skip to Main Content

R. Markauskas. Vien tik reitingai akyse?! Antanui ne tas galvoje

Lietuva intensyviai rengiasi Seimo rinkimams. Nors bulvės dar nė nepražydo, o balsuoti eisime tik rudenį, po bulviakasio, jau dabar mūsų politikai ir politologai neužsičiaupdami kalba apie reitingus bei partijų lenteles, kas nukrito, kas pakilo, ir kaip čia dabar viskas bus.

 

Bet leiskite paklausti, kur šiame šurmulyje liko žmonės ir jų rūpesčiai? Nes pirmiausia ir svarbiausia politikų ir visų partijų misija yra tarnauti žmonėms, spręsti gyventojų problemas, kurti ateities viziją – kaip Lietuvoje gyvens mūsų vaikai ir anūkai. Žinoma, jei jie dar bus Lietuvoje, o ne Airijoje, Norvegijoje, Anglijoje ar dar nežinia kuriame pasaulio krašte.

 

Ką sako žmonės?

 

Esu kilęs iš Alytaus, ten gimiau, užaugau ir dirbau, stengdamasis, kad žmonėms čia ir visoje Lietuvoje būtų lengviau ir geriau gyventi. Turėdamas laiko, vis pasikalbu su gyventojais mūsų tarmiška šnekta.

 

Neseniai turėjau progos ilgėliau pasišnekučiuoti su Daugirdėlių kaime netoli Alytaus gyvenančiu Antanu. Jis žmogus nuoširdus, visą savo gyvenimą kaip išmanydamas rūpinasi šeima, namais. Turtų nesusikrovė, bet vaikai užaugo dori, jau ir anūkų sulaukė.

 

Klausiu Antano, kas jam svarbu, ką darome gerai Lietuvoje, ką reikia keisti?

 

Ilgisi išvažiavusių vaikų

 

Kad darbo būtų, kad vaikams nereiktų į užsienius važiuoti, sako jis. Antano vaikai jau išvažiavę, įsikūrė Norvegijoje, sunku buvo, kol susirado ten darbą, įsitvirtino. Dabar jau grįžti nenori. Antanui dėl to skaudu. Jis norėtų, kad vaikai ir proanūkiai augtų šalia senelių, kad galėtų jais dažniau pasidžiaugti, pagelbėtų vieni kitiems.

 

Bet kad darbo čia nėra. O ir algos mažos, supranta Antanas, – ko jiems čia grįžti vargo vargti.  

 

Išties, turime galvoti ir dirbti nuosekliai, kad Lietuvoje atsirastų daugiau gerai apmokamų darbo vietų. Valstybė naujų įstaigų prikurti gali, bet tai ne sprendimas – joms algas iš mokesčių reiktų mokėti. Tad vienintelė išeitis – skatinti verslą.

 

Pradeda verslą

 

Didelė paskata verslui augti ir plėtotis – stabilumas. Kada gi nustosime įstatymus kaitalioti po dešimt kartų per metus, kada pradėsime planuoti pokyčius iš anksto? Mums vis dar tai gana sunkiai pavyksta – mokesčius keičiame rudenį ar net prieš Kalėdas, likus vos keliems mėnesiams ar savaitėms iki jų įsigaliojimo.

 

Buvau pasiūlęs įstatymą, kad Seime nebegalėtume to daryti, kad privalėtume mokesčių pakeitimus priimti iš anksto. Deja. Išimtis toliau veikia kaip taisyklė ir rudenį Seime vėl būsime priversti greituoju būdu derinti, kiek keliame akcizus, kiek mažiname kartelę nekilnojamojo turto mokesčiui, ar apmokestiname automobilius, ar ne. O tas derinimas priklausys, kiek atsiras biudžete skylių, kurias žūtbūt reikės užkimšti.

 

Ieško darbo arba ne

 

Ką daryti, kad verslininkai norėtų ir galėtų už darbą mokėti daugiau nei minimumą, o ir kad tas minimumas būtų didesnis? Tai labai svarbu. Jei dirbi, turi galėti iš atlyginimo pragyventi, išlaikyti vaikus. Ne kartą susidūriau su konkrečiais atvejais, kai pašalpos būna didesnės nei alga. Kam tuomet dirbti? 

 

Seime kolegoms vis kartoju ir primenu, kad minimali mėnesinė alga (MMA) būtų nuosekliai keliama. Pavyko tai pasiekti – šiemet MMA padidėjo iki 350 eurų. Bet, manau, kad tai vis dar yra per mažai. Kaip jau esu rašęs ir kalbėjęs, Estijoje minimali alga gerokai didesnė – 430 eurų. Kitąmet ji dar augs iki 470 eurų. Latvijoje ji taip pat didesnė nei Lietuvoje – 370 eurų ir taip pat ateityje kils, tad ir mes neturime sustoti.

