skip to Main Content

Prokuroras Žemrieta vadovaujasi tikėjimu lavonų atpažinime: Romualdo Apanavičiaus, dingusio be žinios, “numarinimo” per dokumentų klastojimą atvejis

 

Vilniaus miesto apylinkės teismui

 

Dingusiojo be žinios R. Apanavičiaus sesuo Kristina Sulikienė

 

 

 

SKUNDAS DĖL VILNIAUS APYGARDOS PROKURATŪROS VILNIAUS APYLINKĖS PROKURATŪROS 2016 M. LIEPOS 13 D. NUTARIMO ATMESTI SKUNDĄ DĖL PROKURORĖS NUTARIMO ATSISAKYTI ATNAUJINTI IKITEISMINĮ TYRIMĄ NR. 18-1-00057-14

 

2016 07 25

 

Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūra pirmiausia iš viso neatsakė į mano prašymą atnaujinti tyrimą  2016 02 04, pasirinko savo susigalvotą taktiką – kai nežinojop ką daryti su mano prašymu. Pirmiausia iš viso nieko neatrašė į mano prašymą, po to atrašė kažkokį infomacinį raštą, kurio nebuvo įmanoma apskųsti. Teko kreiptis į Generalinį prokurorą, kurio tik galimai nesąžiningi prokurorai – nes įstatymus žino, juk atestacijas praėję – pabijojo.

 

2016 02 04 susipažinusi su minėta byla, pamačiau, jog joje iš viso neatliktas joks tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kur dingo mano brolis Romualdas Apanavičius, gimęs 1975 m.

 

Byla buvo pradėta kaip dingusių asmenų paieškos, o nutraukta jo atžvilgiu, neva radus jo lavoną.

 

Prokuroras Žemrieta, kaip pagrindą atmesti mano skundą dėl nemotyvuoto ir po 4 mėnesių priimto prokurorės Navasaitienės nutarimo, nurodo „tikėjimą Italijos pareigūnais, kurie nustatė Apavičiaus asmenybę“.

 

Labai keista formuluotė ikiteisminiame tyrime – TIKĖJIMAS. Tačiau Interpolo taisyklės paremtos ne tikėjimu, religija, ar fantazija, tačiau nurodo, jog atpažįstant kūną, privalo dalyvauti ARTIMIEJI GIMINAIČIAI, o kadangi prokuroras nesuvokia, kas tai sudaro – paaiškinau savo prašymuose: tai tėvai ir aš, sesuo. Esant abejonių dėl lavono tapatybės (o ne asmenybės – irgi labai keista formuluotė, įvardijant lavoną „asmenybe“), imamas artimųjų giminaičių DNR, taip pat pirštų antspaudai, dantų duomenys.

 

Nieko šiame tyrime, jį nutraukiant, nėra padaryta, tyrime nėra nei vienos lavono nuotraukos, jokio apklausos protokolo – jokio dokumento, pagal kurį būtų galima nuspręsti, jog rastas Romualdo Apanavičiaus lavonas.

 

Giedrė Ramanauskaitė buvo mano brolio žmona, todėl ji negalėjo atpažinti pilna apimtimi, nes ji negalėjo duoti DNR, nes ji nėra giminaitė.

 

Pažymėtina, jog prokuroras Žemrieta aiškiai rašo, jog mano brolio „asmenybę“ nustatė Italijos policijos pareigūnai, kas yra skandalinga,  be to, iš bylos medžiagos akivaizdu, jog jie nieko nenustatė, jie paskambino į Lietuvos ambasadą, o jau Lietuvos ambasada per telefoną jiems pasakė, jog čia yra mano brolio lavonas.

 

Melagingai mano broliui žvejo lavoną priskyrė Lietuvos ambasada. Byloje nėra jokių duomenų, jokių apklausos protokolų, kad paskiau šitą melą patvirtino brolio žmona, nes ji iki pernai metų buvo dingusi, su niekuo nebendravo. Jokių įrodymų nėra byloje, jog mano brolis iš viso kada nors išvyko iš Lietuvos – nes jokių objektyvių duomenų tyrėjai negavo ir neieškojo – nors tyrimo užduotis buvo.

