skip to Main Content

 

Per paskutiniuosius tris metus kasmetiniai prezidentės Grybauskaitės pranešimai Lietuvos Seimui pavirto į ypatingą literatūrinį žanrą, su savo nerašytais įstatymais. Šis žanras geneologiškai artimas politinformacijos minutei nuo tarybinio „zampolito“ (tarybos, karinio vado pavaduotojo politiniame darbe – vert. past.), kviečiančio ideologiškai netvirtus bendražygius būti budriais, nes šalia mūsų sienų vis klaidžioja ir klaidžioja imperialistiniai grobuonys ir užsienio žvalgybų agentai, jau siekiantys savo priešiškais čiuptuvais, mūsų Gimtinės slaptųjų turtų.  

 

„Rusijos įsiveržimas į Ukraina, „Islamo valstybės“ organizacija ir terorizmas, įgaunantis naujas formas, nestabilumas Afrikoje, eilė karinių konfliktų zonų – tokia geopolitinė realybė“, – pareiškė pažymėjus Lietuvos prezidentė, netiesiogiai pakartojus savo įžymius žodžius apie „teroristinę valstybę“.

„Tiesią ir aiškią Lietuvos poziciją dėl karinių grėsmių, energetinio ir ekonominio šantažo, informacinį karą, išgirsta Europos Sąjungoje, NATO ir JT“, – tai apie tai, kokia Lietuva dėka savo prezidentės pranešimų, progresyvi ir pirmaujanti: dalinai kovoje su Rusija ji pirma iš visos planetos!

Kitose šalyse vargu ar būtų sugalvoję vadinti skandalinguosius pirmųjų asmenų pranešimus užsienio politikos pasiekimais. Bet Lietuva gyvena ypatingoje koordinačių sistemoje, kurioje neabejotinas jau tas pasiekimas, kad jos vadovavimą išgirdo Europos Sąjungoje, NATO ir JT (net nesvarbu, kaip būtent: virto aplodismentais ar pasukiojo pirštu prie smilkinio – svarbiausia, kad išgirdo). Na taip, galų gale, Lietuva – nepriklausoma valstybė ir turi teisę pati paskirti sau sėkmės kriterijus.

Tiesa, tokiu atveju dabartinis Dalios Grybauskaitės pranešimas Lietuvos Seimui atrodo per daug kuklus, daugelis išskirtinių pasiekimų iš Lietuvos koordinačių sistemos ten nepaminėti. Pasistengsime šią tuštumą užpildyti.

1. Kova su ekonomine „penkta kolona“.

Lietuvos eksporto apimtys į Rusiją, pirmaisiais 2015 metų mėnesiais sumažėjo 60,5 % palyginus su analoginiu periodu praeitais metais. Prie to, dėl sankcijų ir kontrsankcijų, kurių taip pašėlusiai siekė lietuviška valdžia Briuselyje, maisto ir žemės ūkio produktų eksporto apimtys kurių kilmė Lietuva, į Rusiją sudarė 85 % mažiau, negu praeitų metų sausį ir vasarį. Pagal Danske banko vertinimus, absoliučiuose skaičiuose Lietuvos gamintojų netektys nuo „sankcijų karo“ siekia 1,5 mlrd. Eurų. Pieno supirkimo kainos nukrito trečdaliu, prie to pieno produkcija parduodama žemiau savikainos, o būtinų kompensacijų Lietuvos maisto produkcijos gamintojai negavo nei iš Europos Sąjungos, nei nuo gimtos šalies. Faktiškai tai reiškia Lietuvos pieno produkcijos kuri pagrindė ėjo į Rusiją ir žemės ūkio pramonės mirtį,. Prie to verta pridėti daugybinius pervežėjų bankrotus, ryšium su sumažėjusiu dėl sankcijų krovinių pervežimu. Lietuvos pervežėjai susidurdavo tai su sustiprintomis patikromis muitinėje po savo prezidento kalbos apie „teroristinę valstybę“, tai liko be tranzito per Klaipėdos uostą po prezidentės pasiūlymo prieš Rusiją pritaikyti NATO 5 straipsnį.

Galiausiai, remiantis Eurostat, 31 % Lietuvos gyventojų randasi ties skurdo riba, o bedarbystė šalyje prognozuojama ties 10,5 %.

