skip to Main Content

Seimo rinkimų demokratijos grimasos ir jų padariniai

Ksaveras Purvinskas

Akad. habil. dr. prof.

Prieš 25 metus Sąjūdžio euforijos pašaukti žmonės, sovietmečiu išsaugoję Tautos dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, siekė atkurti nepriklausomos, atviros, teisingos ir darnios pilietinės valstybės. Tačiau per šiuos 25 atkurto valstybingumo metus iš demokratinės šalies, dėl visuotinio nedarbo ir skurdo, priverstinai į svečias tikrosios demokratijos valstybes, ieškoti darbo ir duonos, emigravo beveik milijonas pačių darbingiausių žmonių. Per visą šį laikotarpį, kai galiojo Seimo rinkimų „lietuviškos demokratijos“ pagrindai, Tauta prarado beveik 30 proc. piliečių, o vaikų ir paauglių skaičius sumažėjo dar daugiau.

Palyginkime: per šį laikotarpį gyventojų skaičius Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) padidėjo 7,5 proc., Jungtinėje Karalystėje – 8,6 proc., Prancūzijoje – 7,9 proc., Ispanijoje – 13,8 proc., Pakistane – 17,8 proc., Indijoje – 15,1 proc., Kinijoje  – 4,2 proc., Italijoje – 8,1 proc. ir t. t. 

Sovietmečiu iš klestinčio kaimo liko tik dykuma, vietoj mokyklų, kultūros namų, ambulatorijų, autobusų kas valandą riedėjusių po kaimus, beliko tik tuščios sugriautos stotelės, be gyvybės ženklų.  Liko tik tautiečių lentomis užkaltais langais lietuviškos gryčios. Beliko išgriauti pastatai, fermos, sandėliai, mašinų remonto dirbtuvės bei kitas sunaikintas turtas. Tikrasis kaimo gerovės kūrėjas – runkelis liko be nieko, tik su skurdo ir bado dydžio pensija. Dabar dauguma žmonių ir visų pirma pensininkai bei vaikus auginančios šeimos gyvena daug skurdžiau nei paskutiniaisiais sovietinės aneksijos metais. 

Koks fenomenas Lietuvą nuvairavo iki kracho ribos, o žmones – į skurdą ir neviltį, autorius, atlikęs atitinkamą mokslinį tyrimą, jo rezultatus, sutrumpinto straipsnio forma, pateikia savaitraščio „Laisvas laikraštis“ skaitytojų vertinimui-apžvalgai ir „teismui“. Šių tyrimų rezultatų duomenys turėtų būti reikšmingi rinkėjams, kad 2016 m. spalio mėn. antrą sekmadienį įvyksiančiuose Seimo rinkimuose preliminariai žinotų ir apsispręstų, už kokius partijų išrinktus į Seimą partinius kandidatus balsuoti ar nebalsuoti. Žinotina, kad pagal dabar Seimo narių rinkimų tvarką, rinkėjai Seimo narius nerenka, o tik balsuoja už partijų vedlių išrinktus kandidatus į Seimo narius. 

Kaip žinia, Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucijoje yra nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma Demokratinė Respublika, tai yra tokia Valstybės valdymo forma, kuomet visi aukščiausieji Valstybės valdymo organai yra tiesiogiai renkami ir atstovaujamų valdymo organų sudaromi. Demokratinis valdymas – tai valdymo būdas ir metodas, su atitinkamu valdymo mechanizmu (valdžios institucijomis), kuris įgalina daryti poveikį valdomam objektui (žmonėms), siekiant tam tikrų užsibrėžtų (suplanuotų) tikslų. Savo ruožtu, kiekvienas poveikis visada yra ir tam tikra valdymo subjekto (valdžios) prievarta valdomam objektui (žmonėms). Tačiau demokratinis valdymas kartu yra ir tam tikras valdomo objekto (žmonių) poveikis–prievarta valdymo subjektui – valdžiai, kuris išreiškiamas žmonių valia per visuotinius demokratinius rinkimus, kurių organizavimo tvarką ir terminus nustato atitinkami Seimo priimti teisės aktai.

LR Konstitucijoje nustatyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas (teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, taip pat ir teisė nusistatyti valstybės santvarką) priklauso Tautai. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ir per demokratiškai išrinktus atstovus. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“

Seimas – aukščiausia valdžios institucija, kurį sudaro – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams, remiantis visuotine, lygia, tiesiogine piliečių rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Seimo nario asmuo neliečiamas. 

