skip to Main Content

 

Raimondas Navickas

 

Šiandien, rugsėjo 23-čia minime Lietuvos žydų genocido dieną

Antrojo pasaulinio karo metais visoje okupuotoje Europoje hitlerininkų vykdyta „galutinio žydų klausimo sprendimo“ politika skaudžiai palietė ir mūsų kraštą.

Masinės žydų žudynės prasidėjo vos naciams įžengus Lietuvon. Dar prieš vokiečiams kertant sienas, jų buvo suformuoti specialūs žmonių naikinimo būriai, vadinami „Einsatzgruppe“.

Kurių uždavinys buvo tvarkos palaikymo užfrontėje pretekstu žudyti okupuotoje Baltijos kraštų ir SSSR teritorijoje priešiškoms ar žalingoms grupėms priskirtus asmenis: komunistus, partizanus, žydus, čigonus, psichinius ligonius.

O pirmomis karo dienomis – ir tiesioginis pogromų organizavimas, siekiant sudaryti vaizdą, kad tai vietos gyventojai puola žydus.

Todėl uždari ir saugomi getai, į kuriuos buvo sukraustyti žydai, neva yra tik humaniškų nacistų okupacinės valdžios bandymas juos apsaugoti.

Šių žudymo grupių ir jų parankinių veiklos pasėkoje Lietuvoje žuvo didžioji dauguma žydų bendruomenės.

Daugiausia karo pradžioje buvo sušaudyti ne tik vyrai, bet ir moterys, seneliai, maži vaikai. Žiaurumas buvo neapsakomas.

Jau nekalbant apie tai, kad karui įpusėjus getai buvo likviduoti, o likę gyvi žydai išvežti į liūdnai pagarsėjusius mirties fabrikus koncentracijos stovyklose.

Kurie buvo pastatyti būtent tam, kad visos okupuotos ir sąjunginės Europos mastu „galutinai išsspręsti žydų klausimą“.

Lietuviai su siaubu ir užuojauta bejėgiškai stebėjo žydų, su kuriais sugyveno 500 metų, žūtį.

Tarp lietuvių nemažai buvo tokių, kurie gelbėjo pasmerktuosius, nors tai grėsė visos gelbėtojo šeimos sušaudymu. Jie pelnytai vadinami teisuoliais ir jų žygdarbio atminimas yra gerbiamas.

Tačiau, pasak rašytojo J. Mikelinsko, „hitlerinės Vokietijos sukelta antisemitinė psichozė į savo kruviną orbitą įtraukė ir ne vieną lietuvį“. Antisemitinę psichozę kurstė ir kai kurios lietuvių politinės jėgos.

Deja, kaip ir kituose kraštuose, Lietuvoje atsirado naciams talkinusių vietinių pagalbininkų. Žmonės juos praminė žydšaudžiais.

Vieni jų buvo visuomenės padugnės, kiti – antisemitinės propagandos apakinti fanatikai, dar kiti tokiais tapo ne savo valia, o tiesiog vykdydami jiems priskirtas technines pareigas nacių administracijos ar vietos valdžios organuose.

Ir vienų – rizikavusių savo gyvybe vardan žydų, ir kitų – šaudžiusių savo tėvynainius, buvo palyginti nedaug, po kelis tūkstančius.

————-

Šiandien, prisimenant žydų genocido aukas yra proga pamąstyti: kokios yra skaudžios Holokausto pamokos?

Kaip ir ką apie jį turėtume papasakoti savo vaikams, kad jų ateityje nieko panašaus nenutiktų?

Tokio švietimo esmę sudaro keli momentai, kurių pagrindu ir derėtų ugdyti vaikus per Holokausto pamokas:

a) Tėvynę reikia ginti.

Nes kuomet ją užgrobia priešas – jis gali daryti su Lietuvos žmonėmis, ką tik panorėjęs. Ir žodžiai jau nebepadės. Tiems, kas to nesupranta, tenka priminti Lietuvos žydų likimą. Lietuva jų neapgynė, nes Lietuvos jau nebebuvo. Buvo tik nacistinės Vokietijos okupuota teritorija, valdoma vokiečių nacistų, kurioje siautėjo spacialiai sukurtos žmonių žudymui ainzatckomandos bei vietiniai jų samdiniai.

b) Talkininkauti okupantams ir būti taikių žmonių žudiku yra gėda.

Tuos, kurie pakelia ginklą prieš greta gyvenančius taikius žmones reikia smerkti. Ir – esant galimybei – nubausti. Be jokių išlygų.

c) Garbinga ir padoru yra gelbėti pasmerktus mirčiai nekaltus žmones.

Tokie didžiavyriai, rizikavę savo gyvybėmis dėl svetimų žmonių išgelbėjimo nusipelno ypatingos pagarbos ir atminimo. Verta prisiminti, kad jų žygdarbis buvo nepalyginamai kilnesnis, nei pasaulyje žinomų Danijos žvejų. Kurie per naktį už nemenką mokestį perkeldami žydus į Švediją rizikavo nebent nuskęsti, o lietuviams bei jų šeimoms už žydų slėpimą grėsė sušaudymas.

d) Nekaltai žuvusių taikių žmonių atminimą dera godoti.

Ir juos prisiminti bei pagerbti atitinkamomis progomis, perdėtai dažnais formaliais ritualais nepaverčiant to kasdiene banalybe.

e) Mokyti vaikus vengti pasiduoti ideologijoms, kurių dogmos priskiria kolektyvines kaltes ir bausmes tautoms.

Būtent tokios kolektyvinės kaltės ir atsakomybės principu paremtos ideologinės konstrukcijos ir sudaro genocidinių nusikaltimų pagrindą. Jas galima pritaikyti visoms – be jokių išimčių – tautoms, nes nėra tokių, kurių atstovai nebūtų padarę ką nors blogo istorijos tėkmėje.

f) Tautinės ir kitokios mažumos turi suprasti, jog jų likimas Lietuvoje yra glaudžiais susietas su lietuvių.

Kad mes turime bendrą Tėvynę. Ir bet kokiose situacijose dera laikytis kartu, nepasiduodant įvairių realių ar potencialių okupantų pagundoms tapti jų parankiniais ir eiti į konfrontaciją su lietuvių tauta ar kitomis etninėmis ar religinėmis grupėmis.

—–

Ugdykime vaikus. Mokykime juos per skaudžios istorijos pamokas.

Ir tuomet net baisiausioms negandoms ištikus labai tikėtina, kad nieko panašaus į Holokaustą nei Europoje, nei Lietuvoje nebenutiks.

Facebook komentarai
Back To Top