skip to Main Content
Noriu su jumis pasidalinti mūsų istorija dėl siautėjančios policijos pareigūnės ir šunų veisėjos Rasos Dykinaitės, kuri mūsų sodų bendrijos „Vilma“ (Rastinėnų kaimas, Vilniaus rajonas) viešąją erdvę yra pavertusi savo privačia šunų vedžiojimo, dresavimo ir veisimo aikštele – bendrijos gyventojai bijo išeiti iš namų, nes gali būti užpulti, tveriasi tvoromis, nes pareigūnė savo sklypo nėra apsitvėrusi ir jos šunys dažnai palaidi bėgioja ne tik bendro naudojimo teritorijoje bet ir leidžiama jiems įbėgti į privačias valdas, o į sodų bendrijos pirmininko bei Vilniaus rajono savivaldybės įspėjimus nereaguoja (esame surinkę kaimynų parašus, reikalaujančius, kad R.Dykinaitė savo šunis vedžiotų tvarkingai, Vilniaus rajono savivaldybė ją yra kvietusi, kaip patys sakė, „profilaktiniam pokalbiui“). Kaimynai pasakoja, kad palaidi R.Dykinaitės šunys prieš keletą metų yra mirtinai sudrąskę kitos kaimynės šuniuką, o šių metų liepą keturi jos šunys užpuolė ir sužalojo mano su mama šuniuką Pupą. Š.m. liepos 29 d. R.Dykianitei dėl šio užpuolimo buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 4 dalį, o š.m. spalio 2 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracinių nusižengimų komisija pripažino ją padarius šį nusižengimą ir skyrė nuobaudą. Nežiūrint to, R.Dykinaitė savo šunis ir toliau vedžioja netvarkingai bei atsisako apmokėti mūsų šuniuko gydymo išlaidas.
Istorija prasidėjo liepos 7 d. rytą, kai mano mama išėjo pavedžioti Pupą. Joms išėjus už vartų, mama pamatė keliu ateinančią R.Dykinaitę su keturiais dideliais šunimis (trimis vilkšuniais ir vienu koliu), kuriuos laikė po du kiekvienoje rankoje. Mūsų šuniukas buvo su pavadėliu, mama jį prisitraukė arčiau savęs bei atsitraukė nuo kelio, kad neįvyktų kontaktas. Deja, kai R.Dykinaitė priėjo arčiau, jos šunys puolė Pupą. R.Dykinaitė savo šunis paleido iš rankų ir leido jiems pulti – jie pribėgo prie mano mamos ir šuniuko, ėmė jį vartyti, o vienas šuo – R.Dykinaitės tarnybinis šuo Desperado griebė Pupą dantimis, ėmė jį purtyti ir plėšyti. R.Dykinaitė tuo metu stovėjo už nugaros ir kažką šūkavo, tačiau padėti net nebandė. Pupa išsivadavo tik tuomet, kai jai pavyko išsinerti iš antkaklio. Šuniukas parbėgo į namus, ir grįžusios pamatėmė, jog stipriai kraujuoja, yra kastinės žaizdos. Mano tėtis jau buvo išvažiavęs, o mes su mama neturime mašinos, tad mama nuėjo pas R.Dykinaitę ir pareikalavo, kad nuvežtų mus pas veterinarijos gydytoją. R.Dykinaitė sutiko, tačiau sakė, kad turi svarbių reikalų, todėl važiuoti galėsime tik po geros valandos. Kaip vėliau paaiškėjo, kol mūsų šuniukas kraujuodamas kentė skausmus ir laukė, kol galėsime nuvežti pas veterinarą, ji tiesiog darėsi manikiūrą (ką prisipažino ir Vilniaus rajono savivaldybės administracinių nusižengimų komisijos posėdžio metu). Važiuojant R.Dykinaitė mums liepė rinktis tarp dviejų klinikų, nes jose dirbo jos pažįstami – „Pet City“ prie oro uosto arba „Veta“ Kalvarijų gatvėje. Mes pasirinkome Vetą, nes netoli gyvename. Šuniuką apžiūrėjo, kaip R.Dykinaitė pati sakė, jos vaikystės draugas veterinaras Darius Jazgevičius. Deja, jis, galbūt taupydamas draugės pinigus, nieko nedarė, tik pavalė žaizdas su peroksidu. Išleido į namus įdėjęs antibiotikų, tačiau net neįdėjo jokių vaistų nuo skausmo ir liepė grįžti po keturių dienų. Už šią pirmąją apžiūrą R.Dykinaitė sumokėjo 27 eurus.
