skip to Main Content

Lietuvos Respublikos Seimas Seimo kontrolieriams

Saulius Vitkus a/k 36903050092 Lukiškių skg. 6 Vilnius

Skundas dėl laisvės atėmimo vietoje patiriamų kankinimų 2016-03-03 Vilnius

2015-11-17 raštu kreipiausi j Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą, prašydamas išaiškinti – kur man kreiptis, jei teisėsaugos institucijos, atlikdamos baudžiamąjį persekiojimą, pažeidinėja mano konstitucines teises, kur kreiptis, jei laikant suimtu yra taikomos kankinimo sąlygos? LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2015-11-24 raštu Nr. S-2015-7397 – persiuntė mano prašymą Teisingumo ministerijai, prašant išnagrinėti mano keliamus klausimus. Teisingumo ministerija 2015-12-30 raštu Nr. (1.23)7.R-8945 išaiškino man, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjų, teisėju veiksmus galiu apskųsti tik BPK nustatyta tvarka, o klausimus dėl kankinimų yra įgaliota nagrinėti Seimo kontrolierių tarnybą. Žinoma keista, kad LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nežino, jog klausimus susijusius su kankinimais nagrinėja Seimas, tačiau šio skundo esmė – ne aptarinėti Seimo komitetų kompetenciją, tad šį klausimą palieku paties Seimo sąžinei.

Nagrinėjant kankinimų klausimus, išskirtinis dėmesys skirtinas Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos (toliau – EŽTK) 3 str. (kankinimo draudimas), kuris yra nagrinėtinas kartu su kitais teisės aktais. Konstitucinio Teismo 2004-12-29 nutarime nustatyta: „Valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą reiškia ir tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali nepagrįstai riboti žmogaus teisių ir laisvių, žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas. Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę. Asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui“. Taigi, šiame skunde pateikti mano teisių pažeidimai, nors ir nėra tiesiogiai pateikiami kaip EŽTK 3 str. pažeidimai, Konstitucinio Teismo išaiškinimu – automatiškai pažeidžia ir žmogaus orumą, kas savo ruožtu daro suėmimo sąlygas nežmoniškomis ir pažeidžia EŽTK 3 str. nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, jog kankinimas yra draudžiamas ne tik EŽTK 3 str., bet ir kitais teisės aktais, o būtent: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (Paskelbta 1948-12-10. Lietuva įsipareigojo laikytis 1991-03- 12); Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (Priimtas 1966-12-19. Įsigaliojo 1976-03-23. Lietuva prisijungė 1991-03-12. Lietuvai įsigaliojo 1992-02-20. Valstybės Žinios. 2002, Nr. 77- 3288); Standartinės minimalios elgesio su kaliniais taisyklės (Priimtos Pirmojo JT kongreso dėl kelio užkirtimo nusikaltimui ir elgesio su teisės pažeidėjais, vykusio 1955 m. Ženevoje, ir patvirtintos Ekonominės ir socialinės tarybos 1957-07-31 663 (XXIV) ir 1977-05-13 2076 (LXII) rezoliucijomis); Europos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (87) 3 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo įstaigų taisyklių (Ministrų komitetas priėmė 1987-02-12 404-ame Ministrų pavaduotojų posėdyje) ir kt. Iš esmės, visi šie teisės aktai yra apjungiami normomis įtvirtintomis Konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (Priimta 1984-12-10. Įsigaliojo 1987-06-26. Lietuva prisijungė 1991-09-10, Lietuvai įsigaliojo 1996-03- 02), tad pagrindinis dėmesys skirtinas būtent šios Konvencijos normoms. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į terminą „kankinimas“. Kaip nustato minima Konvencija – „kankinimas“ reiškia kiekvieną veiksmą, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar dvasinis skausmas arba kančia norint iš jo ar iš trečiojo asmens gauti informaciją ar prisipažinimą, nubausti jį už veiksmą, kurį jis ar trečiasis asmuo padarė arba įtariamas padaręs, taip pat įbauginti ar priversti jį ar trečiąjį asmenį dėl kokios nors diskriminacija pagrįstos priežasties, kai tokį skausmą ar kančią sukelia valstybės pareigūnas ar kitas oficialus asmuo arba tai daroma jiems kurstant ar žinant arba tyliai sutinkant. Ši sąvoka neapima skausmo ar kančios, kuriuos sukelia teisinės sankcijos ir kurie neatskiriami nuo šių sankcijų arba atsitiktinai jų sukelti. Žinoma, atkreiptinas dėmesys ir į nagrinėjamos Konvencijos 2 str. 2 d., kurioje nustatyta: „Kankinimų negalima pateisinti jokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, nors tai būtų karo padėtis ar karo grėsmė, vidinis politinis nestabilumas ar kokia nors kita ypatingoji padėtis44, o taip pat 3 d., kuri nustato: „Kankinimų negalima pateisinti aukštesnio pareigūno ar valstybės valdžios institucijos įsakymu44. Beje, atkreiptinas dėmesys ir į nagrinėjamos Konvencijos 16 str. 1 d, kuri nustato: „Kiekviena valstybė dalyvė įsipareigoja visose jos jurisdikcijai priklausančiose teritorijose užkirsti kelią kitiems žiauraus ar žeminančio elgesio ir baudimo veiksmams, neįeinantiems į 1 str. pateikto kankinimo apibrėžimą, kuriuos atlieka valstybės pareigūnas ar kitas oficialus asmuo arba kurie atliekami šiems asmenims kurstant, žinant ar tyliai sutinkant. Ypač 10, 11, 12 ir 13 straipsnių įsipareigojimai taikomi nurodytus kankinimus pakeitus kitokiu žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu elgesiu ir baudimu44. Taigi, net jeigu kai kurie valstybės pareigūnų veiksmai ir neatitinka kankinimo veiksmų, visgi kiekviena valstybė privalo vengti bet kokių apribojimų, kurie gali būti pripažinti kaip žeminantys orumą ar žiaurūs. Taigi Seimo kontrolierių tarnyba privalėtų išnagrinėti ir tokius atvejus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21 str. taip pat garantuoja žmogui orų gyvenimą ir įtvirtina draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Atskiras dėmesys skirtinas BPK 11 str. 2 d., kurioje įtvirtinta: „Taikant procesines prievartos priemones bei atliekant šiame Kodekse numatytus tyrimo veiksmus, draudžiama naudoti smurtą, grasinti, atlikti žmogaus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus44.

Kaip žinia, aš nuo 2009-04-15 esu suimtas ir laikomas Lukiškių TI-K. Manau, kad kalinimo sąlygos pažeidžia aukščiau nurodytus teisės aktus, o tokias sąlygas sudaro pati valstybė ir valstybę atstovaujantys pareigūnai. Nagrinėjant kankinimų klausimą, susiduriama su labai plačia kankinimo formuluote, kuri iš esmės leidžia bet kokį veiksmą laikyti kankinimo veiksmu ir atvirkščiai – leidžia bet kokį veiksmą priskirti ne prie kankinimų. Siekiant griežčiau apibrėžti kankinimo veiksmus, atkreiptinas Jūsų dėmesys į Pagrindinių elgesio su kaliniais principų (JT Generalinė Asamblėja (68- asis plenarinis posėdis 1990-12-14)) 1 punktą, kuriame nustatyta: „Su visais kaliniais turi būti pagarbiai elgiamasi dėl jų jgimto orumo ir žmogiškosios vertės44 bei 5 punktą: „Išskyrus apribojimus, kurie akivaizdžiai būtini dėl jkalinimo, visi kaliniai turi visas žmogaus teises ir pagrindines laisves, įtvirtintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (Rezoliucija 217 A(III)), ir, jei valstybė yra sutarties šalis, Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (Rezoliucija 2200 A(XXI)), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte ir Papildomame jo protokole, taip pat ir kitas teises, įtvirtintas kituose Jungtinių Tautų paktuose44. Taigi, akivaizdu, kad suimtas žmogus nepraranda teisės į įgimtą orumą ir visas kitas teises, kurias suvaržyti nėra būtina dėl taikomo suėmimo. Tai patvirtinam ir Standartinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių 57 str., kuris nustato: „Įkalinimas ir kitos priemonės, atskiriančios teisės pažeidėją nuo išorinio pasaulio, priverčia jį kentėti vien dėl to, kad atimta iš jo laisvė. Todėl išskyrus atvejus, kai segregacija yra pateisinama arba šito reikia drausmės sumetimais, įkalinimo sistema neturi didinti tokių kančių44. Atitinkamai, darytina pagrįsta išvada, kad suėmimo metu gali būti suvaržomos tik tos teisės, kurios neatsiejamai yra susijusios su suėmimo pagrindais (BPK 122 str.), o taip pat su suėmimo vietos saugumo reikalavimais. Tai patvirtinama ir Konstitucinio Teismo sprendimais: 2007-05-15 Konstitucinio Teismo nutarime nustatyta: „9. Pagal Konstitucijos 31 str. 1 d. asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (dabartinė Konstitucijos 30 str. 1 d.). Konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs: iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės u£salima paneigti, asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojamam nepriklausomai eisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymu leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisini ima, kad visus ginčus dėl asmens teisiu ar laisvių pažeidimo būtu galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų41. Taigi, Konstitucinis Teismas vienareikšmiškai nustato, kad asmuo turi teisę naudotis savo teisėmis nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, tad visiškai nesvarbu ar asmuo jau yra pripažintas įtariamuoju (kaltinamuoju), ar jis yra suimtas ar ne. Taip pat pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas aiškiai nurodė, kad visos žmogaus teisės, nepriklausomai nuo to ar jos yra įtvirtintos Konstitucijoje – yra ginamos įstatymo. Šiuo Konstitucinio Teismo sprendimu siekiu išvengti nepagrįsto ir šališko Seimo sprendimo, kad neva – visi keliami klausimai yra nagrinėtini baudžiamosiose bylose, tad nagrinėti mano skundą nėra pagrindo. Užbėgant tokiam „sprendimui“ už akių, pastebėtina, kad baudžiamosiose bylose yra nagrinėjamas mano kaltės dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų klausimas, o ne mano pažeistų teisių, kurias pažeidė valstybės pareigūnai klausimas, tad šie absoliučiai skirtingi klausimai privalo būti atskirti. Kitą vertus, primintina, kad asmuo turi konstitucinę teisę kreiptis į teismą tada kai jam to reikia (kai jis mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos), o ne tada, kai valstybės pareigūnai nusprendžia jam leisti kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai)“. Vadovaujantis šia nuostata, o taip pat ir Konvencijos dėl asmenų apsaugos nuo kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ir baudimo nuostatomis, pagrįstai manytina, jog Seimo kontrolieriai gali ir privalo išnagrinėti kankinimo atvejus. Su kankinimu susijusius klausimus pradėsiu nagrinėti pagal atitinkamus teisės aktus (teisės šaltinius).

Pagrindiniai elgesio su kaliniais principai. JT Generalinė Asamblėja (68-asis plenarinis posėdis 1990-12-14).

1. „Su visais kaliniais turi būti pagarbiai elgiamasi dėl jų įgimto orumo ir žmogiškosios vertės“. Neabejotina, jog šios normos privalo būti vykdomos visais atvejais. Žemiau pateikti faktai ir argumentai įrodo, jog šios normos yra absoliučiai pamirštos Lietuvos įkalinimo įstaigose.

5. „Išskyrus apribojimus, kurie akivaizdžiai būtini dėl įkalinimo, visi kaliniai turi visas žmogaus teises ir pagrindines laisves…“. Siame skunde pateikti faktai ir argumentai vienareikšmiškai riboja mano, kaip žmogaus, teises ir pagrindines laisves, kas atsiskleis žemiau pateiktuose faktuose ir argumentuose. Tikiuosi, kad Seimo kontrolierių tarnyba vadovausis šiuo principu vertinant ar mano pateikti faktai ir argumentai pažeidžia žmogaus teises ir laisves, ar jie laikytini kankinimo veiksmais.

6. Visi kaliniai turi teisę dalyvauti kultūrinėje veikloje ir mokytis siekdami visapusiškai tobulėti. Pažymėtina, kad būnant suimtu aš ne kartą kreipiausi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas leisti studijuoti (sudaryti sąlygas studijuoti) Lietuvos aukštesniosiose mokyklose ir universitetuose, prašiau pateikti informaciją kaip galiu šia teise pasinaudoti. Lukiškių TI-K administracija išaiškino, kad Lukiškių TI-K organizuoja tik pagrindines studijas (mokyklos kursas) ir jokie teisės aktai neįpareigoja organizuoti kitokio išsilavinimo. Taip pat buvo pažymėta, kad aš, norėdamas studijuoti – turiu pats pasirūpinti visais su studijomis susijusiais klausimais – susisiekti su atitinkamomis mokslo institucijomis, derinti su jais mokymosi klausimus, apmokėti visas išlaidas ir ran. Tokie Lukiškių TI-K administracijos atsakymai vienareikšmiškai suspenduoja mano teisę į mokslą, kadangi būdamas suimtu aš negaliu naudotis internetu, tai net negaliu rasti informacijos apie mokslo institucijas, apie keliamus reikalavimus, apie specialybes ir pan., kas daro mano teisę į mokslą – neįgyvendinama. Kitą vertus, neturint lėšų (įsidarbinti neįmanoma, o visas iš artimųjų gaunamas lėšas atima valstybė – antstolis), neįmanoma net paštu susisiekti su mokslo institucijų administracija, kadangi net elementarių rašymo priemonių, vokų, pašto ženklų įsigyti negaliu (Lukiškių TI-K administracija aprūpinama šiomis priemonėmis tik tuo atveju, jei yra bendraujama su gynėju). Taigi, vietoje to, kad per 7 suėmimo metus būčiau įsigijęs du aukštuosius išsilavinimus

– esu priverstas vegetuoti Lukiškių TI-K. Pažymėtina, kad tokios suėmimo sąlygos ne suvaržo asmens teisę j mokslą, o suspenduoja, t. y. – paneigia, kas yra visiškai nepriimtina teisinėje ir demokratinėje valstybėje. Kaip tokie draudimai yra susiję su suėmimo pagrindais? Kaip žinia, suėmimo pagrindai yra įtvirtinti BPK 122 str. ir apima priemones, kurios leidžia išvengti: įtariamojo (kaltinamojo, teisiamojo) pabėgimo, slėpimosi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; trukdymas procesui; naujų nusikalstamų veikų darymas. Kaip matome iš įstatyme įtvirtintų suėmimo pagrindų -jie niekaip netrukdo asmeniui naudotis teise į mokslą, tad tokie ribojimai yra apskritai neteisėti. Dar daugiau, tokie ribojimai yra suimto asmens diskriminavimas, kadangi nesuimtas įtariamasis (kaltinamasis, teisiamasis) gali naudotis teise į mokslą, o suimtas – negali. Pagrįstai manytina, kad tokie ribojimai yra sietini su asmens kankinimu, kadangi: yra niekuo nepagrįsti; uždraudžia asmeniui tobulėti; pažeidžia žmogaus orumą – suimtas asmuo yra blogesnis nei kiti, nors dar nėra net nuteistas įsiteisėjusiu nuosprendžiu, tad yra nekaltas; kadangi neįmanoma net palaikyti turimos kvalifikacijos – asmuo yra priverstas degraduoti; nesudaromos sąlygos net savarankiškoms studijoms. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad papildomos studijos (pvz. kompiuterinio raštingumo ir pan.) yra organizuojamos tik nuteistiesiems, o suimtieji negali jomis naudotis, kas vėlgi stato suimtąjį į blogesnę padėtį nei nuteistasis.

