skip to Main Content

Seimas priėmė Organizuoto nusikalstamumo prevencijos įstatymą

 

Pagal šį įstatymą sunkius nusikaltimus, pvz. nužudymus įvykę asmenys galės išvengti atsakomybės, jeigu jis suteiks „įstatyme numatytą informaciją“. Kokia tai informacija, Seimas nekonkretizavo, ir tai suteikia mūsų mafijinei prokuratūrai neribotas galimybes „kūrybai“. LL ne kartą rašė, kaip generalinė prokuratūra, remdamasi melagingais nusikaltėlių parodymais, ilgiems metams į kalėjimą pasodindavo nekaltus žmones. Vienas paskutinių pavyzdžių – pagal „patologinio melagio“ Mindaugo Žalimo melagingus parodymus buvo į kalėjimą pasiųstas aklas žmogus Raimundas Ivanauskas, kuris neva „padėjo“ Drąsiui Kedžiui žudyti. Nors nei Kedys žudė, nei Ivanauskas jam padėjo, tačiau „teismas“ patikėjo melagio M.Žalimo parodymais. Matyt, kad mainais už šiuos parodymus prokuratūra „ištraukė“ M.Žalimą nuo gresiančios kalėjimo bausmės. Mat Žalimas prieš tai iki komos buvo sumušęs vieną baltarusį ir jam, kaip recidyvistui, grėsė ilgi metai kalėjimo. Tačiau čia, matyt, atėjo viliojantis pasiūlymas iš prokuratūros – apšmeižti nekaltą žmogų ir taip išvengti kalėjimo. ironiška, kad tokia „sistema“ veikia iki šiol, nors Europos žmogaus teisių teismas ne kartą nurodė Lietuvai baigti komedijas su „atgailaujančių nusikaltėlių parodymais“.

Dabar įstatyme numatyta, kad „Reikšmingai slaptai bendradarbiavusį asmenį bus atsisakoma persekioti baudžiamąja tvarka, jeigu jis bus suteikęs įstatyme nurodytą informaciją, nors ir dalyvavo organizuotos nusikalstamos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose“.

Virš 100 Seimo narių be jokių diskusijų balsavo už šį įstatymą, vienintelis Petras Gražulis suabejojo jo būtinybe : „Mes jau gal­būt tre­čius me­tus kal­ba­me iš ei­lės, kad kur­si­me ins­ti­tu­ci­jas ar­ba om­bud­sme­no tar­ny­bą, ku­ri pri­žiū­rės iki­teis­mi­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­ci­jas, bet kol kas tik kal­bos. Ly­giai taip pat, kai mes kal­ba­me, kad teis­mų dar­be da­ly­vaus vi­suo­me­nė, pri­sie­ku­sie­ji ar ki­to­kiu bū­du, ta­čiau to dar­bo re­zul­ta­to nė­ra. Šian­dien mes ma­to­me, jau skai­to­me ir ra­jo­ni­nė­je spau­do­je, kaip iki­teis­mi­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­ci­jos iš­si­gims­ta, pe­ri­ma ver­slus, pe­ri­ma įmo­nes ir jas kon­tro­liuo­ja. Ypač šian­dien rei­ka­lin­ga griež­ta kon­tro­lė iki­teis­mi­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­ci­joms, o mes su­da­ro­me vis di­des­nes joms ga­li­my­bes. Da­bar, žiū­rė­ki­te, kas yra. Jei­gu tu pri­si­pa­ži­nai ir ben­dra­dar­biau­ji su kaž­ko­kia iki­teis­mi­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­ci­ja ir vei­kia­te tri­se, jau tu esi ne­tei­sia­mas ir ne­si, kaip sa­ko, iš­tei­si­na­mas. Tai jau yra to­kių at­ve­jų, kad vie­nas su­da­ręs su­tar­tį dir­ba su STT, ki­tas – su FNTT, tre­čias – su po­li­ci­ja, ir vi­si dir­ba vals­ty­bei, ir vi­si pa­gal įsta­ty­mą va­gia“. 

