skip to Main Content

 

ŠEIMOS GYNIMO MARŠAS ŽENGIA PER LIETUVĄ

 

 

Vytautas Kabaila

 

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja savo 1994 metų rezoliucija A/RES/47/237 gegužės 15-ąją paskelbė Jungtinių Tautų tarptautine šeimos diena. Nors ši šventė mūsų šalyje dar neturi gilesnių tradicijų, tačiau įvairūs renginiai, skirti šiai dienai paminėti, vyksta jau kiekvienais metais. Ne vienas toks renginys, ypač kai jį savo iniciatyva organizuoja piliečiai, visuomenininkai, kai jis atspindi mūsų šalies problemas ir lūkesčius, jau yra atkreipęs ir platesnės visuomenės dėmesį.

 

Vienas iš tokių renginių ir, tikriausiai, pats įsimintiniausias vyko šių metų gegužės 15 d. Vingio parke, Vilniuje. Tai buvo Didysis šeimos gynimo maršas.

Verta būtų šį pasakojimą pradėti nuo politikų ir profesionalių viešosios nuomonės formuotojų kalbų ir tos informacijos, kuri per komercines visuomenės informavimo priemones buvo taip intensyviai platinama siekiant, kad visuomenė susidarytų kaip galima labiau neigiamą išankstinę nuomonę apie šį renginį, kad nesiryžtų ir bijotų jame dalyvauti, tačiau palydėtuvės, kelionė iš Šiaulių į Vilnių ir pati šventė Vingio parke vyko taip pakiliai, tiek daug puikių, drąsių ir geranoriškai nusiteikusių žmonių ten buvo susirinkę, kad visam tam negatyvui norisi skirti kaip galima mažiau dėmesio.

Entuziastingai, krikščioniškai ir tautiškai nusiteikusių šiauliečių gausiose palydėtuvėse labai trūko miesto mero gero kelio ir sėkmės Vilniuje palinkinčio žodžio. Kartu su šiauliečiais į sostinę vyko ir Polekėlės (Radviliškio raj.) parapijos klebonas kunigas Feliksas Baliūnas.

Šiauliuose visi kelionės dalyviai rinkosi aikštėje prie centrinės miesto sporto arenos, kurioje žaidžia „Šiaulių“ krepšinio klubas. Sutartu laiku, t. y. 9 val. ryto, link Vilniaus atskirai pajudėjo du autobusai, motociklininkų ir lengvųjų automobilių kolonos. Man važiuoti teko vienu iš autobusų, kuriame netrūko ir senjorų, ir jaunimo. Pasak vieno kelionės dalyvio, visų nuotaika buvo lygiai tokia pat pakili, kaip ir kažkada važiuojant į Baltijos kelią. Galima daryti prielaidą, kad ir viltys buvo panašios, lygiai taip pat pakilios.

Nebuvo nė vienos poros akių, kuriose atsispindėtų panieka, pyktis ar neapykanta. Visų nuomonė buvo vieninga – šeima, lygiai kaip ir nepriklausomybė, yra viena iš pamatinių nacionalinių konstitucinių vertybių. Retkarčiais padiskutuojant, aptarinėjant šeimos svarbą valstybėje ir visuomenėje, galimas diskusijas Vilniuje su kitokias nuomones turinčiais pašnekovais, kelionė neprailgo, dar prieš 14 val. buvome Vilniuje, Vingio parke.

Kadangi pagrindinis renginys turėjo prasidėti tik 18 val., tai turėjome pakankamai laisvo laiko pasivaikščioti po parką, apžiūrėti įdomiausias jo vietas, pabendrauti su kitais, iš kitų miestų atvykusiais šventės dalyviais.

 

Vingio parko žaliojoje vejoje užsimezgė pokalbis su trimis renginio dalyviais, nešinais istorine valstybės vėliava. Paaiškėjo, kad jie – du vyrukai ir mergina – taip pat šiauliečiai, tik atvykę į Vilnių kitu autobusu.