Kadangi aukščiau nagrinėjau tik asmens teisę į mokslą, tai atkreiptinas dėmesys ir į asmens teisę dalyvauti kultūrinėje veikloje. Man būnant suimtu jau 7 metus, nei karto nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti kultūrinėje veikloje, išskyrus atvejus, kai buvo demonstruojami filmai apie AIDS ir narkotikų prevenciją, nors šie klausimai man nėra aktualūs ir tai nelaikytina kultūrine veikla (tai daugiau šviečiamoji veikla). Pažymėtina ir tai, kad valstybei atimant iš manęs visas lėšas (neteisėti antstolio veiksmai) – pats pasirūpinti kultūrine veikla niekaip negaliu: negaliu nusipirkti norimų laikraščių, žurnalų ir pan. Lukiškių TI-K neorganizuoja meninių filmų peržiūros, neįtraukia manęs į jokius renginius. Tai tai pat laikytina kankinimu, kadangi: tokiems ribojimams nėra jokio pagrindo; būnant metų metus izoliuotam nuo kultūrinio gyvenimo – neabejotinai degraduoja ir pats asmuo; pažeidžiamas žmogaus orumas – žmogus negali jaustis žmogumi, jei jam net kultūrinėje veikloje dalyvauti negalima; įžvelgtina diskriminacija, kadangi nesuimtas įtariamasis (kaltinamasis, teisiamasis) gali naudotis šiomis teisėmis, o suimtas – negali. Pažymėtina, kad kultūrinis gyvenimas neatsiejamas ir nuo žiniasklaidos, televizijos, kino ir pan. Būnant Lukiškių TI-K suimtam, suimtasis negali naudotis vaizdo leistuvais, garso grotuvais, muzikos instrumentais, skaitmeninės televizijos priedėliais ir pan., nors nuteistieji šiomis priemonėmis naudotis gali. Atskirai pažymėtina, kad tiek nuteistieji, tieks ir suimtieji neturi teisės naudotis skaitmeninės televizijos priedėliais, kuriuose yra kortelių lizdai koduotiems kanalams priimti. Tai reiškia, kad yra draudžiama matyti mokamus skaitmeninės televizijos kanalus, nors suimtas asmuo gali pats (ar jo artimieji) apmokėti už tokias paslaugas. Neabejotina, kad Lietuvoje yra transliuojami tik tie skaitmeniniai kanalai, kurie yra leisti atitinkamų Lietuvos institucijų, tad visiškai nesuprantamas toks draudimas. Manytina, kad toks draudimas yra susijęs tik su valstybės bandymu izoliuoti suimtąjį nuo visuomenės, trukdyti jam integruotis į visuomenę, draudimu tobulėti ir turėti savo nuomonę, ir pan., kas jau yra kankinimas.

7. Turėtų būti stengiamasi uždrausti kalinimo vienutėje bausmę arba apriboti jos taikymą. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame straipsnyje yra įtvirtinta, kad kalinimas vienutėje jau savaime yra bausmė. Tai reiškia, kad mano atveju kalinimas vienutėje apskritai yra negalimas, kadangi aš dar nesu nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, tad negali būti ir bausmės (esu nekaltas). Dar daugiau – Lietuvos įstatymai apskritai nenumato bausmės – kalinimas vienutėje, tad tokios priemonės gali būti paskirtos tik padarius reikšmingus drausmės pažeidimus ir tik labai ribotą laiką. Akcentuotina, kad aš nuo 2012-03-07 esu kalinamas vienutėje, pusrūsyje į kurį praktiškai niekada nepatenka nei vienas saulės spindulys. Nieko keisto, kad nuo to laiko, kai buvau patalpintas į tokias sąlygas – stipriai sutriko regėjimas. Taigi, kaip tokios kalinimo sąlygos yra suderinamos su suėmimo pagrindais? Niekaip. Akivaizdu, kad tokios kalinimo sąlygos yra tyčinis valstybės veiksmas, siekiant mane palaužti, kad neištvėręs tokių sąlygų – pripažinčiau savo kaltę ir duočiau save kaltinančius parodymus. Net ir iki gyvos galvos nuteisti asmenys turi teisę rinktis ar jiems gyventi vieniems ar su kitu nuteistuoju, turi teisė dienos metu bendrauti su kitais nuteistaisiais, turi teisę dirbti ir pan. Aš laikomas tokio griežtumo vienutėje, kad nieko iš minėto negaliu. Neabejotina,

kad tai yra kankinimas ir – sąmoningas kankinimas.

8. Kaliniams turi būti sudaromos sąlygos imtis prasmingo atlyginamo darbo, kuris palengvintųjų reintegraciją į valstybės darbo rinką ir leistų teikti finansinę paramą jų šeimoms ir sau. Ir nors aš ne kartą kreipiausi š Lukiškių TI-K administracija prašydamas sudaryti sąlygas įsidarbinti – Lukiškių TI-K administracija ne kartą išaiškino, kad šis klausimas yra nenagrinėtinas, kadangi suimtiesiems darbas nėra suteikimas ir šis klausimas gali būti nagrinėjamas tik kai mano teisinis statusas pasikeis į nuteistojo. Taigi, nuteistasis turi teisę (bent jau teorinę) dirbti, o suimtasis neturi tokios teisės, kas ir vėl suimtąjį stato į blogesnę padėti nei nuteistasis. Įvertinant tai, kad valstybė (atstovaujama antstolio) atima absoliučiai visas mano lėšas, ir nesuteikia galimybės dirbti, taip sudarant galimybę padėti sau ir artimiesiems (o tuo pačiu ir valstybei – tokiu atveju bent jau antstolis turėtų ką išieškoti) – tokia padėtis vertintina kaip sąmoningas kankinimo veiksmas, kadangi nesudarant galimybės dirbti ir užsidirbti – yra atimamos ir visos kitos teisės (neturėdamas jokių lėšų – negali naudotis jokiomis teisėmis). Dar daugiau, neturėdamas lėšų, negaliu įsigyti ir būtiniausių higienos reikmenų, maisto ir pan., kas ir yra kankinimas (apie tai plačiau pasisakysiu nagrinėdamas kitus klausimus). Pažymėtina, kad nesudarymas galimybės dirbti – niekaip nesuderinamas su suėmimo pagrindais ir diskriminuoja suimtą asmenį, kadangi nesuimtas įtariamasis (kaltinamasis, teisiamasis) gali šia teise naudotis.

9. Kaliniams turi būti prieinamos šalyje teikiamos sveikatos paslaugos, nediskriminuojant dėl jų teisinės padėties. Atkreiptinas dėmesys, kad suimti asmenys neturi socialinio draudimo, tad automatiškai – negali naudotis šalyje teikiamomis sveikatos paslaugomis. Medicinos paslaugos yra teikiamos tik kalėjimo ligoninėje ir Lukiškių TI-K medicinos skyriuje, neatsižvelgiant į suimtojo norus ar pageidavimus pasirinkti pas kurį gydytoją jam gydytis. Kitą vertus, jei visi Lietuvos piliečiai gali naudotis pagrindinėmis medicinomis paslaugomis nemokamai, tai suimtieji (tik išskirtiniais atvejais) gali naudotis mokamomis odontologo paslaugomis ir tik tuo atveju, jei pats gali tokias tokias paslaugas apmokėti. Norint pasinaudoti mokamomis odontologo paslaugomis teks praeiti kančių kelius, kadangi teks gauti prokuroro ar teismo leidimą tokiems susitikimams (pasimatymams), rašyti prašymą Lukiškių TI-K administracijai, derinti įvairius kitus klausimus ir pan. Taigi, jei suimtas asmuo kenčia nuo stipraus dantų skausmo ir pageidauja pasinaudoti savo pasirinkto odontologo paslaugomis – jam teks truputi palaukti, o realiai toks laukimas gali užtrukti keletą mėnesių (mano baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-13-449/2015 teismo posėdžiai vyksta kartą per pusę metų). Be jokios abejonės – tai yra kankinimo veiksmas (valstybė turėtų numatyti procedūras, kad privatus gydytojas galėtų patekti į tardymo izoliatorių – kalėjimą taikant supaprastintas procedūras). Kaip tokie ribojimai yra suderinami su suėmimo pagrindais? Niekaip. Akivaizdu, kad tai yra dirbtinis apribojimas, siekiant sudaryti nežmoniškas alinimo sąlygas.

Tipinės minimalios elgesio su kaliniais taisyklės (Rezoliucija, priimta 1955-08-30; Jungtinių Tautų kongresas). Neabejotina, kad jei suimtam asmeniui nėra užtikrinamos net minimalios elgesio su jais taisyklės – tokios suėmimo sąlygos laikytinos kankinimu.

10. Kaliniams skirtos patalpos, ypač miegamosios vietos, turi atitikti visus sveikatos apsaugos reikalavimus; be to, turi būti deramai atsižvelgta į klimato sąlygas, ypač patalpų erdvės, minimalaus grindų ploto, apšvietimo, šildymo ir vėdinimo reikalavimus. Pažymėtina, kad nuo 2009-04-15 iki 2012-03-07 buvau laikomas bendrai su kitais suimtaisiais. Suėmimas buvo vykdomas pagrinde standartinėse kamerose (su retomis išimtimis), kurios bendras plotas buvo maždaug – 8-9 m2, o praktiškai visą laiką buvome laikomi 3-4 žmonės vienoje kameroje. Tai reiškia, kad vienam žmogui teko apie 2 m2, kas be jokios abejonės laikytina kankinimo sąlygomis. Pažymėtina, kad čia aš kalbu apie bendrą plotą, o ne grindų plotą. Įvertinant tai, kad bendrą plotą užėmė gultai, stalas, daiktadėžės, tualetas, praustuvė, spintelės, tai laisvo grindų ploto vienam asmeniui likdavo gal 0.5 m2, kas niekaip nedera su žmogiškomis kalinimo sąlygomis. Nuo 2012-03- 07 esu laikomas vienutėje, kurios bendras plotas yra maždaug 5 m2. Išskaičiavus gultus, stalą, daiktadėžės, tualetą, praustuvę, spintelę – lieka maždaug 2 m2 grindų ploto. Kaip žinoma, EŽTT paprastai reikalauja, kad vienam žmogui turi būti skiriama ne mažiau kaip 5 m2 ploto. Iš pirmo žvilgsnio – skųstis lyg ir nėra ko – suėmimo sąlygos yra geros. Pažymėtina, kad EŽTT, nagrinėdamas šį klausimą, ne kartą yra pasisakęs, kad būtina yra atsižvelgti į konkrečias sąlygas. Jeigu vienam asmeniui yra skiriama 5 m2 bendro ploto, o vienoje kameroje yra laikomi 10 suimtųjų, tai išskaičiavus visus bendro naudojimo įrenginius ir gultus, kiekvienam asmeniui lieka apie 2-3 m2 grindų ploto, kas reiškia, jog kameroje yra apie 20-30 m2 laisvo grindų ploto, kuriame suimtieji gali pasivaikščioti, sportuoti ir pan., o tokios sąlygos nelaikytinos kaip kankinimas. Visai kitas atvejis, kai asmuo yra laikomas vienutėje, o laisvo grindų ploto yra vos 2 m2 (ir tai – ne vientisas), tad akivaizdu, jog 2 m2 plote asmuo negali nei pasivaikščioti, nei pasportuoti, tad bendras 5 m2 plotas nereiškia, kad asmeniui yra sudarytos žmogiškos kalinimo sąlygos. Įvertinant aukščiau pasakytą – darytina pagrįsta išvada, kad mano kalinimo sąlygos neatitinka minimalių kalinimo sąlygų ir atitinka kankinimo sąlygas. Pastebėtina, kad jau ne vienoje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K rūsyje neatitinka kalinimo vietoms taikomų reikalavimų. Nežiūrint į tai, asmenis buvo ir yra laikomi tokios sąlygose (iškeliami tik tie, kurie skundėsi teismui tokiomis sąlygomis, o jei nesiskundei teismui – tai tokios sąlygos tau tinka). Akivaizdu, kad tokia padėtis niekaip nesuderinama su žmogiškomis kalinimo sąlygomis. Kaip tokios kalinimo sąlygos dera su suėmimo pagrindais? Niekaip. Akivaizdu, kad tai yra sąmoningas kankinimas.

11. (a) Visose vietose, kuriose kaliniams reikia gyventi ar dirbti langai turi būti pakankamai dideli, kad kaliniai galėtų skaityti ar dirbti natūralioje šviesoje, ir sukonstruoti taip, kad galėtų patekti grynas oras, nepriklausomai nuo to, ar yra įrengta dirbtinė ventiliacija. Pažymėtina, kad suimtas esu nuo 2009-04-15 ir iki 2012-03-07 buvau laikomas bendrose kamerose, kuriose buvo labai maži langai, tad natūralus apšvietimas nebuvo užtikrintas visą minimą laikotarpį. Perkėlus mane į Lukiškių TI-K rūsį (nuo 2012-03-07 iki šiol) sąlygos dar pablogėjo, kadangi saulės šviesa apskritai nepatenka į kamerą. Taigi, nuo 2009-04-15 iki šios dienos (praktiškai 7 m.) esu laikomas sąlygomis, kai skaityti ar dirbti natūralioje šviesoje yra neįmanoma. Nieko keisto, kad to pasekoje sugadinau savo regėjimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lukiškių TI-K administracija iš esmės pripažįsta, jog negali užtikrinti natūralaus apšvietimo, kadangi pastatų rekonstrukcija yra neįmanoma (pastatas yra kultūros paveldas). Toks paaiškinimas iš dalies yra suprantamas, nors ir nėra priimtinas, kadangi mano sveikata man yra brangesnė nei kažkokie formalumai. Kitą vertus Lukiškių TI-K administracijos argumentai, kad jie nieko negali pakeisti – ne visai atitinka tikrovę. Ir nors pastatai yra kultūros paveldas, ir negalima jų rekonstruoti, tai niekaip nepateisina trigubų grotų ant langų, tarp kurių yra metalinis tinklas, kurio akies skersmuo mažiau nei 1 cm2, ir kuris iš esmės atima daugiausiai natūralios šviesos. Ar šios grotos yra kultūros paveldas? Abejoju. Kitas dalykas, kad tokios grotos yra uždėtos siekiant sutrukdyti kaliniams susisiekti (kalbėtis rašteliais, keistis daiktais ir pan.). Taigi, gaunasi, kad Lukiškių TI-K administracijos negebėjimas kontroliuoti (uždrausti) kalinių susižinojimo – yra svarbiau už kalinių sveikatą. Dar daugiau, bet kokie Lukiškių TI-K administracijos bandymai tokiu būdu atimti galimybę kaliniams bendrauti yra bevaisiai, tad tie kaliniai, kurie labai to nori, vis tiek sugeba ir bendrauti, ir keistis informacija, ir keistis daiktais. Nežiūrint į tai, „psichologinė44 priemonė (trečiosios grotos) vis tiek yra uždėtos ant langų, taip tiesiog tyčiojantis iš kalinių ir jų sveikatos. Beje,kaip draudimas skaityti ir dirbti natūralioje šviesoje yra susijęs su suėmimo pagrindais? Niekaip. Taigi, įvertinus aukščiau pateiktus argumentus ir faktus, darytina pagrįsta išvada, kad tokios kalinimo sąlygos yra sudaromos sąmoningai, siekiant pažeminti kalinius, sudarkyti jų sveikatą ir tokiu būdu juos palaužti, kad pastarieji sutiktų su bet kokiais kaltinimais ar administracijos reikalavimais (patyčiomis).

