skip to Main Content

 

 

„Krikščioniškoji mintis yra nepaprastai svarbi mūsų valstybingumo raidai kaip ir demokratiniai procesai krikščioniškosios idėjos sklaidai Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad žmogaus kūrybiškumo ugdymas, jo dvasinis tobulėjimas ir mokslinio potencialo stiprinimas yra tie pagrindiniai baltieji stulpai žymintys Lietuvos kelią į ateitį“ ,- pranešime pabrėžė Prezidentas Rolandas Paksas.

Konferencijos dalyvius Rolandas Paksas kvietė kurti modernų tautiškumą, sąžiningą, dorą ir laimingą visuomenę, kurioje šimtmečiais puoselėta kultūra ir vertybės derėtų su naujojo pasaulio nešama pažanga.

Konferencijose pranešimus taip pat skaitė Vidmantas Valiušaitis , Mykolo Romerio universiteto Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, Valdas Vasiliauskas, Seimo Migracijos komisijos pirmininkas, kunigas Algirdas Toliatas, Lietuvos policijos kapelionas ir profesorius Povilas Gylys. 

 

Panevėžio Vyskupo Emerito Jono Kaunecko SVEIKINIMAS konferencijos „Krikščioniškosios demokratijos idealai: istoriniai rakursai ir dabarties politikos iššūkiai“:

 

„Sveikinu Jus visus, surengusius šią konferenciją ir susirinkusius į ją. Esu be galo nustebintas, kad šiais tokiais liberaliais laikais atsirado entuziastų sukviesti konferenciją tokia tema. Tokius laikau tiesiog didvyriais. Džiaugiuosi, kad sudaryta tokia nuostabi konferencijos programa. Dėkoju Dievui ir Jums, kad Tautai ir Bažnyčiai svarbias vertybes rūpinatės aptarti, plačiai išaiškinti, apginti ir išsaugoti prieš dabarties politikos iššūkius, nes nuo tų vertybių laikymosi ypač priklauso Lietuvos, Europos ir visų mūsų ateitis. Juk daugeliui krikščionių tiesiog kelia skausmą, kad šiuolaikinis liberalizmas taip dažnai nebevertina Šeimos institucijos ir Žmogaus teisių nuo jo pradėjimo momento.

Būtina susirūpinti gilesniu mūsų jaunimo doriniu ir patriotiniu ugdymu mokyklose ( apie tai kalbėjau Seme birželio 15 d.)

Manau, kad ši konferencija, jos temos atkreips ne tik Lietuvos žmonių, bet ir visos Europos dėmesį. Konferencijos tematika turėtų paskatinti susimąstyti ir susirūpinti politikus tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje. Todėl prašau visų kalbėtojų pranešimus paskelbti žiniasklaidoje.

Meldžiu konferencijai, visiems jos dalyviams Dievo palaimos ir tvirto pasiryžimo ginti krikščioniškąją demokratiją ir krikščioniškąsias vertybes.“

—————————————————————————————————

 

 

Krikščioniškoji tautų Europa: sprendimai ir apsisprendimai

 

Europos Parlamento nario, partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko, Prezidento Rolando PAKSO pranešimas konferencijoje „Krikščioniškosios demokratijos idealai: istoriniai rakursai ir dabarties politikos iššūkiai“

 Mieli konferencijos dalyviai,

Šiandien susitinkame čia – vienoje garbingiausių Lietuvos erdvių – Seimo Konstitucijos salėje tam, kad aptartume mūsų tautos ir valstybės reikalus.

Suėjome draugėn tam, kad svarstytume unikalios bei neaprėpiamos savo gelme ir prasmingumu politinės minties – krikščioniškosios demokratijos vertybes, jos istorinius rakursus, iššūkius nūdienos pasaulyje. Pasaulyje, kuriame savo kelią į ateitį tiesia išsivadavusi lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė.

Kaip laiške savo dukrai yra sakęs Prezidentas Aleksandras Stulginskis „ mūsų, lietuvių, maža, mes galim iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu“.

