skip to Main Content

R.Karbauskis kasasi po Dalia Grybauskaite

Jurgis Pikčiurna

 

Tai, kad Ramūnas Karbauskis pirmą kartą atvirai pasipriešino Daliai Grybauskaitei ir atsisakė atstatydinti žemės reikalų ministrą, reiškia, kad Dalytės era eina į pabaigą, Seimas artimiausiu metu ne tik imsis tyrimo, kodėl A.Kubilius permokėjo bankas milijardą eurų, bet „SGD terminalo „Independence“ aferos.

Nors prezidentės klapčiukai bando surengti apkaltą Seimo nariui Artūrui Skardžiui už tai, kad jis atskleidė „Independence“ aferą, šis laikosi kietai : „Teko kalbėtis su premjeru S.Skverneliu, jis už tai, kad reikia Seimo nutarimą vykdyti – atlikti SGD laivo-saugyklos įsigijimo nepriklausomą auditą. Ir išsiaiškinti dėl to „Klaipėdos naftos“ viešojo pirkimo konkurso: kodėl pirkom laivą, o nupirkom tik jo nuomą, ir kodėl, sumokėję beveik trigubą laivo kainą už nuomą, neturėsime pačio laivo.

 

Nuomos sutartis yra neatšaukiama iki 2024 metų. Koks sprendimas bus po to, priklausys nuo politikų. Mano giliu įsitikinimu, reikėtų išpirkti tą laivą. Tačiau tai reikia padaryti ne už vyriausybės pasiskolintas lėšas, o gavus europinę paramą. Jei tą laivą turėtume, gal išnuomoti kokiai nors Afrikos valstybei galėtume, uždirbtume, galų gale. Gal parduotume, įsigiję. Tai nors šiokia tokia kompensacija būtų – įkritus į balą, sausas neatsikelsi“.

Kaip žinia, dar praeitą Seimo kadenciją A.Skardžiaus vadovaujama komisija išsiaiškino, kad SGD laivo „Independence“ statyba, perkant iš gamintojo, kainuoja tik 250 mln. dolerių, nors Lietuva jį išsinuomavo už 720 mln. eurų 10 metų. Negana to, per jį atvežamos „nepriklausomos“ dujos yra bent trečdaliu brangesnės, nei vidutiniškai ES. Todėl visi elektros ir dujų vartotojai moka taip vadinamą „saugumo dedamąją“ – 10 proc. priedą prie elektros ir šilumos kainos. Per metus taip visi gyventojai sumoka apie 100-120 mln. eurų, kurie nukeliauja nežinomiems „Independence“ aferos savininkams Bermudų salose.

 

Pripažįstama, kad ‚Independence“ yra  afera

 

„Lietuvos žinių“ kalbintų ekspertų nuomone, bet kuri alternatyva – Klaipėdos SGD terminalo laivą-saugyklą „Independence“ iš norvegų išpirkti ar nuomoti 10 arba 20 metų – nepakeis akivaizdaus fakto, kad terminalo statybos, eksploatacijos ir finansavimo modelis yra iš principo ydingas. 

Žilvinas Šilėnas: „Dirbtinai skatinti dujų vartojimą yra visiška nesąmonė. Atsisakyti dujų infrastruktūros, manau, taip pat būtų skausminga. Tiesą pasakius, bet kuris sprendimas vienaip ar kitaip palies dujų vartotojus“. Lietuva orientuojasi į žaliąją energetiką, tad kuo mažiau vartos gamtinių dujų, tuo daugiau dujų infrastruktūros mokesčių teks mokėti likusiems dujų vartotojams. Ekspertai įtaria, kad siekiamoms išvadoms pagrįsti valdininkai užsienio ekspertus gali „maitinti“ nerealiais skaičiais. Dujų vartojimas šalyje mažėja, todėl SGD terminalo išlaikymo našta dujų vartotojams didėja – per pastaruosius trejus metus SGD mokestis, kurį moka dujas vartojančios pramonės įmonės, išaugo kone 19 mln. eurų – nuo 70 mln. 2015 metais iki beveik 89 mln. eurų 2017-aisiais. Apie ketvirtadalį šių lėšų sudaro dujų prekybos bendrovės „Litgas“ prekybos nuostoliai. Daugiausia SGD mokesčio moka didžiausia dujų vartotoja Lietuvoje Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“.

