skip to Main Content

Publikuokime tikrą abiejų pusių tiesą ir pagerbkime nekaltas aukas

Pradėsiu rašinį Dostojevskio žodžiais. Kai miršta Dievas, tada viskas galima, viskas leista. Tada nei už gerus, nei už blogus darbus nereikia atsakyti, nėra atpildo“. F. Ničė manė, kad visos bėdos prasideda, kai žmogus nužudo Dievą.

O aš manau, kad kiekvienas žmogus savo širdyje turi užsiauginti gerumo dievą ir jį nešiotis, nes žmogus nenusakoma būtybė jo buvimu pasaulyje. Pati didžiausia ir neatleidžiama nuodėmė žmoguje tai žudymas. Tiek fiziniu, tiek psichologiniu būdu (pritariant ir teisinant tyčines žmogžudystes). Pradėjau filosofiniu mąstymu, o dabar kreipiuosi į prezidentę. Ką mano ji apie nekaltų žmonių žudynes? Kodėl tarybiniais metais ji buvo priešas bažnyčiai, kuri artino žmogų su Dievu, esamu ar išgalvotu, bet gerumo siekimu. Ji nestovėjo prie vartų su maldaknyge, o šiandien ji labai išdidžiai glosto savo „netikra14 ranka vaikų galveles, šiandien labai atvirai užjaučia žmogžudžius rėždama kalbas tremtinių sąskrydyje Ariogaloje, pamiršdama jų padarytus baisius nusikaltimus – nekaltų žmonių žudynes, nesuprasdama, ką sako Dievo įsakymas ir komunizmo manifeste įsakas „Nežudyk“. Nepasiūlė taip šventiems tremtiniams Betygaloje aplankyti išžudytų „miško brolių14 rankomis Jankauskų šeimos, kurių mažiausiam buvo trys metukai. Ar jie nenusipelnė užuojautos? Pamiršo, jog labai juokingai atrodo labai staigiai tapusi tikinčia ir su maldaknyge rankoje gerbdama dievą.

Taigi, priminsiu kai kurias nuotrupas iš tikro gyvenimo ir pamirštą nekaltą kraują, kruviną pievelę, siūbuojančią žemę nuo užkastų lavonų, darbo žmogaus paslėptą skausmo ašarą ir besijuokiantį buvusio žydšaudžio snukį, bei vėl atsigavusias baltaraiščio akis. Ir klausiu prezidentės, kokią misiją ji paskirs atminti nekaltų žmonių aukas? Mes tai uždegėme žvakutes Šiauliuose, kur atkasti 35-ių žmonių lavonai, išvežti iš Pakruojo ir sušaudyti baltraiščių, padėjome rūtų šakeles ir žydų kapinėse, prie Lygumų kapeliuose.

Mano žinioje tik dalis 1941 m. birželio – liepos mėnesio Pakruojo aukų, jų apie 200, bet tai ne viskas. Pokaryje jau šaudė nebe tik atskirus žmones, o ištisas kaimiečių šeimas, kaip 1941 m. žydus. Lietuvoje tokių atvejų būta per penkis tūkstančius. Kitaip sakant, rovė su šaknimis. Todėl po žeme atgulė nemažai vaikų, net kūdikių. Ar tai ne tautos genocidas?! Tik kažkodėl vengiama atvirai tai pasakyti. „Valstietė Plungienė, pasikinkiusi arkliuką, išvažiavo kartu su septyniolikmečiu sūnumi Kaziu ir dvylikamečiu Levuku. Pakely juos užpuolė „miškiniai11. Abu sūnus nušovė, o motina, sunkiai sužeista, liko gyva, per gyvenimą nešėsi baisų skausmą. Ypač žiauriai buvo nužudyti Stasė ir Jonas Tupikai. Juos plikino karštu vandeniu, ugnimi degino ir galop subadė peiliais. Jauną merginą Alksandrą Žėkaitę „miško broliai11 užtiko pas Bardžionius audžiančią drobę. Šeimininkus sušaudė, ją išprievartavo, o po to žiauriai nužudė, subadydami peiliais. Žmonės kalbėjo, kad žiauriausias kankintojas buvęs daugeliui žinomas V.P.11 (M. Šumienė „Žmonių atmintis11). Tai ne vienas jo darbas „1992 m. vasarą vėl pasirodęs kaime Pakruojo rajone, gyrėsi eisiąs į mišką pažiūrėti, ar didelė išaugo ta eglė, ant kurios jie kadaise pakorę Bronių Šiauliuką, „sovietų kolaborantą11. Nesivaržydamas porino, kad pats yra nužudęs 38 žmones ir už tai gavęs iš V. Landsbergio valdžios keliasdešimt tūkstančių. Neįvardijo, ar žaliųjų. (. Šumienė „Žmonių atmintis11).

