skip to Main Content

Seimo nario A. Nako pranešimas: „Ne vienoje srityje lyderiaujanti Lietuva referendumo klausimu turėtų pasistiebti (I d.)“

 

Pradžia > Ryšiai su visuomene > Pranešimai žiniasklaidai

2016 m. sausio 14 d. pranešimas VIR

 

 

 

        Per pastaruosius metus nepriklausomoje Lietuvoje pasiekėme labai daug – įsivedėme eurą, tapome energetiškai nepriklausomi, turime greičiausią pasaulyje internetą, užsisakėme daug karinės technikos. Nuolatos didėja pensijos, mažėja socialinė atskirtis, modernėja kaimas, aktyvesni tampa inteligentai.

 

        Visuomenėje ypač išpopuliarėjo įvairios labdaros akcijos, kuriose aktyviai dalyvauja aukščiausi valdžios pareigūnai. Maltiečių sriubos lėkštė, Maisto banko kruopų maišelis ar saulėgrąžų aliejaus buteliukas vargstančiam – tai kasdieniai mūsų gerėjančio gyvenimo gerumo simboliai.

 

        Korupciją taip pat imame guldyti ant menčių, o prezidentė, kaip ir žadėjo, įvardijo parazituojančius oligarchus. Šiais pasiekimais pagrįstai didžiuojamės, mus dar labiau ėmė gerbti pasaulis. Esame Baltijos regiono lyderiai, po truputėlį politines madas imame diktuoti ir likusiai Europai. Tačiau ne visos negerovės valstybėje įveiktos.

 

        Nebijokime pripažinti – Lietuvos valdžia pernelyg dažnai viešai skelbia statistinius duomenis apie skurdą, emigraciją, alkoholizmą ir t. t. Brandžioje, save gerbiančioje valstybėje nereikėtų to daryti, nereikia tiek daug afišuoti blogybių.

 

        Ne paslaptis ir tai, jog Lietuvoje šlubuoja teisingumas. Tą pripažįsta ir valdantieji, ir opozicija, šią problemą kartais pastebi ir paprasti gyventojai.

 

        Iškilių politikų teigimu, Lietuvoje teisingumas nėra visiems vienodas, jam įtaką daro interesai, nors šalies vadovė ne kartą ragino stiprinti valstybę teisingumo įtvirtinimu. „Valstybė stipri tiek, kiek žmonės tiki jos teisingumu“, – yra pabrėžusi Lietuvos prezidentė.

 

        Pačios patriotiškiausios Lietuvos partijos programoje teisingumo atkūrimo klausimas taip pat iškeliamas kaip viena svarbiausių sąlygų: „Esame įsitikinę, kad pasitikėjimo teisingumu atkūrimas yra vienas svarbiausių visų permainų tikslų.“

 

        Kad šalyje įvyktų permainos, reikalinga piliečių iniciatyva. Iniciatyva – tai priešybė nieko nedarymui, o nieko nedarymas yra pati blogiausia piliečio paslauga valstybei. O geriausia paslauga yra darymas.

 

        Ką gali daryti tikras pilietis savo valstybėje? Pirmiausia, jis gali tiesiogiai dalyvauti valstybės kūrime ir permainų inicijavime. Tai galima daryti įvairiomis formomis – rinkti Seimo ir savivaldybės tarybos narius, europarlamentarus, galima užsiimti aktyvia visuomenine veikla, darančia didelę įtaką šalies valdymui.

 

        Visos šios paminėtos piliečių teisės mūsų šalyje puikiai įgyvendinamos. Tačiau vienu instrumentu Lietuva beveik nesinaudoja arba naudojasi labai retai. Tai – referendumas, leidžiantis piliečiams konkrečias permainas įgyvendinti vienu ypu visoje valstybėje.

Norint inicijuoti referendumą, visuomenės iniciatyva Lietuvoje per 3 mėnesius reikia surinkti 10 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių parašų. Ukrainoje – 6,56 proc., Italijoje – 0,83 proc., Nyderlanduose – 3,5 proc., Šveicarijoje – 0,6 proc. (paprastam referendumui) arba 1,2 proc. (Konstitucijos pataisai).