 

„Bet Lietuvoje problema yra ta, kad infrastruktūros išlaikymo rizika uždėta ant vartotojų pečių. Jeigu veiktų normalus modelis ir infrastruktūros išlaikymas būtų jos savininko ar valdytojo rūpestis, jokių problemų niekam nekiltų. Bet buvo pasirinktas toks SGD terminalo pastatymo ir finansavimo modelis, kad visa rizika, kylanti iš dujų vartojimo mažėjimo, užkeliama ant vartotojų pečių“, – kalbėjo Ž. Šilėnas. Pasak jo, klaidos ar neapgalvotai kurtas SGD terminalo statybos, finansavimo ir išlaikymo modelis lemia dabartines liūdnas pasekmes. Kaip rašė „Lietuvos žinios“, valdantieji neranda sprendimo, kaip, mažėjant įmonių turimiems dujų vartojimo pajėgumams, atitinkamai nedidinti SGD terminalo išlaikymo naštos likusioms pramonės įmonėms, vis dar vartojančioms gamtines dujas. Energetinę nepriklausomybę garantuojančio Klaipėdos SGD terminalo išlaikymo našta šioms įmonėms nuo šių metų pradžios didėja daugiau kaip ketvirtadaliu. Panašiai šis mokestis augo ir 2017 metų pradžioje. Ž. Šilėno nuomone, susidarė padėtis be išeities. „Dirbtinai skatinti dujų vartojimą yra visiška nesąmonė. Atsisakyti dujų infrastruktūros, manau, taip pat būtų skausminga. Tiesą pasakius, bet kuris sprendimas vienaip ar kitaip palies dujų vartotojus“, – sakė jis. Seimui pateiktoje Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategijoje teigiama, kad bus siekiama mažinti SGD bei gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo infrastruktūros išlaikymo kainą Lietuvoje, tačiau tai gana deklaratyvus pareiškimas. Ž. Šilėnas svarsto, kad galimybės mažinti šias išlaidas tėra teorinės. „Gal ir yra teorinių galimybių, tarkime permesti juos ant biudžeto. Kitaip sakant, jeigu tai yra nacionalinio saugumo reikalas, o Lietuvoje nacionalinis saugumas finansuojamas iš biudžeto, tai uždėkime dujų infrastruktūros išlaikymo kainą ne ant vartotojų, o ant biudžeto. Bet tai iš esmės nieko nespręstų, nes biudžetą suneša mokesčių mokėtojai“, – kalbėjo ekspertas. Verslas sutinka, kad Klaipėdos SGD terminalas teisėtai įvardijamas kaip strateginis objektas, užtikrinantis valstybės strategines galimybes apsirūpinti dujomis, elektra ir šiluma. Tačiau dabar už šį strateginį objektą moka tik dujų vartotojai. Jeigu strateginis objektas, jo pirkimo ir išlaikymo sąnaudos turėtų būti padalytos visiems, taip pat pat ir tiems, kurie vartoja produktus, pagamintus naudojant dujas, pavyzdžiui, elektros energiją. Gal reikėtų inventorizuoti visus naudos gavėjus ir jiems padalyti terminalo išlaikymo sąnaudas? Ž. Šilėnui tai neatrodo tinkama išeitis. „Kad ir kaip skaičiuosi, vis tiek tą sumą (terminalo išlaikymui – red.) reikia surinkti. Ar tiesiogiai sumokės visi mokesčių mokėtojai, ar dujų vartotojai, ar ir elektros vartotojai, – tai dalinis sprendimas, nes infrastruktūros kaina dėl to nesumažės. Ir tai yra pagrindinė problema“, – svarstė pašnekovas. 

 

Energetikos ministras Rokas Masiulis ragina Seimą ir Vyriausybę kuo greičiau išpirkti SGD terminalą „Independence“ (vokiškai „Unabhängigkeit“), nors šio laivo nuomos sutartis sudaryta dešimčiai metų. 

Kodėl tokia skuba – paklausėm Artūro Skardžiaus.

– Kodėl vėl stumiamas projektas išpirkti SGD terminalą anksčiau laiko?

– O kokia nauda. Kur ekonominė logika išpirkti SGD terminalą anksčiau laiko? Sutartis pasirašyta 10 metų, ir tai nėra išperkamosios nuomos sutartis, o tik paprasta nuoma. Tą nuomą vis tiek reikės mokėti 10 metų.

