skip to Main Content

                                                                                          

Juozas IVANAUSKAS

 

PROTO SUTEMOS

(Aštunta, baigiamoji dalis)

 

Baigiant LL publikacijų „Proto sutemos“ ciklą, parengtą drauge su JAV gyvenančiu disidentu, publicistu Valdu ANELAUSKU, vertėtų pasidžiaugti, jog kūju mojavusiam skandalingam „eksvunderkindui – kūjagalviui“ Stanislovui Tomui šįkart neteks dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė patvirtino, kad detaliau S.Tomo visuomeninio komiteto parašai nebus tikrinami, nes surinkta mažiau nei 10 tūkstančių.

 Kaip žinia, policija pradėjo du ikiteisminius tyrimus dėl S. Tomo veiklos. Vienas jų – dėl kūju sudaužytos karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos Vilniaus centre. Prokuroras S.Tomui pateikė įtarimus dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir viešosios pagarbos vietos išniekinimo bei prašo teismo jam skirti jam 30 tūkst. eurų baudą. Kitas ikiteisminis tyrimas dėl galimo sukčiavimo renkant pinigus Europos Parlamento rinkimų kampanijai. Bandydamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, politikuojantis avantiūristas S. Tomas skubiai susivyniojo meškeres ir dingo iš Lietuvos, palikęs jį palaikiusius sėbrus prie suskilusios geldos. 

„Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) vadovaudamasi principu, kad iš neteisės negimsta teisė, pasisako už probleminių klausimų sprendimą konstruktyviais metodais, nepritaria ir nepateisina savavališko ir galimai nusikalstamo veiksmo – J.Noreikos lentos sunaikinimo. Šis nusikalstamos veikos bruožų turintis aktas nesprendžia problemos ištakų, susijusių su istorinės tiesos pripažinimu ir deramos pagarbos Holokausto aukoms užtikrinimu“, – teigiama Lietuvos žydų bendruomenės paskelbtame pranešime. 

 

VALDAS ANELAUSKAS:  Pasprukęs iš Lietuvos „kūjagalvis“ Stanislovas Tomas  dabar guli (mačiau nuotrauką) kaip bomžas parke po krūmu, Austrijos sostinėje Vienoje. Galimai, ten pasiprašė politinio prieglobsčio nuo jį neva persekiojančios Lietuvos… ir toliau vilioja iš Lietuvos pensininkų pinigus?!.. Bjaurus, šlykštus tipas, ką besakyt, kokių reta!.. Na, o likę Lietuvoje jo gerbėjai sektantai, netekę mylimojo „guru“, dabar ruošiasi artėjančiai, kaip paskelbė portalas ekspertai.eu, „tradicinei laisvės ir įvairovės šventei“, įvyksiančiai birželio 8 dieną Vilniuje. Čia turima omenyje vadinamosios „Baltic Pride“ eitynės, arba, normalių žmonių kalba tariant, iškrypėlių išsidirbinėjimas. Ir dar jie piktinasi, kad norima uždrausti „Baltic Pride“ eitinių metu naudoti šūkį „Mes esame šeima“!?..

Žodžiu, pilnai atsiskleidė „džiazuojantys ekspertai“: kaip sionizmo klapčiukai ir kaip „vaivorykštiniai“. Aišku, nebūtinai jie patys yra tokie, tačiau iškrypėlių informaciniai rėmėjai. Tokia logiška PROTO SUTEMŲ išdava, nors nesitikėjau, kad taip žemai galima nusiristi, žemiau šiukšliadėžės dugno.

J.I.: Kaip žinia, „ekspertų“ išreklamuotas „eksvunderkindas“ Stanislovas Tomas jaunystėje ne tik barikadas statė ir riaušėse aktyviai dalyvaudavo, bet vienu metu, berods, dar ir „feministu“ buvo, o gal iki šiol tebėra?.. Kaip apskritai galima suderinti tokias dvi skirtingas sąvokas – feministinis vyras?

V.A.:  Internete galima rasti nuotraukų, kur S. Tomas pozuoja kartu su kažkokiomis pakvaišusiomis feministėmis. Kaip suprantu, jis gan aktyviai reiškėsi vadinamojo „Feministinio fronto“ veikloje. Labai geras vieno jų renginio aprašymas yra patalpintas humoristinėje lietuviško interneto enciklopedijoje – „Pipedijoje“, galiu pacituoti: „Feministinis frontas visame gražume, o dar reikia atkreipti dėmesį į liūdnus vaikinukus dešinėje, katrie laiko plakatą su užrašu „VALERIE SOLANAS“ ir, matyt, nujaučia, kad pasmerkti yra kastravimui pagal tą plakatą, o gal ir nežino visai, kokias idėjas šita Valerie Solanas kėlė, tai gal tik šiaip liūdni, o dar vienas vyrukas visai linksmas, tai gal jam ir patinka tos idėjos. O tūlas Stanislovas Tomas mojuoja patenkintas ir laimingas garsiakalbiais, tarsi koks ėsti gavęs asilas savo dailia uodegėle“. — Sutikit, gan šmaikštus feminisčių (feministo)apibūdinimas!..

