skip to Main Content

Rengiamasi pripažinti, kad D.Grybauskaitė ir V.Landsbergis bendradarbiavo su KGB ir tai normalu

Užsikonservavę 100-ečiui.

 

Aurimas Drižius

 

Genocido tyrimo centro pareiškimas, pažeidžiant visus įstatymus, kad jau mirę kardinolas Sladkevičius, dirigentas Sondeckis ir aktorius Donatas Banionis yra neprisipažinę KGB agentai, yra dar viena prezidentūros organizuota operacija, kurios tikslas – atitraukti visuomenės nuomonę nuo svarbesnių dalykų arba priversti žmones galvoti, kad bendradarbiavimas su KGB yra visiškai normalus dalykas.

Matyt, D.Grybauskaitė ir jos patronas Vytautas Landsbergis žino, kad neišvengiamai greitai bus paskelbti įrodymai apie jų nuslėptą bendradarbiavimą su KGB, todėl ir rengia visuomenės nuomonę – „na, jeigu KGB dirbo kardinolas Sladkevičius, tai nieko blogo, jeigu jai dirbo ir Grybauskaitė su Landsbergiu“.

Kaip žinia, D.Grybauskaitė su VSD prieš dvejus metus jau buvo surengę operaciją „Skiepai“, kaip patarėja Daiva Ulbinaitė paviešino spaudai, kad neva Grybauskaitę tuoj puls rusai. Tos operacijos „skiepai“ tikslas toks ir buvo – bet kokius duomenis apie Grybauskaitės praeitį automatiškai priskirti rusų agentūrai, ir tokiu būdu juos prilyginti veikimui prieš valstybę. 

Po sovietų kariuomenės mėginimo užgrobti Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pastatą

 

„Kaip vertinti tokią situaciją, kai trys labai žinomi mūsų visuomenėje asmenys apkaltinti bendradarbiavimu su KGB šiandien veikiančio įstatymo požiūriu?, – klausė signataras  Audrius Butkevičius, – nepaisant visų šio įstatymo pakeitimo,  jo 4 dalis aiškiai nurodo, ką galima daryti, ir ko – ne. Įstatymas numato, kad turi būti sudaryta speciali komisija, kuri turi įvertinti bendradarbiavimo su KGB faktus. Šiai dienai tai komisijai vadovauja Algimantas Urmonas. Ši komisija balsų dauguma turi priimti sprendimą, kad jis bendradarbiavo su KGB, ir neprisipažino. Tada turi siųsti jam raštą apie tai, kad jis pripažintas KGB bendradarbiu. Žmogus turi teisę per 15 dienų apskųsti šį sprendimą teismui. Kol teismas nagrinėja skundą, joks dokumentų viešinimas negali būti daromas. Kas turėjo nutikti, kad ponia Burauskaitė, puikiai žinodama šio įstatymo reikalavimus, apėjo minėtą komisiją. Urmonas spaudoje sakė, kad jis apie šią akciją nieko nežinojo, ir smerkia tokią akciją. Tai, kad nei pono Sondeckio, nei Banionio giminaičiai nėra gavę jokio šios komisijos dokumentų, rodo, kad ponia Barauskaitė sąmoningai pažeidėja įstatymus. Ji remiasi, kad yra kitas įstatymas, kuris reguliuoja Genocido centro veiklą, kurio vienas punktų – 5 straipsnis – neva jai suteikia teisę atlikti tokius skelbimus. Aš taip pat susipažinau su visais 14 to straipsnio punktų – ten yra nurodytos Genocido centro funkcijos, tačiau nėra nieko apie tai, kad ji gali prisiimti funkciją atlikti veiksmus, kurie įstatymu nustatyta tvarka yra priskirti kitiems asmenims. Todėl klausimas lieka vienas – kodėl Burauskaitė tai padarė? Ji atsako, kad „mane prispaudė“. 