„Vykdama į šį šeimų gynimo maršą noriu išreikšti savo asmeninę pagarbą šeimai, visuomenei. Vyksta niekam nereikalingas susipriešinimas, kuris niekam nieko neįrodys, neduos jokių teigiamų rezultatų. Šeima, mano giliu įsitikinimu, yra vertybė, gyvenimo pagrindas vaikui, jaunam, suaugusiam ir jau garbingo amžiaus sulaukusiam žmogui. Ji labai svarbi žmogui ir kaip asmenybei, neatsiejama nuo meilės ir pagarbos tėvams, vaikams, visiems artimiesiems. Šeima – tai pilnavertiška žmogaus aplinka, ne tik pareiga, bet ir laimė, kurios niekur kitur tokios nerasi ir už pinigus nenusipirksi, – įsišnekus ir užsimezgus tarpusavio pasitikėjimui nuostabiomis mintimis, kai ką papildant ir draugams, pasidalino Monika Paškevičiūtė. – Aš augau tik su mama, bet labiausiai vertinu taip ir neišsipildžiusią svajonę, kai šeimoje yra ir mama, ir tėtis. Kai susitikdavau su tėčiu, man tai būdavo neapsakoma šventė. Kai šeimoje nėra arba mamos, arba tėčio, nėra to jaukumo, kurį gali suteikti tik šeima.“

„Šeima – tai ne tik laimė, židinys ir namų jaukumas, tai kartu ir ne primestinis, o savanoriškas pasidalinimas darbais, rūpesčiais ir atsakomybe pagal sutuoktinių dvasines ir fizines savybes. Vyras ir moteris, tėtis ir mama papildo vienas kitą, sukuria harmoniją, kuri perduodama vaikams. Niekas šeimoje vaikams neatstos nei tėčio, nei mamos,“ – Moniką papildė vienas iš jos bendrakeleivių, 47 metų dizaineris Viktoras Mikutis.

„Mes tikimės, kad būsime išgirsti, nebus nusigręžta nuo šeimos, šeima ir toliau bus suprantama taip, kaip ją suprantame mes, kaip ją suprato mūsų tėvai ir seneliai, kaip mes mokiname ir mokinsime ją suprasti savo vaikus, – savo ir abiejų savo draugų kelionės tikslą apibendrino 29 metų terapeutė Monika. – Visi kompromisai čia yra galimi, išskyrus šeimos sąvoką ir jos vertybes.“

 

Likus gal kiek daugiau nei valandai iki renginio pradžios, susipažįstame su jauna nuostabia studentų pora – abu gyvena Kaune, o mokslus baigia Vilniuje, Gedimino technikos universitete. 23 metų Jurinta Urbanavičiūtė – nekilnojamojo turto valdymo ir vertinimo specialybės studentė, 31 metų Linas Vasiliauskas – kelių ir geležinkelių inžinerijos specialybės studentas.

„Šiandien – Šeimos diena! Palankios aplinkybės, planuojame vestuves. Žmonių nuomonės skirtingos, jie labai susiskaldę, nebežino arba tiesiog pamiršo, kas tai yra šeima. Laimė, kad ne visi. Mes taip pat žinome, kas tai yra šeima. Norime prisidėti prie gražios ir kilnios akcijos bent dalyvaudami šioje šventėje, norime pabendrauti, išgirsti, pasidalinti nuomonėmis apie šeimą, – artimiausiais ateities planais ir gera šventine nuotaika nuoširdžiai dalinasi Jurinta. – Man patinka tradicinės mūsų tautos vertybės, iš visos širdies norisi jas išsaugoti, puoselėti ir tęsti.“

„Buvau per daug pasyvus, kai prasidėjo politikų ir žiniasklaidos puolimas prieš renginį, kurio organizatoriai dar niekam nebuvo spėję nieko nei gero, nei blogo padaryti. Mane tai papiktino ir paskatino pačiam atvykti į renginį ir viską pačiam išgirsti, savo akimis pamatyti. Mano atvykimas – tai, pirmiausia, protestas ir nuoširdus noras pastovėti už šeimą, jeigu reikės – ją apginti, – drąsiai, kaip ir pridera reto grožio, intelekto ir nuoširdumo merginos vertam vaikinui, savo mintis ir atvykimo į Vingio parką motyvus aiškina Linas. – Negerai, kai politikai ir žiniasklaida žmonėms taip perša, taip priverstinai bruka kitokią nuomonę, kuri, jeigu ją reikia tokiomis priemonėmis ir tokiomis pastangomis siūlyti, tikriausiai, nieko neverta. Nemėgstu neteisybės.“