(b) dirbtinis apšvietimas turi būti pakankamas, kad kaliniai galėtų skaityti ar dirbti nežalodami regėjimo. Ir nors dirbtinis apšvietimas paskutiniu metu pasikeitė į gerąją pusę (atitinka keliamus reikalavimus), tačiau kaip ir buvo minėta aukščiau – dirbtinis apšvietimas (netgi ir atitinkantis keliamiems reikalavimams) negali pakeisti natūralaus apšvietimo. Taigi, tai nepanaikina aukščiau pateiktų pretenzijų.

12. Sanitariniai įrenginiai turi būti įrengti taip, kad kiekvienas kalinys galėtų švariai bei tinkamai patenkinti natūralius poreikius. Kas liečia dėl sanitarinių įrenginių švaros, tai šios sąlygos įgyvendinimo sąlygos dažnai priklauso nuo pačių gyventojų. Bet kokiu atveju, dabartiniu metu sąlygos yra kur kas geresnės nei buvo anksčiau. Kitą vertus, tai nereiškia, jog sanitariniai įrenginiai atitinka keliamiems reikalavimams. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad ne kartą kreipiausi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas skirti gumines pirštines ir dezinfekcijos priemones sanitariniams mazgams valyti ir dezinfekuoti. Lukiškių TI-K administracija išaiškino, kad tokios priemonės nėra numatytos jokiuose teisės aktuose, tad nėra pagrindo jas įsigyti ir išduoti suimtiesiems. Abejoju ar tokios sąlygos, kai kalinys yra priverstas plikomis rankomis šveisti sanitarinius įrenginius. Ir nors 2015 m. du kartus buvo išduotos cheminės priemonės sanitarinių mazgų priežiūrai (prieš tai beveik 7 m. buvo išduodama tik soda), tai reiškia, kad plikomis rankomis teko naudotis tomis priemonėmis, kas be jokios abejonės kenkia sveikatai. Kadangi prie sanitarinių įrenginių priskirtina ir kriauklė (prausimuisi, indų plovimui), atkreiptinas dėmesys ir į šiuos klausimus. Ir nors kriauklės priežiūrai bei indų plovimui yra išduodama soda, tačiau nėra išduodamos jokios servetėlės, tad tenka šveisti šiuos įrenginius tiesiog plika ranka arba tam tikslui suplėšant ir naudojant nuosavus rūbus. Be jokios abejonės – tokios sąlygos niekaip nedera su adekvačiomis suėmimo sąlygoms. Kur kas didesnes problemas sudaro tai, kad nėra sąlygų „tinkamai patenkinti natūralius poreikius41. Tai pasireiškia tuo, kad Lukiškių TI-K administracija aprūpina tik vienu tualetinio popieriaus rulonu per mėnesį (pačio pigiausio ir pačio blogiausio). Pažymėtina, kad 2016 m. sausio mėn. buvo išduoti du rulonai tualetinio popieriaus,tačiau ar taip bus daroma ir toliau – lieka klausimas. Bet kokiu atveju, tualetinis popierius yra ta priemonė, kurios negalima normuoti, o privaloma išduoti pagal poreikius. Ir jei vieną mėnesį jo gali pakakti 4 rulonų, tai kitą mėnesį jo gali prireikti 5-6 rulonų (problemos su virškinimo traktu ir pan.). Bet kokiu atveju, realus tualetinio popieriaus poreikis yra 4 rulonai per mėnesį (vidutiniškai), tad gaunant jo tik 1 ruloną – tenka labai riboti savo gamtinius poreikius, tačiau to padaryti pilna apimtimi neįmanoma (neįmanoma naudotis tualetu kartą į 4 dienas). Gaunant 2 rulonus tualetinio popieriaus per mėnesį – naudotis tualetu galima kas antrą dieną. Pažymėtina, kad šiuo metu aš pripratau prie tokio rėžimo, tačiau ar tai tikrai yra sveika? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad naudojimasis sanitariniais mazgais tuštinimosi tikslais kas antrą iššaukia kitas problemas – vidurių užkietėjimą, o tai reiškia, kad tuštinimasis tampa tikru kankinimuosi, kadangi pirmiausia – reikia įdėti nežmoniškas pastangas kas tą veiksmą atlikti; antra – išangė pažeidžiama iki kraujavimo, o tai savo ruožtu aiškintina kaip sąmoningas valstybės veiksmas, turint tikslą dar ir dar pažeminti asmenį, sutrikdyti kalinio sveikatą ir taip palaužti suimtąjį, kad pastarasis pripažintu bet kokią savo kaltę, neprieštarautų Lukiškių TI-K administracijai ir pan., kas ir yra kankinimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad valstybei (antstoliui) atimant visas iš artimųjų gaunamas lėšas ir nesudarant galimybės užsidirbti pačiam – atimama galimybė tokiais daiktais apsirūpinti pačiam. Dar daugiau, artimiesiems atnešus tualetinio popieriaus į Lukiškių TI-K, Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakė priimti tualeto reikmenis (tualetinis popierius; indų plovimo skystis; kempinės indams plauti ir pan.), nors tokių priemonių perdavimas nėra draudžiamas jokiais teisės aktais. Tai tik patvirtina, kad tokiomis nežmoniškomis sąlygomis suimtieji yra laikomi sąmoningai.

14. Patalpos, kuriomis naudojasi kaliniai, turi būti visuomet tinkamai prižiūrimos ir kruopščiai valomos. Pretenzijos šiuo klausimu yra analogiškos aukščiau pateiktoms – priemonių neišduodama, nusipirkti negalima, gauti iš laisvės – negalima. Be jokios abejonės – tai yra sąmoningas kenkimas suimtųjų sveikatai. Tiek šiuo atveju, tiek prieš tai nagrinėtu klausimu – papildytina, kad visi sanitarinių mazgų priežiūros veiksmai ir patalpų priežiūra gali būti atliekama tik naudojant šaltą vandenį, tad be pirštinių tenka stipriai šaldyti rankas (ypač žiemą), po ko rankos tiesiog praranda jautrumą, kas be jokios abejonės nėra sveika. Manytina, kad tokios sąlygos taip pat vertintinos kaip kankinimas.

15. Kaliniai privalo laikytis švaros, todėl jie turi būti aprūpinami vandeniu ir tualeto reikmenimis, reikalingais sveikatai ir švarai palaikyti. Šio straipsnio pažeidimai iš esmės atsispindi 12 ir 14 punktuose (aukščiau pateikti), tačiau atkreiptinas dėmesys ir į kitus aspektus. Pirmas pavyzdys – nagų priežiūra. Kaip kalinys gali prižiūrėti savo rankų ir kojų nagus? Atrodo paprastas ir nesudėtingas dalykas, tačiau Lukiškių TI-K administracija ne kartą išaiškino (atsakydama į mano prašymus išduoti nagų priežiūros reikmenis), kad Lietuvos teisės aktai nenumato galimybės aprūpinti kalinius nagų priežiūros priemonėmis. Ką tai reiškia? Reali padėtis yra tokia, kad suimtasis yra priverstas nugraužti savo rankų nagus, o kojų nagus yra priverstas nulupinėti naudojant šaukštą. Skamba labai kvailai, tačiau tokia yra tikrovė. Kaip tokios sąlygos sietinos su suėmimo pagrindais ir tikslais? Niekaip. Tai reiškia, kad suimtasis iškart yra pastatomas j tokias žeminančias sąlygas, kurios neabejotinai laikytinos žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimą atitinkančiomis sąlygomis. Neabejotina, kad tiek Lukiškių TI-K administracijai, tiek įstatymų leidėjui (LR Seimui) yra žinoma, kad žmogaus anatomija yra tokia, jog nagai auga nuolatos ir yra būtina jų priežiūra. Nežiūrint j tai, kad tai yra žinoma ne tik žmogaus anatomijos profesoriams, visgi XXI amžiuje niekas net nesusimąstė, kad tokios priemonės žmogui yra reikalingos. Tai reiškia, kad kalinys nėra žmogus (juk zoologijos sode gyvūnams tokie aktai neišduodami). Mano išvadas patvirtina ir kitos kalinimo sąlygos. Ir nors įstatymo leidėjas (LR Seimas) bei Lukiškių TI-K nežino, kad žmonės turi ausis, o jose kaupiasi ausų siera – tai niekaip nesustabdo šio natūralaus proceso. Atitinkamai, ausų priežiūrai yra naudojami vatos pagaliukai, kurių pagalba galima išvalyti ausų sierą iš ausų kanalų. Keista, kad tenka apie tai kalbėti (jaučiuosi tarsi atskleidęs didžiulę gamtos paslaptį), tačiau jokia valstybės institucija nesusimąstė, kad vatos pagaliukai yra reikalingi ir suimtiesiems (nebent jie nėra žmonės). O juk kalinių reikalais rūpinasi tiek institucijų – tardymo izoliatoriai, areštinės, kalėjimai, kitos laisvės atėmimo įstaigos, Kalėjimų departamentas prie TM, pati Teisingumo ministerija, Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra. Ir nei vienas nežino, kad ausis valyti yra būtina? Manau, jog žino, tačiau – o kam tai rūpi? Neabejotina, kad tai yra tikrasis kankinimas. Dar daugiau, visos aukščiau minėtos institucijos ir jų pareigūnai nežino, kad kaliniai (jau apsipratau su pozicija, kad kalinės nėra žmogus, tad net neapeliuoju į žmogaus terminą) turi ir nosis, kurios kartais sloguoja ir išskiria tam tikras išskyras – snarglius. O kaip kovoti su tokia sudėtinga ir nenuspėjama anomalija, kai kaliniai visgi turi nosis, o jos kartas nuo karto teka? Kadangi jokios valstybinės institucijos, o taip pat ir žmogaus teisių priežiūros institucijos nežino kai tokiu atveju pasielgti, drįstu išreikšti savo poziciją: Su nosies problemomis (sloga) galima kovoti išduodant kaliniams nosines – pageidautina popierines, vienkartines ir išduoti jų tiek, kiek yra poreikis (o ne vieną popierinę nosinę į mėnesį). Šiai dienai, jei kalinys sloguoja (nežiūrint ar jis randasi kameroje, ar vyksta į teismą) – vienintelė priemonė nuo slogos yra jo paties rankovė. Labai „smagu“, kai tenka snarglius valyti į rankove ar tiesiog vynioti apie pirštą. Ir nors gal tai skamba kaip mano ironija – visa tai yra tiesa. Ar galima tokiu atveju kalbėti apie pagarbą žmogui, žmogaus orumą ir pan. dalykus? Na, o jei aukščiau nurodytos institucijos nežino, tai priminsiu, jog pakankamai dažnai kaliniai turi ir dantis (bent jau keletą), tad būna labai nemalonu, kai tarp jų įstringa kokia nors kruopa, kmynas ar akmenukas iš kruopų (būna ir taip). Kaip tokiu atveju tenka elgtis kaliniui? Niekaip. Vaikščioti ir stengtis liežuviu tą daiktą iškrapštyti. Pasirodo, jog Lietuvos valdžios ir teisėsaugos institucijos iki šiol dar nežino, kad jau yra išrasti mediniai dantų krapštukai. O gal tiesiog nelaiko tokių daiktų vertais dėmesio? Deja, tai yra tikras kankinimas, kai visas pasaulis susiveda į tą vieną, niekingą problemą. Savaime suprantama, Lietuvos kalinimo sistemoje dar neatsirado žmogaus, kuris žinotų, jog suimtajam yra reikalingos kempinės kūnui (dušui), odos priežiūros priemonės, pemza ir pan. Žinoma, galima įžvelgti ir kitas tokio „nežinojimo44 priežastis, kaip pavyzdžiui – Lietuvos Kariuomenei reikia nupirkti šarvuočius, tad neišduodant kaliniams dantų krapštukų, ausų vatos pagaliukų, nosinių, nagų žirklių ir kitų higienos priemonių, galima sutaupyti porai šarvuočių, kurie neabejotinai pakartos lemtingą Žalgirio mūšio veiksnį ir užtikrins taiką visame pasaulyje. Ir nors mano šiame pasisakyme yra nedidelė dalis ironijos – o kas lieka daryti, kai kaliniai yra laikomi nežmonėmis (pasirodo yra toks žodis), kai taip sistemingai stengiamasi pažeminti kalinius, pasityčioti iš kalinių, kai sudaromos tokios nežmoniškos kalinimo sąlygos. Ir nors aš šiame punkte kalbėjau apie elementarius ir visiems suprantamus dalykus, nei viena paminėta institucija apie tai nesusimąstė, kas rodo sąmoningą valstybės veiką prieš kalinius, siekiant juos pažeminti, palaužti, kad šie niekada nedrįstu prieštarauti valstybės institucijų teikiamiems įtarimams (kaltinimams, nuosprendžiams). O tai ir yra kankinimas.

16. Kad kaliniai galėtų pasirūpinti jų savigarbą atitinkančia išvaizda, jie turi būti aprūpinti reikiamomis plaukų ir barzdos priežiūros priemonėmis, o vyrams turi būti suteikiama galimybė reguliariai nusiskusti. Šie reikalavimai taip pat yra nuolatos pažeidžiami. Atkreiptinas dėmesys, kad plaukų priežiūrai yra išduodamas tik muilas. Per 7 kalinimo metus nei karto nebuvo išduota šampūno, kondicionieriaus ar pan. priemonių. Kas liečia skutimosi priemonių, tai Lukiškių TI-K administracija išduoda tik vienkartinius skutimosi peliukus ir tai tik tais atvejais, kai to raštiškai prašai. Kadangi asmuo yra laikomas įkalinimo įstaigoje valstybės valia (mano kaltė dar neįrodyta), tai valstybė ne gali, o privalo aprūpinti suimtą asmenį visomis reikalingomis higienos priemonėmis, tame tarpe ir šampūnas ir barzdos priežiūros reikmenimis. Per 7 kalinimo metus gavau vienkartinius skutimosi peiliukus tik 2-3 kartus. Rašyti prašymus, žemintis tik tam, kad galėčiau atrodyti žmogiškai – pabodo. Kitą vertus, visiems yra žinoma, kad vienkartinis skutimosi peliukas yra apskaičiuotas 3-4 panaudojimams, tai yra – su vienu skutimosi peiliuku galima naudotis 3-4 dienas, na o jei saugoti jį „kaip savo akį“ – galima „pratempti“ ir savaitę laiko. Bet kokiu atveju, dvejų skutimosi peiliukų išdavimas per mėnesį – neužtikrina minimalių suimtųjų poreikių. Dar daugiau, kadangi skutimosi putos nėra išduodamos, tad suminkštinti barzdos ir ūsų plaukus neįmanoma, o tai reiškia, kad skutimosi peliukas atbunka jau po pirmo skutimosi. Kitas šio klausimo aspektas – o kodėl nėra išduodamos skutimosi putos ir priemonės po skutimosi? Asmeniškai mano veido oda yra itin jautri, tad netgi būnant laisvėje naudodavau specialias skutimosi putas skirtas jautriai odai, o po tekdavo apdoroti atitinkamais kremais, kad nebūtų išbėrimo. Būnant suimtu – jokiomis priemonėmis, išskyrus skutimosi peiliukus ir muilą – naudoti negalima, kas be jokios abejonės vertintina kaip nežmoniškos kalinimo sąlygos. Kodėl man, dar nenuteistam asmeniui yra draudžiama naudotis žmogiškomis skutimosi priemonėmis. Dar keisčiau tai, kad artimiesiems atnešus tokias priemones į Lukiškių TI-K, jas priimti buvo atsisakyta, nors joks teisės aktas to nedraudžia. Nusipirkti reikalingų skutimosi priemonių ir plaukų priežiūros priemonių taip pat negaliu, kadangi valstybė atima visas iš artimųjų gaunamas lėšas, o galimybės užsidirbti lėšų – nesuteikia. Esu priverstas auginti barzdą ir ūsus, nesinaudojant jokiomis priežiūros priemonėmis. Kadangi ir tai nėra niekaip susiję su suėmimo pagrindais – pagrįstai manytina, kad tokios sąlygos yra sudaromos sąmoningai, turint tikslą pažeminti žmogų, sudaryti nepakeliamas kalinimo sąlygas, kad suimtasis pripažintų visus jam teikiamus kaltinimus ir pan. Tai ir yra kankinimas.