Taigi Seimas – aukščiausia valdžios vykdymo institucija, nuo kurio veiklos iš esmės priklauso visų šalies žmonių materialinė ir dvasinė gerovė. Todėl Seimo nariais turėtų būti išrinkti tik tokie šalies piliečiai, kurie labai gerai išmanytų valstybės ir ekonomikos valdymo pagrindus, civilinę teisę, mokesčių teisę, technikos ir technologijos pagrindus kurioje nors krašto ūkio šakoje, politologiją, socialinę psichologiją, ūkinę ir darbo teisę, finansus, kreditus ir net žmonių mitybos pagrindus. Seimo narys taip pat turėtų turėti didelę vadovaujamo darbo patirtį kurioje nors valstybės ar ekonomikos valdymo srityje, taip pat ir drąsos pripažinti savo veikloje pasitaikiusias klaidas bei nugalėti kliūtis siekiant užsibrėžto tikslo ir t. t.

Be to, Seimo narys turi būti geros sveikatos ir stiprių nervų, nes Seimo nario fizinė negalia kartu yra ir jo psichinė negalia. Tinkamiausias būti Seimo nariu amžius – nuo 25 iki 60 metų. Šiame amžiaus tarpsnyje pasiekiamas aukštas intelekto (protas, pažintiniai žmogaus gebėjimai) lygis, gebama mokytis, kelti kvalifikaciją, kaupti ir apibendrinti gyvenimo patirtį. 

Seimo narys taip pat turėtų mokėti priimti kritiką, kai kolegos analizuoja jo ir Seimo narių grupės veiksmus, juos įvertina, akcentuodamas trūkumus, nepriimtinus klaidingus sprendimus, negatyvius politinius reiškinius ir procesus bei nurodo būdus ir priemones priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Todėl Seimo narys, kritikuodamas kitus Seimo narius ar jų grupes, turėtų vadovautis tik objektyvia, dalykiška ir konstruktyvia kritika. Deja, dabartiniame Seime, kaip ir ankstesniuose, ji yra savanaudiška – kritika kaip veiklos ir darbo stilius, suderinta ir iš anksto surežisuota kritika ir kontrakritika. 

Seimo narys taip pat turėtų išsiskirti dideliu visuomeniniu autoritetu tarp rinkėjų ir visuomenėje, tai yra valdžios ir įtakos jėga, kurios pagrindą sudaro jos visuotinis moralinių, politinių, profesinių, organizacinių ir psichinių (tikrovės įsisąmoninimas, leidžiantis sąmoningai numatyti įvykius ir planuoti savo veiksmus) savybių visumos pripažinimas. Seimo nariui itin svarbus didelis asmeninis autoritetas, kurį galima tik užsitarnauti. Net aukščiausios pareigos valstybėje žmogaus asmeninio autoriteto nepakelia. Todėl Seimo narys turėtų būti ir aukštos kultūros žmogus – išauklėtas, išsilavinęs, apsišvietęs, mokytas ir labai gero elgesio tiek visuomenėje, tiek Seime, tiek ir asmeniniame gyvenime.

Visų čia išvardytų kiekvieno Seimo nario savybių visuma ir sudaro Seimo protą bei kompetenciją, o tai lemia ir visuomenės pasitikėjimą Seimui vesti šalį ne į krachą ir prapultį, o į visų žmonių materialinę ir dvasinę gerovę. 

Dabartinio LR Seimo rinkimų įstatymo 2 str. nustatyta: „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ir pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje (…) Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisių apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, nacionalinės nepriklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio – draudžiami“.

Seimo rinkimų įstatyme kandidatui (į Seimo narius (ir Seimo nariui) nėra nustatyta jokių patriotiškumo, lojalumo ir ištikimybės savo Tautai ir valstybei reikalavimų. Taip pat nėra jokių išsilavinimo, kompetencijos, politinio ir profesinio išprusimo, kvalifikacijos, elgesio kultūros, dorovės ir t. t. reikalavimų, tai yra nėra jokių įstatyminių saugiklių, kurie užkirstų kelią patekti į Seimą ir valdžią įvairaus plauko valstybės ir ekonomikos valdymo nemokšoms, karjeristams, kriminaliniams ir politiniams nusikaltėliams, klounams, šokėjams, alkoholikams ir t. t.

Todėl dabar aukščiausią šalies valdžią ir vykdo tautos atstovai – nemokšos, kuriais iš esmės visiškai nepasitiki piliečiai. Visuomenės apklausos rodo, kad dabartiniu Seimu pasitiki tik 10,1 proc., Vyriausybe 25,1 proc., teismais – 24,2 proc., prokuratūra – 26,8 proc. piliečių. Lyginant su 2012 metais, tuomet Seimu pasitikėjo 11,0 proc., Vyriausybe – 18 proc., teismais – 19 proc., prokuratūra – 22 proc. piliečių. Matome, kad 2015 metais, lyginant su 2012 metais, piliečių pasitikėjimas Seimu ir prokuratūra dar labiau sumažėjo, o pasitikėjimas Vyriausybe ir teismais tik labai nežymiai padidėjo. 

Kaip minėta, dabartinis šalies valdymo mechanizmas (valstybės valdymo sistema) nuvairavo Lietuvą iki kracho (visiško žlugimo, bankroto) ribos, o žmones – į skurdą. Didžiausią neigiamą įtaką šiame mechanizme padarė nekompetentingi-nemokšos korumpuoti vadovai.

