skip to Main Content

LIETUVOS  PILIEČIŲ  TARYBOS  PIRMININKĖ,

VšĮ „PAGALBA  IR  VILTIS“ direktorė,

PROTESTO  IR  BADO  AKCIJOS  Daukanto aikštėje, Vilniuje, organizatorė

Scholestika Katavičienė                                                                                                                           2018-01-02

 

LAISVO  LAIKRAŠČIO  redaktoriui Aurymui Dryžiui

(prašau paviešinti šį mano tekstą artimiausiu laiku)

 

Į Jūsų straipsnį „Kas Jūs – drg. Scholestika Katavičiene?“

Kadangi niekada nesureikšminau savęs, kaip asmenybės, pagaliau nesureikšminu ir savo gyvenimo iki tokio lygmens, kad realiai ar liguistai sureaguoti šiuo konkrečiu atveju į „psichoterapeuto“  Laisvą Laikraštį Klaipėdoje atstovaujantį Zenoną Volkovą ir jo nustatytas diagnozes dėl mano psichikos stovio jo pateiktame 2017m. rugsėjo 16-23/Nr.36. mano aukščiau įvardintame straipsnyje, jo pateiktą primityvią dezinformaciją dėl visų kitų faktų, paviešintų straipsnyje, tai neradau reikalo niekaip reaguoti į Z. Volkovo nuomonę, kuri susiliejo su akivaizdžiu įniršiu prieš mane dėl man absoliučiai nesuprantamų aplinkybių, o  man ji  yra vienodai nereikšminga visais jo paviešintais atvejais.  Svarbu, kad jam pačiam nuo to pagerėjo jo ir taip šviesiame gyvenime. O gal tokią Z. Volkovo  diagnozę man reikėjo pripažinti kaip komplimentą, ką pataria man žmonės?

            Tai į straipsnio klausimą aš visų pirma turiu atsakyti ir paklausti  klausimu: kas gi orientavo mane po tiek laiko atsiliepti ir paprašyti laikraščio redakciją paviešinti mano šį tekstą. Su pilna atsakomybe atsakau, kad Lietuvos gyventojų iš įvairių miestų, žmonių iš pasaulio valstybių telefoniniai skambučiai, raštiški pasiteiravimai dėl įvykusių įvykių Daukanto aikštėje nežinios ir dėl paviešintame straipsnyje faktų bei jiems nesuprantamo mano nepasipriešinimo „psichoterapeuto“ Z. Volkovo nustatytai diagnozei, nes pagal Z. Volkovo straipsnyje nevardiniai įvardintus mano oponentus galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje yra daugiau mane pažįstančių žmonių, negu Z. Volkovui atrodo. Bet ir šį kartą aš ne apie tai, nes mane Laisvas Laikraštis bet kokiu atveju tikrai nepakeitė ir nepakeis, o laikraščio prestižui tokio nesąmoningo turinio straipsniai tikrai kenkia. Bet tai yra laikraščio redaktoriaus ir jo atstovų reikalas.

             Labai trumpai ir suprantamai noriu  ir pagaliau privalau paaiškinti  žmonėms, kas gi atsitiko Daukanto aikštėje, Vilniuje, nuo 2017 metų rugpjūčio 21d. iki rugsėjo 25d. įvykusios protesto ir bado akcijos metu ir po to. Kas vyksta toliau su mūsų tikslo – visuomenė reikalauja teismams vykdyti teisingumą – siekimu.

              Kas dar nežino, tai tuos informuosiu pakartotinai, kad ši idėja dėl teisėsaugos bei teisėtvarkos pažabojimo teisiniu požiūriu Lietuvoje  man kilo ir nedavė ramybės ne 2017 metais, o jau 2015 metais, kuomet iniciavau masinį mitingą Lietuvos lygmenyje prie Kauno apylinkės teismo tikslu – visuomenė reikalauja teismams vykdyti teisingumą. Dėl tos priežasties, kad situacija Lietuvoje tuo atžvilgiu su metais nė kiek negerėjo, o priešingai, turima ir naujai gaunama bylų procesinė medžiaga dažnai rodė įsišaknijusią korumpuotą teisinę sistemą Lietuvoje,  tai faktai  ir aplinkybės teisiniu požiūriu ir orientavo mane, kaip juridinį asmenį, pagal mano kuklius įgaliojimus bei galimybes imtis kokių nors priemonių savivalei ir beteisiškumui teismuose ir teisėtvarkos struktūrose stabdyti ir keisti, pagaliau orientuoti ir pasipriešinti esamai situacijai Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems Lietuviams, teisiniu bei civilizuotu būdu ją spręsti aukštame lygmenyje, kas mano yra įvardinta ir paviešinta 2017 metų birelio 23- liepos 7d. Karšto komentaro laikraščio straipsnyje „Kreipimasis į Lietuvos Piliečius“. Juk vieną kartą žmonės turi suprasti ir suvokti tokią tiesą, kad jeigu nebus teisiškai sustyguota teisinė struktūra Lietuvoje, tai nei vienos kitos struktūros pokyčiai nebus įgyvendinti Lietuvoje tiesiog dėl tos priežasties, kad dažni teismai yra per daug ir akivaizdžiai korumpuoti, kas reiškia, kad mums nepadės nei tiksliniai susirinkimai, nei mintingai, nei referendumai, nes niekas nebus pateisinta, kas nebus priimtina ir reikalinga valdžios struktūroms, kas pagaliau  ir vyksta  iki šiol Lietuvoje. Šioje vietoje reiškiu gilią užuojautą mums visiems, netekus mūsų vieno iš  Lietuvos garbingų žmonių ir kovotojo už Lietuvą, už jos interesus, Pranciškaus Šliužo. Daug kam kelia įtarimų jo mirtis, tačiau tegul jis ilsisi ramybėje. Šioje vietoje teisėjas – Dievas. O Lietuva – tai mes visi likę.