20. (1) Kiekvienam kaliniui tam tikru laiku administracija turi pateikti maistingo, tinkamo sveikatai ir jėgoms palaikyti, kokybiško ir tinkamai paruošto bei patiekto maisto. Manytina, kad ir šios normos yra pažeidžiamos. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad turėti pakankamai maisto yra asmens prigimtinė teisė, kuri negali būti suvaržyta jokiomis sąlygomis. Nepaisant asmens prigimtinių teisių, iš manęs yra atimta galimybė apsirūpinti man reikalingu maisto kiekiu ir esu verčiamas tenkinti valstybės skiriamu daviniu. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad valstybės davinio normos yra labai abejotinos (abejotina, kad jos atitinka fiziologines normas). Kaip žinia, maistas suimtiesiems yra išduodamas pagal patvirtintus valgiaraščius. Pirmas kylantis klausimas – o kaip taip gali būti, kad 50 kg sveriančiam asmeniui ir 100 kg sveriančiam asmeniui yra išduodama ta pati norma? Kaip tokia norma atitinka fiziologines normas? Manytina, kad išduodamo maisto nonna yra vidutinė. Tai reiškia, kad vienas suimtasis gauna didesnę maisto normą nei yra jo fiziologiniai poreikiai (tad gali sau leisti auginti viršsvorį), o kitas gauna žymiai mažesnę normą nei yra jo fiziologiniai poreikiai, tad tenka mesti svorį. Pažymėtina, kad asmuo nėra vidutinis, statistinis elementas, kad asmuo yra gyvas sutvėrimas, net jei valstybė ir nenori to pripažinti (ypač kalinių atžvilgiu), tad jo poreikiai yra individualūs. Ir nors ankstesniu periodu šių klausimų nekėliau – galėjau pats apsirūpinti papildomu maistu, tačiau valstybei (antstoliui) areštavus visas mano gaunamas lėšas ir nesudarant galimybės dirbti (ir užsidirbti) – šio šaltinio netekau. Atkreiptinas dėmesys, kad apskritai – antstolis gali areštuoti suimtojo lėšas tik jei ieškinys yra pateiktas baudžiamojoje byloje, jei nuosprendis baudžiamojoje byloje yra įsiteisėjęs (mano bylose nei vieno ieškinio nėra pateikta, nuosprendžiai neįsiteisėję), tačiau ir tuo atveju negali išieškoti iš sumos lygios ar mažesnės nei 1 MMA (CPK 668 str. ir Sprendimų vykdymo instrukcija). Visos šios normos yra pažeidžiamos. Visos teisėsaugos institucijos šiuos klausimus nagrinėti atsisakė. Atitinkamai, šiuo atveju jau esu praradęs (praradęs, o ne numetęs) nemažai svorio, privalau būti suėmime nuolat kęsdamas alkio jausmą, net ir naktimis prabusdamas dėl to, kad esu alkanas, kad urzgiantis pilvas neleidžia užmigti. Tenka gerti vandenį iš krano, kad nors truputi prislopinti alkio jausmą? Suėmimo vykdymo įstatymas draudžia suimtiesiems gauti maisto produktų iš laisvės, numatant, kad kiekvienas suimtasis gali maisto ir būtiniausių reikmenų nusipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje. Tuo pačiu, pati valstybė atima visas gaunamas lėšas, tad asmuo lieka visiškoje kvailio vietoje – valstybė garantuoja galimybę nusipirkti maisto, tačiau neleidžia to padaryti. Kadangi įstatymai garantuoja asmeniui teisę gauti tam tikrą kiekį lėšų net ir būnant suimtam (CPK 668 str. ir Sprendimų vykdymo instrukcija), tad tam tikrų valstybės pareigūnų (Lukiškių TI-K administracija ir antstoliai) trukdymas tomis teisėmis pasinaudoti – laikytinas sąmoningas nežmoniškų kalinimo sąlygų sudarymas, turint tikslą palaužti žmogų, kad šis pripažintų bet kokias inkriminuojamas veikas (be jokios abejonės – tokios suėmimo sąlygos labai neigiamai įtakoja žmogaus sveikatą). Pažymėtina, kad per 7 suėmimo metus nei karto nebuvo išduota vaisių ar uogų, konditerijos gaminių ir pan. Kaip tai dera su suėmimo pagrindais? Niekaip. Ir apskritai kyla vienas didelis klausimas – kodėl suimtam asmeniui (nenuteistam įsigaliojusiu teismo nuosprendžiu, tad nekaltam) yra draudžiama gauti norimą kiekį maisto, norimo maisto? Kodėl suimtas asmuo neturi teisės išgerti arbatos ar kavos? Kodėl suimtas asmuo negali suvalgyti bandelės? Kodėl suimtas asmuo negali nusipirkti cukraus ar saldumynų? Kodėl suimtas asmuo negali nusipirkti mėsos ar žuvies gaminių? Dar įdomiau tai, kad nuteistieji gali naudotis tokiais daiktais kaip: Skrudintuvas, sumuštinių keptuvė ir pan., o suimtieji tokiais daiktais naudotis negali. Tai kodėl nuteistasis turi daugiau teisių nei suimtasis? Tokių klausimų galima kelti begalę, tačiau tikiuosi, jog Jūs supratote mano skundo esmę. Manytina, kad tokios nežmoniškos kalinimo sąlygos yra sudaromos sąmoningai, siekiant pažeminti žmogų, palaužti jo pasipriešinimą, turint tikslą gauti bet kokius jo prisipažinimus ir pan., kas ir yra kankinimas.

(2) Kiekvienam kaliniui visuomet turi būti prieinamas geriamasis vanduo. Šis klausimas susijęs su prieš tai nagrinėtu. Ir nors kaliniai gali naudotis neribotu kiekiu šalto vandens iš čiaupo, kuris galimai atitinka reikalavimams keliamiems geriamam vandeniui, tačiau kyla klausimas – o kodėl aš negaliu nusipirkti norimo filtruoto geriamojo vandens, gazuoto vandens, limonado ar giros, bealkoholinio alaus? Kodėl nenuteistas žmogus (pagal Konstituciją – nekaltas) negali pasirinkti kokį vandenį jam gerti? Manytina, kad tokios nežmoniškos kalinimo sąlygos yra sudaromos sąmoningai, siekiant pažeminti žmogų, palaužti jo pasipriešinimą, turint tikslą gauti bet kokius jo prisipažinimus ir pan., kas ir yra kankinimas.

21. (1) Kiekvienas nedirbantis lauke kalinys turi bent valandą tinkamai mankštintis gryname ore, jei leidžia oro sąlygos. Atkreiptinas dėmesys į vartojamą terminą „mankštintis“. Terminas „mankštintis” nėra tapatus terminui „pasivaikščioti44. Kaip žinia, suimtieji turi vieną valandą kasdien pasivaikščioti pasivaikščiojimų kiemeliuose. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad pasivaikščiojimų kiemeliai nėra aprūpinti sporto inventoriumi, tad mankštintis pasivaikščiojimų metu nėra įmanoma. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad suimtieji gali pasivaikščioti tik vieną valandą, o nuteistieji kalėjimo rėžimu ir laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos – gali vaikščioti pusantros valandos. Tai reiškia, kad suimtasis jau yra laikomas blogesnėmis sąlygomis nei nuteistasis griežčiausia bausme, kas vienareikšmiškai patvirtina, jog valstybė yra suinteresuota sudaryti nepakeliamas kalinimo sąlygas, kad suimtieji kuo greičiau siektų nusiteisti ir taip gauti geresnes gyvenimo sąlygas, o tai reiškia, kad suimtieji yra verčiami pripažinti bet kokius jiems inkriminuojamus nusikaltimus. Manytina, kad tokios nežmoniškos kalinimo sąlygos yra sudaromos sąmoningai, siekiant pažeminti žmogų, palaužti jo pasipriešinimą, turint tikslą gauti bet kokius jo prisipažinimus ir pan., kas ir yra kankinimas.

(2) Jauni ir kiti tinkamo amžiaus ir fizinės būklės kaliniai mankštos metu turi gauti pakankamą fizinį krūvį, jiems turi būti leidžiama sportuoti. Šiam tikslui turėtų būti parūpinta aikštelių, įrenginių ir sporto inventoriaus. Atkreiptinas dėmesys, kad suimtieji turi galimybę lankyti sporto salę tik kartą į savaitę ir ne ilgesniam kaip vienai valandai laiko. Be jokios abejonės – tai nėra sportas. Kitą vertus, „sporto salėse44 yra vos keletas treniruoklių, tad neįmanoma kultivuoti norimą sporto šaką (pvz., nėra bėgimo takelių, nėra ėjimo takelių, nėra gimnastikos įrenginių, nėra bokso įrankių ir pan.). Tai yra – formaliai – sporto salės yra, tačiau realiai – jos niekaip nepadeda sportuoti, palaikyti gerą formą. Būnant kamerose, draudžiama turėti sporto įrenginių, kas tik patvirtina, jog tai yra ne rūpestis žmogumi (kaliniu), o tik formalus bandymas teigti, kad neva – kaliniai viskuo aprūpinti. Be jokios abejonės, draudimas sportuoti (nesudarymas sąlygų sportuoti kasdien) – yra sąmoningas valstybės veiksmas, turint tikslą sudaryti nepakeliamas kalinimo sąlygas, siekiant pažeminti žmogų ir siekiant išgauti iš jo bet kokius reikalingus parodymus. Savaime suprantama – draudimas naudotis sporto sale kasdien – niekaip nėra suderinamas su suėmimo tikslais, tad laikytinas kankinimu. Tuo labiau, kad tai yra suimtojo diskriminavimas, kadangi nesuimtas įtariamasis (kaltinamasis, teisiamasis) gali sportuoti kasdien, o suimtasis – negali.

27. Drausmės ir tvarkos turi būti griežtai laikomasi, tačiau neturi būti didesnių apribojimų nei būtini norint užtikrinti saugų kalinimą ar taisyklėmis reguliuojamą kalinių sambūvj. Aukščiau pateikti faktai ir argumentai rodo, kad suimtųjų patiriami apribojimai niekaip nėra susiję nei su suėmimo tikslais, nei su saugiu kalinimu, tad yra neteisėti ir turi vieną vienintelį tikslą – pažeminti suimtąjį, palaužti suimtojo valią, priversti jį duoti teisėsaugos institucijoms reikalaujamus parodymus. Tai liečia ir kitus faktus bei argumentus, kurie bus pateikti žemiau.

31. Fizinės bausmės, uždarymas į tamsią vienutę ir kitos žiaurios, nežmoniškos ar žeminančios bausmės už drausminius teisės pažeidimus turi būti visiškai uždraustos. Šiuo klausimu jau pasisakiau anksčiau, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiame teisės akte yra pasisakoma kiek griežčiau, nurodant, kad kalinimas tamsioje vienutėje turi būti apskritai uždraustas (net jei asmuo padarė drausmės pažeidimus). Ir nors aš neturiu drausmės pažeidimų jau ketveri metai esu laikomas tamsioje vienutėje (tamsioje, kadangi dienos šviesos beveik nematau, o dirbtinis apšvietimas negali pakeisti natūralaus apšvietimo). Be jokios abejonės – šių reikalavimų pažeidimas yra – kankinimas.

32. (1) Izoliavimo ar maisto davinio sumažinimo bausmė gali būti skiriama tik tuomet, kai pareigūnas medikas apžiūri kalinį ir raštu patvirtina, kad šis gali ją pakelti. Ir nors esu laikomas vienutėje jau ketveri metai – šiuo klausimu nei vienas medikas nei karto niekaip nepasisakė (neturėjo tokios užduoties). Analogiška padėtis ir su maisto sumažinimu – valstybei (antstoliui) nutarus atimti iš manęs absoliučiai visas lėšas – sumažėjo ir mano maisto kiekis (negaliu nieko nusipirkti), tačiau tai niekam neįdomu. Tokia situacija tik patvirtina, kad kalinys yra „tuščia vieta“ ir jo interesai niekam nėra įdomūs, kas tik patvirtina nežmoniškas kalinimo sąlygas.

33. Suvaržymo priemonės, kaip antai antrankiai, pančiai, grandinės ir tramdomieji marškiniai, niekuomet neturi būti taikomos kaip bausmė. Maža to, pančiai ar grandinės neturi būti naudojami kaip suvaržymo priemonės. Kitos suvaržymo priemonės gali būti taikomos tik šiais atvejais:

(a) pervežimo metu saugant nuo pabėgimo, su sąlyga, kad jos nuimamos, kai kalinys stoja prieš teismą ar administracinės valdžios instituciją. Atkreiptinas dėmesys, kad viso teisminio nagrinėjimo metu (Vilniaus miesto apylinkės teisme – teisėja R.Paužaitė) man nebuvo nuimami antrankiai (netgi susipažįstant su bylos medžiaga), kas be jokios abejonės pažeidžia šio straipsnio nuostatas ir leidžia pagrįstai manyti, jog valstybė tyčia sudaro tokias sąlygas, kai suimtas asmuo yra žeminamas netgi teisme. Esant tokioms sąlygoms, net neverta kalbėti apie teisingą ir sąžiningą teismą. Be jokios abejonės, tokių sąlygų sudarymas yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti žmogų, palaužti ir gauti reikiamus prisipažinimus ar parodymus. Tai ir yra kankinimas.

36. (1) Kiekvienas kalinys kiekvieną savaitės dieną turi turėti galimybę pareikšti prašymus ar skundus institucijos direktoriui ar įgaliotam jam atstovauti pareigūnui. Pažymėtina, kad savaitgaliais ir švenčių dienomis suimtasis negali niekam įteikti jokių prašymų ar skundų, kas pažeidžia šio straipsnio normas.

(2) Turi būti leidžiama pareikšti prašymus ar skundus kalėjimų inspektoriui jo inspektavimo metu. Kalinys turi turėti galimybę pasikalbėti su inspektoriumi ar kitu inspektuojančiu pareigūnu, nedalyvaujant institucijos direktoriui ar kitam darbuotojui. Primintina, kad esu suimtas nuo 2009-04-15, tačiau per visą kalinimo laikotarpį nei karto nebuvau informuotas apie kalėjimo inspekcijas ar galimybę su tokiu asmeniu pasikalbėti nedalyvaujant suėmimo institucijos pareigūnams. Tai gali reikšti, kad tokių inspekcijų nebūna (kas mažai tikėtina) arba tai, kad man skiriamas itin didelis dėmesys, kurio tikslas yra apsaugoti mane nuo kalėjimą inspektuojančių asmenų (arba juos nuo manęs). Bet kokiu atveju, pagrįstai manytina, kad tai yra mano teisių pažeidimas, kurio tikslas yra – nuslėpti visus mano atžvilgiu atliekamus neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus (ne tik Lukiškių TI-K, bet ir kitų instancijų – antstolių, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teismų ir pan.). Kadangi tokie veiksmai niekaip nedera su suėmimo tikslais, pagrįstai manytina, kad tokie veiksmai yra atliekami turint tikslą mane palaužti, kad aš duočiau atitinkamus parodymus, pripažinčiau savo kaltę, kas ir yra kankinimas.