„Linkiu, kad ši šeimų šventė, šis renginys būtų naujos pradžios pradžia, kad šeimos vienytųsi, o ne skirtųsi. Kad organizatoriai rastų išminties ir jėgų kaip nutiesti tiltus iki žmonių širdžių. Šeima yra gyvenimo pamatas, dėl jos verta ne tik gyventi, bet ir kovoti,“ – savo išrinktajam Linui labai gyvai pritarė Jurinta.

„Ta pavasarinė gamta, kurią šiandieną gavome kaip dovaną, turėtų tapti simboliu mūsų kraštui prabusti, atsigręžti į istoriją, į papročius, į tautines tradicijas. Ir tegul sekantis renginys pritraukia ne 7 tūkstančius, o 700 tūkstančių. Tegul visiems atsiveria akys, tegul pamato ties kokia bedugne jau esame atsidūrę. Kol dar išlikusi lietuvių tautos dalis neatsibus, nepamirš tarpusavio nuoskaudų ir sąskaitų suvedinėjimų, neatsisakys asmeninių ir grupinių interesų, kaip pačios didžiausios vertybės, ir nesusivienys, tol nebus net mažiausios vilties ką nors reikšmingesnio nuveikti, ką nors svarbesnio atlikti Tėvynės labui. Jeigu išrinktieji viso to padaryti negali ar jau nebegali, nieko nebelaukdami, nieko daugiau nebesitikėdami tai turi padaryti žmonės. Jie turi susivienyti ir pasakyti, kad čia yra ne vergų, skurstančiųjų ir veltėdžių šalis, o Lietuva,“ – ryžtingai savo pagrindinę mintį baigė Linas.

Diskusijai baigiantis, Jurinta atkreipė dėmesį į tai, jog, jos nuomone, moterys turėtų atsigręžti į vaikus, orientuotis daugiau į tokias veiklas, kurios būtų suderinamos su vaikų auginimu, auklėjimu ir su šeima.

Lino įsitikinimu, moterys neturėtų stengtis virsti vyrais, o vyrai – moterimis. Vietoj to, jis pasiūlė prisiminti ir teisingai iš naujo suprasti tas istorines vertybes, kada vyrai buvo medžiotojai, o moterys – šeimos židinio sergėtojos.

 

„Viskas patiko, buvo gražu, įdomu ir aktualu. Kiek įspūdžių! Per tas 8 valandas, kurias praleidome Vingio parke, nė vienas iš mūsų nepavargo, nesiskundė, nesakė, kad daugiau nebevažiuos. Važiuosime ir vėl, jeigu būsime reikalingi,“ – grįžtant iš Vilniaus į Šiaulius savo įspūdžiais dalinosi mūsų autobuso keleivių grupės vadovė Irena Balčiūnienė, aktyvi miesto visuomenininkė, šokėja ir sportininkė.

 

„Labas, esu Saiva Markinė (33 m.) 2 nuostabių vaikučių mama. Šiuo metu auginu 2 metukų mergaitę ir namuose mokomės kartu su antroku berniuku. Į protesto ir palaikymo akciją vykau skatinama pačių geriausių emocijų, nors širdyje buvo liūdna dėl to, kas Lietuvoje vyksta, nes tai, kas dabar pas mus vyksta, prisiminsime visą gyvenimą. Juk ginti šeimų važiavome dėl savo vaikų, dėl jų ramios ateities, – tokią emocingą žinutę po kelių dienų gavau iš vienos bendrakeleivės, kartu autobuse 2021 m. gegužės 15 d. važiavusios į Didįjį šeimos gynimo maršą Vilniuje. – Renginys paliko širdyje didelį, neužmirštą įspaudą, jautėsi tokia stipri energija, kokie mes galingi ir stiprūs kai susirenkame kartu. Lietuviškos dainos, daug šviesios sielos žmonių, visi ramūs, draugiški, laimingi. Jokio pykčio, šypsosi vienas kitam. Atrodo, visi artimi ir savi. Visą likusį savaitgalį peržiūrėjau filmuotą šventės medžiagą, perklausiau dainas. Nubraukiau ne vieną ašarą. Lietuvėle, pakilai ir budink daugiau žmonių!“