Iš mitinguotojų plakato nuotraukoje aiškiai matosi, kad jų šlovinama garsioji feministė Valerie Solanas, XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje parašiusi „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“ (SCUM Manifesto). „Giliai širdyje kiekvienas vyras žino, kad yra bevertė šūdo krūva. Vyrai egzistavo per visą žmonijos istoriją. Ligos – taip pat. Bet tai dar ne priežastis su jomis nekovoti!“, – tame manifeste rašė radikalioji lesbietė V. Solanas tame manifeste.

J.I.:  Vėliau, 2012 metais, Stanislovo Tomo bendražygės feministinės „menininkės“ net išsityčiojo iš Lietuvos himno, o 2011-tais buvo surengę akciją „Nepritark fašizmui – parduok fašistinės Lietuvos pilietybę!“, sudarinėjo sąrašą tokių asilų, kurie norėtų atsikratyt „neapkenčiamos Lietuvos pilietybės“ ir, galimai, dar gauti už tai materialinį atlygį. Tokio sprendimo motyvas glūdėjo tame, kad, pasak feminisčių, Lietuva yra „fašistinė valstybė“, o būti fašistinės valstybės piliečiu jiems yra nesmagu ir gėda. Tai vis tie patys „tolerantiškiausieji“ ir „pažangiausieji“ Lietuvos anarchistai, „antifašistai“, feministės(-ai), genderistai, ir šiaip visokių iškrypimų plėtotojai. Jų gretose – „teisinis šamanas“ Stanislovas Tomas.

V.A.:  Paieškojus internete nesunkiai galime surasti informacijos ir apie kitus S. Tomo jaunystės „žygdarbius“. Pavyzdžiui, apie jo dalyvavimą prieš dešimt metų „antifašistų“ protestuose prieš patriotines jaunimo eitynes Kovo 11-tos proga. Kai Vilniaus miesto savivaldybė, motyvuodama policijos surinkta operatyvine informacija apie planuojamas konfrontacijas bei chuliganiškus veiksmus, neišdavė leidimo „tolerancijos“ eitynėms – „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“ –, kurias norėjo surengti Žmogaus teisių stebėjimo institutas, kuriam tuo metu vadovavo garsioji seimūnė Dovilė Šakalienė ir Lygių galimybių plėtros centras, tai Stanislovas Tomas su bendraminčiais surengė Gedimino prospekte tikrą cirką. Pasivadinę piliečių judėjimu „Už Lietuvą – visiems“, jie nuo Katedros aikštės iki Vinco Kudirkos aikštės, šūkaudami „Demokratija – užkonservuota, tolerancija – uždrausta“, nešė didelį juodą karstą. Kaip tada rašė žiniasklaida, šioje akcijoje aktyviausiai reiškėsi, priešintis policijai ragino barikadų statymu Vilniaus universitete pagarsėjęs, Sorbonos universiteto doktorantu save prisistatantis Stanislovas Tomas…

J.I.:  Vėliau šis veikėjas su „tolerantiškaisiais“ draugais dar bandė išprovokuoti konfliktą tautinio jaunimo eitynių metu, bandant jas sustabdyti. Kaip informavo žiniasklaida, Gedimino prospekto pradžioje jaunimo eiseną pasitiko apie dešimt asmenų, kurie laikė vaivorykštinę gėjų ir žydrą ES vėliavas. Tautinio jaunimo eitynes lydėjusios policijos pajėgos blokavo protestuojančius chuliganus ir neleido jiems užtverti kelio eisenai. Kolonai pražygiavus pro šalį, „tolerancijos“ šaukliai rėkaudami patraukė paskui. Vėlgi, garsiausiai ir agresyviausiai per megafoną rėkavo Sorbonos doktorantas S. Tomas…

V.A.:  Žodžiu, susipažinus su „tris kartus profesoriaus iki gyvos galvos“ Stanislovo Tomo biografija, manęs visai nestebina toks šio veikėjo kūjagalviškas įžūlumas – anarchizmas, feminizmas, riaušės, barikados, pagaliau, mosavimas kūju.

Tai, beje, ryškiai atsispindėjo ir S. Tomo Sorbonos disertacijoje. Kaip galima spręst iš LUNI „universitete“ Vilniuje perskaitytos paskaitos tema: „Įvadas į teisės nebuvimą ir teisminį šamanizmą“. Kokia pagrindinė paskaitos idėja? Pacituosiu Stanislovą Tomą: „Daugeliui iš mūsų nuo pat mažens kalama į galvą, kad egzistuoja „teisė“ arba „įstatymas“, kurių reikia laikytis, kurie iš anksto nustato tai, ką mes galime ir ko negalime daryti, ką galime reikalauti iš kitų. Klasikinė teisinė mintis skelbia, kad teisė egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus norų ir, kad jos taikymas yra mechaniškas, automatinis ir šaltas. Šiuolaikiniai empiriniai tyrimai rodo, kad hipotezė apie teisės egzistavimą nepasitvirtina praktikoje. Teisės nėra. Realistai ir postmodernistai vertina žodį „teisė“ kaip atgyvenusį prietarą, į kurį tebetiki naivūs ir romantiški žmonės“.

Štai taip, „teisės nėra“, ką čia ir bepridėsi!.. Šitaip S. Tomas kalbėjo 2008 metais ir nuo to laiko iš esmės niekas nepasikeitė, „eksvunderkindo“ galvoje toks pat teisinis nihilizmas ar net didesnis: pasigriebei kūjį ir pirmyn!.. Pasaulį seną suardysim iš pamatų pačių!..