Šioje lakioje Aleksandro Stulginskio frazėje, sutalpinta didžiulė jo žmogiškoji išmintis, kurioje atsispindi tikro valstybininko mąstymas ir rūpestis dėl lietuvių tautos likimo.

„Laisvės klausimą gali išspręsti tik pati lietuvių tauta, tad toj kovoj tik ja remtis“, – sakė Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo pirmininkas, prezidentas, Gulago tremtinys ir kalinys vienu kritiškiausių momentu valstybingumo aušroje, vienintelis iš valstybės vadovų likęs Lietuvoje ir kartu su ja patyręs tragiškus epochos sunkumus.

Istorikas ir diplomatas profesorius Alfonsas Eidintas Aleksandro Stulginskio biografijoje, jo laikmetį vadina „ištisa epocha žmonijos, Europos ir Lietuvos istorijoje“.

Laiko požiūriu šias abi mintis skiria bemaž pusė amžiaus, tačiau jas jungia tikėjimas savo tauta ir nerimo nuojauta.

Aleksandras Stulginskis visa savo esme buvo krikščionis ir tikras demokratas.

Krikščioniškoji mintis yra nepaprastai svarbi mūsų valstybingumo raidai kaip ir demokratiniai procesai – krikščioniškosios idėjos sklaidai Lietuvoje.

Krikščionybė, demokratija ir laisvoji ekonominė erdvė – tai matmenys, kurie apibrėžia mūsų bendrystę Europoje su kitomis tautomis.

Šiandien krikščionybė yra  kardinaliai svarbi Europos demokratijai, kaip visuotinai priimtas moralinis kriterijus.

Tačiau ar Senasis Žemynas tai pakankamai atsakingai suvokia? Ar Nobelio Taikos premijos laureatė Europos Sąjunga šiandien dar yra linkusi atsigręžti į savo steigėjų Konrado Adenaerio, Žozefo Bešo, Robero Šumano, Žano Mone ir kitų  šeštojo dešimtmečio politinių lyderių viziją?

Nuo krikščioniškosios istorijos rakursų, kitaip tariant nuo to, kaip pasisuks istorinės aplinkybės priklausė ir visas Lietuvos valstybingumo kelias, jos praradimai ir atradimai.

Ar žvelgtume į Karaliaus Mindaugo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo istorinę praeitį, ar prisimintume tautos kančias ir laisvės kovas už nepriklausomybę naujaisiais amžiais.

Reikia pabrėžti, kad ankstyvieji krikščioniškosios demokratijos daigai –  Žmogaus teisių pagrindai buvo įtvirtinti daugiau kaip 470 metų valstybės teisėje – Lietuvos Statutuose.

Paradoksalu, kartu ir reikšminga, kad paskutinioji Europoje senovinės religijos šalis – Lietuva – vėliausiai priėmusi krikščionybę, yra vienintelė šalis Europoje, kuri sukūrė šešioliktojo amžiaus krikščioniškomis etinėmis vertybėmis pagrįstą rašytinę teisę – 1529, 1566 ir 1588 metų Lietuvos Statutus.

Statutai –  išsamūs teisynai, sukurti Lietuvoje. Pirmasis Statutas sudarytas mūsų sostinėje Vilniuje, valstybės kanceliarijoje, kuriai tuomet vadovavo Albertas Goštautas.

Tuo pagrįstai galime didžiuotis.

Statutas įvedė naujoviškas tam laikui žmogaus, kiekvieno valstybės gyventojo, teises ir pareigas, pagrįstas tiesa bei teisingumu. Galima teigti, jos Statutas šeimoje, visuomenėje ir Lietuvos valstybėje įteisino krikščioniškas gyvenimo normas. Tai buvo pirmoji, gana ankstyva, ir sėkminga krikščioniško demokratėjimo banga.

Antrą kartą, krikščioniškosios etikos vertybės ypač ryškiai išsiskleidė devynioliktojo amžiaus viduryje. Rusų pavergtoje Lietuvoje tuo metu iškilo ryški ir įtakinga krikščioniška asmenybė  – vyskupas Motiejus Valančius.