 

Moka mokesčius

 

Taip pat reikia mažinti darbuotojų mokesčius, kad darbdaviai galėtų žmonėms daugiau mokėti „į rankas“. Ar žinote, kad tam, jog žmogus gautų 700 eurų algą „į rankas“, darbdavys dar 500 eurų turi sumokėti mokesčių? Todėl Lietuvoje toks didelis šešėlis. Niekas nenori tokių didelių mokesčių mokėti ir ieško būdų jų išvengti. O biudžete tuomet trūksta pinigų mokytojų ir policininkų algoms, klesti kontrabanda ir samanės gamintojai.

 

Dar labai svarbu, kad minimali alga būtų neapmokestinama – taip yra beveik visame pasaulyje. Skaudu, kai žmogus, gaudamas mažiau nei 300 eurų algos „į rankas“, valstybei dar sumoka 163 eurus mokesčių. Su kolegomis seniai sakome, kad neapmokestinamas pajamų dydis turi būti keliamas ir prilyginamas minimaliai algai. Taip ir vyksta – šiemet neapmokestinama pajamų dalis buvo padidinta iki 200 eurų. Bet tai tik pradžia, kitąmet jis toliau turi būti didinimas.  

 

Antanas tai supranta ir pritaria. Tikisi, kad galiausiai mums pavyks ir žmonės uždirbs daugiau, o ir darbo bus. Gal tuomet vaikai sugrįš namo ir neteks senatvės leisti vieniems. Kaip kad airiai po daugelio metų masiškai ėmė grįžti namo iš viso pasaulio.  

 

Gyvena, kaip išmano                                                                                                          

 

Pasiteirauju, o kaip kaimynai laikosi, kaip jiems sekasi? Ar dirba, ar gyvena iš pašalpų?

 

Vyrai mišką kerta, moterys vaikus augina, jei į mokslus nebuvo linkę, pasakoja Antanas. O kaip jie bus, jei nemažai tokių jaunų žmonių užaugo su geriančiais tėvais, nelabai kam rūpėjo – nebuvo ir nėra pas mus norvegiškos „Barnevernet“. 

 

Seni buvo laikai, bet Antanas dar pamena, kaip jų kaime buvo išardytas kolūkis, susikūrė žemės ūkio bendrovė, vėliau bankrutavusi, ėmė rastis ūkininkai. Antanas su žmona sutarė gerai, buvo darbštūs ir sumanūs, tad išsilaikė. Bet kiek jo kaimynų aplink palūžo – darbo nebuvo, pinigų nebuvo, ne kiekvienas galėjo su tašėm į turgų eiti. Pradėjo išgėrinėti, o kai įjunko, jau ir darbai buvo ne galvoje. Taip ir užaugo jų vaikai – juk dvidešimt metų praėjo.

 

Sakau Antanui, kad pernai pirmą kartą socialiniams darbuotojams buvo pakelti atlyginimai, ar situacija gerėja? Iki šiol jie uždirba mažiausiai tarp visų biudžetinių darbuotojų, nors taip neturėtų būti.

 

Valstybė yra tam, kad savo žmogui padėtų bėdoje. Jei žmogus nori gydytis nuo alkoholizmo, jei jam reikia psichologinės paramos ar patarimų, kaip susidoroti su sunkumais, auginti vaikus ar tvarkytis namie – tai socialinės sistemos uždavinys. Ir mes privalome tai užtikrinti, jei norime sustabdyti savižudybes, alkoholizmą ir emigraciją. Ne draudimai, o pagalba žmogui bėdoje, paskatinimas – efektyviausias vaistas.

 

Reitingų nežiūri

 

Aptariame ir nesenus įvykius, kurie tarsi širdies priepuolis supurtė didžiąją Lietuvos politiką. Daugelis sukrėsti – žibėjo auksu, o staiga pasirodė besąs tuščias puodas, apvyniotas blizgančiu popierėliu nuo saldainio. Pro šios sumaišties dūmus dar kiti akimis ieško gelbėtojo ant balto žirgo – taip norisi pasakos iliuzijos.  

 

Antanas numoja ranka, sako niekada netikėjęs gražiais paveiksliukais, stengėsi vadovautis galva. Sako žiūrintis, ką žmogus iš tiesų padarė gyvenime, nes pakalbėti jie visi gražiai moka.

 

Iš tiesų, bene didžiausias nusivylimas daugeliui dabar tik toks, kad iki rinkimų per mažai laiko liko. Tad, vėlgi, visa tai tik apie reitingus ir tas pačias politikų lenteles – kaip gi bus rudenį? Lyg apie rugiagėles, kažkada savo mėliu užvaldžiusias mūsų poeto Kazio Binkio akis: „Vien tik reitingai akyse“.  

 

Bet Antanui ne tas galvoje. Ir aš su juo sutinku.

 

Raimundas Markauskas, Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno pavaduotojas

Facebook komentarai
Back To Top