 

LL ne kartą rašė apie tai, kad 1995 m. prie vyriausybės Vilniuje buvo susprogdintas verslininkas Rimantas Grainys (nuotr. apačioje). Po dešimt metų, 2005 m. jo nužudymo organizavimu buvo apkaltintas lenktyninkas Albrechtas

Seimas priėmė Organizuoto nusikalstamumo prevencijos įstatymą (projektas Nr. XIIP-4041(2), kuris nuo liepos 1 d. pakeis iki šiol galiojusį Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą. Naujuoju įstatymu išsamiau nustatomi teisiniai organizuoto nusikalstamumo prevencijos įgyvendinimo ir koordinavimo pagrindai, organizuoto nusikalstamumo prevenciją įgyvendinančių padalinių teisės ir pareigos, organizuoto nusikalstamumo prevencijos priemonės ir jų taikymas, organizuotų nusikalstamų grupių narių bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis sąlygos ir pagrindai. Už šį įstatymą balsavo 104 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 9 parlamentarai.

Priimtas įstatymas bus taikomas asmenims, kurie priklauso trijų ar daugiau asmenų grupei, veikiančiai tam tikrą laiką, suburtai galimai vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas ir šie asmenys yra organizuotos nusikalstamos grupės, kuri identifikuota Policijos departamento sukauptų patikimų duomenų analitiniu įvertinimu, nariai.

Pagal įstatymą, organizuoto nusikalstamumo prevencijos priemonės yra oficialus perspėjimas, teismo įpareigojimai ir neteisėtos kilmės turto konfiskavimas. Priimtomis naujomis nuostatomis tikslinama jų skyrimo ir apskundimo tvarka.

Seimas nusprendė praplėsti teismo skiriamų įpareigojimų sąrašą šiomis priemonėmis: informuoti pareigūną apie visus sandorius, kurių vertė yra didesnė negu 40 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, taikyti laikiną ribojimą verstis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, taikyti intensyvią priežiūrą. Kaip ir iki šiol, tarp teismo įpareigojimų taip pat išliks nepalaikyti ryšių su nurodytais asmenimis, nekeisti gyvenamosios vietos be pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje, nesilankyti nurodytose vietose.

Organizuoto nusikalstamumo prevencijos įstatyme nutarta įtvirtinti atsisakymą asmenį persekioti baudžiamąja tvarka. Reikšmingai slaptai bendradarbiavusį asmenį bus atsisakoma persekioti baudžiamąja tvarka, jeigu jis bus suteikęs įstatyme nurodytą informaciją, nors ir dalyvavo organizuotos nusikalstamos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose, išskyrus tam tikrus numatytus atvejus.

EŽTT : Lietuvos prokuratūros ir teismų veiksmai naudoti  melagingus liudininkus yra nusikalstami

Aurimas Drižius

Generalinė prokuratūra nuolat naudoja melagingus liudininkus, kad nuteisti ir uždaryti į kalėjimą visiškai nekaltus žmones, nors ir žino, kad Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra ne kartą įvardinęs tokią praktiką kaip nusikalstamą.

Pvz., garsiojoje Garliavos pedofilijos byloje nuteistas tariamas Drąsiaus Kedžio bendrininkas aklas žmogus Raimondas Ivanauskas buvo nuteistas pagal žinomai melagingus Mindaugo Žalimo parodymus – pastarasis juos davė mainais į prokuratūros pažadą jį ištraukti nuo atsakomybės už Baltarusijos piliečio sunkų kūno sužalojimą. Todėl prokuratūros praktika – mes tave ištraukiam iš kalėjimo mainais už tai, kad mums padėsi į kalėjimą įkišti nekaltą žmogų – yra nusikalstama, ir tai ne kartą yra pažymėjęs EŽTT. Tačiau tokią prokuratūros praktiką toliau skatina visa teismų sistema, įskaitant ir taip vadinamą Aukščiausiąjį teismą.