Tai buvo metas, kai rusų okupacinė priespauda buvo itin nuožmi. Vyskupas Motiejus Valančius, dvidešimt penkerius metus valdydamas Žemaičių vyskupiją, turėjo didelę įtaką tų laikų Lietuvai. Joks kitas lietuvis neturėjo tiek poveikio, kiek Valančius, kuris per kunigus galėjo tiesiogiai kreiptis į vargstančius žmones ir įtakoti turtinguosius.

Tuo istoriniu tarpsniu Lietuvoje jau nebebuvo valdovų, kunigaikščių. Todėl akivaizdu, kad vyskupas Motiejus Valančius buvo neoficialus lietuvių tautos vadas.

Vyskupo veikla buvo ganytojiška ir švietėjiška aplinkraščiais bei knygų raštais, nukreipta mokyklų steigimui,  ryšių su parapijomis plėtimui, visuotinės blaivybės sąjūdžio įtvirtinimui. Šios įvairiapusės sutelktinės pastangos buvo apvainikuotos tautoje įsitvirtinusia krikščioniška etika.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla lėmė, kad tuo metu Lietuvą kaip ir daugelį Europos kraštų aplenkė kylančios karingojo klasių kovos diktatūrinio marksizmo idėjos, prigijusios bei suvešėjusios skurde ir karo suirutėje nugrimzdusioje Rusijoje.

Vyskupo Valančiaus tautos švietimo, blaivinimo bei tautinio ir katalikiškojo sąmoningumo ugdymo epochos pabaiga beveik sutapo su popiežiaus Leono XIII laikmečio pradžia, kurioje šio Popiežiaus enciklikos Rerum Novarum socialinio teisingumo doktrina daugelyje Europos kraštų buvo atsvara plintančiam marksizmui.  

Toje Valančiaus epochoje Lietuvą sukrėtė 1863 metų sukilimas, skelbęs visų piliečių lygybę prieš įstatymą, be luomo, tautos ir religijos skirtumo, valstiečiams atiduodama nuosavybėn jų dirbama žemė ir nuo tos dienos niekas neturi klausyti rusų valdžios, nes caro įstatymai nustoja galioję.

Vyskupo Valančiaus epocha, išugdžiusi žmonėse krikščioniškas etines vertybes atsispirti priespaudai, sukilimo ir jo pralaimėjimo sukūriuose patyrė didelių praradimų, bet tų vertybių nešėjai nepalūžo.

Trečioji krikščioniškųjų etinių vertybių pasklidimo banga kilo Suvalkijoje, toje Lietuvos  dalyje, kurioje prancūzų imperatoriaus Napaleono valdymo įtakoje baudžiava buvo panaikinta 53 metais anksčiau.

Suvalkietiškoje Užnemunėje beveik nebebuvo sulenkėjusių ūkininkų, anksčiau ir ryžtingiau buvo kuriamos privačios katalikiškos mokyklos, greičiau atsirado reikmė siekti mokslo. Dėl to, dauguma Lietuvos atgimimo sąjūdžio vyrų kilo iš Suvalkijos.

Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad visa Vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla buvo pagrįsta krikščioniškais demokratiškais dėsniais – tautybe, demokratiškumu ir krikščionybe.

Ilgainiui, jau vyskupui mirus, pakilus tautinei savimonei ir kovingumo dvasiai, subrendo poreikis turėti krikščionių demokratų idėjas lietuviškoje visuomenėje skleidžiančią spaudą, nepaisant lietuviškos spaudos draudimo.

1889 metų pabaigoje Tilžėje buvo pradėta leisti Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga, kurios vienas iš uždavinių buvo ginti katalikybę nuo provoslavijos ir lietuvybę nuo surusėjimo. Apžvalga jau kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją ir stipriai kirtosi su kairiosios srovės Varpo leidėjais.

Šioje vietoje, norėčiau pabrėžti spausdinto žodžio svarbą krikščioniškosios minties sklaidai, tautinės tapatybės – lietuvybės išsaugojimui ir Lietuvos valstybingumui.