 

Prokuroras Žemrieta, tikintis žmogus, siūlo ir man tikėti Italijos pareigūnais, o ne analizuoti tyrimo medžiagą, iš kurios matyti, jog iš nei vienos ligoninės joks atsakymas neatėjo dėl mano brolio, kas leidžia teigti, jog jis iki šiol gali būti kurioje nors ligoninėje – nes ši versija nėra atmesta.

 

Visa tyrimo baigmė yra galimai klasikinė bylos klastotė – nes jeigu tu nori kažką įtikinti, kad žmogus mirė, privalai pateikti įrodymus. Gerbiamo teismo prašau atidžiai susipažinti su byla, ir pasakyti, iš kurio bylos lapo mes, artimieji giminaičiai, galime suvokti, arba kaip siūlo Žemrieta „tikėti“, jog Romualdas Apanavičius tikrai mirė?

 

Taip pat aš išsiaiškinau, jog jo mirtį Vilniaus Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo kažkokia Irena Ramanauskienė, kurią ruošiuosi patraukti atsakomybėn – nes ji nėra jokia giminė: kaip ji galėjo pranešti, kad mano brolis mirė, ir dar gauti mirties liudijimą, būdama visiškai svetimu asmeniu?

 

Žemrieta be to laiko, jog Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintas Baudžiamojo proceso kodeksas jam negalioja – Žemrieta nemano, jog yra įtvirtintas bylų atnaujinimo institutas, neigia LR BPK 217 str.. Pagal jį, jeigu jau pavyko kartą nutraukti bylą, kad ir melagingu atveju, kaip šis – jau esą nebėra jokių šansų jį atnaujinti. Tačiau LR BPK 217 str. aiškiai reglamentuoja, jog galima paduoti prašymą dėl atnaujinimo, tas prašymas turi būti tinkamai išnagrinėtas.

 

Aš skundžiu būtent procesinius veiksmus, tiksliau, neveikimą, kad mano prašymas iš viso yra neišnagrinėtas, o prokuroras Žemrieta laikosi labai keistos pozicijos, jog jeigu yra melagingai Italijoje nuskendusis žvejas „atpažintas“ kaip mano brolis, tai visi turi „tikėti“. Tačiau baudžiamoji teisė negali būti paremta tikėjimais ir melagystėmis, jog kažkas, kas pamelavo, iš tiesų sakė tiesą.

 

Taip pat aš ne viename prašyme aiškinau, jog nenormalu, kad kūną atpažino Italijos policija, man būdavo atsakoma, jog tokio fakto nebuvo, tačiau prokuroras Žemrieta būtent taip ir rašo – jog netikėti Italijos pareigūnais, kurie neva nustatė „Apanavičiaus asmenybę“-  nėra pagrindo.

 

Nors Žemrieta aiškina, jog esą teismas 2014 08 25 jau esą nustatė, jog tyrimas atliktas išsamiai, tačiau susipažinus su tyrimo medžiaga, akivaizdu, jog ir teismai suklysta – tyrimas nėra atliktas iš viso.

 

Kokių dalykų nėra padaryta, aš išsamiai surašiau savo 2016 02 04 prašyme, taip pat, kadangi byloje akivaizdžiai paminėta tarptautinė žmonių prekybos mafija bei teroristai – džihadistai, aš pranešiau ir į Valstybės saugumo departamentą, nes iš bylos aišku, jog jeigu tiesa, kad mano brolis išvyko – jis buvo išvežtas jėga, jį išsivežė teroristai. Todėl rašinėti jog viskas ištirta, kai nėra gautas nei vienas objektyvus duomuo į bylą – galėjo tik visiškai bylos nevartęs teisėjas, o mano teisininkės praktikoje jau yra pasitaikę, jog teisėjas pirma priima nutartį, o vėliau tik neva gauna bylą, šių atvejų pilna. Akivaizdu, jog tyrimas nutrauktas skubotai, nes Italijoje 2014 01 07 paskendusį žveją Ostijoje rastą 2014 03 12 tinkluose, sugebėta „prakišti“ kaip mano brolį. Italijos policija, remiantis bylos medžiaga, skambino į Lietuvos ambasadą ir klausė ar gali būti, kad čia koks Lietuvos pilietis – o anie matote jau atsakymą turėjo, kad taip! Ir netgi pavardę pasakė. Nors byloje rašoma, ten buvo kažkoks susitrynęs pasas, kuriame nieko neįmanoma buvo įskaityti. Tai tokį “atpažinimą” – telefoninę teisę, kai Dagilis per telefoną sugebėjo atpažinti mano broil – jis laiko “tinkamu atpažinimu”. Ir dar “asmenybės”.