Grįžus šuniuko būklė buvo itin bloga, ir vis blogėjo, jis nevalgė, negėrė, nejudėjo, slėpėsi – pralaukėme dar dieną, o sekančios dienos labai anksti ryte skubiai vežėme į visą parą veikiančią kliniką „Greitoji žirafa“. Šuniukas buvo vos gyvas, vangus, atvykus jam skubiai buvo daroma operacija, ir gydytojai sakė tiesiai šviesiai – jokių garantijų nėra. Gydymas vyko mėnesį laiko, beveik visą tą laiką šuniuką reikėjo vežioti į kliniką kiekvieną dieną, kokios bus šio sužalojimo fizinės pasėkmės ateityje, dar nėra aišku, be to šuniukas visiškai išgasdintas, nenoriai eina iš kiemo, labai bijo tiek šunų, tiek nepažįstamų žmonių, nors prieš tai buvo labai guvus, draugiškas, pripratęs prie šunų ir žmonių (tai gali paliudyti ir prieglaudos „Nuaras“, iš kurios jis yra paimtas, darbuotojai bei savanoriai), jam iki šiol gydytojo rekomendavimu duodame raminamųjų vaistų. Mūsų patirtų išlaidų už gydymą, vaistus, tvarstymo medžiagas ir kurą (iš viso – 527,10 eur) R.Dykinaitė apmokėti nesutinka, juokiasi, kad galime kreiptis į teismą, ką ir planuojame daryti.
Negana to, kad dėl užpuolimo ir taip turėjome labai daug išgasčio, streso ir išlaidų, socialiniame tinkle „Facebook“ man ir mano mamai R.Dykinaitė dar surengė ir psichologinę ataką. Taip pat R.Dykinaitė tiek „Facebook“ tinkle, tiek kalbėdama su pareigūnais ištisai melavo, nuolat keitė parodymus – iš pradžių niekaip negalėjo apsispręsti kiek šunų vedžiojo – tris ar keturis, vėliau, susipratusi, jog yra liudininkų, visgi prisipažino, kad keturis, po to negalėjo nuspręsti kaip geriau sakyti kuris šuo sužalojo mūsų šuniuką – vienur sakė, kad vilkšunis Quelle, kitur – kad kolis Liukas, trečiur – kad kartu vedžiotas draugės vilkšunis Bliumchen, o per posėdį jau apskritai tvirtino, kad švietė saulė, vėjas įpūtė plaukus į akis, ir ji iš viso nematė įvykio (komisija visgi pripažino, kad mūsų šuniuką užpuolė jos tarnybinis šuo Desperado). Meluoja, kad iki įvykio su mano mama buvo geros draugės (nors net nežinojo, koks mano vardas ir kur mes gyvenam!), arba tai, kad neva šeriame savo šunį saldainiais (iš tikrųjų mūsų šuo yra šeriamas žalia mėsa su šiek tiek daržovių, vaisių ir uogų, ir saldainių, net jeigu kas nors ir siūlytų, jis tesiog neėstų). Dabar meluoja, kad su klinikos „Greitoji žirafa“ savininke Nomeda buvome susitarę ilgiau nei reikia gydyti šuniuką, ir neva per pusę dalinamės jų gautą pelną (įdomi istorija, tik tiek, kad šios klinikos savinininkės vardas – visai ne Nomeda). Taip pat meluoja, kad iš beveik 200 mūsų bendrijos gyventojų, 300 sutinka, kad ji savo šunis vedžiotų netvarkingai (įdomų kaip tai įmanoma matematiškai, ir kodėl nepateikė šių kaimynų parašų?).