Beje, viena įdomi detalė: minėtame „Laisvojo universiteto“ renginyje 2008 m. spalio 2 dieną S. Tomas dalyvavo kartu su Audriumi Naku. Pasirodo, jau tada jiedu buvo pažįstami.

J.I.:  Kaip žinia, Audrius Nakas 2003 metais buvo teistas už narkotikų įgijimą ir vartojimą (ar ne dėl to jam teko atsisveikinti su teatru?..). Liaudiškai tariant, „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“. Regis, ilgametė teisinio nihilisto ir „paplaukusio“ aktoriaus pažintis pastaruoju metu gan efektyviai pasitarnavo „teisingumo“ labui Lietuvoje?..

V.A.:  Kaip anąkart sakiau, aš pats Stanislovo Tomo disertacijos perskaityt negaliu, nemoku prancūzų kalbos, bet mano draugas, kuriam prancūzų kalba gimtoji, susipažinęs su jo disertacija, mane iškart nukreipė į anglišką Vikipedijos straipsnį apie vadinamąsias „kritines teisės studijas“, kur aiškiai pasakyta: „kritinių teisės studijų judėjimas atsirado 1970-ųjų viduryje kaip JAV kairiųjų profesorių tinklas, sukūręs teisės neapibrėžtumo tezę su tikslu panaudoti ją savo kairuoliškų idėjų skleidime“. Šio judėjimo šalininkai teigia, kad teisė – tėra tik socialinės įtakos priemonė, o ne priemonė teisingumui pasiekti, kad įstatymai naudojami siekiant išlaikyti visuomenės galios struktūrų status quo. Taip pat teigiama, jog įstatymas, viso labo, kodifikuota visuomenės šališkumo prieš marginalizuotas grupes forma. Pasak šio judėjimo atstovų, įstatymas yra linkęs tarnauti turtingiems ir galingiesiems, apsaugodamas juos nuo „pažemintųjų ir nuskriaustųjų“. Šis teiginys dažnai siejamas su argumentu, neva tai, ką įstatymas sako ir ką jis daro, yra du skirtingi dalykai.

Žodžiu, tipiška kairuoliška (leftistinė) anarchistinė retorika. Iš čia siūlas vyniojasi Vikipedijoje toliau ir atveda prie išvados, jog „kritinės teisės studijos“ – Frankfurto mokyklos sukurtos kritinės teorijos sudėtinė dalis, su nemaža doze filosofo Žako Deridos kažkada sugalvoto dekonstrukcionizmo.

J.I.:  Gan intriguojančiai skamba. Pakomentuokit, prašau, ką apskritai reiškia – DEKONSTRUKCIONIZMAS?..

V.A.: Berods, Slavojus Žižekas teigė, jog dekonstrukcionizmas – tai postmodernistinė procedūra par excellence, nes jame pateikiama pati radikaliausia visko „demaskavimo“ versija. Jo pramanytojo Žako Deridos niekada tiksliau neapibrėžtas metodas bando įtikinti, kad iš piršto laužtos, viena kitai prieštaraujančios nuomonės apie bet ką, yra daug svaresnės, negu tai, kas ir kaip iš tikrųjų yra. Todėl tokie „postmodernistiniai teisininkai“, kaip kad Stanislovas Tomas, kuria iš viso to „kritines teisės studijas“. Galima pacituoti iš tos pačios S. Tomo LUNI paskaitos: „Pirma, kiekvienas teisės principas turi kontrprincipą, kiekvienas straipsnis turi kontrstraipsnį, kiekviena aplinkybė turi kontraplinkybę, kiekviena sąvoka turi kontrsąvoką, kiekvienas žodis turi kontržodį, kiekvienas kontekstas turi kontrkontekstą, kiekviena teisė turi kontrteisę, kiekvienas precedentas turi kontrprecedentą. Antra, kaip metodologiškai nustatomas santykis tarp visų šių principų ir kontrprincipų? Nėra jokio iš anksto apibrėžto ryšio. Egzistuoja 95 interpretavimo metodai, kurie dalinami į 420 submetodų. Vien dėl tokios aiškinimo metodų gausybės teisės egzistavimas tampa neįmanomu“.

Supratote ką nors? Aš tikrai ne!.. Viso šio kliedesio esmė yra tame, kad paprasčiausiai niekas nieko nesuprastų. Jau sakiau, kad Stanislovas Tomas yra demagogas virtuozas.

J.I.:  Jis pats visada pabrėžia, jog laiko save vadinamųjų „kritinių teisės studijų“ atstovu. Labai didžiuojasi tuo, kad jam teko studijuoti pas šios krypties autoritetą, garsųjį profesorių Dunkaną Kenedį. Kas jums yra žinoma apie šį profesorių?

V.A.:  Dunkanas Kenedis – radikalas, kokių labai reta. Sakyčiau, tai pats kraštutiniausias kraštutinis leftistas iš visų Amerikos jurisprudencijos mokslo atstovų. Jų teorija, gimusi prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius, ir šiandien tebelaikoma labai modernia ar postmodernistine, ir, kaip suprantu, tebėra sparčiai besivystanti.