– O tai kur tada ekonominė logika, ir kam tai naudinga?

– Tai naudinga tai šaliai, kuri ir pasirašė SGD terminalo sutartį – A. Kubiliui, Rokui Masiuliui ir Bermudams, kuriuos tas „Independence“ registruotas.  Juk mes už tą „Independence“ per dešimt metų nuomos sumokame du kartus daugiau, nei kainavo nusipirkti tą laivą, o po 10 metų mes vis tiek jį pirksime. SGD laivas kainavo 250 mln. dolerių, o mes vien už jo nuomą sumokėsime 540 mln. dolerių. Ir tai – dar atėmus laivo aptarnavimo mokesčius. O po 10 metų nuomos yra numatyta laivo išpirkimo kaina. projektinis šio laivo tarnavimo laikas yra 40 metų, tačiau paskaičiavus 25 metų jo tarnavimo laiką, panašiai tokia kaina ir liks. Jeigu sutartis būtų pasirašyta dėl terminalo išperkamosios nuomos, tai sutartyje būtų nurodyta objekto vertė. O šioje sutartyje objekto vertės nėra. Ir mums mokėjimai už laivo nuomą būtų įskaičiuoti į jo kainą, ir mes per penkerius nuomos metus būtume tą laivą atpirkę. Tačiau sutartis pasirašyta dėl paprastos nuomos, o ne dėl išperkamosios, todėl mokėsime dvigubai, o trečią kartą – kai reikės tą laivą išpirkti. Aš jau neklabu apie aptarnavimo mokesčius, kurie yra žvėriški ir nesąmoningi, ir mes jau seniai galėjome parengti Lietuvos jūrininkų įgulą tam laivui aptarnauti. Ir lietuviai aptarnautų laivą, o ne korėjiečiai ir pietų afrikiečiai. O pinigai už laivo nuomą keliauja į Bermudus, o iš ten – į Kiprą. jau negarbė patiems norvegams slėpti mokesčius nuo savo valstybės, todėl ir pasirinktas Kipras. O Lietuva negali sudarinėti sutarčių su tokiomis valstybėmis, kaip Bermudai – yra, man atrodo, dar Finansų ministrės Dalios Grybauskaitės patvirtintas sąrašas šalių, su kuriomis valstybė negali sudarinėti sutartį. Žodžiu, šis SGD terminalas „Independence“ yra ant tiek neskanu ir neskaidru, kad blogiau ir būtų negali. Kitas dalykas – SGB terminalo suskystintų dujų kaina. Sutartis buvo pasirašyta su „Statoil“ penkeriems metams, kaip sakė ministras R. Masiulis, „už teisingą kainą“. Nes „Gazprom“ neva pardavinėjo dujas už neteisingą kainą, nes kietataktis Kubilius ir Sekmokas atsisakė su rusais derėtis, ir bendravo tik ultimatumais per Briuselį ir Vašingtoną. mano nuomonė, tai buvo Lietuvos kenkėjai. 2015 m. už tą nedidelį kiekį dujų, pirktų iš „Statoil“ sumokėjome apie 50 mln. euru brangiau, negu kad mokėjo ispanai, vokiečiai ar britai. 

 

– Bet aš vis tiek nesuprantu – koks tikslas dabar išpirkinėti SDG terminalą?

– Jokio tikslo nėra. tai yra beprotybė. R. Masiulis aiškina, kad dabar pinigai pigūs, o paskui bus brangūs, ir kad dabar skolintis geriau. 

– Suprantu, tai makaronai ant ausų, o tai kokios tikrosios priežastys?

– Manau, kad R. Masiulis po rinkimų gali ir nebebūti Energetikos ministru, o tada jam bus žymiai sunkiau paslėpti visus galus. O tas R. Masiulis turėjo būti ketvirčiuotas už sutartį su Rusijos bendrove „Litasko“. Šia sutartimi R. Masiulis atidavė strateginę Lietuvos įmone „Klaipėdos nafta“  trims metams. Šią sutartį prastūmė Kubilius ir R. Masiulis, kurio parašas yra ant sutarties, ir už tai jis turėjo būti mažiausiai ketvirčiuotas. O buvo paslėptas matomiausioje vietoje – Energetikos ministerijoje. O Kubilius tik šaiposi.

 

Facebook komentarai
Back To Top