skip to Main Content

Rasa Balockaite
Trumpa George Floyd istorija.
****


George gyveno neturtingame rajone, auginamas vienišos motinos, gerai žaidė krepšinį ir kaip perspektyvus sportininkas gavo stipendiją mokslui. Po poros metų, dėl nežinomų priežasčių mokslus ir krepšinį metė.
****
Paaiškinsiu – priežastys tradiciškai būna tokios – privilegijuotos viduriniosios klasės snobizmas, nejautrumas ir arogancija. Dėl tos pačios priežasties, akademinėje aplinkoje n metų jaučiau siaubingą stresą ir diskomfortą, žudantį dviveidiškumą ir absoliučią vienatvę, kol galiausiai, ačiū Dievui, viskas baigėsi – nes tiems žmonėms išskyrus juos pačius viskas px ir su jais neįmanoma susikalbėt. Kodėl tu dirbai, tavęs gi niekas nevertė. Bl nu blt, kodėl. Ir dar šitas – ko čia lenda į mokslą visokie ubagai. Kartais nebelieka nieko, tik pasitraukt.
****
George grįžo į Houstoną, o gyvenimas ėmė riedėti nuokalnėn. Socialinėje tikrovėje veikia tos pačios jėgos kaip ir fizinėje, kas lipa į kalnus žino, lipti aukštyn yra lengviau nei leistis, nes leidžiantis labai lengva nusirist.
Suprantama, dabar George slėgė dviguba stigma – jis ne tik nepataikė teisingai gimti, bet ir nepataikė pasinaudoti jam suteiktu šansu. Greičiausiai todėl, kad nebuvo dviveidis išverstaskūris gyvulys, kuris su privilegijuotais koledžo draugeliais galėtų žvelgti iš visokių ten getuose gyvenančių ubagų ir ar klausyti ramia širdim visokių acilupusių studentyčių cypavimų dėl niekų, kad pvz kažkas ne taip pasižiūrėjo ar paprašė išplauti kavos puodelį. Gyvulys gal ir buvo, bet ne toks.
****
George įkliuvo su narkotikais. Neturiu informacijos, pats vartojo ar platino, abiems atvejais, slopino frustraciją, arba psichologinę, arba ekonominę. Frustraciją, dėl savo nesėkmės, dėl to, kad metė sportą ir koledžą, gal jis negyveno tarp tokių nuostabių šiltų žmonių, kaip aš, kuriems px, su kokia mašina aš važinėju, esu ar nesu mokslų daktaras, kurie man kasdien sako, gali net nepasakoti, nes man px man pjbatj. Gal tie žmonės jautė piktdžiugą, pasąmoningai kerštavo, neleido jam sugrįžti ir, kartą juos palikusiam, neleido vėl grįžti ir būti lyg niekur nieko bendruomenės nariu.
****
Per dešimt metų buvo suimtas ir teistas penkis kartus. Hipotetiškai, kerštavo visuomenei – už tai, kad gimė privilegijų neturinčioje šeimoje, už tai, kad jam buvo suteiktas „šansas“, šansas, kaip šunyčiui nemokančiam plaukt įmestam į vandenį, į kitokią, svetimą, nedraugišką aplinką, šansas, kuriuo jis nesugebėjo pasinaudoti, ir tai prislėgė jį dar sunkesne kaltės ir pykčio našta, dabar jis nebuvo šiaip lūzeris iš geto, jis buvo lūzeris, kuris turėjo šansą ir jį prarado.
****
Gali būti, kad kerštavo sau. Jautėsi bevertis ir pats prašėsi bausmės. Pasąmoningai, turbūt. O gal ir tyčia. Nebrangino gyvenimo ir neturėjo ko prarast.
****
Apiplėšimo ir pistoleto, įremto nėščiąjai į pilvą, nei suprasti, nei paaiškinti negaliu. Gal nedrįstu. Siaubingas blogis, kaip ir siaubingas gėris, yra sunkiai apmąstomos kategorijos, todėl kultūrine prasme pakylėjamos į šventumo, sacrum, lygį. Tai, ką gali paaiškinti, suprasti ir atleisti tik Dievai.
****
Grįžęs iš kalėjimo, bažnyčios grupėje gydėsi nuo priklausomybių, ldirbo klube apsauginiu, lankė vilkikų vairuotojų kursus, kuriuos metė. Kodėl? Dabar turbūt neįmanoma pasakyti, matyt, buvo apsėstas demonų, neturtingos vaikystės, karjeros aspiracijų, kryčio žemyn, kalėjimo kaip buvimo dugne, siaubingų prisiminimų, pykčio ir kaltės. Paralyžuojantis kokteilis.
****
Vieną dieną, būdamas apsvaigęs nuo trijų rūšių narkotikų, buvo sulaikytas, kai bandė atsiskaityti padirbtu 20 UDS banknotu. Nežinau, kaip narkotikai veikia sąmonę, bet žinau, kad jau vien nuo streso ir sielvarto žmogus gali būti kaip apsvaigęs. Kartą vieno draugo paklausiau – sėdėjom jo mašinoje, aš buvau grįžusi iš vieno siaubingo interviu kur žmogus pasakojo siaubingus dalykus, o to draugo mama sirgo vėžiu ir žinojo kad nepasveiks, ir jis grįžo iš užsienio jos slaugyti ir miegojo tėvų namuose svetainėje ant sofos, ir aš paklausiau jo – o tau nebūna taip, kad nuo streso ir sielvarto taip kad net užneša, kaip nuo alkoholio. Jis pasakė, kad būna ir nusisuko į langą. Buvo tamsu, man atrodo, gal jis pradėjo verkt. Taigi, kartais tokie dalykai užneša.
****
Žmonės sako, kad George buvo švelnus. Logiška – vidutinybės nebūna jokios, nei švelnios, nei žiaurios – tiesiog nykios ir niekingos. Švelnumas yra kita žiaurumo pusė, kaip šviesa tamsos, kai pažįsti kitokį gyvenimą, nei eilinis inteligentas ar biuro klerkas, emocinio suvokimo amplitudė išsiplečia, kaip sakė kažkurio nacių lagerio survivorio sūnus – pas mano tėvą galvoje buvo kitoks radaras, kuris fiksuodavo mums nesuprantamus ir nepagaunamus signalus.
****
FB platinamas George dienoraštis, kur jis, dar būdamas mažas vaikas, svajojo būti teisėju. Nieko čia ironiško, greičiau logiška išdava – teisingumas arba jo stoka, neteisingumas, George sąmonėje tapo problema, kažkuo, kas slėgė, kam reikėjo pasipriešinti, ką reikėjo pašalinti, išspręsti, atkurti. Teisingumas buvo spąstais, kuriuos reikėjo paspęsti kitiems, bet teisingumo spąstus galiausiai pateko jis pats. Pala, o gal į neteisingumo? Kaip ir tada, pirmoje klasėje, teisingumas ir teisėtumas liko didžiausia problema.
****
Man tik vienas klausimas, jei galima įsteigti George Floyd vardo stipendiją, nepaisant to skausmo, kurį jis sukėlė daugybei žmonių ir tai nėščiai moteriai, kuriai į pilvą įrėmė pistoletą, kažkaip negirdėjau, kad ji būtų davusi interviu ar kad jos kūdikiui būtų kas dovanoję Dysney akcijas….
****
Taigi, norėjau paklausti, jei galima steigti George Floyd vardo stipendiją, tai gal galima čia Lietuvoje įsteigti stipendiją Generolo Vėtros – Jono Noreikos? Nes nu kažkaip.

Back To Top