(3) turi būti patvirtintas būdas kiekvienam kaliniui tinkama forma pateikti prašymą ar skundą centrinei kalėjimų administracijai, teismams ar kitoms valdžioms institucijoms, necenzūravus jo turinio. Pažymėtina, kad vadovaujantis įstatymais – tokia suimtojo teisė yra garantuota. O kaip yra realiai? Kaip žinome iš Suėmimo vykdymo įstatymo ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių – suimtiesiems yra draudžiama naudotis spausdintuvais, o naudojimosi kompiuteriu laikas yra tik 3 val. per parą. Taigi, tam, kad suimtas asmuo galėtų parašyti kalėjimų administracijai, teismams ar kitoms valdžios institucijoms, jam yra reikalingi teisės aktai, teismų praktika, teisės vadovėliai ir teisės mokslo darbai (kad skundai būtų tinkamai motyvuoti). Kadangi aš neturiu pinigų įsigyti tokio pobūdžio teisės aktus (teisės šaltinius) popieriniu pavidalu (valstybė atima visus iš artimųjų gaunamus pinigus, o galimybės užsidirbti nesuteikia), tai vienintelis kelias gauti tokio pobūdžio teisės aktus (teisės šaltinius) yra – skaitmeniniai dokumentai. Kadangi suimtasis negali naudotis internetu, tai logiška, kad jis negali gauti ir tokių dokumentų. Tiesos dėlei pažymėtina, kad Lukiškių TI-K bibliotekoje yra įrengta riboto naudojimo interneto prieiga, prie kurios gali prieiti ir suimtieji. Kitą vertus, nors naudojantis bibliotekos paslaugomis ir yra galima surasti bei parsisiųsti teisės aktus, naudojimasis panašiomis paslaugomis yra apribotas maždaug vienu vizitu į biblioteką per mėnesį, kuris trunka maždaug 30 min. Kadangi suimtasis nėra teisės specialistas, tai reikalinga dokumento paieška gali užtrukti ir daugiau nei vieną vizitą. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai suimtasis gali pateikti skundą (raštą, kalbas, nušalinimus, atsikirtimus, skundus aukštesnėms instancijoms ir pan.) per 7 dienas (kartais 10 d.), tai jis niekaip negali spėti pasinaudoti Lukiškių TI-K teikiamomis paslaugomis. Taigi – teisė pateikti skundus (raštus, kalbas, nušalinimus, atsikirtimus, skundus aukštesnėms instancijoms ir pan.) formaliai yra galima, tačiau realiai – mažai tikėtina (o jei ir pateiksi tokius skundus, kurie nebus tinkamai motyvuoti ir teisiškai pagrįst – jie bus nieko verti). Kitas dalykas – skundai kartais gali būti didelės apimties (kaip šis, o kartais daug didesni – pvz., skundas teismui), o aš negaliu turėti jokių lėšų (valstybė atima visus iš artimųjų gaunamus pinigus, o galimybės užsidirbti nesuteikia), tad negaliu įsigyti net rašymo priemonių, kas ir vėl paneigia suimtojo teisę kreiptis su skundu į kalėjimų administraciją, teismą ir kitas institucijas. Vienintelė galimybė tai padaryti – yra kompiuteris. Kadangi kompiuterio naudojimosi laikas yra apribotas 3 val., tai tokios skundo parengimas tampa labai komplikuotu. Kitą vertus, Lukiškių TI-K administracija išaiškino, kad negaliu perduoti skaitmeninės laikmenos gynėjui (su bylai svarbia informacija), kadangi teisės aktai tokios galimybės nenumato. Taigi, kai visame pasaulyje yra laikomasi principo, kad galima viskas, kas nėra uždrausta įstatymu, Lukiškių Nepriklausomoje Valstybėje yra laikomasi priešingų principų – viskas kas nėra tiesiogiai leista įstatymo – yra draudžiama. Neabejotina, kad įstatymais nėra apibrėžtos ir prigimtinės žmogaus teisės, tad labai malonu, jog Lukiškių TI-K dar neuždraudė tuštintis (nors ir apribojo maksimaliai) ar šlapintis, kadangi tai taipogi nėra tiesiogiai leista įstatymo. Taigi, net jei ir sugebėsiu parengti savo skundą, pats jo parašyti ant popieriaus negaliu, perduoti advokatui, kad pastarasis atspausdintų

– negaliu, tad lieka tik viena galimybė – pasinaudoti Lukiškių TI-K paslaugomos, kurios yra mokamos (sumokėjus nustatytus įkainius, galima atspausdinti savo skundus ir raštus). Šiuo atveju Lukiškių TI-K administracija automatiškai kontroliuoja bet kokius suimtųjų skundus, tad nagrinėjamo straipsnio normos yra pažeidžiamos. Kitą vertus, kadangi valstybė atima iš manęs visas gaunamas lėšas, tai pasinaudoti Lukiškių TI-K mokamomis paslaugomis aš taip pat negaliu. Įvertinus visus aukščiau pateiktus faktus ir argumentus, vienareikšmiškai darytina išvada, kad aš negaliu naudotis skundo teise, negaliu naudotis teise į gynybą, teise į teismą ir jokiomis kitomis teisėmis. Kaip tai dera su suėmimo tikslais? Niekaip. Taigi manytina, kad man tokios kalinimo sąlygos yra sudaromos sąmoningai, turint tikslą pažeminti mane, palaužti ir priversti sutikti su visais man teikiamais kaltinimais. Neabejotina, kad tai yra sąmoningas kankinimas. Tai patvirtinama ir tuo, kad negalėjimas skųstis, gintis, naudotis kitomis teisėmis – yra labai didelis psichologinis spaudimas, iššaukiantis didelius išgyvenimus, tad kankinimo termino naudojimas yra visiškai realus.

37. Kaliniams turi būti leidžiama reguliariai susirašinėti ir lankymo metu tinkamai prižiūrimiems bendrauti su šeimos nariais ir geros reputacijos draugais. Ir nors jau 7 metus esu suimtas ir ne kartą kreipiausi į teismą prašydamas leisti susitikti su artimaisiais, draugais (leisti pasimatymus), leisti skambinti artimiesiems ir draugams telefonu, mano prašymai niekada net nebuvo nagrinėjami. Taigi visus 7 metus negalėjau turėti nei vieno pasimatymo, nei vieno telefono skambučio (netgi s sūnumi). Kaip tai dera su suėmimo tikslais? Man tai nežinoma. Kas liečia susirašinėjimo, tai susirašinėti niekas nedraudžia, tačiau kaip žinome – valstybė atima iš manęs absoliučiai visas gaunamas lėšas, tad aš negaliu įsigyti rašymo reikmenų, vokų pašto ženklų. Atitinkamai, nors niekas man nedraudžia susirašinėti, tačiau tuo pačiu valstybė padarė viską, kad aš šia teise pasinaudoti negalėčiau. Netgi fašistinės Vokietijos konclageriuose ir Sovietiniuose lageriuose buvo leidžiama susirašinėti (žinoma cenzūruojant), o laisvoje, nepriklausomoje, teisinėje ir demokratinėje XXI amžiaus Lietuvoje – aš apskritai neturiu teisės susirašinėti su artimaisiais ir draugais (tiksliau turiu formalią, o ne realią teisę susirašinėti), neturiu teisės su jais pasimatyti ar pakalbėti telefonu. Savaime suprantama, kad praėjus 7 tokio draudimo metams, nelabai kas iš draugų ar artimųjų ir liko. Jie juk nežino, kad valstybė man neleidžia su jais susirašinėti, tad mano, jog tai aš nenoriu su jais bendrauti – o tokiu atveju, kokia gali būti draugystė, ar kokie gali būti giminystės ryšiai. Akivaizdu, kad tai nėra ir negali būti laikoma žmogiškomis kalinimo sąlygomis, tad pagrįstai laikytina, jog esu laikomas kankinimo sąlygomis.

41. (2) Nė vienam kaliniui negalima uždrausti susitikti su bet kurios religijos kvalifikuotu dvasininku. Kita vertus, jei kalinys prieštarauja, kad jį lankytų bet kurios religijos dvasininkas, jo nuomonė turi būti gerbiama. 2010-08-15 raštu kreipiausi į Kalėjimų departamentą prašydamas išaiškinti kaip būtų galima įsigyti žvakes, reikalingas religinėms apeigoms atlikti (pvz. pagerbti mirusiuosius – Lapkričio 1-ąją). Kalėjimų departamentas savo 2010-09-16 raštu Nr. 2S-2928 atsakė, kad jos Lukiškių TI-K nepardavinėjamos dėl saugumo sumetimų. Keista, tačiau žvakės neįtrauktos į uždraustų daiktų sąrašą. Tuo pačiu atsakymu išaiškinta, kad neturiu teisės susitikti su kunigu be prokuroro leidimo kas akivaizdžiai pažeidžia šio straipsnio nuostatas. Ir nors nurodyti teisės aktai garantuoja asmeniui teisę atlikti religines apeigas vienam ar su kitais asmenimis kartu, nuo 2012-03-07 esu laikomas vienutėje, rūsyje, draudžiant bet kokius susitikimus su kitais asmenimis (net pasimatymai su sūnumi draudžiami, ką jau kalbėti apie kitus kalinius), draudžiant įsigyti bet kokią norimą religinę literatūrą ar religinėms apeigoms reikalingas priemones (draudimas atsiranda savaime, kadangi negaliu turėti jokių lėšų, tad negaliu nieko ir nusipirkti – antstoliams / valstybei atimant visas lėšas). Ne kartą kreipiausi į Lukiškių TI- K administraciją, prašydamas leisti bendrauti su šventiku, tačiau man buvo atsakoma, jog į Lukiškių TI-K ateinantis šventikas (kunigas) dirba tik su nuteistaisiais, o suimtiesiems tokios paslaugos neteikiamos, o jei pageidauju susitikimų su šventiku, turiu kreiptis į prokurorą ar teismą ir gauti leidimą pasimatymams, kurio pagrindu ir bus galima su šventiku susitikti. Neabejotina, kad tai yra absoliutus mano teisių pažeidimas. Po to, kai su krikščionių šventiku man bendravimas nebuvo užtikrintas, prašiau Lukiškių TI-K administracijos leisti susitikti su musulmonų šventiku, tačiau man buvo atsakyta, kad su musulmonų šventiku galėsiu pabendrauti tik kai būsiu išleistas į laisvę. Taigi, nesant jokio poreikio riboti religijos laisvę – aš ja niekaip pasinaudoti negaliu jau daugiau nei 7 metai (tiek trunka suėmimas). Kaip tokie apribojimai dera su suėmimo tikslais? Niekaip. Taigi, pagrįstai manytina, kad tokios kalinimo sąlygos yra sudaromos sąmoningai, siekiant palaužti kalinį, pažeminti, priversti pripažinti bet kokius jam mestus kaltinimus.

42. Kiekvienam kaliniui, kiek įmanoma, turi būti leidžiama patenkinti jo religinius poreikius, dalyvauti religinėse apeigose, atliekamose įkalinimo institucijose, taip pat turėti religinių apeigų knygų ir savo bažnyčios nurodymų. Šiuo klausimu jau pasisakiau 41. (2) punkte. 44.(2) Kaliniui turi būti iš karto pranešama apie bet kurio artimo giminaičio mirtį ar sunkią ligą. Jei artimas giminaitis yra kritinės sveikatos būklės, kaliniui, jei tai leidžia aplinkybės, vienam ar su apsauga turėtų būti leidžiama vykti jo lankyti. Kyla keletas klausimų: Ar valstybė (o tiksliau – ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teismas, Lukiškių TI-K) informavo mane apie sunkią mano motinos ir brolio būklę? NE. Ar informavo apie jų mirtį? NE. Ar valstybės prisiimti įsipareigojimai tarptautinėms institucijoms neturėtų būti vykdomi? Ar tikrai valstybė tokių klausimų nekontroliuoja? Esu visiškai tikras, kad vos tik žmogus miršta – jis nedelsiant yra įtraukiamas į visas duomenų bazes, kad tik niekas negalėtų pasinaudoti tokiomis aplinkybėmis (pvz., gauti pensiją, lengvatas ir pan.). Taigi, valstybė žino kas ir kada mirė, kas randasi sunkioje būklėje (gydymas kainuoja, tad tokia kontrolė yra itin griežta), tačiau šias žinias naudoja tik kai reikia užtikrinti valstybės interesus, o kai tai liečia žmogaus interesus – niekas nieko nebežino. Taigi, motina, brolis yra šeimos dalis ir bendravimas su jais yra neatsiejam asmens teisė į privatų gyvenimą. Šiuo atveju, net jiems atsidūrus labais sunkioje būklėje – man nebuvo leista net atsisveikinti. Dar daugiau – nebuvo leista net palydėti į amžino poilsio vietą. Pateikti faktai rodo, jog valstybės institucijos, kuriose dirba šimtai socialinių darbuotojų, kitų pareigūnų, kurie rūpinasi kalinių problemomis ir už tai gauna pakankamai dosnius atlyginimus – nieko nedaro šiuo klausimu, nors tai ir yra itin jautri asmeniui (ir kaliniui) tema. Tai, kad valstybė nusišalina nuo tokių kalinio teisių įgyvendinimo (užtikrinimo), vienareikšmiškai patvirtina valstybės susiformavusią poziciją, kad jei esi suimtas (nepriklausomai nuo to nuteistas ar ne; įrodyta kaltė ar ne), tai automatiškai esi išbraukiamas iš žmonių sąrašo (o gal net ir iš gyvūnų apskritai, kadangi gyvūnais zoologijos soduose yra rūpinamasi daug geriau). Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad net švenčiausi asmeniui klausimai yra ignoruojami, o tai ir yra vadinama kankinimu.

Nuteisti kaliniais (pažymėtina, kad tarptautinėje teisėje laikomasi tokios praktikos, kai nuteistiesiems asmenims taikomos teisės, jei jos yra priimtinos nenuteistiems asmenims, yra taikomos ir nenuteistiesiems – suimtiesiems).

57. Įkalinimas ir kitos priemonės, taikomos teisės pažeidėjui atskirti nuo išorinio pasaulio, sukelia kančias jau vien todėl, kad atėmus laisvę iš asmens atimama apsisprendimo laisvė. Dėl to kalėjimų sistema neturi papildomai didinti kalinčiųjų kančių, išskyrus tam tikrus atvejus, kai izoliacija yra pateisinama ar reikalinga drausmei palaikyti. Visi aukščiau pateikti (ir pateikti žemiau) faktai bei argumentai įrodo, kad Lietuvos valstybė deda visas pastangas, kad kalinimas taptų ne šiaip sau laisvės atėmimu, o išgyvenimo mokykla. Valstybės pozicija šiuo klausimu aiškintina kaip – kuo daugiau jūsų nusižudys, kuo daugiau išsikraustys iš proto, kuo daugiau palūš ir pripažins savo kaltę net jei nėra kaltas – tuo geriau valstybei. Tai ir patvirtina mano pateikiami faktai. Be jokios abejonės – tai yra kankinimas, valstybei apie tai žinant ir aktyviai skatinant tokius veiksmus.