 

Rinkėjų ir parašų skaičiaus santykis Lietuvoje yra didžiausias Europoje – net 10 proc., tačiau realiai dar didesnis, nes iš šalies emigravo nemažai žmonių. Todėl tiesioginės demokratijos svertu pasinaudoti beveik neįmanoma.

 

Kaipgi atsitiko, kad Lietuvoje pagal įstatymą referendumą organizuoti galima, bet realiai labai sudėtinga? „Dar prieš pradedant spausdinti lietuviškus pasus Konstitucijos rengėjai iš sovietinio referendumo įstatymo perkėlė 300 tūkst. parašų reikalavimą referendumui ir įtvirtino dabartinėje Lietuvos Konstitucijoje. Tuometinė statistika teigė, kad Lietuvoje gyvena 3,7 mln. gyventojų. Per daugiau nei dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvyko per 700 tūkst. žmonių, tačiau šis reikalavimas niekada nebuvo peržiūrėtas ir koreguojamas“, – dar 2012 m., tikėdamas, jog Lietuvoje galima kažką pakeisti, kalbėjo jaunas referendumo „TAIP Seimo atgimimui“ iniciatyvinės grupės koordinatorius Miroslavas Monkevičius.

 

Ir žmogus teisus. Argi neatėjo laikas įgyvendinti teisingumą? Pakeisti šį Tarybų Lietuvos įstatymą ir pakoreguoti parašų reikalavimą referendumui?

 

Žinoma, tie, kuriuos galėtume įvardyti stagnatoriais ir demokratijos priešais, randa įvairių manipuliacinių argumentų, kuriais neva įrodo, jog referendumai yra labai pavojingi. Vieni jų teigia, kad referendumai gali sukelti daugiau populizmo, daugiau nesisteminių politinių sprendimų, o tai nėra geras reiškinys. Kiti gi tvirtina, kad tai atvers duris sumaiščiai.

 

„Surinkti šimtą tūkstančių bus daug lengviau, ir tada visokios gaujelės bei samdiniai, visaip pasivadinę, pradės kepti tuos referendumus ir lengviau rinks parašus“, – yra sakęs vienas nelinksmai pagarsėjęs veikėjas.

 

Ko iš tiesų bijo referendumų priešininkai? Partijų ir savo galios monopolio praradimo? Tie, kurie sako, jog visokie populistai gali prisiūlyti pavojingų valstybei referendumų, akivaizdžiai labai bijo savo tautos.

 

Štai prieš kelerius metus Latvijoje rusakalbiai pasiūlė referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Buvo organizuotas referendumas. Latviai taip susitelkė, kad į balsavimą susirinko daugiau kaip 70 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių, ir iš jų daugiau kaip 77 proc. pasisakė prieš rusų kalbos įteisinimą antrąja valstybine kalba. Tokių tautos susitelkimų Lietuvoje labai bijo ne valstybės labui veikiantys politikai.

 

Bet savo tautos gali bijoti tik labai labai nedori žmonės, kurie nenori prarasti įtakos, valdžios ir savo juodų darbelių išviešinimo. Todėl tokie bailiai ir puola tautą, sakydami, kad jei Seimas leis tuos referendumus, skirs ir švaistys pinigus (šiuo klausimu jie pasidaro itin taupūs!), Lietuvoje bus visiškas chaosas, o žmonės galiausiai už kai ką ir pabalsuos.

 

Tik bailiai gali teigti, kad valstybėje pilna kvailių, o referendumų žalą įrodo Vokietijos pavyzdys, kuri, pasimokiusi iš Adolfo Hitlerio, juos visiškai uždraudė, kad nebūtų pavojingų sprendimų.

 

Tokiems manipuliatoriams galima atsakyti taip: padarykite, kad Lietuvoje pragyvenimo lygis būtų panašus kaip Vokietijoje – pirmaujančioje Europos ekonomikoje, tada mažai kam tie jūsų referendumai rūpės.