A.Butkevičius mano, kad toks veiksmas įvyko tik dėl vienos priežasties  – „sprendimu pagarsinti mirusių gerbtinų asmenų neįrodytus bendradarbiavimo su KGB duomenis gali būti siekiama pridengti kažkokį kitą asmenį“. „Kitas žodžiais sakant, norima pasakyti, kad net jeigu kardinolas Sladkevičius bendradarbiavo su KGB, tai ką čia kalbėti apie tokį gerą žmogų, – mano A.Butkevičius, – norima pasakyti, kad kaip galėjo būti, kad tas žmogus galėjo nebendradarbiauti, jeigu jau bendradarbiavo kardinolas Sladkevičius. Todėl lieka tik vienas klausimas – koks asmuo šiandien yra dangstomas tokiu niekingu būdu? Nežinau, Petrai, tik sakau, kad tai yra aiški priedangos operacija, kada Burauskaitė yra priversta išmesti duomenis, kurie kito asmens bendradarbiavimą pavers mažiau svarbiu. Kita vertus, matyt, siekiama iššaukti tokį visuomenės pasipiktinimą, kad apskritai į KGB temą nebūtų kreipiamas dėmesys. Ir viskas, kas būtų skelbiama KGB tema, būtų laikoma neobjektyviu ir nereikalingu dalyku. Žodžiu, tai pats tinkamiausias metas kreiptis į Burauskaitę su klausimais. Gavę atsakymus, kreipsimės į kompetentingas institucijas, nes akivaizdus įstatymo pažeidimas – asmenų šmeižimas ir siekimas sukelti destrukciją ir manipuliuoti viešąja nuomone. Tai yra tiek dalykai, dėl kurių turi būti keliama baudžiamoji byla. Ir tada ponia Burauskaitė, žinoma disidente, turės pasakyti, kas ją privertė šmeižti žinomus žmones, arba ji dar kartą taps disidente“. 

 

Dalios Grybauskaitės patikėtinės Burauskaitės išmesta pranešimą apie KGB signataras Z.Vaišvila spaudos konferencijoje pavadino „visišku mėšlu, pavarytu neturinti jokio sveiko proto ar taisyklių ir nesuvokiant atsakomybės dėl valstybės įvaizdžio“. 

„Prokuratūra pati gali priimti sprendimą dėl tų žmonių šmeižimo, – mano Z.Vaišvila, – man tik keista, kad tyli Lietuvos prezidentė – kur jos reakcija? Prisimenu, kai 2012 m. Burauskaitė ėmė viešinti neprisipažinusius kgbistus. Tada Grybauskaitė sureagavo žaibiškai – kaip drįso genocido centras paskelbti, kad Kriminalinės policijos biuro vadovas Algirdas Matonis buvo etatinis KGB darbuotojas? Burauskaitė paaiškino, kad Matonis jis buvo paskelbtas neprisipažinusiu agentu, nes nepraėjo centro taisyklių, nors jos taikomos tik neetatiniams KGB darbuotojams, o ne kadriniams, kaip A.Matonis. Ką sako liaudies patirtis? Prezidentės tyla reikia sutikimą. Ponia prezidente, darau išvada, kad tai buvo padaryta jeigu ne tiesioginiu jūsų nurodymu, tai bent su tyliu pritarimu. Paneikite tai, nes priešingu atveju jūs jau atvirai imate veikti prieš Lietuvos valstybę. 

„Kalbėsime remdamiesi savo patirtimi apie šitą mėšliną KGB kortą, apie valstybės institucijų  naudojimą – kaip noriu, taip darau – teisinį įvertinimą, – sakė Z.Vaišvila, – pradėsiu nuo savęs – 1990-1991 m. buvau  Aukščiausios Tarybos Krašto apsaugos departamento  vidaus reikalų komiteto pirmininkas, o vėliau tapau VSD vadovu. Audrius Butkevičius buvo Krašto apsaugos departamento vadovas. 