„Noriu pasakyti didelį AČIŪ organizatoriams, tai buvo renginys, kuriame ne vieną ašarą nubraukiau, viso renginio metu daužėsi širdis – už save ir už kiekvieną. Organizatoriams linkiu eiti drąsiai ir užtikrintai – pirmyn! Budinti Lietuvą. Eiti į šviesos ir tiesos kelią ir vesti žmones. Linkiu, kad kito susirinkimo metu būtų bent dukart daugiau žmonių, kad garsiau skambėtų Lietuvos Himnas. Dievas yra kartu su mumis ir jis mums dabar padeda,“ – lygiai taip pat emocingai ir iš širdies savo elektroninį laiškutį užbaigia šiaulietė Saiva Markinė.

 

„Norėjau prasiblaškyti, bet paskui pradėjau mąstyti, kad čia viskas gali būti daug rimčiau. Žmonės, iki tol buvę abejingais, suprato, kad pats laikas susirūpinti šeimomis, jų išlikimu. Kas gali valstybei suteikti gyvybę, jeigu ne šeimos ląstelė? – retoriškai klausė Didžiajame šeimos gynimo marše dalyvavusi šiaulietė Bronė Vida Bitytė. – Linkėčiau, kad Seimas ir Vyriausybė, pamatę, kas vyko 2021 m. gegužės 15 d. Vilniuje, nenuviltų savo rinkėjų. Būtent į šią Vyriausybę aš dėjau pačias didžiausias viltis. Mūsų išrinkti politikai turi priimti sprendimus, kurie reikalingi tautai, jos dorovei, švietimui kultūrai, mokslui, gyventojų ekonominei gerovei, o ne kažkam, kam visiškai nerūpi nei mūsų tautos gerovė, nei jos ateitis.“

Bronė Vida Bitytė – Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“ ir Šiaulių sporto veteranų klubo narė, nuolatinė Ariogaloje, Dubysos slėnyje, kasmet vykstančio politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovotojų sąskrydžio dalyvė, Lietuvos laipiojimo uolomis 1972 metų čempionė.

 

”Mano, kaip jaunos pilietės, noras buvo mūsų ne taip seniai rinktiems politikams pasakyti, kad jie, leisdami naujus įstatymus, nepaiso daugumos gyventojų nuomonės, per ilgai tęsia nelabai protingus kai kuriuos karantino ribojimus, ketina įdiegti vadinamąjį galimybių pasą, kuris gali tapti pirmuoju dokumentu, pradedančiu žmonių skirstymą į „laisvus“ ir „apribotus“. Bet labiausiai mane baugina kai kurių Lietuvoje gyvenančių mažumų atviras siekis kitokį, tik joms būdingą gyvenimo būdą, įteisinti kaip visiems įprastą ir skatintiną gyvenimo normą, kuri užvaldytų likusiųjų mintis, veiksmus ir visą kitą, pradedant nuo darželinukų ir mokinių ugdymo pagal šioms mažumoms aktualų jų gyvenimo būdą, – savo nuogąstavimo dėl dabartinės Seimo daugumos ir LR Vyriausybės veiksmų neslėpė 16-metė moksleivė iš Šiaulių Gabija Januškytė. – Grįžau iš Vilniaus labai patenkinta, pradžiuginta dalyvavusiųjų ugnele, geranoriškumu ir vienybe, jų noru išlikti po saule, jų iniciatyvą vertinu kaip pagarbą protėvių aukai už mūsų laisvę, kaip pagarbą tautai, kaip tikrąją meilę Lietuvai. Ta dalyvavusiųjų vienybė suteikė labai daug džiaugsmo širdžiai ir vilties, kad šį kartą jau kovosime iki galo, iki pergalės, iki tol, kol šioje šalyje ir į mūsų nuomonę bei interesus bus imta atsižvelgti. Neturime sutikti su tuo, kad dar net neįsigaliojus naujai siūlomiems įstatymams, jau dabar esame niekieno – net savo rinktų atstovų – neatstovaujamais savoje Tėvynėje.“