Tai, kad tokia praktika nusikalstama yra pasisakęs EŽTT byloje ALBRECHTAS PRIEŠ LIETUVĄ

lenktynininkas Albertas Albrechtas buvo sulaikytas 2005 metais Kaune, praėjus dešimčiai metų po verslininko Rimanto Grainio (nuotr. viršuje)  susprogdinimo prie Vyriausybės. Strasbūro teismas nustatė, kad sprendžiant suėmimo klausimą A.Albrechtui ir jo advokatui nebuvo pateikti jokie įrodymai, todėl jiems nebuvo sudarytos sąlygos ginčyti argumentų suėmimui pagrįsti.

„Jiems nebuvo sudarytos galimybės išanalizuoti ką nors byloje, kad galėtų adekvačiai ginčyti prokuroro ir apylinkės teismo išvadas“, – rašoma teismo sprendime. Šioje byloje vienu iš svarbiausių įrodymų buvo už tą patį nužudymą nuteisto Genadijaus Bazurino liudijimai.

Žudikas susigalvojo, kad užsakyti Grainį jam užsakė jau minėtas lenktynininkas A.Albrechtas. Prokuratūra suklastojo jam bylą, remdamasi melagingais žudiko parodymais, ir tada teismo prašė trečdaliu sumažinti žudikui skirtą įkalinimo bausmę. Nors tai buvo neteisėtą, ir tai konstatavo EŽTT. Visa Lietuvos „teisinė sistema“ ir toliau ją naudoja – jau minėtojo Raimondo Ivanausko byloje vis buvo nuteistas pagal „patologinio melagio“ Mindaugo Žalimo parodymus.

 

Į kalėjimą pagal melagio parodymus R.Ivanauską pasiuntė garsioji LAT išplėstinė kolegija, kuriai pirmininkavo ir V.Adamkaus eks patarėjas Armanas Abramavičius (nuotr. viršuje didžiausiu pilvu).

Albrechtui EŽTT atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas R. Girdziušas. Lietuvos pusei – jau liūdnai pagarsėjusi K. Bubnytė.

Pareiškėjas (Albrechtas) skundėsi, jog buvo pažeistas Konvencijos 5 straipsnis, nes teisme nagrinėjant bylą dėl jo kardomojo įkalinimo jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

 

Nuotr. : garsus lenktynininkas A.Albrechtas, teisėjų ir prokurorų mafijos nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė pagal žinomai melaginus žudiko parodymus – vienas iš daugelio Lietuvos kankinių

 

Pareiškėjas iš kalėjimo buvo paleistas 2015 m. sausio mėn. 1998 m. spalio 15 d. pilietis G. Bazurinas, apkaltintas dalyvavimu R. Grainio nužudyme, duodamas parodymus teigė, jog nurodymą nužudyti jis gavo iš asmens O. L., tačiau jis nežinojo, ar būtent O. L. siekė, kad R. G. būtų nužudytas, ar jo nužudymą užsakė kas nors kitas.

1998 m. spalio 29 d. G. Bazurinas pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad R. Grainio nužudymą užsakė „Alius iš Kauno“. 1998 m. lapkričio 9 d. G. Bazurinas tyrėjams parodė vietą, kurioje, jo teigimu, 1995 m. gegužės mėn. jis buvo susitikęs su „Aliumi“. Ši vieta buvo netoli pareiškėjo namų Kaune.

2001 m. spalio 21 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismas nuteisė 21 asmenį, sudariusį ginkluotą grupuotę, kuri 1990–1998 m. veikė Vilniuje ir jo apylinkėse. Šios nusikalstamos organizacijos nariai buvo nuteisti už 13 žmogžudysčių ir 12 pasikėsinimų nužudyti, įvykdytų panaudojant šaunamuosius ginklus bei sprogmenis, taip pat už nemažą plėšimų skaičių ir verslininkų pagrobimus.

Tuo pačiu sprendimu trys minėtai nusikalstamai organizacijai priklausę asmenys, G. Bazurinas., I. M ir V. Januskevičius buvo nuteisti už R. Grainio nužudymą. Teismas nustatė, kad tai buvo nužudymas pagal užsakymą, užsakytas dėl to, kad nenurodytas asmuo nepageidavo R. Grainiui grąžinti nemažos pinigų sumos.