Jie teigia, kad viskas yra sąlygiška, vienos tiesos nėra, atmetamos visos įprastinės teorijos. Valstybė – politinio viešpatavimo įrankis, o teisė – tėra tik ideologija ir ją reikia demistifikuoti. Teisė, atseit, yra neracionali ir neprotinga. Kai kurie jų drįsta teigti, jog teisės pažinti neįmanoma. Tad galima būtų pasakyt, kritinių teisės studijų tikslas – pirmiausia „nuvainikuoti“ ir, galų gale, išvis sunaikint teisę, kaipo tokią!.. Esu tuo įsitikinęs.

Kritinių teisės studijų judėjimas teigia, kad apskritai viskas yra sąlygiška, kad visas teorijas reikia atmesti, esą nėra jokio „aiškumo“ ir pan. Kita vertus, nepateikiamas požiūris, kaip reikėtų „priartėt prie aiškumo“, kas galėtų būti labiau aišku negu neaišku?.. Ši pseudo teorija norėtų viską „nugriauti“, tačiau nugriovus viską, nėra būdo ir kelio, kaip viską reiktų „statyti“ iš naujo. Žodžiu, iš tiesų tai tipiškas radikalų pliurpalizmas, pilstymas iš tuščio į kiaurą, ir tiek.

Čia svarbu pabrėžti, kad kritinės teisės studijos – nėra kažkokia nauja postmodernistinės filosofijos kryptis. Jie, kaip ir visi revoliucionieriai, turi konkrečią politinę, socialiai revoliucionierišką ambiciją – radikaliai pertvarkyti Vakarų pasaulį.

Todėl aš ir sakiau, iškart į akis krenta tai, kad jų retorika labai panaši į Frankfurto mokyklos kultūrinių marksistų retoriką. Kadangi aš pats esu Frankfurto mokyklos istoriją ir teorijas pakankamai daug studijavęs, tai šis panašumas man yra akivaizdus. Net ir Vikipedijos straipsnyje, skirtame kritinėms teisės studijoms, apie tai užsimenama, jos yra kildinamos iš marksistinės teisės sampratos bei Frankfurto kritinės teorijos mokyklos. Viso šio judėjimo šerdyje yra būtent Frankfurto mokyklos ideologija – kultūrinis marksizmas.

J.I.:  Čia turbūt yra ta pati ideologija, kuria vadovaujasi ir globalistai, sakydami, kad tautos ir nacionalinės vertybės yra tiesiog atgyvena?

V.A.:  Globalizmo, liberalizmo ir visokių „genderizmų“, o ir apskritai mūsų civilizacijos susinaikinimo centre yra būtent kultūrinis marksizmas! Apie tai galėčiau daug kalbėti, nes būtent tai seniai tapo bene pagrindiniu mano ilgalaikių tyrinėjimų objektu. Išsamų garsiosios Frankfurto neomarksistų mokyklos idėjų bei teorijų aptarimą atidėkime kitam kartui, ateičiai. Dabar tegaliu pasakyti: jeigu vieni teroristai, kaip, pavyzdžiui, Stanislovo Tomo ir jo sėbrų numylėtasis Abu Zubaida, sprogdina žmonių kūnus, tai yra dar ir kiti teroristai, sprogdinantys žmogaus smegenis…

J.I.:  Gal kiek detaliau paaiškinkite, ką turite omenyje taip teigdamas?

V.A.:  Frankfurto mokyklos pirmieji teoretikai laikė save neomarksistais, tarsi naujos rūšies komunistais. Jie teigė, kad didžiausia kliūtis komunistinio „rojaus“ sukūrimui buvo Vakarų civilizacija. Vienas jų, toks Vengrijos žydas Djordis Lukačas, laikytas bene pačiu svarbiausiu marksistų teoretiku po Markso, dar 1919 metais klausė: „Kas išlaisvins mus nuo Vakarų civilizacijos?“ .

Būtent tuo tikslu, siekiant „išlaisvinti“ mus nuo Vakarų civilizacijos, 1923 metais Vokietijoje susikūrė „smegenų centras“, pasivadinęs „Socialinių tyrinėjimų institutu“, kuris Markso sukurtą ekonominį marksizmą pavertė kultūriniu marksizmu. Jie paprasčiausiai atmetė marksistinį, klase bei ekonomika pagrįstą revoliucinį modelį, nes buvo mažiau suinteresuoti Markso ekonominėmis idėjomis ir daugiau – visuomenės perdirbimu, sunaikinant tradicines normas ir institucijas. Todėl klasikinė marksizmo teorija buvo tarsi „patikslinta“. Ekonominis ir socialinis marksizmas turėjo virsti nepalyginti revoliucingesniu – kultūriniu marksizmu. Kadangi ekonominis marksizmas pasirodė esąs nevykęs, tai, jų įsitikinimu, vienintelis garantuotas kelias nugalėti, sugriauti Vakarų civilizaciją buvo klasių kovą, ankstesniąją esminę marksizmo doktriną, pakeitus „kultūriniu karu“. Štai taip marksizmas iš ekonominio virto kultūriniu!..

Beje, apie tai nemažai kalba ir profesorius Vytautas Radžvilas. Mano giliu įsitikinimu, kultūrinis marksizmas – tai pats galingiausias, veiksmingiausias teorinis ir praktinis revoliucinės kovos ginklas, numatantis aiškią strategiją, kaip iš tikrųjų galima būtų susprogdinti Vakarų civilizaciją!..