 

 

KGB rūmų perėmimas

1990-1992 m. man teko dalyvauti labai intensyviuose svarstymuose čia, Aukščiausioje taryboje – reikalingas Liustracijos įstatymas, ar ne, – pasakojo A.Butkevičius, – dalyvavau įvairiuose komisijose, kurios nagrinėjo visą KGB palikimą. Tada parlamento dauguma atsisakė naudoti mums sąmojingai KGB palikta medžiaga – sąmoningai naudoju šį žodį – palikta – nes sąmoningai buvo sukurtas tam tikras vaizdas, ką čia Lietuvoje veikė KGB ir jos agentūra. Tuo metu mes priėmėme sprendimą, kad remiantis šiais dokumentais apkaltinti vienus žmones, neapkaltinant kitų (turint omenyje, kad tuo metu apie 190 tūkst. Lietuvos piliečių bendradarbiavo su KGB įvairiais lygiais) būtų labai nesąžininga. Pagal paliktus įrodymus mums buvo sunku įrodyti, kad tas ar kitas pilietis yra KGB bendradarbis, o visi kiti palikti įrodymai galėjo būti vertinami skeptiškai. Būtent todėl mes atsisakėte naudotis teise liustruoti kažkokius asmenis. Nepaisant to, kilo didžiulis parlamento daugumos konfliktas su tuometine konservatorių partijos užuomazga – jie įvairiais  būdais prieidami prie KGB paliktos medžiagos, ėmė ją skelbti. Kas vyresni, dar atsimena „voratinklio“ straipsnių seriją apie eilę Lietuvoje žinomų žmonių. Jie buvo apkaltinti neturint jokio ypatingo pagrindo. Tokia situacija išvirto į vis didesnį žmonių susipriešinimą, kuris tęsiasi iki šiol. Todėl teigiu, kad Genocido tyrimo centras, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, dar daugiau, pažeisdamas įstatymas dėl asmenų, bendradarbiavusių su KGB nuostatas, pradėjo skelbti žinomų Lietuvoje asmenų neva bendradarbiavimo faktus, tuo sukeldami didžiulį visuomenės rezonansą. Apie tai nežinojo net komisijos, sudarytos pagal šį įstatymą, pirmininkas, nei jau mirusių ir apkaltintų asmenų giminaičiai. Todėl mes su kolegomis nutarėme išsiaiškinti, kas stovi už šios neva faktinių duomenų skelbimo istorijos“.

Z.Vaišvilos asmenine nuomone, gyvenimas sovietmečiu nebuvo toks paprastas.

 „Šiandien mano tėvuko gimtadienis, – pasakojo jis, –  1990 m. vasarą namuose radau žmoną Reginą besikalbančia su dviem pagyvenusiais vyriškiais, kurie papasakojo tokią neregėtą istoriją, ir pagrindė ją dokumentais. Mano tėvukas pokario metais, studijuodamas Kaune mediciną, buvo pogrindžio ryšininkas tarp Plungės rajono ir Kauno. Apie tai nežinojo net mano mama. Sužinojau, kad po to, kai tėvukas buvo paskirtas Šiaulių ligoninės vyr. gydytoju ir pagal galiojančias taisykles tapo komunistų partijos nariu, į Šiaulių KGB iš Plungės KGB atėjo raštas, patvirtinantis tai, ką pasakė tie du vyrai. Tik todėl, kad kai kas Šiaulių saugume pažinojo manė tėvuką, tai tas dokumentas, pasitaikius progai, buvo sunaikintas. Todėl kai laidojome mano tėvą 1983 m., tai Šiauliuose buvo uždarytos visos pagrindinės gatvės, nes tūkstančiai žmonių dalyvavo jo laidotuvėse. Todėl mano moralas  toks – jeigu lietuviška institucija, vaidinanti, kad supranta tam tikrus dalykus, iš tikrųjų nesupranta elementariausio dalyko – kas yra agentas. Bet kurios spec. struktūros  žmogus pasakys, kad jeigu jis užverbavo agentą, tai jis atsako už jo likimą ir darbą tai struktūrai. Todėl tokių nesąmonių, kad kažkas sudarinėtų bendrus agentų sąrašus, gali papasakoti tik absoliutus profanas. Nes agentai yra kruopščiai slepiami ir dokumentai tvarkomi itin slaptai. Aš nežinau, ar yra Lietuvoje palikta nors viena KGB agento asmeninė byla“.