Teismas taip pat nustatė, kad minėtas nenustatytas asmuo buvo žinomas „Aliaus“ slapyvardžiu. Penktasis nužudyme dalyvavęs asmuo, O. L., slapstėsi. Už visus padarytus nusikaltimus G. Bazurinas buvo nuteistas iš viso 19 metų laisvės atėmimo bausme.

2002 m. kovo 1 d., remdamasis G. Bazurino parodymais, prokuroras padarė išvadą, jog tikėtina, kad „Alius“ ir pareiškėjas buvo tas pats asmuo. Be to, G. Bazurinas teigė (šio pareiškimo data nėra žinoma), kad jis atpažintų „Alių“ jį pamatęs. Tą pačią dieną prokuroras Vilniaus kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybai nurodė nustatyti pareiškėjo gyvenamąją vietą, gauti jo telefoninių pokalbių įrašus ir ištirti jo ryšius su R. Grainiu.

2002 m. kovo 19 d. G. Bazurinas, kuris tuo metu jau atliko laisvės atėmimo bausmę kalėjime, buvo parodytos keturių asmenų nuotraukos. Šis Albrechtą įvardijo kaip „Alių iš Kauno“ – nužudymą užsakiusį asmenį.

2002 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba prokurorą raštu informavo, kad pareiškėjas negyveno tame Kauno bute, kuriame buvo registruotas. Policija pripažino, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko, bet įsipareigojo informuoti prokurorą apie pareiškėjo buvimo vietą, kai tik jį suras.

Beje, bylą A.Albrcehtui klastojo jau minėti dabartiniai prokuratūros šviesuliai – jau minėtas Vilniaus prokuratūros vadovas Justas Laucius ir 2018 m. „metų prokuroras“ Zdislav Tuliševski.

2002 m. rugsėjo 2 d. prokuroras padarė išvadą, jog yra pakankamai įrodymų, kad būtų galima pateikti pareiškėjui kaltinimus dėl R. Grainio nužudymo organizavimo ir priėmė nutarimą dėl šio nusikaltimo patraukti pareiškėją kaltinamuoju. Nutarime išdėstyta prokuroro faktinių aplinkybių versija, išsamiai aprašytas nusikaltimas, įskaitant jo padarymo laiką, Albrechto ryšiai su nuteistaisiais (G. B., I. M. ir V. J.) bei O. L., nurodytos už nusikaltimo įvykdymą sumokėtos pinigų sumos. Nutarime nenurodyti pareiškėjo kaltę patvirtinantys įrodymai.

Tą pačią dieną prokuroras paskelbė pareiškėjo paiešką ir pavedė Vilniaus kriminalinės policijai ją atlikti. Atsižvelgdamas į tai, kad už nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, taip pat į tai, kad tuo metu pareiškėjo buvimo vieta nebuvo žinoma, prokuroras manė, kad tikėtina, jog pareiškėjas slapstėsi nuo teisingumo. Pareiškėjo kaltę patvirtinantys įrodymai buvo „jo bendrininkų“ parodymai, taip pat tai, kad jis buvo [bendrininkų] įvardytas kaip nusikaltimo  organizatorius. Tą pačią dieną Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas kaltinamajam nedalyvaujant skyrė jam kardomąjį kalinimą – suėmimą.

2002 m. spalio 29 d. prokuroras užklausė Vilniaus kriminalinės policijos, ar pareiškėjas surastas. Iš Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad 2002 m. gruodžio 10 d. Kauno ONTT savo kolegas iš Vilniaus informavo, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta jiems nėra žinoma.

2005 m. sausio 17 d., prokuroras pareiškėjo atžvilgiu išdavė Europos arešto orderį. 2005 m. gegužės 25 d. Kaune pareiškėjas buvo sulaikytas. Jis sulaikytas atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje įtariant, kad jis organizavo R. Grainio nužudymą. Protokole remiamasi tuo, kad

1985 m. pareiškėjas buvo teistas už nusikaltimą nuosavybei. Protokole taip pat nurodyta, kad pareiškėjas ilgą laiką slapstėsi nuo prokuroro.