Kaip žinoma, valstybės ir ekonomikos valdymą sudaro valdymo subjektas (fizinis asmuo – pilietis arba juridinis asmuo – įstaiga, įmonė, organizacija, kurį teisės normos įgalina turėti teisių ir prisiimti įsipareigojimų) – žmonės (Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė, teismas ir visas valstybės tarnybos personalas – iš viso apie 50 tūkst. Žmonių – ir valdomas objektas (reiškinys, paverstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos dalyku ir ūkinės arba gamybinės veiklos vienetas) – taip pat žmonės (ekonominės veiklos rūšių gamybos personalas, pensininkai, pašalpininkai, neįgalieji, švietimo, mokslo, sveikatos ir meno darbuotojai ir kt. Iš viso apie 2,9 mln. žmonių). Tiesioginiame šalies valdyme dalyvauja tik labai mažai žmonių (apie 2 proc.). Kitaip tariant, labai maža mažuma valdo labai didelę daugumą.

Kuo gyventojų skaičiumi didesnė valstybė, tuo mažesnė mažuma valdo didesnę daugumą. Žmonių dauguma niekada nevaldė žmonių mažumos, tik jai uždirbo ir uždirba duoną bei kitas materialines ir dvasines vertybes tam, kad ji galėtų visą laiką nepertraukiamai valdyti žmonių daugumą. Tai ir yra pagrindinis objektyvus visuomenės valdymo ir egzistavimo dėsnis, kuris veikia nepriklausomai nuo žmonių valios. Jo esmės ir veikimo principų žmonių dauguma gali nė nežinoti, tačiau mažuma (visos valstybės ir ekonomikos valdymo personalas ir ypač vadovai) privalo jį gerai išmanyti ir pritaikyti kasdienėje valdymo-organizavimo srityje. Kuo aukštesnėje valdymo hierarchijos kėdėje pasodintas ir sėdi valstybės tarnybos valdininkas, tuo geriau jis privalo išmanyti valdymo mokslo teorijos pagrindus ir ypač gerai žinoti vadovaujamos srities ūkio objekto vadybos praktiką bei patirtį. Priešingu atveju, valstybės ir ekonomikos valdomas objektas patirs didžiulių nuostolių, žmonės praras darbą ir pragyvenimo šaltinį bei pasitikėjimą valdžia, darbingi kvalifikuoti asmenys bėgs nuo tokios valdžios (o ne iš Lietuvos) ieškoti darbo ir duonos svečiose demokratijos šalyse. Kaip minėta, per 25 atkurto valstybingumo metus, dėl nedarbo ir skurdo, priverstinai iš Lietuvos į svečias šalis ieškoti darbo ir duonos jau emigravo bevei milijonas pačių darbingiausių žmonių.

LR Seimo rinkimų įstatyme yra nustatyta (37 str.): „Kandidatus į Seimo narius gali kelti: 1) vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, 2) vienmandatėje rinkimų apygardoje kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris gali būti renkamas Seimo nariu, gali išsikelti į Seimo narius, jeigu jo išsikėlimą parašais palaiko ne mažiau kaip vienas tūkstantis tos apygardos rinkėjų“. Tai prieštarauja LR Konstitucijos 2 str., 3 str., 33 str. ir 35 str. nuostatoms.

Panagrinėkime šiuos prieštaravimus pagal minėtas LR Konstitucijos straipsnių nuostatas. Kaip žinia, LR Konstitucijos 2 str. nustato: „Lietuvos valstybę kuria Tauta, Suverenitetas priklauso Tautai“.

Tauta – tai žmonių bendrija, susidariusi jų istorijos, kultūros, kalbos ir teritorijos bendrumo pagrindu. Suverenitetas – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio politiką, tai yra kiekvienai tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma. 

LR Konstitucijos 3 str. nustato: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai suverenių galių“. LR Konstitucijos 4 str. nustato: „Aukščiausią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus“.

LR Konstitucijos 35 str. nustato: „Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešinga Konstitucijai ir įstatymams“. 

Politinė partija – politinė vienminčių organizacija (6 žmonių kolektyvas suburtas tam tikrai veikla arba darbui), turinti valdžią arba jos siekianti. Partijos politika – partijos veikla, kurios tikslas – legaliai užimti ir išlaikyti valdžią, tai yra Seimą, Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę ir Teismą, arba valdžios pasidalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisiamąją. 