Po antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje galutinai įsigalėjo demokratija – ne tik kaip politinė sistema, garantuojanti piliečiams teisę dalyvauti valstybės valdyme, nepriklausomai nuo jų rasės, tikybos, lyties,  turtinės padėties, bet ir kaip ideologija, teigianti principinį visų pažiūrų ir gyvensenų lygiateisiškumą.

Bažnyčios mokymas apie žmogų ir Dievą, maža to, raginimas, kad visi pagal tą tiesą gyventų tapo prieštaravimo ženklas, nesuderinamas su liberaliosios demokratijos implikuojama atropologija – mokslu apie žmogų, jo buitį, biologinius, ekologinius, socialinius, kultūrinius aspektus ir dinamiškus jų tarpusavio ryšius. 

Priklausyti Bažnyčiai reiškė ne tik priimti hierarchinę jos sąrangą, t. y. rinktis, kas jai vadovaus. Svarbiausia būdamas Bažnyčios nariu negali rinktis vis naujos tiesos, kurios galbūt sėkmingiau negu ankstesniosios, laikysies savo viešame ir asmeniniame gyvenime.

Bažnyčia pasaulyje įsigalinčiai reliatyvizmo vertybių sistemai tapo tiesiog nebesvarbi, savotiškai atskirta.

Naująjį pasaulį ir naująjį žmogų imta kurti čia ir dabar, grynai žemiškomis, materialistinėmis priemonėmis. Krikščioniškoji doktrina „nesuveikė“, ji absoliučiai neišlaisvino socialiai prispaustųjų, tad kodėl reikėtų būti Bažnyčios nariu ir sekmadieniais klausyti mišių?

Liberalizmo, o vėliau neoliberalizmo ideologija užvaldė vis platesnes Europos erdves. Absoliučios laisvės idėjos, sugriuvus Berlyno sienai bei žlugus komunizmo mitui plūstelėjo ir į Lietuvą.

Kodėl dar esame krikščionys? Klausiama šiandien, kuomet visuomenėje viskas matuojama liberalizmo, reliatyvizmo, individualizmo ir ekonomizmo matu kitaip tariant, pinigais.

Kodėl šiandien privalome kalbėti apie krikščionišką tiesą ir bandyti atpažinti tikrasias prasmes nuo tariamų?

Šiandien už savo gyvenimą kaip visumą reikia atsakyti ir taip nėra, kad jis per paskirus momentus tiesiog išsisklaido tuštumoje, išnyksta. Žinoma, filosofams ir žmogiškojo gyvenimo tyrinėtojams be galo svarstant „laisvės“ ir „atsakomybės“ bei „įvairiausių pasirinkimų“ reliatyviasias prasmes. Mes, krikščionys negalime sau šito leisti.

„Laisvė nėra tironijos ar priespaudos nebuvimas. Laisvė nėra ir leidimas daryti, kas patinka. Laisvė yra skirta tiesai ir išsiskleidžia tada, kai žmonija ieško tiesos ir gyvena ta tiesa“, – sakė Karolis Voityla, žmogus, tapęs šventuoju – Jonas Paulius II.

Skurdas ir išnaudojimas šiandien yra įvardijami kaip esminė pasaulio problema. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja įvairiausiais pavidalais: daugiau kaip trečdalis šalies gyventojų balansuoja ties skurdo riba.

Ar įmanoma šią problemą įveikti vadovaujantis globalistinio pasaulio samprata, kai vis daugiau materialaus turto ir gamtinių resursų kontroliuoja neoliberalistinis elitas? Kur mūsų balsas, kviečiantis į kovą su skurdu?

Europa – tai civilizacija, kurios dabartis ir likimas turi būti svarbiausias mūsų rūpestis.

Esu įsitikinęs, kad mūsų valstybingumo raidos ir jos geopolitinio saugumo garantas – stiprių, savarankiškų, suverenių nacionalinių valstybių sandrauga  – tautų Europos Sąjunga. Tačiau šiandien kai kurios vertybinės Briuselio politikos tendencijos verčia suklusti ir sunerimti.