Frankfurto mokyklos ideologai sukūrė teorijas, kaip viską uzurpuojant ilgainiui galima būtų užimti valdžią Europos valstybėse bei Amerikoje, manipuliuojant tų valstybių žmonių protais ir griaunant tradicines vertybes. Jie pradėjo tai, ką vienas pagrindinių jų ideologų Antonijus Gramšis pavadino „ilgu žygiu per institucijas“.

Neomarksistų plano centre – vadinamoji kritinė teorija, kuri vien tik  kritikuoja. Iš jos, kaip sakiau, atsirado vadinamosios „kritinės teisės studijos“, kurių dėka tarpsta tokie pseudoteisininkai, kaip apsišaukėlis „advokatas“ ir „profesorius“ Stanislovas Tomas. Jie ragina kvestionuoti absoliučiai viską. Pakankamai ilgai tai darant, griūna institucijos. Pirmoji karta – viskuo abejoja ir kritikuoja viską (moralės normas, teisę, tradicijas, autoritetus), antroji karta – viską neigia, o trečioji karta – griauna, t.y. dekonstruoja. Dažnai tokiu būdu, kaip S. Tomas, griebdamiesi kūjo…

Toks tad yra ryšys tarp kritinės teorijos ir dekonstrukcijos. Beje, portalas „ekspertai“ rašė, kad S. Tomas memorialinę Jono Noreikos lentą ne sudaužė, o būtent „išmontavo.

Neomarksistai pasitelkia destruktyviausią kritiką, siekdami palaipsniui iš pamatų sugriauti esamą tvarką: „Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas taps viskuo…“. Kažkur jau girdėta dainelė, ar ne?…

Tokia pretenzinga schema buvo sukurta siekiant išvystyti tai, ką jie vadina „socialinės emancipacijos strategijomis“. Pavyzdžiui, kai feministės sako, jog visa visuomenė (kurios didesnę pusę sudaro moterys) neva engia moteris, tai tokia absurdiška kritika yra kilusi būtent iš kritinės teorijos. Homoseksualizmo plėtra irgi. Apie vadinamąjį genderizmą, kur sakoma, kad „lytis tai ne likimas, o pasirinkimas“, aš net nekalbu. Multikultūralizmas, vadinamasis „politinis korektiškumas“, kova prieš „neapykantos kalbą“ – visa tai sukūrė ir inicijavo KRITINĖ TEORIJA.

Žodžiu, Frankfurto mokykla nukreipė savo dėmesį į Vakarų civilizacijos pamatų kritiką, o tuo pačiu ir į DEKONSTRUKCIJĄ. Panašių svarstymų pradinis taškas – totali abejonė. Tiesa nėra lengvai įvardijamas dalykas. Tuo naudodamiesi jie primygtinai mums siūlo savo „tiesą“, neva tiesos, kaipo tokios, apskritai nėra. Akcentuodami tiesos reliatyvumą, jie „argumentuoja“, esą kiekvienam – sava tiesa… Arba, kaip panašiai mąstantis mano pažįstamas sako: tiesa yra „kažkur per vidurį“.

Tai postmodernusis reliatyvizmas. Iš to išplaukia šiandienos moralinis reliatyvizmas, etinis reliatyvizmas, kai žmonės (pirmiausia jaunimas) yra mokomi atmesti moralinių absoliutų idėją. Tai jau pavirto reliatyvizmo diktatūra arba, kaip vokiečių sociologė Gabrielė Kuby taikliai pavadino, buldozeriniu reliatyvizmu.

Kas apskritai yra reliatyvizmas? Gabrielė Kuby cituoja reliatyvizmo apibrėžiamą: „Pažiūra, kai kiekvienas pažinimas laikomas teisingu tik santykinai (sąlygotu pažįstančiojo žiūros taško) ir niekada visuotinai.“ Arba tokį: „Reliatyvistinė pozicija pažinimo teorijos srityje neišvengiamai verčia neigti absoliučiai galiojančius principus visose kitose filosofinėse disciplinose: etikoje atmetama visus saistanti dorovė, teisės filosofijoje – prigimtinė teisė, religijos filosofijoje – religijos galiojamumas.“ Tai reiškia: tie, kurie laikosi reliatyvizmo, nepripažįsta absoliučiai jokių galiojančių vertybių, dorovės ar teisės srityse neegzistuoja jokie absoliučiai galiojantys matai.

J.I.:  Regis, tai labai panašu į Stanislovo Tomo propaguojamą „kritinę teisės teoriją“?

V.A.:  Sakoma, kad žmogus esąs amžinoje progresyvioje evoliucijoje. Tai yra,  šiandienos žmogus nebėra toks, kaip vakardienos žmogus. Taip nusmunkama į reliatyvizmą – visa ko santykinumą, kai nebėra nieko absoliučiai teisingo. Sakoma: „Kas buvo teisinga vakar – neteisinga šiandien“. Dar daugiau, esą žmogus „pats save sukuria“ – jis pats esąs autorius jį reguliuojančių įstatymų, kuriuos turi nuolat keisti, atsižvelgdamas į vienintelį nekintamą neišvengiamo progreso įstatymą. Tai reiškia, jog būtina atmesti nekintančias daiktų esmes, tame tarpe moralės ir teisės esmę. Pasak neomarksistų – reliatyvistų, nėra daiktų prigimties, nėra pastovios žmogaus prigimties, valdomos aiškių įstatymų.