Albrechtas gavo pranešimą apie įtarimą, kuriame nenurodyti jokie įrodymai. Pareiškėjas buvo apklaustas. Iš keturių už R. Grainio nužudymą nuteistų asmenų jis prisipažino pažįstąs tik O. L. Pareiškėjas neigė bet kokį savo dalyvavimą susprogdinant automobilį ir atsisakė duoti parodymus be gynėjo.

2005 m. gegužės 26 d. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas surengė posėdį, dalyvaujant prokurorui, pareiškėjui ir pareiškėjo gynėjui. Kaip matyti iš posėdžio protokolo, jo pradžioje pareiškėjo gynėjas paprašė teismo leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuria remiantis jo klientas buvo suimtas. Gynėjas pripažino, kad jis turėjo galimybę susipažinti su prokuroro prašymu teismui skirti pareiškėjui suėmimą, įtariamojo apklausos protokolu ir pranešimu apie įtarimą, tačiau su likusia medžiaga jam nebuvo leista susipažinti.

Atsakydamas prokuroras nurodė, kad „šiuo atveju gynėjas supažindintas tiek, kiek reikia“. Be to, remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsniu, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo leista susipažinti su visa bylos medžiaga, nes tai galėjo pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei.

Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs prokuroro pateiktą medžiagą, nusprendė atmesti gynėjo prašymą su ja susipažinti, nes jos atskleidimas galėjo pakenkti veiksmingam tyrimui.

Apklausiamas per teismo posėdį, pareiškėjas prisipažino pažinojęs O. L., tačiau neigė pažinojęs už R. Grainio nužudymą jau nuteistus G. Bazuriną., I. M. ir V. J. Pareiškėjas taip pat tvirtino, jog niekada neturėjo slapyvardžio „Alius“. Jis pripažino, kad jo žmona gyvena Airijoje ir kad jis yra pasiturintis. Pareiškėjas ir jo gynėjas teigė, kad pareiškėjas niekada nebuvo iškviestas į apklausą, taip pat niekada nesislapstė nuo tyrėjų: po 1995 m. jis pasikeitė savo asmens dokumentus, kirto valstybės sieną, dalyvavo automobilių ralio varžybose, kuriose 2003 m. laimėjo Prezidento taurę, ir netgi buvo išrinktas Lietuvos automobilių sporto federacijos Ralio komiteto pirmininku.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nusprendė patenkinti prokuroro pareiškimą pareiškėjui skirti suėmimą ir nurodė, kad reikia jį suimti, nes „pareiškėjas įtariamas labai rimtu nusikaltimu, už kurį gali būti paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė“. Pareiškėjo sutuoktinė gyveno užsienyje ir tai galėjo jį paskatinti slapstytis nuo teisingumo. Reikšmės taip pat turėjo tai, kad tyrėjams duotuose [liudytojų] parodymuose buvo prieštaravimų. Todėl buvo pagrįstai manoma, kad pareiškėjas, būdamas laisvėje, „gali bandyti paveikti baudžiamojo proceso dalyvius (nuteistuosius, liudytojus ir kt.) ir sunaikinti įrodymus“. Be to, reikėjo atlikti daugiau ikiteisminio tyrimo veiksmų. Galiausiai buvo pagrindo manyti, kad pareiškėjas gali daryti naujus nusikaltimus.

2005 m. birželio 7 d. G. Bazurinas dalyvavo parodyme atpažinti ir iš trijų parodytų asmenų jis atpažino pareiškėją kaip „Alių“, t. y. asmenį, užsakiusį R. Grainio nužudymą.