 

6377 KGB agentai sutiko dirbti prieš Lietuvą

 

Bronius Genzelis, dirbęs parlamento komisijoje KGB veiklai tirti narys: „Kai aš mūsų komisijos pirmininkui Baliui Gajauskui pasakiau, kad partijos narių ir profesorių KGB negalėjo sekti, jis man perdavė pluoštą dokumentų, kad parodyti, kad aš neteisus. Dalyvavau susitikimuose su KGB darbuotojais – toks Kalinauskas man papasakojo apie KGB struktūrą, tačiau griežtai atsisakydavo kalbėti apie agentus. Nei man, nei Jurgeliui nepavyko prašnekinti nė vieno KGB darbuotojų, kad jie įvardintų savo agentus.  Kaip buvo verbuojami agentai – buvo siūlomi kandidatai, su tuo sutikdavo skyriaus viršininkas, tada buvo byla, kas verbavo ir kodėl, žmogaus užverbavimas, jo sutikimas ir galiausiai slapyvardžio suteikimas. Man į rankas pateko Čepaičio byla – ji labai stora. Tačiau kartu kilo ir kitas klausimas – kodėl KGB paliko Čepaičio bylą? Arba jis tapo nepaklusnus, arba jau nebereikalingas KGB. Kas liečia Prunskienę – aš mačiau tik jos pasižadėjimą. Tačiau KGB mums paliko tik tas bylas, kurios jiems buvo nereikalingos. KGB generolo Eismunto ataskaitoje 1989 m. Maskvai jis rašė, kad Lietuvoje veikė 6377 agentai, kurie pasirengė dirbti tam laikotarpiui, kai Lietuva taps nepriklausoma. Nes KGB žinojo, kad mes skelbsime nepriklausomybę. Todėl aš manau, kad Liustracijos įstatymas turi liesti tuos, kurie pasižadėjo veikti prieš Lietuvos nepriklausomybę – ar jie prisipažins, ar ne. Mes įslaptinome visus agentus, kurie prisipažino, 75 metams. Nors visoje šalyse dokumentai įslaptinami maksimum iki 50 metų. O mes juos įslaptinome 75 metams. Kodėl? Manau, kad apsaugoti tuos KGB agentus, kurie padarė sunkius nusikaltimus, kad jie nebūtų už tai persekiojami. O Donato Banionio ir kitų pavardės buvo prikeverzotos viso sąrašo gale. Aš manau, kad reikia reikalauti, kad būtų atlikta teismo ekspertizė, kuri nustatytų, kieno ten parašai ir kada tai rašyta. Mano giliu įsitikimu, kardinolo Sladkevičiaus ir Banionio pavardės įrašytos būtent dabar. Nes jokio kito dokumento nėra. Pažinojau Sondeckį asmeniškai – tai žmogus, kuriam labai rūpėjo Lietuvos nepriklausomybė. Todėl manau, kad jo pavardės įrašymas į tą sąrašą yra dabar įvykdyta provokacija prieš žinomą žmogų. Manau, kas bandoma sunaikinti Lietuvos paveldą, kad mes patys save susinaikintume. Todėl turime tai sustabdyti, ir tuos žmones, kurie, pažeisdami įstatymus, tai padarė. O Burauskaitė – ji buvo vienu iš ryškiausio pogrindinės spaudos „Perspektyvos“ leidėja, leido šį leidinį tada, kai buvo nuteistas Skuodis. Tada Burauskaitė nebijojo, o dabar sako, kad ją privertė kažką padaryti. Nejaugi Burauskaitė į senatvę ėmė kažko bijoti? Turi pasakyti, kas ją privertė tai padaryti. Jai prie sovietų jai grėsė kalėjimas, dabar jai niekas negresia, tačiau Burauskaitė vis tiek kažko bijo. Buvo toks KGB pinigais leidžiamas žurnalas „Kranklys“, kuriame buvo rašoma, kad KGB sukūrė Sąjūdį. Tai netiesa, tačiau kokia turi būti valstybė, jeigu jos tarnybos griauna pačią valstybę iš vidaus?