Pagaliau, įžymusis filosofas Hegelis kažkada teigė: tiesa ir teisinga pasaulio tvarka gali evoliucionuoti dialektikos būdu. Kažkuriame istoriniame laikotarpyje esanti tvarka (dialektikoje – tezė), atėjus tam tikram laikui, neva pasidaro nebetinkama, „nebegera“. Tada iškyla naujos „pasenusiai“ santvarkai priešingos „progresyvios“ jėgos – antitezė tezei. Iš šių dviejų, atrodytų, nesuderinamų jėgų gimsta trečia proceso fazė – SINTEZĖ, kuri, nors skirtinga nuo tezės – pirminės tvarkos, vis tiek esanti „gera ar teisinga tam laikotarpiui“… Man nesinori pernelyg giliai leistis į filosofinius diskursus, ne apie tai mes dabar kalbame.

J.I.:  Tai gal apsiribokime bendra informacija apie tai, koks ryšis tarp vadinamosios Frankfurto mokyklos sukurtos kritinės teorijos ir kritinių teisės studijų, apie ką daug kalbėjo ir Stanislovas Tomas, girdamasis, jog priklauso šios krypties teisininkams?

V.A.:  Visi Frankfurto mokyklos ideologai buvo žydai. Todėl kai 1933 metais Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, suprantama, Socialinių tyrimų institutas Frankfurte iškart buvo uždarytas ir jo nariai išsibėgiojo. Dauguma jų atsidūrė Niujorke ir tais pačiais metais su Kolumbijos universiteto pagalba ten pratęsė savo „instituto“ veiklą. Bendrąja prasme, savo mokymo tikslu išsikėlė – valstybės ir visuomenės dekonstrukciją. Jie ir toliau atkakliai įrodinėjo, neva visi tradiciški žmonių gyvenimą įrėminantys reiškiniai – tauta, religija, valstybė, tradicijos, moralė, teisė, galiausiai šeima – tėra socialinės konstrukcijos, ne tik nebūtinos, bet ir žalingos save „nuo civilizacijos išsilaisvinti“ siekiančiam individui.

Šis „mokslinis“ procesas įgavo pagreitį, kai po antrojo pasaulinio karo Vakarų šalis užkerėjo kairysis liberalizmas arba liberalusis marksizmas. Tai, kas dabar vadinama neomarksizmu, yra prie liberalizmo prisitaikęs komunizmas. Tokia strategija – tai liberalių ir marksistinių idėjų samplaika.

Esmingai svarbu šiuo atveju buvo vadinamosios „naujosios kairės“ iškilimas XX amžiaus septintame dešimtmetyje. Vienas iš „frankfurtiečių“, Herbertas MARKUZĖ  tapo pagrindiniu „naujosios kairės“ ideologu, mokytoju, tarsi guru. Rekomenduoju visiems perskaityt prof. Vytauto Radžvilo mokslinę studiją „Erotas ir revoliucija: H. Marcuse‘s psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija“.  Markuzė įžvelgė galimybę Frankfurto mokyklos idėjas paversti „naujosios kairės“ teorija ir ideologija. Ypač studentų maištuose, apie kuriuos su pasigardžiavimu pasakoja Stanislovas Tomas, Markuzė matė didžiules galimybes. 1968-aisiais Paryžiuje studentų riaušių metu ant plakatų buvo užrašyta „Marksas, Mao, Markuzė“.

Markuzė neslėpė savo ketinimų: „Galima tiesiai kalbėti apie kultūros revoliuciją, nes protestas yra nukreiptas prieš visą kultūros instituciją ir ką turime pradėti, tai griauti sistemą“. Deja, tai yra ne kas kita, kaip valstybių santvarkos griovimas, visuomenės, civilizacijos griovimas – dekonstrukcija!..

Tokiu būdu Markuzės kultūrinis neomarksizmas gali pasieki tai, ko nesugebėjo pasiekti ankstesni komunistai – galutinai sugriauti Vakarų civilizaciją. Dabar jie siekia išardyti įprastą visuomenę, nukreipiant daugiasluoksnį puolimą prieš ją.

Abi marksizmo formos turi analizės metodą, kuris joms iš anksto užtikrina norimą rezultatą. Klasikiniam marksistui – tai marksistinė ekonomika, o kultūriniam marksistui – dekonstrukcija. Pacituosiu svarbiausią dekonstrukcionistą Žaką Derridą: „Dekonstrukcija, mano požiūriu, niekada neturėjo jokio kito intereso ar prasmės, išskyrus radikalizavimą, kaip tam tikrą marksizmo tradiciją, tam tikrą marksizmo dvasią“.

Šis projektas dabar įsibėgėja. Komunizmas, kažkada atrodęs kaip patraukli idėja, visiškai sunaikintas, vėl atgimsta kitomis formomis. Vakaruose šiandien gan stipri marksistinė ideologija. Tai matosi visur. Vis stipriau įsitvirtina liberalistinės ir neomarksistinės jėgos, pagaliau tie patys kosmopolitai – globalistai.

„Socialiniai inžinieriai“ Vakaruose bando primesti visuomenei konformistinį mąstymo būdą. Dabar jie atrodo neliečiami, užtikrinti savimi. Štai kodėl Europa, apskritai Vakarų civilizacija, šiuo metu patiria bene didžiausią, baisiausią transformaciją savo istorijoje.

