ką, bet mano pavardės neminėkit, – sakė ne viename name ir kas prie išpiltos grybų krūvos linko, kas skubėjo į malkinę……

      – Štai ten,  grybaudami su vyru radome Balbieriškio gyventojo Jono Seiliaus lavoną. Nukirstomis rankomis ir kojomis, nupjautu liežuviu. Vėliau sužinojome kieno tai „darbas“– kažkuris tai iš „Vaidoto“ būrio „miškinių“, – prisimindama pokario metus dar tarstelėjo devintą dešimtį bebaigianti pamiškės gyventoja.

      Taigi, iš to paties būrio, kuriam priklausė ir mano kalbintas buvęs „rezidentas“, vėliau tremtinys „Vaidila“. O aš ir šiandien, atrodo, tebegirdžiu atsisveikinant iš jo išgirstus žodžius: „Vis tik labai apmaudu, kad iš Amerikos taip ir nesulaukėme ilgai žadėtos paramos…“

 

 Prof. Henrikas Šadžius:

   „Stiprėjant realaus pavojaus pasipriešinimo judėjimui nuojautai, didėjo kovotojų pesimizmas. Jie suprato, jog be pagalbos iš užsienio, be ginklų ir šaudmenų nepajėgs ilgiau priešintis bet kokiai didesnei karinei čekistinei girios „valymo“ akcijai, kad ambicijos aktyvinti ginkluoti  veiksmai pasmerktos žlugti.

   

                                                                  5

      Kasdieninės neperspektyvios kovos tikrovė ir nuolatinė įtampa, legaliai gyvenusių artimųjų įtaka tiek ginkluoto pasipriešinimo eiliniams, tiek vadams kėlė įvairių, neretai sunkiai išsprendžiamų problemų. Nežmoniškas gyvenimas drėgnuose bunkeriuose, žūtys ir negyjančios žaizdos, stiprėjanti neviltis ir išdavystės, nuolatiniai naktiniai žygiai apsirūpinti maistu alino ne tik kūną bet ir dvasią. Spartėjo asmenybių degradacija, augo pavydas ir noras keršyti pasirinkusiems kitokį gyvenimo kelią. Netikrumas dėl ateities, nuolat patiriamas nesaugumo jausmas skatino desperatiškus poelgius, nuvertino žmogaus gyvybę, nes mirtis kasdien buvo šalia……….

Žurnalistas:

„Manau, kad kiekvienas, dar iki šiol vis laukęs objektyvaus minėto Lietuvos laikotarpio išgyvenimų vertinimo, pasidžiaugia jūsų knygoje suradęs svarius argumentus, paneigiančius mistinį į miškus išėjusių tautiečių heroizmą, jų kovos už Lietuvos nepriklausomybę idealizavimą. Šiai problemai skiiate ypatingai daug vietos, pabrėždamas, jog bet koks mėginimas naujai, objektyviai pažvelgti į sudėtingus pokario reiškinius buvo ir yra vertinamas kritiškai“.

 

Prof. Henrikas Šadžius:

„Nepriklausomybės euforija turi kai ką magiška. Pasirodo,lengva pamiršti,kad stovime prie beveik dvidešimties tūkstančių pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvių ir daugiau kaip 10 tūkstančių jų aukų kapų. Nors masinių žudynių minimu laikotarpiu siaubasa vis dar čia, gyviesiems patogiau šito neprisiminti. Dabartiniuose vadovėliuose veltui ieškotume nors užuominos apie „miškinių“ nuolat vykdytus teroro aktus prieš gyventojus, užtat apie represinių struktūrų pastangas, naikinant tokių žudynių kaltininkus, faktų apstu……..

…..Tai savitas tautos istorijos skirsnis, kurį galima idealizuoti galima ir neigti. Pasipriešinimas aneksijai turėjo savo sudėtingą psichologinį lauką ir nebuvo vienareikšmis žmogaus dvasinio gyvenimo fenomenas. Todėl ir istorikai, neretai ieškantys bendro vardiklio, tos įvairovės negali ar nenori atskleisti. Nušviečiant ginkluoto pasipriešinimo sistemai klausimus, dažnai kalbama tik apie herojišką grupės žmonių ar individo veiklą, o daugelis etikos problemų lieka nuošalyje. Nebandoma atskleisti, kodėl priešinimasis sistemai buvo perkeltas į tautos lygmenį, koks yra pasipriešinimo kovotojo pareigos savo valstybei santykis su pareiga šeimai, artimiesiems, ar ypatingomis sąlygomis tebegalioja tokia dorovinė norma, kaip „nežudyk“. Politinių sistemų transformacijos laikotarpiu tokios ir panašios etinės, moralinės dilemos aiškiai iškilo daugeliui mūsų tautiečių, ypač atsidūrusiems už įstatymo ribų. 

