skip to Main Content

 

 

 

Represofilija Lietuvoje

Praėjo gan nemažas laiko tarpas po tų garsiujų kratų kovo mėnesį. Bet kai buvo iškratyti visi „socialistiniai“ „aktyvistai“, išvadų jie nepadarė, ir vargu kada ar padarys. Bene žymiausias iš jų yra SLF narys Giedrius Grabauskas, kuris visiems, kas tik netingi jo klausytis aiškina kaip gerai buvo šios neaišku ar teisėtos kratos.

Tai, kad kai kuriems nuo kratų nukentėjusiems tautiškiems piliečiams stipriai sutriko sveikata ir nukentėjo lankomų mokslų kokybė, yra nė motais. Reikia politinėmis represijomis prasiskinti kelią į Seimą!

Būtent tokia yra naują vadovybę turinčio SLF taktika prieš artėjančius rinkimus. 

Būtinai jiems turi būti taikomos politinės „represijos“, nes tada, pagal jų siaurą mąstymą, liaudis „atsibus“.

Bet ar tikrai? Šitie „antifašistais“ prisistatantys personažai skirti tik liaudžiai juokinti, panašiai kaip konservatoriai ir jiems prijaučiantys. Daug labiau nei tokia Arūno Valinsko Vyresniojo suburta „Tautos Prisikėlimo“ partija.

Na pasižiūrėkime į tai, ką nuveikė šie socializmo šviesuoliai. Nieko įdomaus ar vertingo. Tik visokie mitingai, akcijos, parėkavimai į ministerijų pastatų fasadus ir kita nenaudinga veikla. Kada gi tie antifašistai, taip aktyviai skelbiantys socializmo tiesas yra padėję vargingiau gyvenantiems tautiečiams? Na, atsakymas yra vienas. Niekada. Nes tai neaktualu. Reikia gi jiems nuversti neaišku kokią tai fašistinę valdžią (šį kriterijų Europoje šiuo metu atitinka nebent Vengrija su V. Orbanu priešaky.)

 

O tuo tarpu, keleto SLF veikėjų „ultranaciais“ ir „litvofašiais“ praminti jaunuoliai (tarp kurių yra ir šios poringės autorius), kurie beje nepriklauso jokiai politinei organizacijai, negailėdami savo jėgų ir laiko tariasi su Pakaunės miškų savininkais ir apsiginklavę kirviais ir pjūklais valo miškus nuo audros išverstų medžių, ir juos jau malkų pavidalu atveža kaime gyvenančiom daugiavaikėm šeimom, tokiu poelgiu bent jau šiek tiek palengvindami jų buitį.

 

Nesu girdėjęs jog SLF užsiimtų panašia veikla ir remtų vargingiau gyvenančius tautiečius. Na, liaudies išmintis byloja, jog sotus alkano neužjaučia.

 

Taigi, prisidengdami socializmų mūsų mielieji, kaip aš mėgstu juos vadinti, antiprotistai, tik imituoja tai, jog jie atstovauja liaudies interesams. Jiems, kaip ir visiems „politikams“ ir „visuomenininkams“ terūpi jų paties kišenė, ir noras būti represuotiems.

 

Tai puikiai parodo jų socialiniuose tinkluose pasidalintos nuorodos ir netgi tas šleikštulį keliantis „Laisvo laikraščio“ „priedas“ po kurio pasirodymo, leidinio prenumeratorių skaičius aiškiai kris.

 

Pastoviai brukama „priede“ pasireiškiančių veikėjų meilė Sovietų Rusijai yra aiškus represofilijos požymis. Kažkoks liguistas polinkis būti persekiojamiems visokiausių tarnybų ir nuolatos laukti uniformuotų svečių su kratos orderiu savo namuose. Represofilai galvoja, jog rašydami savo blevyzgas, laimės liaudies palankumą ir jiems pavyks patekti į Seimą ar vyriausybę.

 

Taip nebus. Liaudies išmintis byloja, jog reikia pradėti nuo savęs. Bet Represofilai nuo savęs nepradėjo ir nepradės, jiem nerūpi jų kaimynų bėdos, jiems svarbu paskleisti prosovietinę propagandą, sumenkinti Lietuvos didžiavyrių darbus (nueinant ligi Vytauto Didžiojo tapatinimo su Adolfu Hitleriu), ir visaip kitaip menkinti Lietuvos visuomenininkus. Visur, visokiausio plauko aktyvistų yra akcentuojami du dalykai. Rusija (Tarybų Sąjunga) ir JAV. Bet niekas neakcentuoja, kaip Lietuva galėtų tobulėti pati, be jokių išorinių veiksnių. Kaip būtų galima vystyti lietuvišką pramonę, žemės ūkį, remti ne tik stambiuosius, bet ir smulkiuosius verslininkus, kaip galima būtų paskatinti gimstamumą, grąžinti žmones iš modernios vergovės Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ar Norvegijoje, neminint kitų užsienio valstybių.

 

Represofilams tai neaktualu. Jiems reikia kovoti prieš fašizmą (neaišku kokį tik, nes Lietuvoje nėra tokios politinės pakraipos), remti „Novorosiją“, neigti Sovietų valdžios vykdytus nusikaltimus prieš seną ir garbingą Lietuvių (ir ne tik) tautą, sakyti, jog tremtinius vežė pakvėpuoti „grynu oru“, kaip neseniai išsireiškė žemaičiu save drįstantis vadinti Vaidas Lekstutis ir užsiimti panašia nenaudinga veikla, vietoje to, jog įsilieti į vietinę bendruomenę, ir savo politinę karjerą pradėti būtent ten, padedant pirmiausia vietos žmonėms. Ir nesvarbu kuo. Ar teisine pagalba sprendžiant palikimo klausimą giminių apgautam kaimynui, ar priekaba beržinių „kaladžių“ šešis vaikus auginančiai darbščiai Lietuvių šeimai.