Ir visa tai yra įžymūs pasiekimai. Rimtai. Juk dabar uždirbanti sau gyvenimui verslu su Rusija „penktoji kolona“ priversta emigruoti iš šalies. „Mes negalime sakyti nei apie tankus, nei apie ginklus. Mes galėsime juos sutepti sviestu, kai nebus kur jo dėti. Štai tada sėdėsime ir galvosime apie tai, ką mes pridirbome“, – pareiškė prieš metus LRT laidoje įmonių grupės „Šiaurės vilkas“ savininkas Vilius Kaikaris. Kaip į vandenį žiūrėjo: lietuviško sviesto dabar nėr kur dėti – nors tankus juo tepk. Pasiekimas? Lietuvai – neabejotinai.

2. Šalies dydžio karinė stovykla.

 Per metus tarp dviejų prezidentės Dalios Grybauskaitės pranešimų, Lietuva virto į psichiatrinę ligoninę, iš filmo „Praskrendant pro gegutės lizdą“, kurioje seselė Retšed terapiniais pokalbiais pacientus privesdavo prie priepuolių – nervingoji senmergė, pasislėpusi už šalto tono ir paniekinančio linkusio į diktatūrą, žvilgsnio. Prie tokių pačių priepuolių priveda ir „raganų medžioklė“, su nauja jėga paaštrėjusi ponios prezidentės pastangomis. Grybauskaitės pareiškimai, kad Rusija jau užpuolė Lietuvą, nesibaigiantis „žaliųjų žmogeliukų“ laukimas, kratos rusiškose mokyklose ir mokytojų apklausos, šauktinių sugrąžinimas, metodinių rekomendacijų siuntimas, kai elgtis okupacijos metu, isteriški ekspertų samprotavimai, kiek gi reikės Lietuvai atsilaikyti kol ateis sąjungininkai, ir ką daryti, jei NATO straipsnis apie agresoriaus atgrasymą bendromis pastangomis nesuveiks ir sąjungininkai neateis.

Taip ir neatėjusios rusiškos agresijos lūkesčiai pavertė Lietuvą į karinę stovyklą ir apgultą tvirtovę, kur bet kokie ginčai su Vyriausiąja vade (ypač užsienio politikos dalyje) prilyginama išdavystei.

 Atitinkamai, visa tai, kas kitose šalyse bendrai vadinama tamsybe ir „raganų medžiokle“, Lietuvoje vadinama „tautos susivienijimu prieš išorės priešą“. Net jei ir išorės grėsmės nėra… Bet ką reiškia „nėra“? Prezidentė pasakė, kad yra, reiškias, ji yra – dėl to ir reikia visiems susivienyti aplink prezidentę. Pasiekimas? Neabejotinai.

 3. Informacinis sterilumas

Per metus Lietuvoje paeiliui buvo uždrausti iš karto keli rusų televizijos kanalai. Kad padaryti šią praktiką sistemine, Seime priėmė visuomenės informavimo įstatymą, leidžiantį pilnai blokuoti neįtinkančias MIP ir įvedant naują juridinį terminą „draudžiama informacija“. Tokia gali būt pripažinta, pavyzdžiui, informacija apie Grybauskaitės praeitį: apie tai, kuo ji užsiėmė Leningrade, kas ją įtaisė dirbti Vilniaus partinėje mokykloje, kokiais metais tiksliai ji išėjo iš TSKP, kodėl JAV reikalavo ją atšaukti iš Lietuvos ambasados Vašingtone, kas ją išsiuntė mokslams į Ameriką ir kokią įtaką Dalios Polikarpovnos karjerai padarė KGB. Negalima duoti panašios informacijos nesustiprėjusiam Lietuvos paprasto žmogaus protui – tam ir visuomenės informavimo įstatymas: Lietuvos visuomenei dabar pateiks patikrintą ir išvalytą informaciją, patikrintą ir patvirtintą Daukanto Rūmuose.

4. Lietuva – geriausias „naujos Ukrainos“ draugas.

Per praėjusius metus Lietuva tapo pirmąja ir vienintele šalimi pasaulyje, oficialiai ir iškilmingai tiekusi ginklus Ukrainos armijai, karui Donbase. Visas likęs pasaulis, tame tarpe ir Jungtinės Valstijos, galų gale tos idėjos kategoriškai atsisakė, pasisakius už taikų sureguliavimą, kompromisų ieškojimą ir nuoseklų Minsko susitarimų įgyvendinimą, taip, kad Lietuvos pozicija patyrė visišką diplomatinį fiasko. Bet taip tik atrodo iš šalies, o Lietuvoje pakanka paprasčiausiai atsisakyti nuo Grybauskaitės ir Linkevičiaus refleksijos ukrainietiškos politikos rezultatuose, kreipiantis į „uždraustos informacijos“ terminą, ir toliau žr. punktą 3. Ir tada  pasirodys, kad tie rezultatai puikūs: Dalią Grybauskaitę Ukrainoje pripažino metų žmogumi, Vilniaus susitikimas įėjo į istoriją, prezidentas Porošenko pamojavo lietuvišką vėliavą.