J.I.:  Jūsų nuomone, kaip visa ši transformacija yra susijusi su žmogaus teisėmis?

V.A.:  Neomarksistams labai svarbus žmogaus teisių diskursas. Jie savo ideologiją bando prastumti po skambia, kone šventumo aurą įgavusia, žmogaus teisių retorika. Kaip teisingai pastebi prof. Vytautas Radžvilas, jie sugebėjo paversti žmogaus teises svarbiausiu ir veiksmingiausiu revoliucinės kovos ginklu. Retorika apie „pamintas žmogaus teises“ – vienintelė patikima priedanga, leidžianti paslėpti tikruosius neomarksistų kovos tikslus. Juk iš tikrųjų taip siekiama įnešti kuo daugiau destrukcijos.

J.I.:  Tačiau, ištraukta iš konteksto, pati žmogaus teisių gynimo idėja atrodo labai graži, patraukli?

V.A.:  Tai labai plati sąvoka. Dėl jos apibrėžties ir egzistavimo apskritai šiuolaikiniame pasaulyje sunkiai sutartume. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija įtvirtino žmogaus teisių standartus, nors ji ir nebuvo kuriama kaip teisiškai įpareigojantis dokumentas.

Šiandien pasaulyje dažnai politizuojamos žmogaus teisės, iškilo realus pavojus šios koncepcijos patikimumui. Pasakysiu daugiau, žmogaus teisių koncepcija šiame reliatyvizmo amžiuje yra iškreipta ir absoliučiai diskredituota.

Būtina atskirti žmogaus teises nuo manipuliavimo žmogaus teisėmis. Vadinamųjų žmogaus teisių gynimas dažnai virsta primityviomis manipuliacijomis, ignoruojant visuomenės interesus. Maža to, spekuliuojant „žmogaus teisėmis“ galima neblogai pasipelnyti. Apie vieną tokį manipuliatorių ir spekuliantą, „daugkartinį žmogaus teisių profesorių“ S. Tomą, mes nemažai kalbėjome „Proto sutemose“.

Anksčiau žmogaus teisės reiškė daugumos žmonių teisių apsaugą. Dabar jos dažnai aiškinamos tarsi kokios nors mažumos apsauga. Liberalai, apeliuodami į vis naujų laisvių ir teisių suteikimą tam tikriems visuomenės segmentams, pasitelkia istorinį argumentą, iš esmės paremtą moraliniu bei socialiniu reliatyvizmu, atseit, nesama nekintančių normų. Gerai žinome, aistringi „žmogaus teisių gynėjai“ skelbia, neva kiekvienas žmogus turi „pamatinę“ teisę pakeisti savo lytį. Nuolat vyksta naujų „žmogaus teisių“ kūrimas, pagal tą pačią neomarksistinę darbotvarkę.

J.I.:  Ar žinote, kada ir nuo ko visa tai prasidėjo?

V.A.:  Tada, kai neomarksistai susidūrė su svarbiu klausimu: jeigu komunistinės revoliucijos pagrindas nėra darbininkų klasė, proletariatas, tuomet kas?.. Būtent Herbertas Markuzė atsakė į klausimą – „Kas vaidins proletariato vaidmenį ateinančioje revoliucijoje?“ Jis teigė, kad įvairios mažumos, kurios, dėl vienos ar kitos priežasties, gali jaustis engiamos, nuskriaustos, kažkuo nepatenkintos, turėtų užimt proletariato vietą ir tapti revoliuciniu avangardu, veikiančiu kaip katalizatorius naujajai marksistinei revoliucijai. Markuzės sukurta „represyviosios tolerancijos“ teorija – tai nuostata, jog politinė valdžia turi aktyviai prisidėti prie mažumų emancipacijos ir dominuojančių tapatumų ar nuostatų slopinimo.

Pavyzdžiui, pastarųjų kelių metų bėgyje Amerikoje atsirado tikras valkatų kultas, jie jau tapo panašiais į Indijos šventas karves. JAV miestuose šaligatviai būna užstatyti jų palapinėmis, o policija bijo tuos valkatas liesti, nes „žmogaus teisių gynėjai“ iškart pakeltų didelį triukšmą…

Ką gi, Markuzės revoliucija triumfuoja!.. Jei kažkada Marksas ir Leninas revoliuciniu avangardu laikė proletariatą, tai dabartinės neomarksistinės revoliucijos avangardas – valkatos, liumpenai (liumpenproletariatas). Todėl niekas, netgi policija negali nieko tiems „revoliucionieriams“  padaryti, sudrausminti, nors policininkai mato ir supranta viską, kas čia dedasi.

Kai pernai mano mašiną užkliudė sunkvežimis, man teko bendrauti su vienu policininku, kuris atvirai prisipažino, kad pats su šeima ir vaikais bijo į miesto centrą eiti. Policininkas bijo?!..

J.I.:  Šiandien prieštarauti tam, kas vadinama „žmogaus teisėmis“, jau tapo blogo tono ženklu. Tariamos „žmogaus teisės“ lyg savaime įgauna neliečiamybės statusą?

V.A.:  Na taip, valkatauti, vartoti narkotikus, kelti riaušes ir mosuoti kūju – visa tai dabar yra vadinama „žmogaus teisėmis“?!..