Matome, kad LR Konstitucija tik laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į politines partijas. Jokių teisių į Lietuvos valstybės kūrimą ir suverenitetą politinėms partijoms nėra suteikta. Todėl ir Seimą turi sudaryti tik Tautos atstovai, o ne partijų vedlių išrinkti kandidatai į Seimo narius, kurie žmonių apgaulei yra įvardijami kaip Tautos atstovai. Ypač šiurkščiai yra pažeidžiamos LR Konstitucijos 2 str., 3 str. ir 4 str. nuostatos, kuomet LR Seimo rinkimų įstatymo 37 str. 2 dalis nuostata nustato: „Daugiamandatėje rinkimų apygardoje partija kandidatus į Seimo narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti iš jos nustatytos eilės“. Ar partijų sąrašuose eilės tvarka vedlių surašyti kandidatai jau ir yra Tautos išrinkti atstovai?  Tai yra tik Seimo rinkimų demokratijos grimasa, bjauri žmonių apgaulė, kad Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys. Faktiškai Seimą sudaro partijos vedlių išrinkti 141 Seimo narys, kurie ir vykdo jų politiką tokiais būdais, kad jos išlaikytų valdžią. Partijos valstybės nekuria, o uzurpavę suverenitetą, kuria ne Tautos žmonių gerovę, o tik savo pačių gerovę. 

Sovietų Sąjungoje valstybinėje proletariato (darbininkų klasės ir valstietijos valdžia) diktatūros sistemoje svarbiausioji vadovaujančioji ir vairuojančioji jėga buvo Komunistų partija. Tai buvo įtvirtinta ir Sovietų Sąjungos Konstitucijoje. Į proletariato diktatūros sistemą įėjo įvairios masinės darbo žmonių organizacijos – liaudies atstovavimo organai, profsąjungos, kooperacija, jaunimo organizacijos ir kiti susivienijimai, kurie buvo pagrindinės jungiamosios grandys tarp socialistinės valstybės ir darbo žmonių masių. 

„Brandaus socializmo“ epochoje, proletariato diktatūra buvo daugiausia ne neribota, jokių įstatymų nevaržoma valdžia, pagrįsta jėga ir išreiškianti kokios nors visuomenės grupės interesus, o pagrindinė jos funkcija buvo kuriamoji ir kūrybinė.

Taip pat žinotina, kad Sovietų Sąjungos Komunistų partija savo kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą ir Vietines Tarybas tiesiogiai niekada nekėlė ir nerinko, o tai kėlė tik per žmonių kolektyvą ir vadinosi partiniu ir nepartiniu bloku (politiniu susitarimu siekė bendrų politinių tikslų).

Kaip žinia, Seimo rinkimų procesas susideda iš 5 fazių: 1) kandidatų į Seimo narius rinkimas partijų suvažiavimuose ar konferencijose; 2) kandidatų į Seimo narius kėlimas, partijoms pateikiant Vyriausiajai rinkimų komisijai įstatymų nustatytus pareiškinius dokumentus; 3) kandidatų į Seimo narius registravimas; 4) kandidatų į Seimo narius pristatymas – agitacija (siekimas, įtikinėjimas palenkti rinkėjams); 5) turinčių rinkimų teisę piliečių balsavimas ar nebalsavimas už partijų išrinktus kandidatus į Seimo narius pagal nustatytą balsavimo vietą ir laiką.

Taigi matome, kad rinkimų teisę turintys piliečiai Seimo narius nerenka, o už partijų vedlių išrinktus ir iškeltus kandidatus į Seimo narius, tik balsuoja (balsavimo biuleteniu) arba nebalsuoja. Ši Seimo narių rinkimų įstatymu nustatyta tvarka ypač šiurkščiai pažeidžia LR Konstitucijos 33 str. ir 34 str. nuostatose įtvirtintas piliečių teises. 

Partijų išrinktas partiečių Seimas (buvusios Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komitetas) savo tikslus ir priemones šiems tikslams pasiekti, įgyvendina per Seime sudarytas-įkurtas partines frakcijas, kurios nenukrypdamos privalo vykdyti tik partijų vedlių padiktuotą politiką. Tai šiurkščiai pažeidžia ir LR Konstitucijos 59 straipsnio nuostatą: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“ (rinkėjų įgaliojimų Seimo nariui atstovauti Seime). Be to, LR Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios įtvirtintų partijų frakcijų politinę veiklą Seime ir kurios pagrindu Seimo nariams būtų nustatinėjamos ir partinės pareigos priimant įstatymus ar kitus teisės aktus, už juos balsuoti ar nebalsuoti. Kaip žinia, pareiga yra viena iš pagrindinių etikos kategorijų, atspindinti ypatingą moralinį santykį. Etikos istorijoje pareigos šaltiniu buvo laikoma Dievo valia arba protas. Todėl pareigos pagrindu reikia laikyti ir Seimo veiklą tarnaujant žmonių gerovei. Seimas, priimamais įstatymais ir kitais teisės aktais bei jų įgyvendinimo kontrole, ir įvairiomis konkrečiomis aplinkybėmis, privalėjo vesti šalį ne į krachą ir prapultį, o į visų žmonių materialinę ir dvasinę gerovę. 