2005 m. birželio 15 d. G. Bazurinas buvo apklaustas prokuroro ir raštu paliudijo, kad po to, kai jis atpažino Albrechtą, o 2005 m. birželio 7 d. į jį kreipėsi kitas kalinys. Dėl kalėjime vyraujančių santykių G. Bazurinas nenorėjo atskleisti minėto kalinio tapatybės. G. Bazurinas nurodė, kad minėtas kalinys jį informavo gavęs pasiūlymą „iš laisvės“ ir iš „Kauno nusikalstamo pasaulio“ sumokėti jam 200 000 litų už tai, kad jis neatpažintų pareiškėjo kaip R. Grainio nužudymo užsakovo. Į tai G. B. atsakė, kad jau buvo per vėlu, nes jis jau atpažino pareiškėją. Tada minėtas kalinys pareiškė, kad tokiu atveju jis turės pasitarti su pasiūlymą pateikusiais asmenimis.

Po keleto dienų, 2015 m. birželio 8 ar 9 d., tas pats kalinys pateikė naują pasiūlymą: G. Bazurinas turėtų pateikti rašytinį pareiškimą, kad birželio 7 d. atpažindamas pareiškėją jis suklydo. G. Bazurinas taip pat buvo informuotas, kad pareiškėjo gynėjai svarstė galimybę ginčyti parodymo atpažinti procedūros teisėtumą. Pareiškėjui tariamai pasiūlyta suma už ankstesnių parodymų pakeitimą išliko tokia pati.

2005 m. birželio 13 d. pareiškėjo gynėjas Vilniaus apygardos teismui pateikė skundą dėl 2005 m. gegužės 26 d. teismo nutarties skirti jo klientui suėmimą. Gynėjas skundėsi, kad teisėjas neleido jam susipažinti su bylos medžiaga ir kad dėl to procese nesilaikyta rungimosi principo.

Gynėjas pripažino, kad pareiškėjas anksčiau buvo teistas, bet tai įvyko prieš daugelį metų. Pareiškėjo gynėjas taip pat paprašė teismo G. Bazurino parodymus vertinti kritiškai, nes minėtas nuteistasis galėjo turėti savų priežasčių apkaltinti pareiškėją. Be to, prokuroras nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų jo įtarimą, kad pareiškėjas gali bandyti paveikti liudytojus.

Advokato žiniomis visi apie R. G. nužudymą žinių turintys liudytojai buvo izoliuoti nuo visuomenės ir nebuvo jokios realios galimybės juos paveikti. Be to, jei kas nors ir norėjo sutrukdyti įvykdyti teisingumą, toks asmuo tai jau būtų padaręs per 10 nuo nusikaltimo prabėgusių metų. Šiuo metu tai daryti nebuvo prasmės. Savo teiginiams, kad pareiškėjo buvimas laisvėje nesukels jokio pavojaus, pagrįsti gynėjas teismui pateikė dokumentus apie kliento šeiminę ir profesinę padėtį.

2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl R. Grainio nužudymo užsakymo. Priimdamas tokį nuosprendį, teismas rėmėsi G. Bazurino parodymais. Nors pareiškėjas neigė dalyvavęs nusikaltime ir kaltino G. Bazuriną šmeižtu, teismas pažymėjo, kad šio parodymai, kad nusikaltimą suorganizavo asmuo vardu „Alius“ buvo nuoseklūs.

Be to, pareiškėjo bendrovės banko sąskaitų išrašai, muitinės deklaracijos bei Kauno miesto savivaldybės dokumentai liudijo apie pareiškėjo ir R. Grainio finansinius sandorius.

Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad nuo nusikaltimo padarymo buvo praėję 11 metų. Per tą laikotarpį pareiškėjas nesislapstė, nors ir buvo nepagrįstai paskelbta jo paieška. Per visą laikotarpį nuo 1995 m. pareiškėjas nė karto nepažeidė įstatymo ir bylos medžiagoje nebuvo jokių duomenų, siejančių jį su organizuotu nusikalstamumu. Be to, pareiškėjas dirbo, išlaikė savo šeimą, įskaitant du nepilnamečius vaikus, ir dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Vis dėlto, atsižvelgęs į nusikaltimo sunkumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas vis dar kėlė pavojų visuomenei. Galiausiai teismas konstatavo, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų kaltės bausmė pareiškėjui skirta praėjus daugeliui metų po nusikaltimo. Todėl labai griežtos bausmės skyrimas prieštarautų teisingumui. Tinkama laikytina 8 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Apskundęs šį nuosprendį Lietuvos apeliaciniam teismui, 2007 m. gegužės 18 d. Albrechtas buvo išteisintas. Teismas konstatavo, kad pagrindinio kaltinimo liudytojo G. Bazurino parodymai, patvirtinantys pareiškėjo kaltę buvo nelogiški, prieštaraujantys kitiems įrodymams ir nenuoseklūs. Buvo tikėtina, kad duodamas tokius parodymas G. Bazurinas siekė palengvinti savo padėtį.

Šiuo atžvilgiu Lietuvos apeliacinis teismas dar pažymėjo, kad G. Bazurinas siekė sumenkinti savo paties vaidmenį R. Grainio nužudyme. Dėl šios priežasties 2003 m. birželio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė prokuroro ir G. Bazurino prašymą sušvelninti bausmę.

Be to, Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad nebuvo pakankamai kitų įrodymų, kurie leistų susieti pareiškėją su nusikaltimu. Apeliacinis teismas įpareigojo pareiškėją iš suėmimo paleisti. Aukščiausiasis Teismas pareiškėją išteisinantį nuosprendį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. 2009 m. kovo 13 d. Lietuvos apeliacinis teismas pareiškėją vėl išteisino, patvirtindamas savo ankstesnę išvadą, kad G. Bazurino parodymai prieš pareiškėją buvo nenuoseklūs.

Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad prokuroras sąmoningai ir nepagrįstai paskelbė pareiškėjo paiešką, prieš tai net neiškvietęs jo į apklausą ir nesiėmęs jokių realių priemonių jo buvimo vietai nustatyti. Apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad 2005 m. prokuroras sąmoningai suklaidino teismus, sprendžiančius pareiškėjo suėmimo klausimą, pateikdamas jiems akivaizdžiai neteisingą informaciją. Tai rodo, kad prokuroras turėjo kitų tikslų, tačiau šių aplinkybių tyrimas nepateko į Lietuvos apeliacinio teismo kompetenciją. Vis dėlto gali būti, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas buvo neteisėtai laikomas suimtas beveik dvejus metus – nuo 2005 m. gegužės 25 d. iki 2007 m. gegužės 18 d. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas įpareigojo Generalinę prokuratūrą nustatyti, ar prokuroras nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi (pagal Lietuvos įstatymus tai yra nusikaltimas).

2009 m. birželio 19 d. generalinio prokuroro pavaduotojas nutarė, kad prokuroras jokio nusižengimo nepadarė. Priešingai, būtent policijos pareigūnai tinkamai neatliko savo pareigų, nesugebėdami nustatyti pareiškėjo buvimo vietos. Galiausiai generalinio prokuroro pavaduotojas nustatė, jog vienas policijos tyrėjas pareiškėjo paiešką organizavo nenuosekliai. Nors jo veiksmai galėjo būti prilyginti tarnybiniam nusižengimui, tyrėjas jau nebedirbo policijos sistemoje ir negalėjo būti nubaustas.

2011 m. spalio 25 d. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl R. Grainio nužudymo organizavimo, siekiant išvengti savo ir kitų asmenų 200 000–280 000 USD dydžio skolos R.G. grąžinimo. Pareiškėjas buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme. Vėliau LAT vėl paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo pareiškėjui skirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Galiausiai Albrechtas tik 2015 m. sausio mėn. buvo paleistas į laisvę anksčiau laiko.