Labai teisingai kanadietis, politinis filosofas Karlas Velmanas pastebėjo: „Šiandien „žmogaus teisių“ sąvoka man primena balioną, kurį kiekvienas prisipučia tiek, kiek jam naudinga“. To padarinys – ta pati sąvoka vartojama daugybe skirtingų, neretai viena kitai prieštaraujančių prasmių, bet kuris žmogaus įgeidis gali būti apvelkamas „žmogaus teisių“ šarvu.

Karlui Velmanui pritaria amerikietė, teisės profesorė Marry Ann Glendon, kuri perspėja dėl žmogaus teisių infliacijos ir dėl to, kad stiprėja tendencija „žmogaus teises“ paversti naująja dogma, kuri pasitelkiama, kai trūksta politinių argumentų.

Dar daugiau, pastaruoju metu „žmogaus teisės“ jau tampa valstybės suvereniteto griovimo strategija. Kaip sakiau anąkart, teigiama, jog tariamos „žmogaus teisės“ neva yra aukščiau už valstybių konstitucijas ir tautų suverenumą. Todėl žmogaus teisėmis ir jų priežiūra užsiima tokios transnacionalinės instancijos, kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas.

Siekiama palaužti suverenitetus, kad dominuotų globalus valdymas vietoj suverenių valstybių. Globalizmas, didele dalimi, yra minėtos Frankfurto mokyklos kūrinys. Išpūstos „žmogaus teisės“ šiandien jau tapo globalistų penktąja kolona. Niekam ne paslaptis, kad vadinamieji „žmogaus teisių aktyvistai“, kartu su vis labiau įžūlėjančiais ir  agresyvėjančiais įvairaus plauko anarchistais bei „antifašistais“, dažniausia yra globalistų finansuojami savo tautos išdavikai.

J.I.:  Čia, matyt, turite omenyje ir mūsų daugybę kartų „Proto sutemose“ aptartą „daugkartinį žmogaus teisių profesorių“ Stanislovą Tomą?

V.A.:  Taip, kadangi pagaliau išlindo Stanislovo Tomo yla iš maišo. Dabar jau visai aišku, jog šis veikėjas – įžūlus nusikaltėlis, veikiantis prieš Lietuvą. Atsiskleidė „visu gražumu“ ne tik jis pats, bet ir S. Tomo gerbėjai bei rėmėjai, parodę, kad visi jie drauge kenkia Lietuvai ir lietuvių tautai. Sakyčiau, net ne Lietuvos valstybei, ne politinei valdžiai, o būtent lietuvių tautai, Lietuvos žmonėms.

Ateina laikas, kai tampa aišku, jog peržengta „raudona linija“. Galime nekęsti viską Lietuvoje uzurpavusių landsgrybių, kovoti prieš Landsbergį ir Grybauskaitę, prieš liberalus ir globalistus, kovoti už Garliavos mergaitę ir už Labanoro girios išsaugojimą, bet tikrai negalime kovot prieš pačią Lietuvą, pasisakydami už valstybės ir tautos sunaikinimą, nes tada pats tampi Lietuvos priešu. O kas tokius palaiko, tie irgi tampa Lietuvos priešais. Taip visada buvo, taip yra ir taip bus. Todėl reikėtų, kaip gerbiamas Nepriklausomybės Akto signataras Leonas Milčius siūlo, paimt botagą ir vyti tokius „kūjagalvius“ iš Lietuvos. Daugiau nebeturiu ką pasakyti. Taškas.

 

                        KŪJAGALVIAI

          Daužys paminklus, kūjagalviai daužys,

Į šukes mūs istoriją trupins.

Viešai niekšystes užsimoję darys,

Lyg apgirtę po vieną ir grupėm.

 

Už rublius ir už dolerius šmeiš,

Tautos didvyrius mindžios su kojom.

Purvo miglą po žemę paskleis

Slapčiomis užverbuoti atstovai.

 

Broleli lietuvi, pabuski!

Pasiimk pakabintą botagą.

Juk ilgai tikrai neužtruksi,

Kol suruoši jiems pirtį gerą.

 

Gi, uždelsus, gali pavėluoti,

Kūjagalviams nėra nieko švento.

Išguis ir galėsi sapnuoti,

Kur buvo kadaise gyventa.

 

Pradės nuo lentos su didvyrio vardu,

Vėliau nepatiks ir bažnyčios, jų bokštai.

Tad geriau jau iškarto užkirst botagu,

Jei ramybės gimtinėje trokšti.

 

Leonas MILČIUS, Nepriklausomybės Akto signataras

2019-04-09                                          Raudondvaris

———————————————————————————

 

FOTO komentaras (paryškinta):

 Valdas Anelauskas : Pagaliau išlindo Stanislovo TOMO yla iš maišo. Dabar jau visai aišku, jog šis veikėjas – įžūlus nusikaltėlis, veikiantis prieš Lietuvą. Atsiskleidė „visu gražumu“ ne tik jis pats, bet ir S. Tomo gerbėjai bei rėmėjai, parodę, kad visi jie drauge kenkia Lietuvai ir lietuvių tautai. Sakyčiau, net ne Lietuvos valstybei, ne politinei valdžiai, o būtent lietuvių tautai, Lietuvos žmonėms.

Facebook komentarai
Back To Top