 

V.Landsbergis jau buvo pagautas klastojantis KGB dokumentus

„KGB perimtuose rūmuose dalis informacijos buvo kompiuteriuose, – pasakojo Z.Vaišvila, – VSD specialistams „nulaužus“ šiuos kompiuterius, jose radau KGB medžiagą apie save – tai buvo instrukcijos, kaip mane nupiešti ir pateikti, kaip man „pripaišyti“ Kruonio HAE uždarymą ir pavaizduoti, kad aš „žalias, jaunas ir nepatyręs“. Mačiau ir tą medžiagą, kurią Vytauto Landsbergio nurodymu – tai patvirtino Artūras Skučas – 1991-1992 m.  atspausdino ‚Lietuvos aidas“ (istorija apie tai, kad Vaišvila neva KGB agentas „Žaliasis“ – aut. Pastaba).  Trumpa šio straipsnio istorija tokia – „Respublikos“ leidėjas Vitas Tomkus sovietmečiu buvo Vengrijoje, komjaunimo būryje, kurio vadovas buvo Zigmas Vaišvila. Viskas būtų gerai, jeigu ne viena aplinkybė – aš niekada nesu buvęs Vengrijoje. Po to man skambino vienas žmogus iš vyriausybės, kuris man sako, kaip taip galima rašyti – juk jis ten buvo, o ne Zigmas Vaišvila. Tiesiog sutapo mano ir jo inicialai. Tada V.Tomkus, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, karštas vyras, kitą dieną paleido savo feljetoną apie kgbistą Zigmą, kurio slapyvardis „žaliasis“, nes jis manė, kad čia mano darbas. Įsiutęs nuėjau pas Skučą – šią informaciją iš KGB kompiuterių turėjo tik dvi struktūros – mano vadovaujamas VSD ir A.Skučo vadovaujamas vadovybės apsaugos skyrius. Prispaudžiau jį prie sienos, ir jis man pasakė, kad tai padarė V. Landsbergis. Nuėjau pas profesorių, jam pasakiau, kad jeigu būtų pasakęs, tai būčiau bent klaidas ištaisęs. Su V.Tomkumi mes vėliau išsiaiškinome, tačiau visas šis mėšlas buvo pavarytas, mano naujausiais duomenimis, ir tai dar ne pabaiga. Bus paviešinta ir V.Čepaičio medžiaga, sprendžiama, ar galima dar ką nors išspausti. Tačiau aš noriu pasakyti vieną dalyką – KGB mums paliko tik tai, ką jie norėjo mums palikti. Mat KGB jau turėjo patirti – miniai 1989 m. išplėšus KGB rūmus Tbilisyje, jie jau žinojo, kad tai gali pasikartoti. Todėl KGB iš Vilniaus į Maskvą išvežė viską, ką galima panaudoti, o mums paliko tai, ką jie nusprendė palikti. Todėl bet koks informacijos apie šią medžiagą paviešinimas turi būti smarkiai pasvertas. Genocido centras neturi teisės skelbti tokių duomenų, o jo vadovė pripažino, kad tai padaryta politikų nurodymu. Ar tai sutapo su mūsų sausio 3 d. spaudos konferencija, kurioje buvo kalbama apie konservatorių partijos vykdomą terorizmą. Gal jie mano, kad paslėps savo nusikaltimus tokiais „paviešinimais“? Tokios nesąmonės, kad KGB sudarytų visų savo kruopščiai slepiamų agentų sąrašus ir juos mums paliktų – reikia būti idiotu, kad tai darytum, o mes žinome, kad KGB buvo raštinga struktūra“.