                Dėl tos priežasties, kad Lietuvos prezidentė formuoja teisinę valdžią Lietuvoje, kad ji skiria Lietuvos generalinį prokurorą, padariau išvadą, kad numatyta protesto ir bado akcija turi įvykti būtent tik prie Lietuvos Prezidentūros. Dėl tos priežasties, kad akciją inicijavau Vilniuje, leidimą akcijai gauti privalėjau iš Vilniaus miesto savivaldybės. Prašymą akcijai gauti pagal mitingų, susirinkimų ir akcijų Įstatymą turėjo pasirašyti būtinai mažiausiai du žmonės. Tuo laiku man po ranka pasitaikė Donatas Šulcas, kuris pasisiūlė būti antruoju asmeniu tame juridiniame veiksme. Tokiu būdu mes, kaip du fiziniai asmenys, gavome leidimą vykdyti neterminuotą protesto ir bado akciją Daukanto aikštėje, Vilniuje, nuo 2017 metų rugpjūčio 21d., kol bus pasiekti mūsų reikalaujami rezultatai. Ką reiškia sąvoka neterminuotas, žinome ir be teisinio išsilavinimo – tai reiškia, kad įvardinta akcija vyksta ir vyks tol, kol ji bus nutraukta mūsų noru ir pageidavimu, jeigu mes nepažeisime įstatymo nustatytos tvarkos vykdomos akcijos metu.

               Kad akcijos organizatorius ir dalyvius buvo bandoma suskaldyti, man nebuvo nieko naujo ir nenumatyto ir tam reikėjo būti pasiruošusiems. Tai vyko nuo pat pirmųjų akcijos dienų. Bet kuomet  akciją bandė skaldyti mūsų oponentai, yra viena, o kuomet ją bando skaldyti mūsų aplinkos žmonės –  visai kas kita. Sakoma, blogas paukštis, kuris teršia savo lizdą. Tai aš taikau tik sau pačiai. Bet gyvenimas mane dažnai orientuoja ir įrodo, kas įvyko ir šį sykį, kad tas lizdas Daukanto aikštėje nebuvo nei mano, nei mano aplinkos žmonių lizdas. Pasirodė, kad tai buvo lizdas, kuriuo nuo pat pirmų dienų pradėjo spekuliuoti tas pats antras iniciatorius, primetęs į fizinių asmenų vykdomą akciją savo juridinius įgaliojimus, kurie niekada neturėjo, neturi ir neturės jokių teisių į šią vykdomą akciją juridiniu požiūriu. Nepasikuklino šioje vietoje ir mano taip „nuskriaustas“ signataras, paminėtas Z. Volkovo jo paviešintame straipsnyje. Kadangi mano, kaip suformuoto akcijos metu komiteto pirmininkės vardu pareiškimo Seimui dėl atsiribojimo nuo Lietuvos Žmogaus teisių Stebėtojų Sąjungos pirmininko Donato Šulco ir signataro Zigmo Vaišvilos bet kokių pasisakymų ar kitokių procesinių veiksmų akcijos vardu be protesto ir bado akcijos komiteto žinios ir sutikimo, kopija buvo paviešinta straipsnio tekste, tai aš jos daugiau nekomentuosiu. Šioje vietoje galima pasakyti tik tai, kad šis mano pateiktas pareiškimas Seimui jau rugpjūčio 7d. iš dalies pagrindžia mano aukščiau išdėstyta dėl bandymo skaldyti akciją, ja tiesiog spekuliuoti sprendžiant savo asmenines problemas, kas paviešinta Laisvajame Laikraštyje 2017 metais rugsėjo 16-23 Nr.36. Tie žmonės, kurie mane per mano gyvenimą pažįsta geriau, negu Z. Volkovas, D. Šulcas ir kiti prie to prisidėję, tai visus Laisvame Laikraštyje paviešintus straipsnius skaitė ir vertino ne tik pažodžiui, tačiau ir tarp eilučių. 