Lietuva turi vertybinius pagrindus, ant kurių statydintina tautų Europos ateitis. Tačiau ar Lietuva pati viena gali išsaugoti ir puoselėti tuos pagrindus?

Šiandien Lietuvoje daug diskutuojama apie socialinį modelį, kuris yra autorių teikiamas kaip darbo santykių liberalizavimo programa. Apstu propagandos, mažai svarstymų, alternatyvų.

Tačiau kas galėtų garantuoti, kad būtent, konkurencija bei kapitalistine logika – pelnas, pelnas ir tik pelnas grįstame socialiniame modelyje glūdi solidarios, socialiai teisingos ir laimingos Lietuvos ateitis?

Ar išgirsime popiežiaus Pranciškaus naujausios enciklikos „Laudato Si“ – apie rūpinimąsi mūsų bendrais namais“ balsą, vakar paskelbtą Vatikane 1,2 milijardo pasaulio katalikų, kuris ragina užbaigti žmonijos „tironišką išnaudojimą“, kad būtų  galima pabandyti išvengti katastrofiškų klimato pokyčių padarinių ir augančios nelygybės.

Popiežius kviečia daryti revoliuciją savo širdyse ir protuose.

Ar mes lietuviai šiandien esame pasiryžę daryti revoliuciją savo širdyse ir protuose?

Šiandien mes, politikai svarstome vieną iš parengtų partijų politinio susitarimo, kuriame siekiama įtvirtinti Žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje projektų. Lietuvos Statuto dvasioje tai be jokios abejonės pozityvus žingsnis.

Tačiau tame pačiame susitarime teigiama, „kad žmogaus teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą apima moters teisę į nėštumo nutraukimą iki įstatymų nustatyto nėštumo laikotarpio ir įsipareigoja nepriimti teisės aktų, kurie šią teisę paneigtų“.

Ar galime ramia sąžine tai įsipareigoti?

Kitame teiginyje iš minėto dokumento, partijos sutaria, kad valstybė negali diskriminuoti žmonių, iškeldama vieną šeimos modelį kaip viršesnį prieš kitus.

Apie kokią šeimos modelių įvairovę galime kalbėti? Kokiais nenatūraliais socialinių ląstelių dariniais ketiname pakeisti tradicinę šeimą, kurią sudaro vyras ir moteris, išplauti jos krikščionišką sampratą? Kieno ir kokie tikslai slypi pridengti tolerancijos skraiste?

Šeima yra pirmoji natūrali bendruomenė, iš kurios išauga bet kuri kita humaniškoji visuomenė, todėl jos saugojimas bei vientisumo išlaikymas yra ne tik asmens reikalas, bet ir bendruomenės, valstybės pagrindinių institucijų rūpestis.

Kaip turėtume elgtis, jeigu kai kurios institucijos bando teigti priešingai?

Pastaruoju metu Lietuvoje ypač suaktyvėjo pastangos imtis visų reikiamų priemonių įstatymiškai įteisinti Lietuvoje civilinę partnerystę.

Šiandien Lietuvoje civilinė parnerystė tampa vos ne svarbiausia valstybės problema. Net keista kaip galėjome be to gyventi iki šiol.

Koks bus kitas žingsnis – tos pačios lyties asmenų santuokos, galimybė joms įsivaikinti?

Iš tiesų gyvename esminių sprendimų ir apsisprendimų akivaizdoje.

Todėl ypač svarbu atsakyti į vertybinius pasirinkimus ir klausimus šiandien. Rytoj gali būti jau per vėlu.

Mes turime būti stiprūs ir rodyti teisingumą, protingumą, drąsą bei savikontrolę, kai iškyla pavojus mūsų šeimos, mūsų vaikų, pagaliau – mūsų tautos ateičiai.

Parama šeimoms, auginančioms vaikus, turi būti prioritetinis valstybės rūpestis. Tokia parama turi būti reali, ilgalaikė ir stabili.

Esu įsitikinęs, kad mes turėtume siekti, jog valstybės išlaikoma vaikų ir jaunimo švietimo bei ugdymo sistema Lietuvoje būtų grindžiama krikščioniškąja tradicija, o Europos Sąjunga užtikrintų, kad ji nebūtų diskriminuojama.