60. (1) Institucijos rėžimas turėtų kuo mažiau skirtis nuo gyvenimo laisvėje, nežlugdyti kalinių atsakomybės jausmo, išlaikant pagarbą jų žmogiškajam orumui. Tiek aukščiau pateikti faktai ir argumentai, tiek ir žemiau pateikiami faktai bei argumentai tvirtina priešingai. Prašyčiau Jūsų tai įvertinti.

61. Kaliniai neturėtų būti traktuojami kaip visuomenės atstumtieji, būtina pabrėžti, kad jie ir toliau yra visuomenės dalis, todėl, kur įmanoma, turėtų būti pasitelktos bendruomeninės organizacijos, kurios padėtų institucijos darbuotojams atlikti kalinių socialinę reabilitaciją, Kiekvienoje institucijoje turėtų būti socialinių darbuotojų, padedančių kaliniams palaikyti ir gerinti jų santykius su šeimos nariais bei kaliniams naudingomis socialinėmis organizacijomis. Atsižvelgiant į įstatymus ir nuosprendį, turėtų būti imamasi veiksmų maksimaliai apsaugoti kalinių teises, susijusias su pilietiniais interesais, socialine apsauga ir socialinėmis lengvatomis. Kaip matome iš pateiktų faktų bei argumentų, valstybė daro viską, kad kalinio santykiai su šeima ir visuomene nutrūktų, visiškai neigia kalinių teises (pvz., atimant visas lėšas – atimamos ir visos teisės), o apie tokius dalykus kaip „pilietiniai interesai, socialine apsauga ir socialinės lengvatos14 neteko net girdėti. Nors, tiesos dėlei verta pasakyti, kad per septinis suėmimo metus gavau vieną pašalpą – 11 Eurų ir 40 centų. Paskaičiuokime – esu kalinamas 7 metus, kas yra daugiau nei 2550 dienų. Atitinkamai, valstybė skyrė man socialinę paramą lygią 1 centui per dvi dienas. Ačiū Lietuvai už tokią paramą, be kurios aš jau senai būčiau žuvęs. Įvertinant tai, kad Lietuva yra JTO ir EK socialinių chartijų narė (ratifikavo tokias sutartis) ir įsipareigojo suteikti darbą ar suteikti socialinę paramą visiems socialinės atskirties sąlygomis esantiems žmonėms – tokie įsipareigojimai iš esmės yra įvykdyti juk skyrė socialinę pašalpą. Manau, kad tai yra ne šiaip sau pasityčiojimas iš kalinio, o sąmoningas valstybės veiksmas, siekiant pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas. Pabrėžtina, kad suimtieji, kurie nėra nuteisti įsigaliojusiu teismo nuosprendžiu – yra laikomi nekalti ir jiems privalo būti užtikrintos ne tik nuteistųjų teisės, bet ir suteikiamos papildomos privilegijos. Šiuo atveju, nuteistieji kaliniai socialines išmokas gauna kiekvieną mėnesį, o nenuteisti – kartą į septynis metus. Geros tos nenuteistųjų privilegijos.

78. Kalinių psichinei ir fizinei sveikatai pagerinti visose institucijose organizuojama poilsinė ir kultūrinė veikla. Kaip ir buvo minėta, per septynis suėmimo metus aš nedalyvavau jokioje poilsinėje ar kultūrinėje veikloje ir man nebuvo pasiūlyta tokios veiklos. Kadangi šio straipsnio pažeidimai tai pat nėra niekaip suderinami su suėmimo tikslais, tai pagrįstai manytina, jog tokie valstybės veiksmai (neveikimas) yra sąmoningas veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

79. Labai svarbu išlaikyti ir stiprinti kalinio ir jo šeimos ryšius, pageidautinus atsižvelgiant į abiejų pusių interesus. Kaip jau buvo pasisakyta, valstybė jau septini metai kaip neleidžia man nei susitikti su artimaisiais, nei paskambinti jiems, o paskutinius metus – neleidžia net parašyti jiems. Taigi kalinio (mano) ir jo (mano) šeimos ryšiai yra absoliučiai sunaikinti, kas be jokios abejonės niekaip nedera su suėmimo tikslais ar kalinimo įstaigos saugumu, tad laikytina, kad tokių valstybės veiksmų (neveikimo) tikslas yra sąmoningas veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

80. Nuo pat bausmės atlikimo pradžios turi būti galvojama apie kalinio ateitį atlikus bausmę, jis turi būti skatinamas, jam padedama išlaikyti ar užmegzti naujus ryšius su asmenimis ar agentūromis už institucijos ribų, kurie gintų jo šeimos interesus ir padėtų jo socialinei reabilitacijai. Per septinis suėmimo metus šioje srityje nieko nebuvo daroma, kas be jokios abejonės niekaip nedera su suėmimo tikslais ar kalinimo įstaigos saugumu, tad laikytina, kad tokių valstybės veiksmų (neveikimo) tikslas yra sąmoningas veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

Sulaikytieji ar laukiantys teismo kaliniais

84. (2) Teismo nepripažinti kaltais kaliniai laikomi nekaltais ir su jais turi būti atitinkamai elgiamasi. Kaip matome iš mano pateiktų faktų – Lietuvoje sus suimtais kaliniais yra elgiamasi kur kas blogiau nei su nuteistaisiais, kas rodo sąmoningą ir kryptingą valstybės veiklą, kurios tikslas yra palaužti suimtų asmenų pasipriešinimą (gynybą), sužlugdyti suimtuosius morališkai ir fiziškai, tikintis, kad pastarieji pripažins visus jiems pateikiamus kaltinimus. Be jokios abejonės, tai yra kankinimas.

(3) Nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, užtikrinančių asmens laisvės apsaugą ar nustatančių procedūras, kurių turi būti laikomasi nenuteistų kalinių atžvilgiu, tokiems kaliniams turi būti nustatytas privilegijuotas rėžimas, kurio esminiai reikalavimai apibūdinami toliau pateikiamose taisyklėse. Situacija analogiška kaip ir prieš tai nagrinėtame punkte.

86. Nenuteisti kaliniai turėtų miegoti po vieną atskirose kamerose atsižvelgiant į klimato sąlygas ir vietos papročius. Pažymėtina, kad man būnant suimtu nuo 2009-04-15 iki 2012-03-07 buvau laikomas bendrose kamerose (bendras plotas 8-9 m2), kuriose dažniausiai būdavome 4 asmenys ir dieną ir naktį. Be jokios abejonės – tokios sąlygos niekaip nėra suderinamos su suėmimo tikslais ir žmogaus orumu, kas vertintina kaip sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

87. Laikantis atitinkamos geros institucijos tvarkos, nenuteisti kaliniai, jei to pageidauja, gali pasirūpinti gauti maisto iš išorės savo lėšomis per administraciją arba per savo šeimos narius ar draugus. Priešingu atveju maistą privalo tiekti administracija. Kaip ir buvo minėta, nors įstatymai ir garantuoja asmeniui teisę įsigyti papildomo maisto – mano atveju ši taisyklė netaikoma. Valstybė atima visas mano iš artimųjų gaunamas lėšas, nesudaro galimybių užsidirbti lėšų, o suėmimo vykdymo įstatymas draudžia asmeniui gauti maisto produktus iš artimųjų. Žinoma, atkreiptinas dėmesys į Suėmimo vykdymo įstatymo 4 str. 3 d., kuri nustato, kad jeigu tarptautinės

Lietuvos sutartys numato kitokias suėmimo taisykles nei minimas įstatymas – tai yra taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Kaip žinia, Lietuva yra ir JTO narė ir Europos Tarybos narė, ir ES narė ir visose šiose organizacijose yra įtvirtinta asmens teisė į žmogaus orumą (o tuo pačiu ir teisė gauti/nusipirkti papildomo maisto). Nežiūrint nei į tarptautines Lietuvos sutartis, nei į Lietuvos įstatymus, man yra draudžiama gauti maisto iš išorės ir draudžiama nusipirkti maisto. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 668 str. draudžia iš asmens atimti lėšas, jei jos yra 1MMA ar mažiau, tačiau man asmeniškai ir šis įstatymas negalioja. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad antstolis gali areštuoti suimto asmens lėšas (jei jos yra daugiau nei 1 MMA) tik jei ieškinys yra pateiktas baudžiamojoje byloje ir jei nuosprendis yra įsiteisėjęs. Ir nors mano baudžiamosiose bylose nėra pateikti ieškiniai ir nuosprendžiai nėra įsiteisėję, antstolis, vykdydamas valstybės pareigūno funkcijas – atima viską iki paskutinio cento civilinėse bylose (kas nenumatyta įstatymuose ir Sprendimų vykdymo instrukcijose). Kvailiausia yra tai, kad sprendimai civilinėse bylose buvo priimti manęs net neinformuojant apie vykstančius procesus, tad sprendimai buvo priimami už akių, o tokių sprendimų negalima apskųsti apeliacine tvarka. Dar daugiau, apie tokius teismų sprendimus aš sužinojau, kai apskundimo terminai jau buvo pasibaigę. Ir nors CPK nustato, kad jei asmuo nebuvo informuotas apie vykstančius procesus, tai apeliacinės instancijos teismo tai gali būti pripažinta kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo atvejis, tačiau aš atsiduriu užburtame rate: negaliu kreiptis į teismą apeliacine tvarka, kadangi sprendimas priimtas už akių, tačiau pripažinti teismo sprendimą negaliojančiu – gali tik apeliacinis teismas. Absoliuti nesąmonė. Bet kokiu atveju – jau metai laiko negaliu įsigyti jokio papildomo maisto, kas suteikia itin dideles kančias: jau metus laiko esu alkanas. Kaip tokios priemonės yra suderinamos su suėmimo tikslais? De jure – niekaip. De fakto – tai pats galingiausias valstybės ginklas, siekiant priversti mane atsisakyti visų pretenzijų baudžiamosiose bylose (teisėsaugos pareigūnų nusikaltimai, „įrodymų“ falsifikavimas ir pan.), o taip pat siekiant mano prisipažinimo dėl inkriminuojamų veikų, kurių aš nedariau. Be jokios abejonės – tai yra pats tikriausias kankinimas.

89. Nenuteistam kaliniui turi būti pasiūloma dirbti, tačiau jis neprivalo dirbti. Jei jis nutaria dirbti, jam turi būti mokama už darbą. Kaip ir buvo užsiminta, aš ne kartą kreipiausi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas sudaryti galimybes dirbti, tačiau jau 7 metai esu įkalintas, nesudarant galimybės dirbti. Pasak Lukiškių TI-K administracijos – galimybė dirbti yra suteikiama tik nuteistiesiems. Tai tik dar kartą patvirtina, kad nuteistieji turi daug daugiau teisių nei suimtieji. Kadangi ir tai niekaip nėra suderinama su suėmimo tikslais, pagrįstai manytina, kad draudimas suimtiesiems dirbti yra sąmoningas valstybės veiksmas, siekiant pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas. 90. Nenuteistam kaliniui turi būti leidžiama savo lėšomis ar trečiosios šalies sąskaita apsirūpinti knygomis, laikraščiais, rašymo reikmenimis ar kitokiomis laikui praleisti skirtomis priemonėmis, jei jos neprieštarauja teisingumo vykdymo ir institucijos saugumo bei geros tvarkos interesams. Valstybei atimant iš manęs visas iš artimųjų gaunamas lėšas ir nesudarant galimybės diibti, šios teisės taip pat yra suspenduotos. Dar daugiau, mano draugei atnešus man stalo žaidimus (šachmatai, nardai ir kt.), man dar būnant bendrose kamerose – Lukiškių TI-K administracija atsisakė tokius daiktus priimti ir perduoti man, kas neabejotinai pažeidžia šias taisykles. Tai, kad suimtam asmeniui negalima apsirūpinti nei higienos priemonėmis, nei maistu,negalima dirbti, negali matytis su artimaisiais, negalima su jais kalbėtis, negalima rašyti laiškų, o taip pat negalima perduoti ir stalo žaidimų – tik patvirtina, kad tokios sąlygos niekaip nėra susijusios su suėmimo tikslais, niekaip nėra susijusios su kokiais tai valstybės sunkumais, o visa Lietuvos kalinimo sistema yra sukurta tam, kad suimtasis dar iki teismo nuosprendžio įsigaliojimo būtų visiškai sugniuždytas, palaužtas ir nesipriešintų pateiktiems kaltinimams. Be jokios abejonės – tai yra kankinimas.

91. Nenuteistą kalinį leidžiama lankyti ir gydyti jo asmeniniam gydytojui ar stomatologui, jei toks kalinio prašymas yra pagrįstas ir jis gali sumokėti už suteiktas paslaugas. Kadangi valstybė atima iš manęs visas iš artimųjų gaunamas lėšas ir nesuteikia galimybės dirbti ir užsidirbti, tai ši teisė taip pat tampa formali, o ne reali. Kitą vertus, kaip ne kartą išaiškino Lukiškių TI-K administracija, medikas gali teikti privačias, mokamas paslaugas tik bendrąją tvarka, t. y. Gavus leidimą iš teismo (ar prokuroro), įforminus atitinkamus leidimus Lukiškių TI-K (kaip ir pasimatymus) ir tada galbūt bus galima pasinaudoti privataus gydytojo paslaugomis. Manau, kad visiems yra aišku, kad kai yra reikalinga skubi medicinos pagalba, tokia tvarka yra visiškai nepriimtina, tad Lietuvos kalinimo institucijos užtikrina šią teisę tik formaliai, o ne realiai, kas iš esmės paneigia šią teisę. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

92. Nenuteistas kaliniui turi būti leidžiama tuoj pat pranešti savo šeimos nariams apie jo sulaikymą, taip pat jam turi būti leidžiama bendrauti su šeima bei draugais, su jais matytis, tačiau su apribojimais ir priežiūra, būtinais teisingumui vykdyti ir užtikrinti institucijos saugumą bei tvarką. Kaip ir buvo minėta, nors ne kartą kreipiausi į pirmosios instancijos teismą, bei apeliacinės instancijos teismą prašydamas leisti man pasimatymus su draugais ir artimaisiais, leisti skambinti jiems, mano prašymai buvo tiesiog ignoruojami, niekaip dėl mano prašymų nepasisakant. Dar daugiau, valstybei nutarus atimti iš manęs visas lėšas, kurias gaudavau iš artimųjų, aš nebegaliu nusipirkti rašymo reikmenų, vokų ir pašto ženklų, tad apskritai su niekuo negaliu bendrauti. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

93. Nenuteistam kaliniui gynybos tikslais turi būti leidžiama prašyti nemokamos teisinės pagalbos, jei tokia pagalba yra prieinama, taip pat matytis su ji ginančiu ir rengiančiu gynybai bei duodančiu konfidencialius nurodymus advokatu. Šiems tikslams, esant pageidavimui, jam turi būti suteikiami rašymo reikmenys. Kalinio ir jo advokato pokalbiai gali būti stebimi, tačiau policijos ar institucijos pareigūnai jų negali klausytis. Kaip ir buvo pasisakyta anksčiau, su gynėju man bendrauti leidžiama, tačiau aš negaliu pasirengti tokiam bendravimui, kadangi valstybė atima iš manęs visas lėšas, o užsidirbti nesuteikia galimybių, tad aš negaliu parengti savo kalbų, skundų, nušalinimų, prašymų, negaliu jų atspausdinti ir aptarti su gynėju. Vienintelis galimas bendravimo variantas yra – skaitmeninė informacija, tačiau Lukiškių TI-K administracija draudžia einant susitikti su gynėju turėti su savimi skaitmenines laikmenas su bylai reikšmingais duomenimis. Taigi gaunasi, kad formaliai tokia teisė yra suteikiama, tačiau realiai – naudos iš tokio bendravimo nėra. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

Tipinių minimalių elgesio su kaliniai taisyklių efektyvaus įgyvendinimo procedūros (21-asis plenarinis JT Ekonominės ir socialinės Tarybos posėdis 1984-05-25)

4 procedūra. Nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose įgyvendintos Tipinės minimalios taisyklės pateikiamos susipažinti ir jų turinys išaiškinamas visiems kaliniams ir sulaikytiems asmenims jų priėmimo į instituciją ir kalinimo metu. Pažymėtina, kad nei šios, nei jokios kitos tarptautinės elgesio su kaliniais taisyklės man nei karto nebuvo išaiškintos, kas patvirtina, jog valstybė yra suinteresuota daryti neteisėtą poveikį suimtajam, kad tas būtų palaužtas, morališkai ir fiziškai sužlugdytas, negalėtų apginti savo interesų ir teisių ir kad sutiktu su visais jam teikiamais kaltinimais.

