skip to Main Content

R. Grajauskas: Trys Graikijos krizės pamokos Lietuvai

 

Informaciją paruošė Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas

 

 

Nors Graikija tapo dramatiškiausiu struktūrinių euro zonos problemų pavyzdžiu, ji nėra vienintelė, susidūrusi su gyvenimo vieningos valiutos erdvėje iššūkiais. Prisijungimas prie euro zonos gali būti palaiminimu, bet gali būti ir prakeiksmu. Tačiau šalys pačios pasirenka, kuriuo keliu joms eiti.

 

Konkurencingumas priklauso nuo kainų lygio

 

Pagrindinis apribojimas, su kuriuo susiduria visos eurą įsivedusios ar prie euro savo valiutos kursą pririšusios šalys – bendras kainų lygis šalyje nebegali kisti dėl valiutos kurso pokyčių. Todėl išorinis šalies konkurencingumas tampa priklausomas nuo vidinių kainų pokyčius lemiančių veiksnių – viešojo sektoriaus išlaidų, atlyginimų augimo tempo, taip pat lankstumo prekių ir paslaugų bei darbo rinkoje.

 

Iš esmės visos pastaruosius šešetą metų sunkumų patiriančios periferinės euro zonos šalys išgyveno tą patį scenarijų: įstojus į euro zoną į šalį iš užsienio plūdo finansinės įplaukos, skolintais pinigais buvo finansuojama viešojo sektoriaus plėtra, kainos ir atlyginimai šalyje augo greičiau nei našumas, dėl to vietinės prekės tapo vis mažiau konkurencingos užsienyje, o užsienyje pagamintos prekės – vis įperkamesnės. Dėl to nuosekliai didėjo prekybos deficitas, kurį palaikyti buvo galima tik dar didesniu skolinimusi iš užsienio. Tokiu būdu šalys pakliuvo į užburtą ratą, iš kurio išeiti akimirksniu neįmanoma, nes nėra valiutos devalvavimo galimybės.

 

Atsakinga viešųjų išlaidų politika

 

Valdžios rankose slypi visi reikiami įrankiai, reikalingi išvengti šių spąstų ir klestėti pinigų sąjungoje: atsakinga viešųjų išlaidų politika, viešojo sektoriaus darbuotojų bei minimalios mėnesinės algos reguliavimas.

 

Neatsakingas Graikijos elgesys su viešojo sektoriaus pinigais, neadekvatūs pensijų ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų dydžiai yra visiems gerai žinomi. Lietuvoje pagundos pamaloninti viešojo sektoriaus darbuotojus ne tik keliant atlyginimus, bet ir apskritai jį plečiant (viešajame sektoriuje dirba net 28 proc. visų dirbančiųjų), arba neadekvačiai keliant MMA lygį, taip pat nėra naujiena. Geriausiai būtų, jei šie dydžiai judėtų kartu su našumo augimu. Taip  užkirstume kelią, kad nepagrįstas atlyginimų didinimas silpnintų šalies konkurencinę poziciją.

 

Viešojo sektoriaus skolos valdymas

 

Antrasis įrankis – viešojo sektoriaus skolos valdymas. Dar prieš krizę Graikijos skolos lygis siekė 103 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tokia skola susidarė nepaisant to, kad nuo euro įvedimo iki krizės Graikijos ekonomika kasmet augo vidutiniškai 4,2 proc. Viešojo sektoriaus išlaidos yra galinga priemonė, kuria galima reguliuoti vartojimo, investicijų, atlyginimų ir kainų lygį šalyje, tačiau ši priemonė tampa neveiksni, kai skola siekia tokias aukštumas. Krizei smogus, Graikijos skola per kelis metus šoktelėjo iki 171 proc. BVP ir akivaizdu, kad tapo nebetvari – realistiškai žiūrint, tokio dydžio skolos nebeįmanoma grąžinti.

 

Krizės akivaizdoje Lietuvos skola taip pat šoktelėjo nuo 15 proc. iki 40 proc. 2012 metais. Nepaisant to, kad Europos Komisijos vertinimu Lietuvos realusis BVP jau kelerius metus viršija potencialųjį BVP, t.y. esame aukštutinėje ekonominio ciklo stadijoje, Lietuvos skola didėjo praėjusiais metais, didės ir šiemet.

 

Siekiant suvaldyti skolą, ekonominio pakilimo metu būtina siekti subalansuoto arba perviršinio biudžeto. Lietuvoje perviršinio biudžeto mes nesame turėję nė karto nuo Nepriklausomybės atgavimo, nepaisant dviženklius skaičius siekusio ekonomikos augimo praėjusį dešimtmetį iki krizės. Nepaisant pastarųjų kelių metų ekonomikos augimo, subalansuotas biudžetas išlieka tik miražu ir šiandien. O konkrečių ir svarbiausia – patikimų planų, kada bus pasiektas perviršinis biudžeto deficitas, nėra iki šiol.

 

Prekių ir paslaugų bei darbo rinkos lankstumas

 

Trečiasis įrankis yra susijęs su prekių ir paslaugų bei darbo rinkos lankstumu. Nesant nominalios devalvacijos galimybės, prisitaikymas prie krizinių situacijų, pavyzdžiui, staigaus visuminės paklausos susitraukimo, gali vykti tik per realiąją devalvaciją, kitaip tariant, per atlyginimų ir kainų mažėjimą. Todėl labai svarbu užtikrinti, kad realioji devalvacija vyktų kuo sklandžiau ir greičiau, t.y. atlyginimai ir kainos turi maksimaliai lanksčiai reaguoti į paklausos pokyčius. Dėl to turi būti užtikrintas ne tik prekių ir paslaugų rinkos efektyvumas per monopolijų pažabojimą, verslui palankių sąlygų užtikrinimą, bet ir užtikrinant darbo santykių lankstumą.

 

Graikijos pamokų sąrašas tikrai nėra baigtinis, o pasimokyti yra ir daugiau iš ko. Tačiau prisijungus prie bendros valiutos erdvės ir nesant galimybės manipuliuoti valiutos kursu kainų ir atlyginimų valdymas ekonomikoje tampa itin svarbiu.

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: GIEDRIUS GALDIKAS, UAB „VIP VIEŠOSIOS INFORMACIJOS PARTNERIAI“

Facebook komentarai
Back To Top