 

Bet deja. Ta diena, kai šitie represofilai imsis padėti savo tautiečiams, bus tada, kai kiaulėm užaugs sparnai ir jos išskris iš daniškų kiaulinykų.

Visiems Juraičiams, Grabauskams, Barašiūnaitėms ir kitiems terūpi nuolatos būti VSD taikiklyje. Giedrius Grabauskas jau dabar su malonumu laukia, kada spec. tarnybos apšaudys jo namus iš kokių nors G-36 ar FN SCAR automatų.

 

Vien ko verti šio veikėjo pasisakymai, ir akivaizdus komunistinio režimo garbinimas. Kad ir paimkime jo aprašytą lapkričio 14-osios mitingą. Savo straipsniuko pabaigoje, jis aiškiai išdėsto antivalstybinę politiką, šlovindamas Sovietų Sąjungą ir vadindamas Lietuvos Nepriklausomybę „okupacija“. Verta paminėti, jog pats Grabauskas buvo vienas iš parlamento gynėjų.

Tai kas gi nutiko, jog vienas iš aršesnių komunizmo priešininkų, staiga tapo vienu iš tarpukariu gyvavusios Lietuvos Komunistų Partijos idėjų tęsėjų, kartu su kitais veikėjais kaip Kristoferis Voiška ar Žilvinas Razminas? Vien nuėjus į Razmino judėjimo „Kova“ puslapį, pavadintą revoliucija.org, iš kart tave pasitinka rūstus Josifo Stalino žvilgsnis. Taigi iškart kyla klausimas, kokią pusę jie palaiko. Tikrai ne Lietuvišką Lietuvą. Pankos šunyčiai, kurie dieną naktį nepaleidžia iš rankų Ukrainos vėliavos, tie labiau myli Lietuvą. Tikrą, nuo jokių „sojūzų“ nepriklausomą, tautišką Lietuvą. Taip atrodo, bet deja „Pankiniai“ pastoviai varo „konservatnikų“ blevyzgas, jog mums reikia NATO ir karo su Rusija. Ir, aišku, kas be ko, jau bene tradicija tapo per Vasario 16-ają ir Kovo 11-ają vyktančias patriotų eitynes neštis Ukrainos vėliavą, dainuoti ukrainietiškas dainas ir skanduoti „Slava Ukraina“. Bet apie „Pankinius“ galbūt kitą kartą.

Kol vienų planas yra neišvengiamai sunaikinti Lietuvą, įveliant į karą su Rusija, represofilai, toliau vykdo savo kūjo ir pjautuvo žygį (rašyčiau kryžiaus žygį, bet visi žinome, jog Katalikų bažnyčia tarybiniais metais buvo persekiota) prieš Lietuvą, norėdami prijungti prie Rusijos. Jungtis prie buvusių SSRS dalinių draudžia LR Konstitucija, taigi, galima teigti jog pas Grabauską (o gal vertėtų sakyti Grabovski?) ir ko. kratos buvo atliktos visiškai teisėtai. Nes šie tipai dabar visada sako, jog buvo labai gerai, jog jiems reikia naujų kratų, naujų baudžiamujų bylų, naujų „represijų“. Jie taip keliasi politinius reitingus ir svajoja patekti į Seimą. Tik deja, SLF nėra tautą juokinusių „Tautos Prisikėlimo“ partijos analogas, ir joje sėdi ne šoumenai, o liguistą nostalgiją sovietmečiui jaučiantys ligoniai, kurie padarys viską, kad Lietuva niekada nebūtų nepriklausoma, kad nebūtų lietuviška, ir kad būtinai būtų dalis kažkokios imperijos, ir geriausia, jog rytų. O didieji Sovietų Sąjungos mylėtojai  bėdai ištikus jau turi į Jungtinę Karalystę kursuojančių „dušmanų“ kontaktus, jog prispaudus bėdai, galėtu išnešti sveiką kailį. Nes kad ir kaip mylėtų sovietinę santvarką, represofilui vakarų valstybės yra daug artimesnės širdžiai. Sukėlę sumaištį, jie pirmieji kaip žiurkės iš skęstančio laivo, paliks Lietuvą, nes nėra jokie jos patriotai, kokiais dedasi. Tikri patriotai kuria, padeda savo kaimynui, o ne klykia apie fašizmus ir „opozicijos“ represijas. Žmonės, dirbantys Tėvynės labui nesireklamuoja ir kaip užstrigusi plokštelė nekartoja, jog „kovoja“ už Lietuvą.

Dažnas represofilas kartoja, jog jo veiklą kritikuojantys asmenys yra „netikėliai“, „niekas“ ir „nieko nebaigę“, ir tik jie, visi Grabauskai, Alauniai ir kiti yra vieninteliai nusipelnę tautai, ir juos reikia garbinti. Tik jų rašliavos yra „teisybė“ ir jomis reikia grįsti savo gyvenimo kelią.

Deja, pastoviai cituojamos rusų pseudomokslininkų nesąmonės nėra vertos anei perlaužto grąšio. „Socialistinė“ opozicija yra viskas, ką gali galvoti apie juos, bet tikrai ne socialistinė. Nes jokios kairiosios minties Lietuvoje nėra. Arba ji baigiasi ties Sovietų nusikaltėlių šlovinimu. Garbinimu žmonių, kurie naikino Lietuvių tautą. Tokie žmonės niekada nebus už Lietuvą ir dirbs tik jos sunaikinimo labui.

 

Litvofašis, Ultranacis, VSD agentas Albertas Sulikas

 

Facebook komentarai
Back To Top