Išklausius tai, ką, praėjus dienai po mitingo, pasakė Gabija, kyla mintis apie tai, kaip mes labai greitai išgirstame ir labai gerai girdime, ką Stokholme, Plimute, Madride ar Niujorke pasako šešiolikmetė švedaitė Greta Tunberg, bet ar išgirsime, ar būsime tiek atviri, ar norėsime išgirsti, ką ne už jūrų marių, o Lietuvoje, visai šalia mūsų pasakė šešiolikmetė lietuvaitė Gabija.

„Esu dėkinga visiems renginio dalyviams, jo iniciatoriams ir organizatoriams už idėją, paaukotą laiką, atiduotas jėgas ir, suprasdama kaip sunkiai viskas bus įgyvendinama, palinkėčiau jau dabar pradėti rengtis naujam mitingui, ne vienam naujam mitingui, kurie parodytų, kad mes susibūrėme neatsitiktinai, ne kažkieno suklaidinti, kad mes neišsigandome ir jau nebesiskirstysime,“ – savo padėką ir linkėjimus Didžiojo šeimos gynimo maršo rengėjams ir dalyviams perdavė Gabija.

Gabijos nuomone, galbūt, naują mitingą reikėtų rengti prie Seimo rūmų, kad mūsų išrinktieji mus geriau girdėtų, matytų ir suprastų. Gal tai skamba ir juokingai, bet, jos manymu, taip būtų efektyviau, be to, to gali ir prireikti.

 

Šventės dalyviai labai palankiai sutiko Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą Tarptautinės šeimos dienos proga, kunigo Roberto Grigo kalbą, Romo Dambrausko, Milanos Gabrilavičiūtės, Ovidijaus Vyšniausko, kitų atlikėjų dainas, jų linkėjimus šeimoms ir visiems susirinkusiems Vingio parke.

Mitingui baigiantis buvo perskaityti reikalavimai, skirti Seimui, Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei. Šiems reikalavimams susirinkusieji džiaugsmingai pritarė.

Tarp tokių reikalavimų buvo reikalavimas nesvarstyti Seime Stambulo konvencijos ratifikavimo, neteikti svarstymui Seime Partnerystės įstatymo projekto, nesvarstyti ir išbraukti iš Seimo darbotvarkės Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą bei Administracinių nusižengimų kodekso 71 straipsnio pakeitimo ir papildymo 4831 straipsniu įstatymo projektą, kuriais siekiama dekriminalizuoti narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą.

Taip pat buvo pateikti reikalavimai iki birželio 1 d. iš pareigų atšaukti teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską, sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį, ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką Tomą Vytautą Raskevičių, LRT generalinę direktorę Moniką Garbačiauskaitę Budrienę.

Jeigu pateikti reikalavimai nebus išgirsti, mitingo organizatoriai pasiliko sau teisę imtis visų įmanomų taikių, konstitucinių ir įstatyminių priemonių Tautos valiai įgyvendinti.

 

Verta būtų papildomai atkreipti dėmesį į šiaulietės Saivos Markinės žodžius „Dievas yra kartu su mumis ir jis mums dabar padeda“ – jeigu pakilusi Tauta artimiausiu metu, t. y. vėliausiai iki liepos 1 d., neįtikins Seimo ir Vyriausybės išspręsti jiems iškeltus klausimus, Dievas nuo Tautos gali ir nusigręžti. Todėl viską reikia daryti šiandien, kol Dievas yra atsigręžęs į Tautą, yra jai neįtikėtinai palankus ir jai padeda.

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));