Deja, partijų išrenkamas partiečių Seimas dabar jau yra praradęs beveik visišką žmonių pasitikėjimą, nes jis faktiškai  nevykdo beveik jokių Valstybės valdžios funkcijų ir tapo tik Seimo partijų įkaitu, įgyvendinant jų korumpuotus tikslus. 

Partijų vedliai ir jų apologetai, siekdami pateisinti savo pražūtingą Valstybės ir ekonomikos valdymą bei žmonių skurdą, visą kaltę verčia net patiems nuskurdintiems žmonėms: „Kokią valdžią išsirinkote, tokią ir turite… demokratiją gali įvaldyti tik dorovės principų nepaminanti tauta… demokratijos žala daroma tada, kai ja naudojasi nebrandi, savęs nemokanti valdyti, visuomenė… neatsakingai visuomenė renka kandidatus į valdžią… psichiškai sveiko piliečio neveiklumas ar aplaidumas neatliekant pilietinės pareigos, prilygsta nusišalinimui nuo savo valstybės kūrimo ir jos stipinimo… valstybės piliečiai, kurie ir sudaro valstybę, neatlikdami pilietinės priedermės iš tikrųjų nusikalsta savo valstybei“ ir t. t. Oligarchai ir jų apologetai, siekdami pateisinti ir pagrįsti savo nelegalų ir net nusikalstamą praturtėjimą dar taip veidmainiškai teigia… Jeigu skurdžiai ir net sąvartynų gyventojai, galbūt, taptų milijonieriais ar net oligarchais, jeigu netingėtų užsiimti verslu ir nelauktų Dievo palaimos…“.

Visi minėti partijų vedlių ir jų apologetų pagarsinti „argumentai“ dėl žmonių skurdo ir nevilties, visą kaltę priskiriant patiems skurdžiams, net juos palaikant priešais, Kremliaus agentais ir psichiškai nesveikais žmonėmis, jokio komentaro ar mokslinio įrodinėjimo straipsnio autorius neteikia. Tik žinotinas dar Senovės graikų filosofo Sokrato (469–399) pastebėjimas: „Nė vienas žmogus nesiims net menkiausio darbo, kurio nėra mokęsis, tačiau mano esąs pasirengęs sunkiausiam iš darbų – valdymui“, o Senovės romėnų istorikas Tacitas (58–117) taip rašė: „Visa, kas nežinoma, atrodo žavingai“.

Taigi ką ir kaip reikėtų daryti, kad žmonės-piliečiai galėtų išsirinkti pasitikėjimo vertą aukštai kvalifikuotą ir nepartinį  Tautai atstovaujantį Seimą, kuris iš tikrųjų pateisintų jos siekius ir viltis?

Pirmiausia reikėtų, kad dabartinės kadencijos Seimas, skubos tvarka, priimtų tam tikras LR Seimo rinkimų įstatymo nuostatų pataisas ir papildymus.

Antrą (2) straipsnį apie visuotinę rinkimų teisę reikėtų papildyti  tokia nuostata: „Seimo nariu gali būti renkamas tik nepriekaištingų moralinių ir politinių savybių, tinkamų ir pakankamų kvalifikacijų bei kompetencijų turintis Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ir pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje“. Iš Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisės draudžiamų apribojimų (2.6 str.) reikėtų išbraukti draudžiamą „išsilavinimą“. 

LR Konstitucijos 29 str. nustatyta: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. 

Matome, kad į „Žmogaus teisių negalimą varžymą“ žmogaus „išsilavinimas“ nėra įtrauktas. Tai visiškai logiškas yra šių teisių nevaržymas, nes daugelyje žmonių veiklos sričių, išsilavinimas-kvalifikacija yra tiesiog būtinas. Dabartiniame technikos ir technologijos amžiuje net bet koks sargas, be atitinkamo išsilavinimo-kvalifikacijos, negali užimti šių pareigų,  jau nekalbant apie teisėjus, advokatus, gydytojus, mokytojus, agronomus, ekonomistus, astronautus ir t. t. 

Šią Seimo nario nereikalaujamo „išsilavinimo“ nuostatą Seimas priėmė 2014 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. IX-2374 redakcija. Dėl šio Seimo nario nereikalaujamo išsilavinimo ir Daugiamandatėje rinkimų apygardoje iš partinių sąrašų išrinkti partiniai Seimo nariai dabar Seimą jau ir padarė žmonių beveik visiškai neapsitikinčia aukščiausios Valstybės valdžios vykdymo institucija. Tikrumoje dabar Seimas jau tapo Seimo partijų vedlių įkaitu ir daugiausia vykdo  tik tokią jų politiką, kad kuo ilgiau galėtų išsilaikyti valdžioje bei ir atitinkamai praturtėti. Tai ryškiai dabar matome ir iš partijų vedlių įvairiausių žmonių apgaulės pažadų prieš artėjančius naujus Seimo narių rinkimus. Tai taip pat patvirtina ir dabar teisme nagrinėjama Darbo partijos vedlių baudžiamoji byla, vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl partijos „Tvarka ir teisingumas“ vedlių baudžiamos nusikalstamos veiklos ir t. t. 