O kaip turėtume elgtis, jeigu būtų priešingai?

Valstybės ir bendruomenės pareiga pagelbėti silpniesiems ir skurstantiems – krikščioniškojo socialinio mokymo esmė.

 Mūsų programinė iniciatyva nustatyti vieningą minimalių pajamų kriterijų vienam asmeniui  visoje Europos Sąjungoje Lietuvoje politikų buvo sutikta itin šaltai. Tuo tarpu, praėjus truputį daugiau nei metams šį siūlymą išgirdo Europos Komisija. Tai geras ženklas.

 Europos Komisijos narė, atsakinga už darbą, Marianne Thyssen pareiškė sieksianti, kad visose 28 Europos Sąjungos valstybėse būtų nustatytas minimalus socialinės apsaugos standartas – minimali nedarbo išmoka, minimalios pajamos, minimali vaiko priežiūros išmoka ir minimalus sveikatos apsaugos prieinamumas.

M. Thyssen pripažįsta, kad Komisija neketina nustatyti tokios pačios minimalios algos visose Europos Sąjungos valstybėse. Tačiau pagaliau imta kalbėti apie bendrus kriterijus, kuriais turėtų būti vadovaujamasi, atsižvelgiant į kiekvienos šalies narės ekonominę situaciją.

 Esu įsitikinęs, kad mes pasieksime, kad Europos Sąjungoje būtų nustatytas vieningas asmens minimalių pajamų kriterijus. 

 Mieli kolegos,

Valdžią mes suvokiame kaip optimaliausią priemonę tarnauti savo tautai ir bendruomenei.

Norėčiau pabrėžti, kad atsakingas darbas asmens, šeimos ir tautos gerovei – visose valstybės gyvenimo srityse krikščioniškųjų idealų šviesoje yra iššūkis nūdienos pasaulyje.

Šiandien būti krikščionimi taip yra yra iššūkis.

Prisimename: „ Mūsų, lietuvių, maža, mes galim iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu“.

Esu įsitikinęs, kad žmogaus kūrybiškumo ugdymas, jo dvasinis tobulėjimas ir mokslinio potencialo stiprinimas yra tie pagrindiniai baltieji stulpai žymintys Lietuvos kelią į ateitį.

Tardamiesi su tauta mes galime sukurti unikalias sąlygas kiekvienam žmogui tobulėti, kurti asmeninę gerovę, siekti bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą bei ugdyti savo verslumo gebėjimus čia – mūsų Lietuvoje.

Dešimt tezių, kurias norėčiau Jums pateikti svarstyti šios prasmingos konferencijos proga, galėtų būti kaip pirmieji žingsniai ta linkme, skirti . Lietuvos valstybės šimtmečiui, kurį švęsime 2018 – aisias.

Pirma. Šimtas Lietuvos istorijų pamokų kursas. skirtas kiekvienam lietuviui.

Antra. Šimtas kiekvieno mūsų savanorystės valandų tvarkant ir grąžinant Lietuvą.

Trečia. Šimto knygų serija „Lietuvos šimtmečio biblioteka“.

Ketvirta. Šimtas naujų sporto aikštelių ir sveikatingumo trasų.

Penkta. Šimtas kilometrų naujausių dviračių takų.

Šešta. Šimtas naujų modernių daugiabučių jaunoms šeimoms.

Septinta. Šimtas tūkstančių naujų kvalifikuotų darbo vietų.

Aštunta. Šimtas aukštosios kultūros parodų ir koncertų.

Devinta. Šimtas sertifikuotų ekologiškų žemės ūkių.

Dešimta.  Šimtas atgimusių mažų miestelių.

Kurkime modernų tautiškumą, sąžiningą, dorą ir laimingą visuomenę, kurioje šimtmečiais puoselėta kultūra ir vertybės derėtų su naujojo pasaulio nešama pažanga.

 

Partijos Tvarka ir teisingumas informacijos centras

 

————————————————————————————-

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top