Z.Vaišvila prisiminė ir dar vieną pavyzdį – į parlamentą pas jį 1990-1991 m. sandūroje atėjo penki Lietuvos Katalikų bažnyčios atstovai. Po pusvalandžio paaiškėjo, ko jie atėjo – jie norėjo, kad mes padėtume jiems išsiaiškinti, kas buvo kas. Ir kaip aš turėjau jaustis, kaip trys iš tų penkių atėjusių buvo būtent tokie? Nu gerai, matęs aš dar ne tokių dalykų. Todėl bažnyčios hierarchams pasakiau, ar jie pasirengę priimti tą informaciją? Ar jie ją apsaugos, suvoks ir supras visas pasekmes? Pasakiau, kad galiu padėti tuo, ką mes turime, tačiau tai labai atsakingas dalykas.  Pvz., kokiam nors kaime klebonas dirba 20 metų, ir jeigu kažkas nutekins informaciją, kad jis dirba KGB, tai sukels didžiules pasekmes tiek bažnyčiai, tiek tam pačiam klebonui“.

Z.Vaišvila prisiminė, kad jis pirmas kaip Lietuvos atstovas pasirašė sutartį su SSSR vyriausybe dėl KGB dokumentų perėmimo. Laida „kakadu“ net padarė laidą apie šį dokumentą, apkaltinę Vaišvila vos ne bendradarbiavimu su KGB, nes nemokėjo rusiškai. „Buvome padarę inventorizacijos komisijas iš skirtingų žinybų žmonių, – pasakojo Z. Vaišvila, – taip, buvo dokumentų išnešimo faktais, ir aš bėgiojau po Lenino aikštę, gaudžiau tuos nešikus, ir verčiau nešti juos atgal. Nemažai dokumentų dingo 1991 m. rugsėjį, kai aš dvi savaites nebuvau Lietuvoje (buvau Paryžiuje ir Urugvajuje derėtis dėl Lietuvos įstojimo į Interpolą). Prieš man išvažiuojant mane kabinete aplankė V.Landzbergio pavaduotojui, kuris sakė, kad nepatriotišką „Arą“, saugojusi šiuos dokumentus, reikia pakeisti patriotais. Ir siūlė padaryti dar visokių dalykų. Pirmą kartą jį pasiunčiau pas premjerą Vagnorių, kad jis man parašytų raštišką nurodymą. Antrą kartą aš Kazimierui Motiekai parodžiau duris. Žodžiu, kai aš buvau išvykęs, buvo pavogta nemažai KGB dokumentų, ir mūsų VSD sekė tais vagių pėdsakais – jie baigėsi Kaune. Ir tada staiga prasidėjo VSD reorganizacijos, kad nušalinti mane nuo vadovavimo šiai tarnybai.  Nors mane patys Landsbergis ir Vagnorius mane ir pasiūlė į VSD šefo postą, sakydami, kad „blogiečiai iš Kauno veržiasi į šias pareigas, ir aš turėsiu  bent laikinai atsilaikyti šį frontą“. Tačiau kai pamačiau, kas darosi, tai jau tapo principo reikalu. 

2009 m., kai parašiau dėl dviejų  ponių, kandidatuojančių į prezidentus – Dalios Grybauskaitės ir Kazimieros Prunskienės – patikrinimo (dėl bendradarbiavimo su užsienio spec. tarnybomis – aut. Pastaba) Liustracijos komisijai ir VRK, tai niekas nieko netyrė, tačiau Liustracijos komisijos pirmininkas ėmė mane įtikinėti, kad reikia tirti tik Prunskienės bylą. Ir jis man nurodė pluoštus dokumentų apie ekspremjerę. Jie įspūdingi, tačiau 1990-1991 m. jų nebuvo nė kvapo – B.Gajauskas vaikščiojo į teismą dėl Prunskienės nešdamas vieną dokumentą – jos pasižadėjimą bendradarbiauti. Kitų duomenų tuo metu mes neturėjome“. 