LR Konstitucijos 37 str. nuostatą apie kandidatų į Seimo narius kėlimą reikėtų pakeisti tokia nuostata: „Kiekvienoje rinkimų apygardoje kandidatus į Seimo narius gali kelti visuotiniai jų teritorijoje veikiančių seniūnijų gyventojų ar jų atstovų visuotiniai susirinkimai, rinkimų apygardos teritorijoje įregistruotų ir veikiančių politinių partijų dariniai ir kiekvienas toje rinkimų apygardoje nuolat gyvenantis bei įregistruotas Lietuvos Respublikos pilietis“. Taip pat šiame įstatyme turėtų būti nuostata, kad asmuo, išrinktas Seimo nariu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose bei profsąjungose iki naujų Seimo rinkimų.

Vykdydama šiuos reikalavimus, Vyriausioji rinkimų komisija turėtų parengti ir apygardų rinkimų komisijoms pateikti  kandidatų į Seimo narius privalomų moralinių ir politinių savybių bei tinkamos profesinės kvalifikacijos ir išsilavinimo reikalavimų aprašą. Juo vadovaujantis, visuotiniai gyventojų ar jų atstovų susirinkimai ir politinių partijų dariniai bei kiekvienas pilietis galėtų pasiūlyti apygardų rinkimų komisijoms įregistruoti iš tikrųjų tinkamą žmonių (o ne partijų vedlių) išrinktų kandidatų į Seimo narius, o ne vien partinio klano parinktus ir tik jų siauriems savarankiškiems interesams atstovaujančius asmenis.

Tokia tvarka išrinktas Seimas iš tikrųjų būtų Tautos atstovų Seimas. Tuomet Seime savaime išnyktų ir LR Konstitucijos draudžiama partijų pozicija ir opozicija, partinės funkcijos bei kiti korupciniai politiniai dariniai, o pats Seimas griežtai vadovautųsi tik LR Konstitucijos apibrėžta teise. Deja, dabartinės kadencijos, kaip ir ankstesnių, Seimo partiniai nariai daugiausia vykdė ir vykdo tik savo partinių bosų ir klano nurodymus bei reikalavimus, todėl ir nesivadovauja nei Konstitucija, nei morale, nei sąžine (išugdytas žmogaus sugebėjimas tarnauti žmonėms, sugebėjimas kritiškai vertinti savo ir kitų nuomones sutinkamai su objektyviais visuomenės poreikiais, taip pat sugebėjimas atsakyti ne tik už savo veiksmus, bet ir už visa, kas vyksta aplink jį). 

Pagal pasiūlytus naujus kriterijus Seimas leistų visiems šalies gyventojams realiai dalyvauti Valstybės ir ekonomikos kūrime ir valdyme bei prisiimti atsakomybę už netinkamus ar net pražūtingus valdžios sprendimus ir jų padarinius visiems Lietuvos žmonėms. 

9. Kas ir kaip turėtų imtis skubių veiksmų ir priemonių, kad 2016 spalio mėn. antrą sekmadienį vyksiančius Seimo rinkimus galėtume organizuoti pagal naują tvarką?

Pirmiausia dabartinės kadencijos Seimas, skubos tvarka, turėtų atitinkamu įstatymu įtvirtinti minėtas nuostatas. Tačiau dabartinis partiečių Seimas, savo iniciatyva, to nedarys. Tad Seimo rinkimų įstatymo minėtus pakeitimus galėtų atlikti ir Prezidentė, pasinaudodama LR Konstitucijos 68 str. jai suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Tačiau ir „nepartinė“ Prezidentė, savo iniciatyva, to nedarys, nes ji yra Konservatorių patriarcho ir jo kagėbyno išrinktoji vykdyti tik jų apibrėžtą (ne LR Konstitucijos nustatytą) Prezidento valdžią. 

Dabar partinio Seimo įstatymu nustatytą minėtą rinkimų tvarką galėtų pakeisti tik patys žmonės, piliečiai per LR Konstitucijos 33 str. laiduojamą peticijos teisę (įteikiamų reikalavimų aukščiausiems valstybės valdžios organams), per masinius taikius susirinkimus prie Seimo, per 37 įregistruotas ir veikiančias neparlamentines partijas, taip pat Referendumu, jeigu jo reikalautų ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, arba tiesiog nedalyvaujant balsavime už partijų vedlių išrinktus kandidatus į Seimo narius. 

Tauta ir kiekvienas sąmoningas pilietis privalo priešintis prieš partijų uzurpuotą (užgrobtą ir pasisavintą Tautai priklausančią suverenią galią) Seimą, nes tai įpareigoja ir LR Konstitucijos 2 ir 3 straipsnių nuostatos: „Lietuvos valstybę kuria Tauta (ne partijos). Suverenitetas priklauso Tautai (ne partijoms). Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių galių“. 