               Įvertinus visa mano aukščiau išdėstyta, visa mano išgyventa ir patirta per tą mėnesį akcijoje, kurią aš, būdama 71 metų amžiaus, išgyvenau ne tik dienas praleisdama Daukanto aikštėje ir miegodama palapinėje, tačiau patyrusi kasdien įvairias provokacijas, konfliktus ir net fizinius susirėmimus tarp atskirų asmenų, pati rugsėjo 22d. patyriau fizinį smurtą nuo mano nuomone Donato Šulco aplinkos žmogaus, dėl ko tris paskutines naktis, t.y. rugsėjo 22, 23 ir 24 dieną nakvojau pas šalia gyvenančias vienuoles, nes jau buvo nesaugu nakvoti palapinėse po akivaizdžiai vykdomo susidorojimo su manimi, dėl ko tuo pagrindu Vilniuje vykdomas ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamąją teisę asmeniui, panaudojusiam prieš mane fizinį smurtą. Dėl įvykių Daukanto aikštėje vyksta ir daugiau teisminių procesų. Tai toks palikimas man iš Daukanto aikštės po šiai dienai.

               Bet  ne tik tokie negatyvūs faktai rodo, kad Akcija tęsiasi. Ji realiai tęsiasi. Ir tai, kas įvyko nuo 2017m. rugpjūčio 21d. iki rugsėjo 25 d. negali būti įvardinama kaip mūsų pralaimėjimu ar įvykusia tragedija. Priešingai. Net ne mes patys ir savo noru išsiskirstėme iš aikštės  su visa mūsų atributika. Tai padarė Vilniaus policijos pareigūnai iš rugsėjo 24d. į 25 d. naktį. Dar kartą pasikartosiu, kad turėdama aukštąjį teisinį išsilavinimą ir galimai geriau susipažinusi su teisiniais kanonais, kaip akcijos iniciatorė nepadariau jokių teisinių pažeidimų, dėl kurių man valdžios struktūros galėtų pareikšti pretenzijas dėl akcijos įstatymų nesilaikymo. O kad vieni Lietuvos ir užsienio piliečiai, su kuriais tiek asmeniškai, tiek kitokiais būdais teko bendrauti, man gyvai statė paminklus dėl to, kas įvyko, nes visi išmintingi žmonės šioje vietoje suprato vieną teisingą dalyką, kad daugiau niekada ir niekas negaus tokio leidimo vykdyti neterminuotą akciją Daukanto aikštėje, o kiti valėsi į mane savo nešvarias kojas, kas atsispindi ir konkrečiuose Laisvo Laikraščio straipsniuose, tai tie faktai mane niekaip nepaveikė, nes šioje vietoje suveikia turimas  brandus amžius, kuris turi ne tik trūkumų, bet ir daug privalumų pagal įgytą gyvenimo patirtį. 

                 Niekas nepaneigs, kad vykdomos protesto ir bado akcijos faktas Daukanto aikštėje yra pirmas Lietuvoje, o pagal man teikiamą informaciją iš ES valstybių, tai nei vienoje iš jų niekuomet nebuvo vykdoma akcija prieš teismus prie valstybės prezidentūros. Ir jau vien tai yra mūsų laimėjimas ir dalis siekiamo rezultato. Antra vertus, ką rodo faktai ir įvykę įvykiai, mes tiesiog per tą laiką gerai pažinome vieni kitus ir susiskaldę bei išsiskirstę padarėme rimtą pasirinkimą, su kuo ir kokiu keliu mums toliau siekti tokį mums visiems  svarbų tikslą. O suprantant ir suvokiant prieš kokias jėgas mes priešinamės, suprantant, kad mes pasiryžę griauti įsišaknijusią korumpuotą teisinę sistemą, tai išmintingi bei protingi žmonės ir be teisinio išsilavinimo supranta, kad toks tikslas turi būti siekiamas tik civilizuotai, išmintingai ir protingai, nepainiojant į tai politikos, Rusijos kviečiamų žurnalistų ir televizijos, kas buvo daroma konkrečių asmenų rugsėjo 22dieną Daukanto aikštėje ir kas pagreitino mūsų stovyklos išdraskymą. Antra vertus, Donatas Šulcas, neturėdamas išsilavinimo, bet naudodamasis savo įspūdingais įgaliojimais, gali bet kokią nesankcionuotą akciją vykdyti ir be miesto ar rajono savivaldybės leidimo. Jo veiksmai ir elgesys šioje vietoje man labiausiai nesuprantamas.

                 Aš, kaip juridinis asmuo, pateisinu visas iniciatyvas, kurias vykdo ar vykdys fiziniai ar juridiniai asmenys. Tačiau viskas turi būti daroma proto ribose, o ne apimtiems jausmų. Šioje vietoje gal ir galima būtų prašyti patarimo  Laisvo Laikraščio atstovo  „psichoterapeuto“ Zenono Volkovo, kuris galimai „psichoterapeutas“ yra didesnis ir už „žurnalistą“ ? Ar Prigimtinės Teisės Tarptautinio Tribunolo narės Linos Helstein patarimais, kurios paslaugomis naudojasi net Seimo signatarai? 

 

                         Pagarbiai                                                                                                               S. Katavičienė

             

 

 

Facebook komentarai
Back To Top