Audrius Butkevičius mano, kad buvę KGB dokumentai iki šiol turi sprogstamąjį užtaisą – net 1992 m. priešlaikiniai Seimo rinkimai įvyko tik todėl, kad parlamento dauguma nesutarė, kaip reikia elgtis dėl liustracijos. „mes neleidome nuslėpti galų daugybei žmonių, kurie, bandydami apsimesti patriotais, bandė praslysti per įstatymo  dėl KGB bendradarbių landas. Tas pats įstatymas buvo daugybę kartų keičiamas ir bandoma jį pakeisti – tai darė visos valdžioje esančios partijos. Iš to galima suprasti, kokios sprogstamosios galios turi šie dokumentai dabar, net praėjus 27 metams po nepriklausomybės paskelbimo. Visi bando išspausti kažkokią naudą iš šio įstatymo – kaip ir paskutinis jo pataisymas, kad prisipažinę dėl bendradarbiavimo yra įslaptinami  75 metams. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad vyriausybė siūlė juos įslaptinti amžinai. 

 

Bronius Genzelis stebėjosi, kodėl pasirinkti kardinolas Sladkevičius, dirigentas Sondeckis ir aktorius Banionis? Jis papasakojo, kad dar 1988 m. KGB generolas Eimuntas sudarė 270 asmenų, pavojingų sovietams, sąrašą. Po metų kitas KGB generolas Caplinas patvirtino šį sąrašą ir kelis asmenis išskyrė kaip ypatingai pavojingus. „Kodėl šis sąrašas nepaskelbtas?, – klausė Genzelis, – ar čia žmonės, kurie gal ir dabar kai kam nepatinka? Tai disidentai, tačiau jis nepaviešinamas. Caplinas sudarė 50 operatyvinių grupių, kuriuose negalėjo būti kadrinių KGB darbuotojų, tačiau kurie minėtus pavojingus asmenis suimti ar likviduoti. Apie tas 50 operatyvių KGB žudikų grupių mes nieko nežinome – ar jos dar veikia, ar ne? Kodėl jos neskelbiamos? Kodėl neskelbiami 273 sovietams pavojingi asmenys?  Skaičiau Caplino laiškus Maskvai – ten rašoma, kad paskelbus nepaprastąją padėti, valstybės vadovu negali būti paskelbtas Burokevičius, nes jis Lietuvoje nekenčiamas, ir mes nieko nelaimėsime. Negali būti skiriamas ir Brazauskas, nes jis ne visada prognozuojamas – gali padaryti ir kitaip, nei jam sakoma. Neprognozuojama nupiešiama ir Prunskiene. Tačiau caplinas rašo, kad toks žmogus turi būti Lietuvoje labai gerbiamas ir žinomas, tačiau pavardė nėra nurodoma. Todėl reikia rimtai apie tai galvoti. Tai labai svarbu žiniasklaidai – prie sovietų buvo cenzūra, tačiau ją buvo lengva apeiti, tai dabar komercinėms televizijoms ir spaudai pasakoma, ko negalima kritikuoti už pinigus“. 

 

 

Vėl išmesta KGB korta. Ko siekiama šiuo nešvariu ėjimu? 

 

Užsikonservavę 100-ečiui.

 

2018 m. sausio 10 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Bronislovo Genzelio, Audriaus Butkevičiaus ir Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime „Vėl išmesta KGB korta. Ko siekiama šiuo nešvariu ėjimu?“.

 

 

 

 

2018 m. sausio 10 d., Vilnius

Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centrui

Generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei

Didžioji g. 17/1, 01128 Vilnius

Jūs viešai patvirtinote, kad tariamo ar tikro KGB agentų sąrašo viešas paskelbimas š.m. sausio 5 d. įvyko Jus prispaudus politikams. Tai padaryta dar ir pažeidžiant įstatymus.