Pagaliau, aktyviai Lietuvos palaikoma Europos Sąjunga įvedė sankcijas prieš Maskvą: pilnai laikantis Andriaus Kubiliaus „Sulaikymo strategijos“, Europoje tapo daugiau Amerikos ir mažiau Rusijos!

Tiesa, Lietuvai tos sankcijos atsisuko ekonomine katastrofa, bet tai taip pat pasiekimas – žr. 1 punktą.

 5. Energetinė Independence

 „Politiškai padidinta“ rusiškų dujų kaina Lietuvai sudaro 370 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Rinkos kaina nuomojamo pas norvegus SGD-terminalo „Independence“ ekspertų įvertinta 563 dolerių. Lietuvos prezidentė ir vyriausybė įsigudrino surengti SGD-terminalo epopėją tam, kad rinkos konkurencijos tarp tiekėjų dėka sumažintu dujų kainą. Rezultate šilumos kainos lietuviams po SGD terminalo atidarymo išaugo 7 %, nes valstybė priverstine tvarka verčia energetikus pirkti brangias norvegiškas dujas vietoj pigių rusiškų. Jos ir toliau augs, nes tam, kad atsipirktu terminalo išlaidos, jo apyvarta turi sudaryti nuo 10 mlrd. Kubinių metrų ir daugiau, o Lietuvai reikia 10 kartų mažiau.

Bet tai irgi Lietuvos ir jos prezidentės pasiekimas, žinoma – bet kuris Lietuvos patriotas jums pasakys, kad 563 dolerių tai mažiau, nei 370 dolerių, o jei kas Lietuvoje mano kitaip, tai jis ne patriotas ir paskui jį jau išvažiavo Valstybės Saugumo Departamentas.

 6. Stiliaus jausmas

 Per atskaitomąjį periodą jei ne visas pasaulis, tai Europa tikrai, dar kartą sužinojo, kas tokia Dalia Grybauskaitė. Kas dar ES esant kiekvienai patogiai progai suprato artėjantį trečiąjį pasaulinį, įperšančiai lygino Putiną su Hitleriu, pasakojo apie „teroristinę valstybę“, įkyriai reikalavo iš vyresniųjų partnerių apginti mažąją šalį nuo neesančios rusiškos agresijos? Kokia dar šalis Europoje didžiavosi tuo, kad „Eurovizijos“ dainų konkurse sustabdė „Rusijos agresiją“, iškreipiant žiūrovų balsavimą taip, kad Rusija iš Lietuvos negavo nė vieno taško? Kieno dar prezidentas tiesioginiame eteryje sukėlė skandalą užsienio žurnalistui už tai, kad tas uždavė nesuderintus klausimus?

 Tikėtina, kad bet kuriai kitai šaliai tokia politika ir toks politinis lyderis – katastrofa ir nacionalinė gėda. Bet pas lietuvišką valdžią sava ypatinga laimė ir ją reikėtu gerbti, ir nelysti į svetimą bažnyčią su savo taisyklėmis. „Raganų medžioklė“, kanalų atjungimas, šnipomanija, paranoja ir asmeniškai prezidentė Grybauskaitė su jos viešais pareiškimas – tai jau dalis lietuviškos politinės kultūros. Tokiais tempais, nenuostabu, jei, pavyzdžiui sekančioje „Eurovizijoje“ Dalia Grybauskaitė važiuos asmeniškai sulaikyti „rusišką agresiją“. Būnant konkursante ir skaitant savo pranešimą rečitatyvu. Tada jau tikrai visi europiečiai sužinos apie Lietuvą, ir apie „grėsmę iš rytų“, o sekanti „Eurovizija“ būtinai vyks Vilniuje!

 Александр Носович

 Rubaltic.ru

 http://www.rubaltic.ru/article/politika-i-obshchestvo/05062015-shest/

 

 

 

 

0

Facebook komentarai
Back To Top