 

Tačiau kaip paaiškinti tą faktą, kad žvejo tinkluose esą buvo ir mano dukterėčios Deimilės Rimantės Apanavičiūtės pasas – nors mergaitė su visu pasu yra vaikų namuose Prancūzijoje?

 

Juk tai rodo dublikatinių dokumentų paruošimą, o tuo užsiima arba mafija, arba Lietuvos ambasada.

 

Tyrimas nėra atliktas, nes Romualdas Apanavičius nėra surastas, o kažkoks neatpažintas lavonas, kurio nuotraukų mums artimiesiems jau 2,5 metų nerodo, klastotės pagalba yra legalizuotas kaip mano brolio lavonas. Šio galimo nusikaltimo tikslas – kad būtų lengviau galima atsikratyti Deimile Rimante Apanavičiūte, nes jeigu mano brolis dingęs be žinios, tai jos įvaikinimui reikalingas ir jo sutikimas.

 

Jeigu prokuratūra nesuvokia, jog čia klasikinė žmonių prekybos byla, tai tuomet turėjo perduoti bylą Interpolui tirti, tačiau Interpolas negali atnaujinti bylos, kol Lietuvos prokuratūra nedavė jiems nurodymo, neatsiuntė pavedimo. Kodėl tad Vilniaus apygardos prokuratūra galimai dengia mafijos nusikaltimus – kai iš Lietuvos neaiškiomis aplinkybėmis dingo 3 žmonės?

 

Iš kur prokuratūra žino, jog mano svainė nėra laikoma prievarta pas kažkokį italą, už kurio ištekėjo – jeigu jos visi įpročiai pakitę, ir iš nuotraukų matyti, jog ji mirtinai kažko bijo? Kaip neapklausus jos, jie jau žino, kad ji toliau nelaikoma įkaite, siekiant pasinaudojus ja, gauti vaiką ir jį parduoti – juk vaikia yra prekė.

 

Žemrieta labai keista rašo – mes čia turime mirties faktą, kuris mano manymu, yra suklastotas, tačiau tai, jog lavonas nebuvo atpažintas, Žemrieta mano, nėra pakankamas pagrindas tyrimo atnaujinimui.

 

Tačiau jeigu Žemrieta sutinka, jog nebuvo paimti DNR mėginiai, tai kodėl jis teigia, jog tai nėra pagrindas atnaujinimui – jeigu tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje lavonai atpažįstami tik pasitelkiant mokslo duomenis, o ne kaip rašo prokuroras „tikėjimą“.

 

Kas Žemrietai atsitiks, jeigu aš pamačiusi lavono nuotraukas, apsakysiu „ taip čia jisai“. Juk jeigu Žemrieta įsitikinęs, jog Italijos policija negalima netikėti, vadinasi, jie atpažino teisingai – nors gyvenime nebuvo matę mano  brolio, vadinasi, aš irgi atpažinsiu teisingai?

 

Tačiau akivaizdu, jog lavonas yra 2014 01 07 paskendusio žvejo, kuris iškrito iš valties, todėl prokuroras Žemrieta, galimai vykdydamas tarptautinės prekybos žmonėmis mafijos nurodymus, ir negali leisti man pamatyti lavono nuotraukų – nes mano brolis turėjo ypatingų žymių, bei buvo praplikęs, o lavonas turėjo ilgus juodus plaukus.