10. Kaip žinia, pirmoji demokratinė santvarka buvo įkurta penktame amžiuje prieš Kristų Atėnuose – Graikijoje. Žodis „demokratija“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „valdanti liaudis“. Senovės Graikijoje demokratija buvo vadinama įstatymų paisanti ir į visuomenės gerovę orientuota daugumos valstybės (miesto) piliečių valdžia. Šiuolaikinė demokratijos samprata remiasi trimis pagrindiniais principais (valstybės ir ekonomikos valdymo svarbiausiomis taisyklėmis): laisve, lygybe ir solidarumu.

Dabar kasmet rugsėjo 15-ąją yra minima Tarptautinė demokratijos diena. 2007 metais šventine ją paskelbė Jungtinių Tautų Organizacija, o pirmasis minėjimas buvo surengtas po metų. 1997 09 15 Tarparlamensąjunga (TPU) priėmė visuotinę demokratijos deklaraciją (iškilmingą pareiškimą), skelbiančią svarbiausius demokratinio valdymo principus. Tikrose demokratinėse valstybėse piliečiai savo valią valstybės ir ekonomikos valdymo klausimais išreiškia rinkdami kandidatus ir balsuodami nepriklausomuose rinkimuose, referendumuose, protestais ir kitomis įstatymais nedraudžiamomis priemonėmis. 

Tačiau demokratijos istorija parodė, kad valstybės ir ekonomikos valdyme liaudies (dabar visuomenės) valia gali būti ne tik labai bloga, bet taip pat šios valios gali ir visai nebūti, o demokratinis valstybės valdymas žmonėms gali nešti net baisias kančias, pati demokratija gali net virsti baisia tironija. Tai patvirtina tiek stalininio, tiek ir hitlerinio „demokratinio“ valdymo padariniai. Be to, valstybės „demokratiniame valdyme“ žmonių valia dar gali būti parduodama–perkama, šantažuojama arba šios valios gali ir visai nebūti, nes rinkos ekonomikoje vertinama tik tai, ką galima išmatuoti turtu, pinigais ar kitomis materialinėmis vertybėmis ir gėrybėmis. 

10.1. Seniausia dabartiniame pasaulyje „demokratija“ yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kur renkamą valdžią ir pilietines teises įtvirtino dar 1787 metais priimta Konstitucija. Su šios Konstitucijos įtvirtinta „demokratija“ buvo žiauriai užkariautos Šiaurės Amerikos žemyno indėnų gentys (žmonių bendrijos forma, būdinga pirmykštei santvarkai), užimtos jų, nuosavybės teise, valdytos žemės, o patys žmonės – suvaryti į uždarus getus (žemės dalis, skirta apgyvendinti užkariautų indėnų genčių žmones).

Dabar Amerikos diegiama ir įtvirtinama „demokratija“ „Arabų pavasario“ šalyse, vien tik Sirijoje pabėgėliais jau padarė per 11 mln. žmonių, tai yra apie pusę šalies gyventojų. Europos šalis jau užplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Afganistano, Irako, Libijos ir kitų Amerikos įdiegtos „demokratijos“ pagrindais besitvarkančių šalių, o Irako ir Sirijos valstybių teroristų užgrobtose žemėse jau susikūrė net Islamo teroristinė valstybė.  Amerikos „demokratijos“ valdžios perversmas Ukrainoje, nuvairavo šalį iki visiško bankroto ribos, o žmones – į baisų skurdą ir neviltį, o jos valdžios įteisintų legalių banditų siautėjimai – privertė Donecko ir Lugansko sričių rusakalbius žmones susivienyti į atskiras Liaudies demokratines respublikas, o Krymo pusiasaliui su Sevastopolio karinio laivyno fortu, prisijungti prie Rusijos Federacijos valstybės.

10.2. Dabar Lietuvoje demokratinio valdymo pagrindus sudaro partinio Seimo nustatyta įvairių partinės valdžios institucijų veiklos viena kitą atsveriančių priežiūros bei kontrolės mechanizmų visuma. Dabar pas mus jau yra susiformavę ir funkcionuoja tam tikri saugikliai, lygtai neleidžiantys bet kam, kas tik turi šiokią tokią politinių partinių jėgų persvarą, daryti su „teisine“ valstybe, kas tik jam šauna į galvą. Kaip pas mus dabar partiniai politikai ir kiti partinės valdžios institucijų pareigūnai laikosi įstatymų (ir Konstitucijos) kontroliuoja teisminė valdžia. 

