skip to Main Content

In memoriam

 

Pabuskit, bitutės – šeimininkas išeina…

 

   

 Saugumiečiai Jį vadino “sidabrine barzda.” Mums Jis buvo Alfukas.      

     Išėjo, jokių priekaištų niekam nepateikęs – gal tik kalbininkam, leidžiantiem darkyt ir šiukšlint Jo taip puoselėjamą ir ginamą gimtąją kalbą. Išėjo būdamas vienas. “Ne visada gerai būt vienam, Irena,” – kartą yra pasakęs, mumiem abiem daug apie ką besišnekučiuojant. Neleista mum pasirinkt nei dienos, nei valandos, nei vietos, nei aplinkybių. Net turtuoliai už visa tai iš anksto užsimokėt negali… 

      Kruopštumo, užsispyrimo, kantrumo Alfonsas turėjo  kaupinai. Nuo mažumės pripratęs prie sunkaus darbo – tremtyje vaikas, vos pasiekdamas varstoto viršų, obliavo lentas : Mamai svetimam, šaltam krašte reikėjo pramist su trim mažais vaikiukais – Tėvulis kažin kur, o gal jau ir niekur…Užaugęs Sibire, mokslą ėjęs maskoliškai, paskiau dar ir studijavęs Maskolijoj, grįžęs gimtinėn ne tik negreblavo svetimu gomuriu, bet nepriekaištingai kalbėjo ir rašė Tėvų kalba. Puikiausiai suprasdamas, kad ir gyvendamas namie, Jis vistiek bus sovietinės buveinės tremtinys, Alfonsas nekiūtino paklusniai svetimųjų Jam rupiai nužvyruotom keliūtėm, bet gyveno vis dar ir pats pabarstydamas aštrių stiklo šukių ant tautą persekiojančių svetimų ir savų šaltakuprių takų, nepakantumo skeveldrų šiūpteldamas rieškučiom dar ir tų šiaudadūšių užančiuosna. Neniūksojo tylutėliai, knebinėdamasis tik akylų priežiurnų leistinuose užsiėmimuose ir darbukuose, bet kartu su bendraminčiais virpino, krebždino tų kietakakčių paširdžius ir paslėpsnius jų draudžiamom veiklom – tai po svetimųjų sutryptą Prūsiją braidžioja, kai tą dieną žmonėm liepta būt namie ir “balsuot”  už jau kadai kadžių jų pačių išrinktus ir paskirtus valdininkus, tai su tokiais pačiais nerimstančiais latviais susideda, tai Vytautines Trakuose švenčia. Daugelyje ruoštų ekspedicijų Alfonsas rankiojo per prakiurusį ir laikmečio vis nevėkšliškai ardomą sietą bebaigiančius negrįžtamai išbyrėt tautos išminties, dainų, pasakų, poringių perlus, siaurapročių parsidavėlių uoliai juos tebarstant kiaulėms.

       Ano Sausio tryliktąjį, kruvinąjį penktadinį Alfonsas stovėjo prie grobuonių atsukto tanko straublio žiočių…Stovėjo prie istorijos slenksčio – arba tautos išnykimo, arba jos naujos gimties…Puikiai žinodamas, kad renkasi vėl tą patį Sibirą, tik šiuokart jo įšalusi, kaulėta nugara būtų daug aštresnė…Sako, kartą žvėries apdraskytas, jo nasrų nebebijo, tik dar labjau pabaisos nekenčia. 

      Kas myli bites, tas negali būt negeras žmogus, nes nedorėlio, keikūno, nesąžiningo, melagio tie Dievo vabalėliai nė artyn neprisileidžią. Kai mūsų sode Pupojuose Alfonsas buvo įsileidęs avilin spiečių, mačiau, kaip Jis gražiai su bitukėm būva ir kaip pagarbiai šneka apie sutartinėse apdainuotą bitinėlį – bičių Motinėlę. Visą gyvenimėlį,  jau būdamas net ir mokslų daktaras, pragyvenęs aspirantų bendrabutyje, ir tenai, pačiam miesto vidury, ant palangės buvo apgyvendinęs mažutę bičių šeimynėlę, tad  praeiviam buvo gražu, smalsu ir keista žiūrėt pro mūrinio namo langą siuvančias laukan ir atgal tikrų tikriausias, rainas ratuotas bitutes…Deja, nebebuvo kam pranešt, pastuksenant avilin : “Kelkitės, darbininkėlės – jūsų gaspadorius išėjo,” – darbštuolės bitutės korių čia jau nebesiuvo nebeaudė, nei medaus, nei bičių duonelės koriuosna nebekrovė…

       Reikėjo dar luktert, Alfuk : sesutės Tau rengėsi kitąmet gražias sukaktuves ištaisyt. Dar būtume kartu pasidainavę  sovietų griaunamuose sodžiuose Tavo surinktų dainų, ir kitų kitokių. Bet – tokia Dangaus valia. Mūsų žemelė bus Tau neslegianti ir nešalta : čia juk ne sibirai, ne sniegynai – čia Tavo gimtinė Motutė Žemyna Žemynėlė, lengvoji  smiltynėlė. Pasiilsėk. Ramu Tau tebūna. Ir mūsų palūkuriuok…Už debesėlių, už Dausynėlių…     

 

 

 

      Liepos mėnesį, prieš pat savo gimtadienį, bebaigdamas raikyt savo aštuoniasdešimtąją riekę, mirė kraštotyrininkas, biochemijos mokslininkas Alfonsas Juška, gimęs tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintaisiais metais. 

      Alfonsas Juška gimė Marijampolės rajone, Kirmėlynės kaime Antano Juškos ir Zuzanos Kvietelaitytės šeimoje. Keturiasdešimt aštuntaisiais su tėvais ištremtas Sibiran. Mokinosi Krasnojarsko krašte, Ust-Abakane. Grįžęs iš tremties dirbo Marijampolėj staliumi. Vėliau studijavo Maskvos Energetikos institute. Dirbo Zoologijos institute, stažavosi Maskvos Neurofiziologijos institute. Aštuoniasdešimt ketvirtaisiais gavo Kijevo Mokslų Akademijos filosofijos daktaro laipsnį. Nuo septyniasdešimt šeštųjų dirbo Biochemijos instituto vyresniuoju inžinierium, vėliau jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, Patentinės analizės ir informacijos sektoriaus vadovu, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu ir buvo tarptautinių projektų vykdytoju. Nuo du tūkstančiai pirmųjų buvo VGTU Fundamentinių mokslų docentas. Vertė knygas iš anglų kalbos, pats rašė straipsnius angliškai. A. Juška buvo Kraštotyros draugijos narys, dalyvavo Baltikumo veikloje, etnokultūrinėse ekspedicijose. Saugumo buvo nuolat tardomas. Vėliau tapo Sąjūdžio nariu,  buvo Aukščiausiosios Tarybos Sąjūdžio centro frakcijos referentas. 

      Velionis bus palaidotas Viršuliškių kapinėse, šalia Mamos. Amžinosios Šviesos ir Dieviškos Ramybės jiems.

       Requiem aeternam dona eis, Domine, et lux perpetua luceat eis. Requiescant in pace. Amen.       

                       

                                                   Irena Bražėnaitė

                                                    

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top