 

Prokuratūra turi kovoti su tarptautine mafija, o ne dengti jos nusikaltimus. Byla akivaizdžiai turi viešąjį interesą, nes mano šeima buvo pagrobta. Atmestinas ir prokuroro argumentas, jog paieškos byla niekaip nesusijusi su klausimu, kokiu būdu asmenys atsidūrė užsienyje. Būtent byloje nebuvo tirtas pagrobimo faktas, verbavimo, gal net islamizavimo, bei prašymo vykdyti kažkokius džihadistų nurodymus. Tyrimas nutrauktas, nurodžius, jog Giedrė Ramanauskaitė nėra pagrobta, bei nurodžius,kad vaiką globoja Prancūzija,- ką šios valstybės institucijos griežtai paneigė, nurodydamos, jog vaikas tik laikinai Prancūzijoje. Tačiau to vaiko pamatyti nepavyko Lietuvos ambasadai Prancūzijoje, todėl iš kur Žemrieta žino, jog vaiko gyvybei pavojus negresia – kai Prancūzijoje yra paskelbta karinė padėtis, dar 6 mėnesiams?

 

Be to, yra ir kitų klausimų – jeigu niekas nebuvo pagrobtas, kaip Giedrė Ramanauskaitė sužinojo, kad rastas kažkoks lavonas?

 

Kokiu būdu ji atsirado prie to žvejo lavono – kas ją atvežė, kas jai liepė meluoti, jog čia jos vyro lavonas? Kas liepė toliau atlikti visus veiksmus, bei kas grasino ir gąsdino palikti vaiką vienui vieną Prancūzijoje?

 

Vaikas – yra žmogus, mano tėvų anūkė. Kažkaip prokuroras labai atmestinai žiūri į tai, jog Vilniuje iki 2012 gruodžio gyvenusi 3 asmenų šeima dingo.

 

Buvo rastas kažkoks supuvęs lavonas, kurį Lietuvos ambasada priskyrė mano broliui.

 

Brolio žmona – nerastas, neapklausta. Vaikas – irgi. Kur čia tyrimo atlikimo išsamumas – yra neaišku.

 

Esmė ta,jog jeigu ir nebus atnaujintas tyrimas, tai man leidžia kreiptis į Europos Sąjungos prokuroro Instituciją, nes šita byla yra klasikinis žmonių prekybos atvejis, o ta institucija kovoja su panašia nelegalia veikla. Jeigu Lietuvos prokuratūra nesugeba ištirti paprastos bylos, o po to net nesugeba surašyti nutarimo, ir dar parašyti, jog tas nutarimas be motyvų, jog nėra absoliučiai jokios motyvacijos, tai tada reikia kreiptis į tarptautines organizacijas, kas ir bus padaryta, nes akivaizdu, koks bus teismo sprendimas, nes kartą jau buvo – aš turinti tikėti, jog tas žvejas tai mano brolis. Didelis klausimas, kodėl mano brolis žvejojo tokiu metu – juk į šį klausimą irgi neatsakyta, kur gavo tinklus, kodėl žvejojo kovo mėnesį – jeigu jau čia jisai. Kodėl jam ataugo plaukai, nors jis buvo beveik plikas.

 

Kodėl buvo numesti jo dukros dokumentai – ar tik ne tam, kad ir jos mirtis būtų imituota?

 

Klasikinis mirties imitacijos modelis čia akivaizdžiai buvo panaudotas. Mano brolio kaip paieškomo kaip dingusio be žinios statusas buvo pakeistas į „miręs“, mirtį įregistravo Irena Ramansuakienė, kuriai už šiuos veiksmus gresia atsakomybė, nes ji nematė lavono, ir nedalyvavo jo atpažinime. Mes artimieji nesikreipėme dėl šios suklastotos mirties fakto įregistravimo, tikėjomės išsiaiškinti klaidą, ir toliau ieškoti artimojo savo.

 

Šitie veiksmai tiek Žemrietos tiek Navasaitienės yra teisinio nihilizmo viršūnė, pasižiūrėčiau, kaip jie jaustųsi ir ką jie rašytų, jeigu taip akivaizdžiai būtų pažeidžiami jų interesai.

 

Šitoks bylos nutraukimas, paremtas tikėjimu ir Žemrietos įsivaizdavimais, pažeidžia ir Romualdo Apanavičiaus g. 1975 teises, nes jis yra gyvas, tik dingęs be žinios, o surasti jį neleido Vilniaus apygardos prokuratūra, skubiai nutraukusi tyrimą, o nutraukimo motyvas – religinis tikėjimas Italijos pareigūnais.