        

        Žurnalistas:

„Taip jau buvo: visų į miškus subėgusių ir patikėjusių nepriklausomos Lietuvos vizija laukė tragiška lemtis – prarado gimtąją pastogę, viską, kas buvo 

                                                           6

užgyventa sunkiu darbu, neteko šeimų, jaunystės ir tai, kas brangiausia – gyvybės.Savo monografijoje jūs įtikinamai įrodote, kad pokarinis ginkluotas pasipriešinimas lietuvių tautai – brangiai kainavusi klaida. Tiems, kas knygos neskaitė, kuriuos tokia jūsų išvada papiktins, pagrįskite ją ir čia, šiame straipsnyje, bent keliais argumentais“.

       

        Prof. Henrikas Šadžius:

„Taip, tai istorinė klaida. Tą teigiu remdamasis daugelio metų tyrimų duomenimis. Pasvarstykime. ……… 

       Žurnalistas:

    „Perskaičiusieji šiąpublikaciją, ypač vyresnės kartos žmonės, tikriausiai pasiges pokario metų kovoms prieš tarybų valdžią būdingų išsireiškimų „partizanai“, „kovotojai už laisvę“. Priežastį, anot jūsų, būtų galima įvardinti paprastą: „Jie tokie nebuvo“. Bet juk per tiek metų tautoje šios sąvokos tapo pasididžiavimo išraiška. Monografijoje savo nuomonę šiuo klausimu pagrindžiate labai atsakingai, argumentuotai,į miškus išėjusius tautiečius vadinate ginkluoto pasipriešinimo kovotojais. Manau, kad mūsų pokalbis be išsamesnio komentaro minėta tema būtų neišbaigtas“.

      Prof. Henrikas Šadžius:

Ginkluoto pasipriešinimo dalyvius kovotojais už laisvę būtų galima vadinti tik tuo atveju, jeigu jiems būtų vadovavusi oficialiai išrinkta tautai atstovaujanti politinė vadovybė ir jai subordinuota karinė vadovybė, jeigu jie būtų vykdę svarbiausią funkciją – dalyvavę koviniuose veiksmuose prieš Raudonąją armiją, VRM karinius dalinius, kurie pradiniu laikotarpiu buvo tarybinės sistemos įsitvirtinimo ramstis. Bet atsidūrę miškuose ginkluoto pasipriešinimo kovotojai paprasčiausiai tapo nusikalstamos politikos įvairių kategorijų tautiečių atžvilgiu organizatoriais ir vykdytojais. Pagrindinė jų veikla buvo neginamų kaimų, miestelių ar būstų užpuolimai ir daugiausia beginklių gyventojų žudymas. …………….

    Post scriptum

Žurnalistas. Kaip nesunku šiandien po daugelio metų pasakyti: „Nors faktų neneigiu, bet savęs kaltu nelaikau – kaltos aplinkybės…“  Tačiau ir kitiems jos buvo ne kitokios, o žmonėmis jie išliko. Kas būtų buvę, jeigu kiekvienas būtų ėmęs žudyti savo tautiečius, deginti jų namus, apiplėšinėti parduotuves… Aplinkybės reikalavo žmoniškumo. Ne meilės šalį aneksavusiai valdžiai, bet žmoniškumo.

                                              x   x     x

Prof. Henrikas Šadžius. Apie pokario ginkluoto pasipriešinimo kovotojus prirašyta daugybė straipsnių, knygų, o apie tariamus jų didvyriškus žygius iki 

                                                           7

pastarųjų dienų net kuriami mitai. Deja, tikroji daugelio pasitraukimo į mišką priežastis buvo pasmerkta užmarščiai, ar tendencingam aiškinimui. Galime kaip norime ir kiek norime aukštinti herojišką pokarinį „miško brolių“ pasipriešinimą svetimai valdžiai, bet teroristinė jų veikla, tautiečių – civilių gyventojų – žudymas lieka nenuplaunama dėme šimtametėje atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

 

Facebook komentarai
Back To Top