 

2014 m. Lietuvoje viešėjęs Šveicarijos Tičino vyriausybės kancleris Džampieras Džanela (Giampiero Gianella) tokios situacijos kaip Lietuvoje savo šalyje neįsivaizduoja. Jis kalbėjo: „Aš manau, kad mes, politikai, privalome gerbti referendumų sistemą. (…) Politiko pareiga yra eiti į žmones ir duoti jiems atsakymus, atvirai kalbėti apie problemas. Tačiau stabdyti referendumų negalima. Šiandien mes, šveicarai, už tokį gyvenimą, kokį sukūrėme, turime dėkoti būtent tiesioginei demokratijai. Savo šalį sukūrėme klausydami žmonių balso“.

 

Teiginius, kad Lietuva yra valstybė be nuovokos, patvirtina filosofas Mindaugas Kubilius: „Viskas, kas priklauso ne nuo klano valios, o nuo laisvo piliečių pasirinkimo, taip pat ir referendumas klanui yra įtartina. Iš esmės politika, kaip piliečių laivės ir bendrabūvio raiška, Lietuvoje nebeegzistuoja. Mūsų krašte yra vertinamas galios turėjimo faktas, o ne pats pilietis. Emigracija yra tik pasekmė. Galima sakyti, kad neoficialiame referendume už ar prieš Lietuvos valstybę nubalsavo tie 400 tūkst. mūsų piliečių, kurie išvyko iš šalies.“

 

Tačiau yra ir prošvaisčių. Štai konservatorių partija nesileidžia mulkinama jokių provokatorių ir teigia, kad „Lietuva bus teisingesnė, kai žmonės patirs, jog Lietuvoje teisingumas yra visiems vienodas“.

 

Socialdemokratų politikas Julius Sabatauskas prieš pusantrų metų, dalyvaudamas diskusijoje dėl Žemės referendumo, protingai dėliojo mintis apie tai, kodėl jis prieštarauja referendumui dėl 100 000 parašų. Jis beveik įtikino auditoriją, kad Seimas jau yra parengęs Konstitucijos pataisos projektą dėl 200 000 parašų. Tačiau, kaip žinome iš pastarųjų metų istorijos, tai užstrigo ir neišsisprendė iki šios dienos.

 

Kaip ten bebūtų, natūraliai ateina metas padaryti, kad teisingumas visiems būtų vienodas. Nėra abejonių, kad tiek kairieji, tiek dešinieji, tiek žalieji, tiek mėlynieji tikrai apsidžiaugs ir pasveikins iniciatyvą pareikalauti daugiausia 100 000 rinkimų teisę turinčių piliečių parašų referendumui surengti vietoj dabar reikalaujamų 300 000.

 

Kodėl? Nes politika taps ženkliai skaidresnė. Juk papirkti kelias politikų draugijas ar Seimo daugumą nėra taip sunku. O visos tautos tikrai nepapirksime. Skalbimo miltelių laikai baigėsi.

 

Tais atvejais, kai tik bus mėginama pigiai paspekuliuoti, esą mums priešiškų tautinių mažumų neteisėtais reikalavimais, vienu kirčiu ir ilgam išspręsim bet kokį klausimą be peilio ašmenų. Jei tauta norės, tai ir susitelks, kaip kad broliukai latviai.

 

Ir galiausiai – kas dar drįsta abejoti, kad 1991 metų vasario 9 dieną Lietuvoje įvykusiu plebiscitu, kurio metu iš daugiau kaip 90 proc. balsavusiųjų, kurie sudaro per 76 proc. visų turinčių aktyvią rinkimų teisę piliečių, pasisakė už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą?

 

O jūs visi tuo metu buvote iš Tarybų Sąjungos, arba, kaip dabar madinga sakyti, iš sovietų sojūzo atėję (išėję?) žmonės… Ir balsavote teisingai, už Lietuvą.

 

Seimo narys Audrius Nakas

 

El. p. audrius.nakas@lrs.lt

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: RIMAS RUDAITIS, LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

Facebook komentarai
Back To Top