Dėl šių aplinkybių prašome Jus nedelsiant mums pateikti šią informaciją:

1. Kokie politikai ir kada Jus asmeniškai ar kitą LGGRTC darbuotoją prispaudė tai padaryti?

2. Kuris LGGRTC darbuotojas sankcionavo šį paskelbimą.

3. Kokių įstatymų pagrindu tai padaryta?

4. Ar šį paskelbimą sankcionavo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybom veiklos vertinimo komisija? Jei taip, tai prašau pateikti informaciją, kada tai padaryta, kokia šios Komisijos sudėtis tai padarė, ir pateikti šios Komisijos protokolus.

5. Kas sankcionavo analogišką tariamų ar tikrų KGB agentų viešą paskelbimą 2012 metais? Ar 2012 m. paskelbimą sankcionavo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios TSRS specialiosiomis tarnybom veiklos vertinimo komisija? Jei taip, tai prašau pateikti informaciją, kada tai padaryta, kokia šios Komisijos sudėtis tai padarė, ir pateikti šios Komisijos protokolus.

6. Ar 2012 m. ir 2018 m. viešai paskelbtiems asmenims, pavadintiems KGB agentais, „Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo“ nustatyta tvarka buvo pranešta apie Komisijos sprendimą viešai paskelbti apie jų bendradarbiavimą su buvusiomis TSRS specialiosiomis struktūromis? Prašome pateikti šių pranešimų ir Komisijos protokolų kopijas.

7. Kas ir kada sudarė, kas ir kada papildė šį viešai pasklebtą Sąrašą Nr.35?

8. Kas atsakingas(a) už Sąrašo Nr.35 saugojimą? Pateikite šio Sąrašo Nr.35 perdavimo-priėmimo asmenims faktus registruojančių perdavimo-priėmimo aktų ar registravimo žurnalų kopijas.

9. Paaiškinkite, kokių dokumentų pagrindu ir kada į Sąrašą Nr.35 ranka įrašyti a.a. V. Sladkevičius, S. Sondeckis, D. Banionis ir kiti asmenys?

10. Pateikite įrodymus, kad KGB būtų sudarinėjusi bent dar vieną agentų sąrašą.

11. Kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu į Sąrašą Nr.35 ranka įrašyti asmenys be registruotų asmeninių tokių galimų agentų archyvinių bylų?

12. Kodėl į Sąrašą Nr.35 ranka įrašyti ne nurodyti dalyvavusieji stambiose antitarybinių ir kitų priešiškų organizacijų veiklos operatyviniame tyrime asmenys; ne nurodyti dalyvavusieji likviduojant tautinį pasipriešinimą Ukrainoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse asmenys; ne nurodyti KGB perverbuotieji ir užsieniečiai; ne nurodyti karo metu vykdžiusieji specialiąsias užduotis priešininko užnugaryje asmenys, o įrašyti šias kategorijas neatitinkantys asmenys?

13. Kodėl iki šiol neatsiprašyta be pagrindo viešai paskelbtų asmenų ir mirusiųjų artimųjų?

14. Ar GGRTC turi bent vieną KGB agentų asmeninę bylą?

15. Pateikite ir viešai paskelbkite KGB (generolo Stanislavo Caplino?) 1990 m. balandyje (?) parengtą planą „Metel“(„Pūga“), įgyvendintiną paskelbus „Ypatingąją padėtį“, šiame plane išvardintus 273 tarybinei santvarkai pavojingus asmenis ir asmenis, kurie pagal šį planą buvo pripažinti ypač pavojingais ir kuriuos tikslinga likviduoti. Ar tai yra Lietuvos valstybės paslaptis?

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis, Audrius Butkevičius, Zigmas Vaišvila 

 

Facebook komentarai
Back To Top