Tačiau nei LR Konstitucijoje, nei įstatymuose niekur nėra nustatyta valdžios ir jos pareigūnų netinkamos veiklos atsakomybė (etikos ir teisės normos, atspindinčios socialinį ir moralinį teisinį pareigūnų santykį su visuomene, kuriems yra privalomas savo moralinės pareigos ir teisės normos vykdymas). Dėl to, už netinkamą ar net korumpuotą veiklą ar sprendimų priėmimą valdžios institucijoms ir jos pareigūnams, įstatymuose nėra numatytos ir jokios sankcijos – teisės normos dalis, kurioje yra nurodytos valstybės poveikio priemonės, taikomos tos normos pažeidėjui (kalėjimo metai, piniginės baudos dydis, vieši darbai dienomis, viešas šmeižto paneigimas, žalos atlyginimas ir t. t.).

Dabar teismai daugumoje atvejų jau tapo teisėjų klano teismais, nes atskiri teisėjai nesivadovauja nei įstatymais, nei morale, nei sąžine, nei sveiku protu. Teisėjų klano korupcijos masto ir jos apraiškų faktus, dėl straipsnio apimties apribojimų, straipsnio autorius nenagrinėja. Tačiau klasikinis teisėjų klano sprendimų pavyzdys – faktas yra toks: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (taigi, teisėjų kolegija) nukentėjusios kasacinį skundą atmetė vien dėl to, kad ji neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo. Tai šiurkščiausias (ir net nusikalstamas) LR Konstitucijos 29 str. nuostatos pažeidimas: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Nukentėjusioji ir kasacinio skundo pareiškėja turi aukštąjį universitetinį ekonominį-finansinį išsilavinimą ir didelį verslo bei mokesčių teisės taikymo praktinį patyrimą. 

Ryškiausias lietuviško demokratinio valdymo pavyzdys yra 2009 metais konservatorių premjero vadovaujamos partinės Vyriausybės ir „nepartinės“ prezidentės raudonosios Dalios įvykdytas skurdžiausiai gyvenančių žmonių–pensininkų asmeninės nuosavybės–uždirbtų pensijų nacionalizavimas. Net raudonieji bolševikai Rusijoje su V. Leninu priešakyje, po 1917 metų spalio revoliucijos, žmonių asmeninės nuosavybės nenacionalizavo, o tik nacionalizavo turtingųjų privatinę nuosavybę. 

Po pensininkų uždirbtų pensijų nacionalizavimo, premjeras A. Kubilius eiliniame Konservatorių–krikščionių demokratų partijos suvažiavime taip nusišnekėjo: „Turime galimybę tapti sėkmingiausia Šiaurės Baltijos regiono dalimi. Pagal mobiliojo ryšio ir interneto kokybę atsiliekame tik nuo Japonijos ir Pietų Korėjos. Artimiausiu metu turbūt jas ir pralenksime. Taigi suvaldėme krizę, sukursime ir Lietuvos sėkmę“. Šiame Konservatorių partijos suvažiavime A. Kubilius neatskleidė, kad  krizės suvaldymui iš Amerikos bankų gavo apie 20 mlrd. litų labdaringą paskolą su 10 proc. palūkanų norma, kai tuo tarpu iš Europos bankų buvo galima gauti paskolą tik su 2–3 proc. palūkanų norma. 

Apmaudu yra tai, kad už pensininkų asmeninės nuosavybės–uždirbtų pensijų nacionalizavimą ir praskolintą Amerikos bankams Lietuvą, demokratinė Europos komisija, pasikvietusi į Briuselį A. Kubilių, ne tik išreiškė jam padėką, bet dar net apdovanojo popieriniu daiktu – Garbės raštu bei kitais pagyrimais. 

Ypač absurdiški (beprasmiški, kvaili) yra ir Konstitucinio Teismo 2012 02 06 ir 2013 07 01 antidemokratiniai ir antikonstituciniai nutarimai, kuriais nustatė, kad mokesčių mokėtojų pinigais, valdininkams ir teisėjams mokamų algų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai, o pensininkų, asmeninės nuosavybės teise uždirbtų pensijų nacionalizavimas – neprieštarauja Konstitucijai. 

Pasinaudodami šiais Konstitucinio Teismo absurdiškais antikonstituciniais nutarimais, valdininkai ir teisėjai iškart atsistatė prieškrizinio dydžio algos, o pensininkams valdžia parodė tik „taukuotą demokratijos špygą“, kurią rodo dar iki šių dienų.

Taigi ar per 2016 m.  spalio mėn. antrą sekmadienį įvyksiančius Seimo rinkimus, organizuotus pagal minėta naują tvarką, išsirinksime žmonių pasitikėjimo vertą nepartinį Seimą, priklausys tik nuo visų žmonių–rinkėjų valios. Ši valia galėtų būti išreiškiama per peticijas ir masinius žmonių susirinkimus prie Seimo ir per neparlamentines partijas. Tačiau teisinė žmonių valia turėtų būti išreiškiama tik šiam tikslui organizuotu Referendumu.

 

Autorius    /parašas/    prof. Ksaveras Purvinskas

Tel. 8620-61889 2015 10 13

 

 

Facebook komentarai
Back To Top