R.Dykinaitė turi aiškių narcizinės asmenybės bruožų. Pvz. liepos mėnesį mums grąsino, kad už gydymą nemokės, jei praleisime nors vieną apsilankymą klinikoje. „Tegu tik pabando praleisti nors vieną vizitą į gydyklą“, – feisbuke rašė ji. O dabar atvirkščiai – sako, kad nesiruošia mokėti būtent todėl, jog nepraleidome nei vieno vizito, nes gydymą neva turėjome nutraukti ne gydytojo sprendimu, o iškart, kai tik šuniukas pasijuto geriau, kad jai būtų pigiau mokėti.
Įdomu ir tai, kad savo kaltės iki šiol neprižįsta – kaltina savo bei kaimynų šunis, ir mano mamą – sako, kad tai ne jos atsakomybė prižiūrėti savo šunis ir užtikrinti, kad jie nekeltų pavojaus, o mano septyniasdešimtmetė mama privalėjo nuspėti gręsiantį pavojų ir į jį staigiai reaguoti. „Ir savo mažiukams liepi sveikintis su dideliais šunimis? Stovi, lauki kol prieis? Manau, reikia mąstyti dvigubai greičiau, kai esi atsakingas už save ir už kitą, visai mažiuką, kažkaip jį stengtis apginti“, – feisbuke rašė R.Dykinaitė.
Ji taip pat nežiūrint šio įvykio, kaimynų nepasitenkinimo ir elementaraus įstatymų paisymo, iki šiol nesutinka savo šunų vedžioti tvarkingai – su pavadėliais, antsnukiais ir ne po tris ar keturis, kaip dabar vedžioja – nes tiek suvaldyti ji tiesiog nesugeba. Sako, kad jos šunys negali būti vedžiojami su antsnukiais, nes yra aristokratai, kilmingi, taip pat sako, kad savivaldybė privalo jai nemokamai skirti plotą šunims vedžioti, dresuoti ir veisti, nors šunų veisimas yra jos verslas, iš kurio uždirba, o tarnybinį šunį Desperado valstybė iš R.Dykinaitės nuomojasi pagal panaudos sutartį, taigi už jį ji taip pat gauna pinigus. Be to, jei Desperado turi polinkį pulti mažus šuniukus, ar jis apskritai yra tinkamos psichikos dirbti tarnyboje? Kai posėdyje paminėjau, kad R.Dykinaitė ir toliau savo šunis vedžioja be antsnukių ir būriais ir yra tik laiko klausimas kada vėl ką nors užpuls, ir kitą kartą tai gali būti žmogus, senolis ar vaikas, ji atrėžė „Toks gyvenimas!“, o kitame posėdyje pabrėžė, kad „Normalu, jog šunys užpuola, yra ir didesnių problemų“. Taip pat R.Dykinaite dedasi labai dora, nuolat sudeda rankas maldos poza kai kalba posėdžiuose, tačiau tiesa ta, kad tai moteris, įpratusi gyventi kitų sąskaitą, pvz. yra nuolat skolinga sodų bendrijai, ir pasak buhalterės, niekuomet nesumoka savanoriškai, skolas iš jos reikia „visą laiką išmušinėti“. Tiek buhalterė, tiek sodų bendrijos pirmininkas, tiek kaimynai sutinka apie jos elgesį liudyti ir teisme.
Būčiau dėkinga, jei pasidalintumėte šia istorija, nes mums vienintelis būdas apsiginti nuo šios pareigūnės siautėjimo yra viešinimas.
Facebook komentarai
Back To Top