 

Nei viename nutarime nei vienas prokuroras nenurodo, kas įrodo, jog dingęs be žinios R. Apanavičius yra miręs – koks objektyvus duomuo be tikėjimų ir fantazijų, tai įrodo.

 

Kadangi R. Apanavičius nėra miręs, o dingęs, toks tyrimo užbaigimas pažeidžia jo teises, nes jis jeigu atsiras, nebeturės nei asmens kodo, nei nuosavybės teisių. Taip pasielgti – padaryti gyvą žmogų mirusiu –gali tik labai nesąžiningi žmonės. Negalima naudotis prokuratūros teise rašyti nutarimus, ir susigalvoti iš viso jų nerašyti, arba atrašinėti, jog reikia kliautis tikėjimu. Prokuroro laisvė- ji paremta griežtai įstatymu, o ne tikėjimais, ir įsivaizdavimu.

 

2016 07 13 nutarime nieko apart tikėjimo, ir nėra nurodyta. Aš esu žmogus konkretus, ir man reikalingi faktai. Jeigu Žemrieta taip įsitikinęs, jog žvejas – tai mano brolis, jis turi nebijoti man parodyti to žvejo nuotraukas.

 

Dar Žemrieta rašo, jog nėra pateikta jokių duomenų, jog žmonių grobimas, bei vėlesnis jų mirties faktų sukūrimas per klastojimą – ne nusikalstama veika. Žemrieta klysta. Žmonių prekyba yra vienas sunkiausių nusikaltimų, o imituoti kažkieno mirtį, suklastoti dokumentus, melagingai liudijant – tai yra nusikaltimas. Jeigu melagingai tyrimas buvo užbaigtas, jis turi būti atnaujinamas, turi būti apklausiami visi asmenys.

 

Labai jau keistai vykdytas tyrimas, neapklausiant dingusiojo tėvų – byloje nėra nei vieno apklausos protokolo, taip pat nesiaiškinta, kas uždarinėjo R. Apanavičiaus sąskaitas. Minėjau prašyme atnaujinti tyrimą – nėra gautas nei vienas atsakymas iš nei vienos ligoninės, kalėjimo.

 

Neįtikėtina versija, jog R. Apanavičius žvejojo audringoje jūroje 2014 03 11 – gal taip Nepriklausomybę šventė, ir netikėtai nuskendo – verčia abejoti Žemrietos nutarimo teisėtumu, nes visa versija yra vaikų darželio lygio, ir nepanaši į tikrą rimto tyrimo versiją.

 

Žemrietai neatrodo nauja aplinkybė, jog  prokuratūra gyvą žmogų paskelbė mirusiu, tačiau man ši aplinkybė atrodo svarbi, nes mirusiu galima skelbti tik teismo keliu,ir tik ilgą laiką neatsirandant žmogui, ir tik turint įrodymų, kaip galėjo įvykti įvykis. Prokuratūra tad sau prisiskyrė teismo galias kažką už akių pripažinti mirusiu, todėl vien dėl Konstitucijos pažeidimo, kai prokuratūra siekia uzurpuoti teismo galias, ir pati vykdyti teisingumą, neleidžiant net teismui įsikišti – nes aš, sesuo, galiu tokį mirties nustatymo faktą teismo keliu ir nuginčyti, ir civilinėje byloje prokuratūra turės pateikti įrodymus – tokius pačius, kuriuos reikalauja vykusiame tyrime surinkti – o rinkti įrodymus galima tik kai vyksta tyrimas – todėl dėl Konstitucijos pažeidimo, kai prokuratūra apsimeta, jog ji yra teismas, ir ji gali ką nori pripažinti mirusiu, toks nutarimas turi būti panaikintas.

 

Todėl remiantis išdėstytu, teismo prašau:

 

Panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2016 07 13 nutarimą atmesti mano skundą, bei priimti naują sprendimą: 2016 06 27 nutarimą netenkinti prašymo atnaujinti tyrimą Nr. 18-1-00057-14 panaikinti, ir nurodyti atnaujinti tyrimą.

Dingusiojo be žinios Romualdo Apanavičiaus sesuo Kristina Sulikienė

Facebook komentarai
Back To Top