EŽTT konstatavo, kad  Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, todėl nutarė nagrinėti Albrechto skundą, remiantis Žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta:

„4. Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar kalinant, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl jo kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.“

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad G. Bazurinas prieš jį liudijo norėdamas padėti prokurorui, kuris, atsilygindamas G. Bazurinui už pagalbą, paprašė teismų sušvelninti jam skirtą bausmę. Šiuo klausimu pareiškėjas pažymėjo, kad G. Bazurinas (G.B.). iš pradžių buvo nuteistas 19 metų laisvės atėmimo bausme. Pasak pareiškėjo, prokuroras šį nuosprendį apskundė ir paprašė G. B. skirti 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas sutrumpino G. B. skirtą bausmę iki 15 metų, prokuroras šį sprendimą vėl apskundė, tvirtindamas, kad bausmė vis dar buvo per griežta. Tada Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutrumpino G. Bazurinui skirtą bausmę iki 14 metų, bet pažymėjo, kad prokuroro prašymas buvo nesuderinamas su bylos medžiaga.

Teismas visų pirma pažymi, kad pareiškėjas 2005 m. buvo sulaikytas dėl 1995 m. įvykdyto nužudymo. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo nusikaltimo praėjo 10 metų, Teismas mano, kad šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo tų atvejų, kai pareiškėjas sugaunamas vykdant nusikaltimą. Todėl Teismas pritaria pareiškėjo argumentui, kad jis juo labiau turėjo pagrįstą teisę sužinoti, kokie įrodymai jį siejo su nusikaltimu, kad galėtų užginčyti jų reikšmingumą, kai buvo sprendžiamas jo suėmimo teisėtumo klausimas.

Išnagrinėjęs minėtus keturis dokumentus, kuriuos jam pateikė šalys, Teismas pripažįsta, kad juose labai konkrečiai aprašyta, kaip nusikaltimas buvo suplanuotas ir įvykdytas. Tačiau, kadangi minėtuose dokumentuose nepaminėti jokie įrodymai, pateikta informacija tebuvo prokuroro atliktas faktinių aplinkybių aprašymas, remiantis bylos dokumentuose esančiais duomenimis.

Teismo nuomone, vargu ar kaltinamasis gali užginčyti tokio aprašymo patikimumą, jei jis nesupažindintas bent su dalimi konkrečių įrodymų, kuriais grindžiami kaltinimai.

Per 2005 m. gegužės 26 d. posėdį, kai pareiškėjas pirmą kartą stojo prieš teismą, jo advokatas ginčijo jo suėmimo būtinumą ir paprašė pateikti jo kliento kaltę patvirtinančius įrodymus. Prokuroras atsakė, kad gynėjas supažindintas „tiek, kiek reikia“ ir atmetė jo prašymą susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, nes susipažinimas su šiais dokumentais galėtų sukelti pavojų tyrimo sėkmei (žr. šio sprendimo 23 punktą).

Vyriausybė pripažino, kad G. Bazurino parodymai atliko lemiamą vaidmenį priimant sprendimą pareiškėją suimti. Šiuo atžvilgiu EŽTT norėtų atkreipti dėmesį, kad G. Bazurino parodymai vėliau dukart Apeliacinio teismo buvo pripažinti nenuosekliais, nepatikimais ir prieštaringais. Šiame kontekste Teismas primena, kad būtinumo skirti kardomąjį kalinimą nustatymas ir vėlesnis kaltės vertinimas yra pernelyg glaudžiai susiję, kad pirmuoju atveju būtų galima neleisti susipažinti su dokumentais, nors antruoju atveju įstatymas reikalauja tokią galimybę sudaryti.

Be to, nors Teismas negali atsakyti į klausimą, ar G. Bazurinas veikė išvien su prokuroru ir parodymus prieš pareiškėją davė siekdamas pagerinti savo padėtį, Teismas negali praleisti pro pirštus Apeliacinio teismo pastabos, kad prokuroro ir G. Bazurino prašymas sušvelninti jam skirtą bausmę prieštaravo įstatymams.

II. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

86. Konvencijos 41 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI:

1. Skelbia skundą dėl teismo proceso teisingumo dėl pareiškėjo kardomojo kalinimo peržiūrėjimo priimtinu.

2. Nusprendžia, kad buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis.

3. Nusprendžia, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankamas ir teisingas atlyginimas už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

This Post Has 0 Comments

Parašykite komentarą

Back To Top