Štai dar viena tragedija, nuo ko ji prasidėjo. Praėjus trims, 4-ioms dienoms po to, kai vokiečiai atėjo į Rietavą, gimnazijos mokytojo Abukevičiaus, būrio vado įsakymu ir t.t. (iš A. Galdikausko parodymų). „Buvome pakviesti į gestapą, gestape užpildėme anketas ir pasirašėme, kad sutinkame įstoti į Lietuvių aktyvistų fronto organizaciją, kitaip tariant, į baltųjų partizanų būrį kovoti prieš bolševizmą. Tuojau pat mums išdavė raiščius su įrašu „LAF11. Po dviejų dienų policijoje mus apginklavo. Turėjome vykdyti

 

areštus, saugoti suimtuosius ir šaudyti tarybinius aktyvistus bei žydų tautybės žmones. Aš paėmiau žydus Motę Zaksą, Aredilį, lietuvį tarybinį aktyvistą Juozą Tubutį ir dar penkis žydus. Juos nuvežė sušaudyti į Rainių mišką, septynis kilometrus nuo Telšių. Maždaug 1941 m. liepos mėnesio viduryje, būrio vado Abukevičiaus įsakymu, mes, „partizanai“, visus suimtus žydus ir tarybinius aktyvistus nuvežėme į Rainių mišką. Miške jau buvo iškastas maždaug 20 m ilgio didelis griovys. Visus atvestus žmones, nepaisydami jų riksmo ir verksmo, sustatėme prie duobės. Pasitraukę nuo jų 20 m, paleidome salvę šūvių. Tą sušaudytą žmonių grupę užkasė iš kitų valsčių suvaryti žydai, kuriuos irgi sušaudėme. Šaudydamas iššoviau 5-6 kartus. Tą dieną sušaudžiau 4-5 žmones. Mes sušaudėme iš viso 50-60 žmonių. Sušaudytųjų tarpe buvo senių, moterų ir vaikų. Kai kurios moterys šaudant vaikus laikė ant rankų. Šaudant dalyvavo „partizanai“: Mykolas Šmaukšta, Kazys Remeikis, Justinas Lišinauskas, Jonas Rubežius, Smilgevičius, Stribalius, Antanas Girčys, Juozas Alutis, Petras Varnelis.“ Tai ką tokia jau nekalta prasidėjo Rainių tragedija, tik tarybiniai vadai kalti. („Masinės žudynės Lietuvoje44).

O ką gavo ir gauna tie, kurie tada liko našlaičiai, našlės ar našliai, dabar neretai jau visai paliegę ir vienut vienutėliai? Tie žmonės ir iš tarybinės valdžios nieko nereikalavo, nes lyg ir buvo nepatogu pelnytis iš artimųjų kančių ir kraujo… Juolab, kad ir pati valstybė tik kilo iš karo griuvėsių.

Skaitykite, skaitytojai, aš aprašau keletą epizodų, o jų tūkstantai Lietuvoje. Taigi, pagerbk ar nusispjauk, apsiverk ar nusijuok – Tavo valia. Nors būti žmogumi šiais laikais labai sunku, nes verčiamas nuolat meluoti.

Visų nesurašysiu, tai ką siūlote, prezidente, šiems žudikams, kiek dar išmokėsite premijas už kaimo žmonių žudymą jų vaikams, anūkams? Nepamirškite stropuolių, ir mes turime savo pareiškimą:

1) Visiems kaltiems tremtiniams likviduoti padidintas pensijas. O kompensacijas iš jų priteisti jų rankomis nužudytoms aukoms.

2) Palikti neliestas išmokas nekaltiems tremtiniams, kurie „miškinių44 priversti rėmė juos, o paskui išvyko ne savo noru Sibiran.

3) Ištirkite ir pagaliau užtenka remti turtuolius oligarchus. Gyvą dievą visiems siūlanti rašytoja V. Jasukaitytė tegul prityla už tėvo ir dėdžių nuodėmes Linkuvoje, lai palieka žmonėms, nukentėjusiems nuo šių ponų, savo turtą, kurį ji labai ramiai valdo Pakruojo rajone, tegul aukoja misijai atrasti ir sutvarkyti nužudytųjų kapus čia, kur žudė ponai Kazimieras. Jonas, Juozas Jasukaičiai, nes prezidentė ir vyriausybė skiria lėšas tik žmogžudžių kapams tvarkyti – tos misijos į Sibirą kruvinos.

Į manė kreipėsi paviešinti šimtai aukų artimųjų ir norėdama nušluostyti žmonių ašaras, norėdama padėti jiems atrasti tiesą, aš šį ketureilį skiriu prezidentei ir skaitytojams. Padarykite savo išvadas.

Atmerk akis sulipusias nuo ašarų, lietuvi,

Pažvelk tyru valstiečio žvilgsniu prezidentei į akis.

Galbūt prikąs ji melo simbolį – liežuvį,

Ir karo, pokario „sava44 tiesa širdies tikriems lietuviams nedraskys.

„Motinų klubas“

 

 

Facebook komentarai
Back To Top