EŽTK pažeidimai:

EŽTK 3 str. – visi aukščiau (ir žemiau) pateikti žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai (minimalios standartinės elgesio su kaliniais taisyklės) neabejotinai įrodo ir šio straipsnio pažeidimus. Tad nagrinėjant visus mano pateiktus faktus bei argumentus, prašau juos įvertinti EŽTK 3 str. kontekste.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į EŽTK 5 str., kuris garantuoja asmeniui teisę į laisvę. Kadangi visos mano lėšos yra neteisėtai areštuotos ir atimamos, tai aš negaliu rengti savo gynybos baudžiamuosiuose procesuose, negaliu gauti reikalingos teisinės literatūros, negaliu atspausdinti savo kalbų, raštų ir pan., ko pasėkoj e negaliu atstovauti savo interesų nagrinėjant suėmimo klausimą, tad suėmimas yra taikomas automatiškai. Neabejotina, kad neteisėtas suėmimas (atimant galimybę reikalauti panaikinti procesines prievartos priemones), ne tik pažeidžia žmogaus orumą, bet ir atitinka kankinimo sąlygas (atimama brangiausia žmogaus teisė – laisvė). Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

Atkreiptinas dėmesys į EŽTK 6 str. Kadangi šiuo metu vyksta ir baudžiamieji procesai, valstybės (antstolių) ir Lukiškių TI-K veiksmai (areštas visų lėšų ir bet kokių gaunamų lėšų pervedimas antstoliui) pažeidžia mano teisę į teisingą procesą baudžiamosiose bylose. Si teisė apima teisę į gynybą, teisę į teismą, teisę turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai ir kt., nes absoliučiai neturint lėšų neįmanoma pasidaryti bylos medžiagos kopijų, neįmanoma įsigyti reikalingų įstatymų ir kitų teisės aktų, neįmanoma atspausdinti parengtų raštų, skundų, kalbų ir kt., kas daro minimas teises teorinėmis (formaliomis), o ne praktinėmis. Atitinkamai, tai vertintina kaip kišimasis į teismo darbą (tuo pačiu ir trukdymas teisėjo darbui, kadangi teisėjas negalės priimti teisingo sprendimo baudžiamojoje byloje, nes mano teisės bus neproporcingai suvaržytos). Neabejotina, kad tokie valstybės institucijų veiksmai pažeidžia mano teisę į orumą (iš esmės privalau taikstytis su tuo ką teismui pateikė prokuroras; negaliu išreikšti savo nuomonės ir pateikti man naudingus faktus, negaliu apskųsti teismo sprendimus, veiksmus ir kt.). Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K gali atspausdinti nemokamai tik 5 psl. teksto (esant sąlygai, kad asmuo neturi lėšų), o mano poreikiai yra 1000 ir daugiau lapų, kas gali būti padaryti tik apmokant už spausdinimo išlaidas. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

EŽTK 8 str. (teisė į privatų gyvenimą). Valstybei neteisėtai areštavus visas lėšas, atimamos visos galimybės bendrauti su artimaisiais ir draugais, kadangi neturint lėšų neįmanoma įsigyti vokų ir pašto ženklų, telefonų kortelių, tad bendravimas su artimaisiais ir draugais tampa neįmanomu. Primintina, kad jau septyni metai man neleidžiama pasimatyti nei su artimaisiais, nei su draugais, neleidžiama jiems paskambinti, o dabar ir – parašyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad valstybės iniciatyva buvo neteisėtai tikrinamas mano susirašinėjimas su gynėju ir su visais kitais asmenimis (tiek mano rašomi, tiek mano gaunami laiškai). Dar daugiau, neteisėtai buvo atliktos kratos mano gyvenamojoje ir darbo vietose, o tokių sprendimų apskųsti nebuvo leista. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

EŽTK 9 str. (teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę). Valstybei neteisėtai areštavus visas lėšas, atimama galimybė įsigyti religinės literatūros ir kitų tam tikslui skirtų priemonių, kas neabejotinai pažeidžia ir asmens teisę į orumą. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

EŽTK 10 str. (teisė į informaciją). Valstybei neteisėtai areštavus visas lėšas, atimama galimybė gauti informaciją (tame tarpe ir teisės srityje), kadangi neturint lėšų neįmanoma įsigyti nei laikraščių, nei žurnalų, nei knygų, tad gauti dominančią informaciją yra praktiškai neįmanoma, o skleisti informaciją ir idėjas apskritai neįmanoma, kadangi neturint lėšų net susisiekti su draugais ar artimaisiais neįmanoma. Tokių sąlygų sudarymas ne tik pažeidžia žmogaus orumą, tačiau ir atitinka kankinimo sąlygas, daro nepataisomą žalą asmens santykiams su artimaisiais ir draugais. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

EŽTK 13 str. (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę). Valstybei neteisėtai areštavus visas lėšas, atimama galimybė pasinaudoti šia teise, kadangi negaliu susisiekti su norimu gynėju, negaliu įsigyti teisinės literatūros, negaliu parengti raštų adresuotų teismui, tad apskritai negaliu šia teise pasinaudoti. Tai apima ir baudžiamąsias bylas ir visus kitus klausimus, kurie gali būti teismingi Administraciniam teismui ar bylose CPK tvarka. Neabejotina, kad tai ir vėl pažeidžia žmogaus orumą ir pasmerkia asmenį didelėms kančioms (neturėdamas galimybės gintis, asmuo yra pasmerktas pralošti bet kokią bylą, o tai automatiškai apriboja ir visas kitas teises, kas vertintina kaip nepakeliamų kalinimo sąlygų sudarymas). Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

EŽTK 34 str. (individualios peticijos). Valstybei neteisėtai areštavus visas lėšas, atimama galimybė pasinaudoti šia teise, kadangi neturėdamas lėšų negaliu nei parengti peticijos tarptautiniam teismui (reikia įsigyti atitinkamos teisinės literatūros, teismų sprendimų ir leidinių susijusių su teismų praktika), nei atspausdinti peticijos (spausdinimo paslaugos mokamos), nei parengti bylos medžiagos kopijų, kurios yra būtinos kreipiantis į tarptautines instancijas. Atkreiptinas dėmesys, kad peticijų padavimo laikas yra griežtai ribotas, tad praleidus terminą – padaroma neatstatoma žala, kas prilygintina asmens kankinimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad peticijos į tarptautines organizacijas gali būti paduodamos ir nebaigus viso proceso (pvz., dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo pakanka išreikšti pretenzijas teisme ir jei teismas nesiima priemonių – galim kreiptis į tarptautines organizacijas), tad ši teisė taip pat buvo pažeista, kas vertintina kaip žmogaus orumo pažeidimas ir nepakenčiamų suėmimo sąlygų sudarymas (galimybės gintis atėmimas, jau savaime sukelia dideles kančias). Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

EŽTK 1 protokolo 1 str. (teisė į nuosavybę). Valstybei neteisėtai areštavus visas lėšas, atimama galimybė pasinaudoti šia teise, kadangi nuosavybės teisė yra apribota pažeidžiant įstatymo nustatytas normas (nuosavybės teisė ne apribojama, o paneigiama, suspenduojama), teisė į nuosavybę suspenduojama atimant bet kokią teisę dalyvauti procese, atimant galimybę į gynybą, teisę būti išklausytam, teisę į rungtynišką procesą ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad mano teisės į nuosavybę suspendavimas iš esmės sunaikino mano turtą – pvz., jei automobilio arešto metu automobilis turėjo didelę vertą, tai dabar jo vertė – nulinė. Tai taipogi pažeidžia žmogaus orumą ir atitinka kankinimo sąlygas, kadangi atimama galimybė įsigyti net būtiniausias priemones. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

EŽTK 1 protokolo 2 str. (teisė į mokslą). Valstybei neteisėtai areštavus visas lėšas, atimama galimybė pasinaudoti šia teise, kadangi neturėdamas lėšų negaliu studijuoti mokslo įstaigose (mokslas mokamas), negaliu nusipirkti reikalingos literatūros ar programinės įrangos savarankiškoms studijoms. Neabejotina, kad ir tai pažeidžia žmogaus orumą. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas valstybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

EŽTK 7 protokolo 2 str. (teisė apskųsti antrosios instancijos teismui sprendimus baudžiamosiose bylose). Valstybei neteisėtai areštavus visas lėšas, atimama galimybė pasinaudoti šia teise, kadangi neturėdamasflėšų negaliu įsigyti reikalingų teisės aktų, negaliu nusamdyti teisės specialisto, negaliu paruošti, atspausdinti ir išsiųsti parengtų skundų. Tai liečia ne tik apeliacinio skundo rengimą ir pateikimą teismui, bet ir visą apeliacinio teismo procesą, kurio metu yra tikslinami apeliacinio skundo motyvai, teikiami papildomi prašymai, nušalinimai ir pan. Atitinkamai, tai taip pat pažeidžia asmens orumą ir atitinką kankinimo požymius, kadangi atimama teisė į gynybą, kas lemia asmens laikymą suimtu, nuteisimą ir pan. Kadangi tokie apribojimai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais, pagrįstai laikytina, kad tokie apribojimai yra sąmoningas va’stybės veiksmas, kurio tikslas yra pažeminti kalinį, pasityčioti iš jo, palaužti jį ir priversti sutikti

su visais teikiamais kaltinimais, kas ir yra kankinimas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į Suėmimo vykdymo įstatymą bei su juo susijusius teisės aktus. Kaip jau buvo minėta, suėmimo tikslai yra įtvirtinti BPK 122 str. (apie tai jau pasisakiau), o kardomųjų priemonių paskirtis yra įtvirtinta BPK 119 str. Kaip matome iš šių straipsnių – suėmimo paskirtis ir pagrindai yra vienodi: kad įtariamasis (kaltinamasis, teisiamasis) nepabėgtų, kad netrukdytų procesui ir kad nedarytų naujų nusikaltimų. Kaip jau buvo paminėta pateiktuose tarptautiniuose teisės aktuose, suėmimo vykdymas neturi didinti suimtojo kančių, tad bet kokie apribojimai turi atitikti suėmimo tikslus ir suėmimo institucijos saugumo reikalavimus. Kaip galima užtikrinti, kad įtariamasis (kaltinamasis, teisiamasis) nepabėgtų nuo baudžiamojo persekiojimo, netrukdytų procesui ir nedarytų naujų nusikaltimų? Visi šie tikslai yra pasiekiami taikant vieną vienintelį apribojamą – laisvės suvaržymas. Kas liečia suėmimo institucijos saugumo klausimų, tai šis klausimas yra susijęs su alkoholio vartojimu, drausmės pažeidimais (ir atitinkamo poveikio priemonėmis) ir pan. Jei pažvelgsite į Suėmimo vykdymo įstatymą bei jo pagrindu parengtas tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, tai pastebėsite, kad jose yra pilna apribojimų, kurie apskritai niekaip nėra susiję su suėmimo tikslais ir pagrindais, o tai savo ruožtu reiškia, kad Suėmimo vykdymo įstatymas yra perteklinis teisės aktas, kurio tikslas yra suvaržyti visas kitas žmogaus teises, kad žmogus pasijustų menkinamas, niekam nereikalingas, kad būtų palaužta jo valia ir sveikata, kad suimtasis nesipriešintų teikiamiems įtarimams (kaltinimams), kad pripažintų savo kaltę, net jei ir nėra kaltas. Akivaizdu, kad Suėmimo vykdymo įstatymas yra represinis valstybės instrumentas, kuriuo galima apriboti bet kokias žmogaus teises be teismo sprendimo, kurios apskritai niekaip nedera su suėmimo tikslais, o šio įstatymo pagrindu visada galima pasiteisinti – o juk apribojimai yra įtvirtinti įstatyme… Nepamirškime, kad EZTT ne kartą pasisakė, kad žmogaus teisių apribojimai yra galimi, kai jie yra įtvirtinti įstatymu ir kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje. Taigi, Suėmimo vykdymo įstatyme įtvirtinti suvaržymai yra įtvirtinti įstatyme, tačiau absoliučiai nėra būtini demokratinėje visuomenėje, kadangi prasilenkia su suėmimo tikslais. Tai reiškia, kad Suėmimo vykdymo įstatyme numatyti žmogaus teisių apribojimai iš esmės yra neteisėti, kadangi tuo atveju, jei šie klausimai bus iškelti EŽTT – EZTT vienareikšmiškai priims suimtajam palankų sprendimą. Įvertinus pasakyta, pagrįstai manytina, kad suėmimo vykdymo įstatymo tikslas yra didinti suimtųjų kančias ir išgyvenimus, kas vertintina kaip kankinimas. Na, o kad mano žodžiai būtų teisiškai pagrįsti, atlikime nedidelę Suėmimo vykdymo įstatymo analizę:

• 14 str. 2 d. nustato, kad suimtųjų susitikimo su gynėju tvarką nustato Tardymo izoliatorių

vidaus tvarkos taisyklės. Taisyklių 35 p. nustatyta: „Suimtajam po susitikimo su gynėju daroma krata. Suimtajam leidžiama turėti su bylos tyrimu susijusių dokumentų ir užrašų44. Taigi, ką matome? Pirmiausia – valstybė nepasitiki advokatais ir po jos susitikimo su ginamuoju, yra tikrinama ar gynėjas neperdavė ginamajam ko nors neteisėto. Tai jau savaime yra tiek gynėjo, tiek ir suimtojo žeminimas. Dar daugiau, atliekant kratas yra matoma kokią informaciją man pateikė gynėjas, kokius dokumentus ar užrašus aš turėjau, tad prokurorui nesudaro jokių problemų pasirūpinti, kad jis gautų mano bendravimo su gynėju detales (o kad tai jau buvo daroma – patvirtina mano gynėjui tikrintų laiškų kopijos). Atitinkamai, aš, žinodamas, kad visa mano perduodama informacija ir gaunama informacija bus tikrinama – negaliu su gynėju bendrauti apie bylai aktualius klausimus, kas iš esmė paneigia mano teisę į gynybą, paneigia gynėjo dalyvavimo procese esmę ir prasmę. Kitą vertus, krata yra procesinė prievartos priemonė, o visos procesinės prievartos priemonės privalo būti įteisintos įstatymu, o ne vidaus tvarkos taisyklėmis. Kaip matome iš Suėmimo vykdymo įstatymo – jokie apribojimai bendraujant su gynėju nėra nustatyti, tad jų negali būti ir žemesnės teisinės galios teisės akte. Vidaus tvarkos taisyklėse gali būti nustatyta susitikimo su gynėju tvarka – nuo kada iki kada gali vykti susitikimas (savaitės dienos; susitikimų laikas ir pan.). Šiuo atveju viskas yra priešingai – Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nustato žmogaus teisių suvaržymus, kas yra nonsensas. Pasaulyje taip nebūna. Dar daugiau, realiai kratos yra daromos ir prieš susitikimą su gynėju ir po

susitikimo su gynėju, nors kratos darymas prieš susitinkant su gynėju apskritai jokiose teisės aktuose nėra numatyta. Tai tik dar kartą patvirtina, kad žmogaus teisės tardymo izoliatoriuje apskritai negalioja. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 14 str. 2 d. taip pat numatyta, kad susitinkant su advokatu – galima turėti tik su bylos tyrimu susijusius dokumentus ir užrašus. Kaip žinia, įtariamasis (kaltinamasis, teisiamasis) turi ne tik procesines teises (BPK 21-22 str.), bet ir asmenines teises (BPK 44 str.). Taigi, kaip matome iš Suėmimo vykdymo įstatymo – įstatyme nėra jokių apribojimų dėl bendravimo temų tarp advokato ir jo ginamojo, o vidaus tvarkos taisyklėse tokie apribojimai jau atsiranda, nors žmogaus teisių apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu. O ką realiai reiškia tokie apribojimai? Tai reiškia, kad aš eidamas į susitikimą su gynėju, galiu turėti tik dokumentus ar užrašus, kurie yra susiję tik su baudžiamąja byla. Dabar aš rašau Jums skundą dėl patiriamų kankinimų – tačiau šių klausimų su gynėju aš aptarti negaliu, kadangi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės tai draudžia (atmintinai prisiminti aš negaliu). Aš negaliu su gynėju aptarti jokių klausimų susijusių su Civiliniu kodeksu, su Administracinių kodeksu ir pan. Aš negaliu per gynėja pasirūpinti savo be priežiūros liekančiu turtu, negaliu bendrauti apie šeimą, negaliu bendrauti jokiais klausimais… Tokie apribojimai iš esmės paneigia asmens teisę į gynybą. O jei gynėjas norės man perduoti teisinės literatūros – negalima, nes tai nėra su tyrimus susiję dokumentai ir užrašai… Šią temą būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau tikiuosi, jog Jūs supratote mano pretenzijų esmę – mano teisė į gynybą, teisė į teismą iš esmės yra paneigiama, o tai yra daroma sąmoningai, turint tikslą atimti iš žmogaus visas teises ir laisves, kad asmuo savo laisvių ir teisių pažeidimų negalėtų aptarti su gynėju, o visa tai ir yra kankinimo sąlygų sudarymas.

Ir nors Suėmimo vykdymo įstatymo 16 str. 3 d. nustato, kad draudžiama tikrinti susirašinėjimą su gynėjais – tokie veiksmai buvo atliekami ir yra tai patvirtinantys įrodymai. Dar daugiau, šio straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad suimtojo laiškai teismo nutartimi gali būti tikrinami ir pateikia konkrečius reikalavimus teismo nutarčiai. Pažymėtina, kad šis įstatymo straipsnis nenumato slapto laiškų tikrinimo. Realiai buvo tikrinamo mano laiškai nenustačius konkretaus termino, veiksmai buvo atliekami slapta (manęs nesupažindinant su teismo nutartimi), buvo tikrinami ir gaunami laiškai, nors joks teismas to daryti neleido. Kitą vertus, Suėmimo vykdymo įstatymo 16 str. pagrindu susirašinėjimas gali būti tikrinamas tik tuo atveju, jei tardymo izoliatoriaus vadovybė turi pagrindo įtarti, kad yra ar gali būti daromos neteisėtos veikos ir turint tikslą užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms – tardymo izoliatoriaus vadovybė kreipiasi į teismą, prašydama leisti tikrinti suimtojo laiškus. Kiek man yra žinoma, tardymo izoliatoriaus vadovybė niekada nesikreipė į teismą su tokiais prašymai, tačiau nežiūrint į tai – vykdė mano susirašinėjimo kontrolę. Primintina, kad tuo atveju, kai susirašinėjimo kontrolės būtinybė iškyla baudžiamojoje byloje, tai yra vadovaujamasi BPK 148 str. nuostatomis, o ne šiuo straipsniu. Tardymo izoliatoriaus vadovybė šiuos aspektus ignoravo ir atliko mano teisės į privatų gyvenimą suvaržymus, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo. Tai dar kartą patvirtina, kad suimto asmens teisės yra paneigiamos siekiant žmogų pažeminti ir palaužti. Kalbant bendrai apie Suėmimo vykdymo įstatymo 16 str. – šis įstatymas garantuoja asmeniui susirašinėti su bet kuriais asmenimis, tačiau realiai ši teisė yra atimta, kadangi valstybei areštavus visas mano lėšas – šiomis teisėmis naudotis neįmanoma. Savaime suprantama – tai niekaip nesuderinama su suėmimo tikslais. #

Suėmimo vykdymo įstatymo 17 str. garantuoja asmeniui teisę susitikti su žurnalistais – jei yra gautas prokuroro ar teismo leidimas. Šis straipsnis privalo būti formuluojamas priešingai – suimtajam draudžiama susitikti su žurnalistais. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai mano teisė bendrauti su žiniasklaida niekada nebuvo niekieno suvaržyta – aš neturiu jokio teisinio pagrindo kreiptis į prokurorą ar teismą, prašant leistis naudotis savo teisėmis. Šio įstatymo normos įtvirtina draudimą naudotis savo teisėmis, o ne realias suimtojo teises. Pažymėtina, kad aš niekada neprašiau ir neprašysiu leisti naudotis savo teisėmis, jei jos teismo sprendimu nebuvo suvaržytos. Šiuo atveju aš negaliu bendrauti su žurnalistais (susitikti), nors nėra teismo nutarties draudžiančios naudotis šia teise, o toks neformalus draudimas tęsiasi jau septynis metus (neribotas draudimo naudotis teisėmis terminas). Na, o kadangi tai niekaip nesusiję su suėmimo tikslais – manytina, jog tai yra dar vienas sąmoningas valstybės veiksmas, siekiant nepagrįstai suvaržyti suimtojo teises, siekiant uždrausti suimtajam skųstis žurnalistams dėl jo pažeidžiamų teisių, siekiant palaužti žmogų dvasiškai ir fiziškai, kas yra kankinimas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 19 str. garantuoja asmens teisę sudaryti civilinius sandorius, išskyrus tuos, kurie gali būti sudaromi tik dalyvaujant asmeniškai (ne per įgaliotą asmenį). Pažymėtina, kad tam, jog įgaliotas asmuo galėtų sudaryti sandorius mano vardu – yra būtinas atitinkamas įgaliojimas. Kadangi valstybė apribojo visas mano lėšas – aš negaliu gauti įgaliojimo (už jį reikia mokėti, o aš negaliu turėti pinigų), tad mano atveju – aš neturiu teisės sudaryti jokių sandorių, negaliu disponuoti savo turtu. Tokie apribojimai (teisių paneigimas) niekaip nėra suderinami su suėmimo tikslais, tad manytina, jog tai yra daroma sąmoningai, turint tikslą neteisėtai apriboti visas mano teises, palaužti mani, kad aš nesipriešinčiau teisėsaugos institucijoms ir pripažinčiau savo kaltę. Tai ir yra kankinimas. Suėmimo vykdymo įstatymo 20 str. garantuoja asmeniui teisę į santuoką CK nustatyta tvarka. Jau buvau pasisakęs aukščiau, kad man buvo išaiškinta, jog tardymo izoliatoriuje nėra sudaroma galimybė sudaryti bažnytinę santuoka, nors CK tai ir numato. Tokie apribojimai (teisių paneigimas) niekaip nėra suderinami su suėmimo tikslais, tad manytina, jog tai yra daroma sąmoningai, turint tikslą neteisėtai apriboti visas mano teises, palaužti mani, kad aš nesipriešinčiau teisėsaugos institucijoms ir pripažinčiau savo kaltę. Tai ir yra kankinimas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 21 str. garantuoja asmeniui teisę atlikti religines apeigas. Šiuo klausimu jau esu pasisakęs, tad iš naujo nesikartosiu. Akivaizdu, jog šios teisės iš manęs taip pat yra atimtos.

Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. garantuota asmens teisė į pasimatymus. Kaip ir buvo išaiškinta aukščiau – šios mano teisės taip pat atimtos.

Suėmimo vykdymo įstatymo 23 str. garantuota asmens teisė į telefono skambučius. Kaip ir buvo išaiškinta aukščiau – šios mano teisės taip pat atimtos.

Suėmimo vykdymo įstatymo 25 str. garantuota asmens teisė gauti pinigines perlaidas. Kaip ir buvo išaiškinta aukščiau – šios mano teisės taip pat atimtos.

Suėmimo vykdymo įstatymo 26 str. garantuota asmens teisė įsigyti literatūros ir rašymo reikmenų. Kaip ir buvo išaiškinta aukščiau – šios mano teisės taip pat atimtos.

Suėmimo vykdymo įstatymo 27 str. garantuota asmens teisė naudotis televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais. Kaip matome iš šio įstatymo straipsnio, jis nenustato jokio draudimo naudotis įvardytais daiktais. Nežiūrint į tai, kad teisės gali būti apribotos tik įstatymu, Lukiškių TI-K administracija, vadovaudamasi šio straipsnio 2 d. (Naudojimosi tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse), nutarė, kad gali sau leisti atimti iš suimtųjų kompiuterius (tai pažeidžiant asmens teisę į nuosavybę). Taigi, gaunasi, kad paprastai tardymo izoliatorius valdo mano kompiuterį 19 valandų, o aš tik 3 val. (šiuo metu aš galiu naudotis 8 val., tačiau tik laikinai). Kyla klausimas – o kodėl valstybė atima mano nuosavybę 19 val. per parą? Kaip tokie suvaržymai yra suderinami su suėmimo tikslais? Niekaip. Draudžiama naudotis internetu ir kitais ryšio moduliais… Kaip tai suderinama su suėmimo tikslais? Niekaip. Dar daugiau – įstatymas nustato, kad naudojimosi šiais daiktais tvarka yra nustatoma vidaus tvarkos taisyklėse, tačiau vidaus tvarkos taisyklėse jokių apribojimų nėra… Apribojimai yra patvirtinti Kalėjimų departamento prie TM 2012-03-30 įsakymu Nr. V-123 „Dėl nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašo ir leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijų patvirtinimo“ bei šio įsakymo pakeitimais. Taigi, apribojimai yra taikomi ne įstatymo nustatyta tvarka (apribojimai yra ne Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, o atskirame įsakyme), apribojimai numatyti ne

įstatyme, o poįstatyminiuose teisės aktuose, kas taip pat neteisėta. Atkreiptinas dėmesys, kad „apribojimai44 ir „naudojimo tvarka44 nėra tapatūs terminai. Ir jei įstatymas nenumato naudojimosi kompiuteriais apribojimų, o leidžia vidaus tvarkos taisyklėse nustatyti naudojimosi tvarką, tai reiškia, kad vidaus tvarkos taisyklėse gali būti nustatyta naudojimosi tvarka (pvz., negalima naudoti kompiuterių nakties/miego metu; galima naudoti tik techniškai tvarkingą kompiuterinę įrangą; galima naudoti tik licencijuotą programinę įrangą ir pan.). Šiuo atveju, kai tardymo izoliatoriaus administracija iš esmės atima suimtųjų nuosavybę, kai nutaria neleisti naudotis internetu ir kitomis ryšio paslaugomis – yra įstatymuose neįtvirtinti asmens teisių ir laisvių suvaržymai (paneigimas), o kaip žinia, pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės gali būti suvaržomos tik įstatymu ir paprastai privalo būti teisminė tokių sprendimų priežiūra. Kadangi taikomi apribojimai niekaip nedera su suėmimo tikslais ir nėra būtini demokratinėje visuomenėje, pagrįstai manytina, kad tokie suvaržymai yra sąmoningas valstybės veiksmas, turint tikslą neteisėtai apriboti visas mano teises, palaužti mani, kad aš nesipriešinčiau teisėsaugos institucijoms ir pripažinčiau savo kaltę. Tai ir yra kankinimas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į Teisėsaugos pareigūnų elgesio kodeksą (JTO), kurio 5 str. nustatyta: „Nė vienas teisėsaugos pareigūnas negali skatinti ar toleruoti kankinimo ar kitokio žiauraus, nežmoniško, žeminančio elgesio ir baudimo, ar pats taip elgtis, taip pat negali remtis aukštesnių asmenų jsakymais ar ypatingomis aplinkybėmis, kaip antai karo padėtis ar karo grėsmė, grėsmė nacionaliniam saugumui, vidinis politinis nestabilumas ar kiti nenumatyti atvejai, pateisindamas kankinimą ar kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą44. Kadangi iš pateiktų faktų matyti visiškai priešingas vaizdas – visi Lietuvos pareigūnai, visomis jėgomis siekia sudaryti nepakeliamas kalinimo sąlygas, tai šio kodekso normos taip pat yra pažeistos, ką prašyčiau įvertinti.

Konstitucinis Teismas 2002-09-19 nutarimu yra nustatęs: „Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo44. Kaip matome iš aukščiau pateiktų faktų – mano teisės (pagrindinės teisės ir laisvės, konstitucinės teisės, prigimtinės teisės) yra ne suvaržytos, o totaliai paneigtos,kas neabejotinai prieštarauja minimam Konstitucinio Teismo nutarimui ir visiems aukščiau įvardytiems teisės aktams (teisės šaltiniams). Kadangi visi aukščiau įvardyti pažeidimai yra atliekami Valstybės institucijų (ir jų pareigūnų), pažeidžiant minėtus teisės aktus (teisės šaltinius), tai atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimus, kuriuose nustatyta: Didele žala paprastai pripažįstamas valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu padarytas žmogaus konstitucinių teisių ar laisvių suvaržymas, valstybės institucijos autoriteto menkinimas, jos ar kitos organizacijos normalaus darbo trikdymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-622/2004, 2K-512/2004). Atitinkamai, pagrįstai manytina, kad visi aukščiau pateikti pažeidimai (o taip pat ir kiti pažeidimai apie kuriuos galėsiu informuoti susitikimo metu) darė ir daro didelę žalą man, o taip pat ir valstybei. Tikiuosi, kad Jūs tinkamai ir nešališkai įvertinsite mano pateiktus faktus bei argumentus.

#

Vadovaudamasis aukščiau pateiktais faktais ir argumentais, teisės aktais ir teisės šaltiniais, prašau:

Išnagrinėti ir įvertinti aukščiau pateiktus faktus ir argumentus, nustatyti ar nurodyti pažeidimai pažeidžia mano pagrindines teises ir laisves įtvirtintas EŽTK, Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose (teisės šaltiniuose – tame tarpe ir Konvencijoje prieš

kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą), o nustačius pažeidimus – prašau nedelsiant imtis priemonių tokių neteisėtų veikų nutraukimui, ištaisyti padarytus pažeidimus ir atstatyti mano pažeistas teises.

Tikiuosi greito ir nešališko sprendimo.

Pagarbiai Saulius Vitkus

i

/

 

Facebook komentarai
Back To Top