skip to Main Content

Gaižėnų tragedija: specialistai mano, jog neįmanoma 21 šūvį paleisti iš Makarovo, o po to vaikščioti su pilna dėtuve 

Kristina Sulikienė

Naujos prokuratūros pasakos skirtos liaudžiai mulkinti, vėl prasišviečia fantazijomis.

Ir vėl pralošdami visas bylas į priekį EŽTT, komentuoja aukščiausi pareigūnai.

Šį kartą apie tariamą E.A. nusikaltimą pasisakinėja pats Kauno apygardos vyr. prokuroras, kuris liko nenubaustas už tai, kad jo prokurorai netyrė Matuko mušimo – dėl ko Kėdainiuose įvyko tragedija ir žuvo vaikas.

Prokuroras Valkavičius, kuris, ateidamas vadovauti prokuratūrai, gyrėsi, jog jo senelis – partizanas, dėl to neva jis sugebės principingai vadovauti šiai įstaigai, viešai per spaudą teigia, jog šeima nužudyta 21 šūviu.

„Vadinasi, motyvas aiškus“, konstatuoja prokuroras.

„Mes įtariamojo neapklausėme, mes spręsime dėl jo psichikos būklės“.

Kaip senais gerais KGB laikais, prokuroras dar ir gydytojas: jeigu nepavyksta išmušti „nuoširdaus prisipažinimo“, tada palaikys griežto režimo „psichuškėje“.

Čia panašiai kaip tarybiniais laikais, vykdomas susidorojimas su tautos intelektualiniu žiedu.

Kauno juodoji mafija, susijusi su jėgos struktūromis – taigi, prieinanti prie asmens duomenų – sužinojusi apie labai gabaus studento grįžimą į Lietuvą, turėjo laiko pasiruošti nusikaltimui, ir sukurti legendai.

Dabar jau pridengdami šitą galimai melagingą istoriją, išsijuosę dirba „psichologai“, ir aiškina, jog visi moksliukai – tai žudikai.

Reikėtų pranešti šias išvadas Vilniaus licėjaus direktoriui Sauliui Jurkevičiui, ir paklausti, kiek moksliukų per 20 metų padarė nusikaltimus? Ogi nei vieno.

Todėl šios išvados – vėl iš piršto išlaužtos, ir skirtos legendai pridengti.

Nes moksliukai būtent yra tautos intelektualinis žiedas, jie nuo ryto iki vakaro užsiėmę mokslo tyrimais, ir nėra linkę į asocialų elgesį. Jie laimi olimpiadas, važinėja po užsienį, jų gyvenimas labai įdomus.

Panašiai ši istorija klastojama, kaip ir sėsliųjų romų pakišimas Ievos Strazdauskaitės istorijoje – neva turtingi ir laimingi romai eis žudyti. Niekas nepatikėjo.

Dabar gi laimingas, ramus žmogus, akivaizdžiai padedantis išlaikyti gausią šeimą, padaręs namuose gražų remontą, matome tai iš vienos pateikiamos nuotraukos, turintis darbą, ir netyčia vienkiemyje ginklą kuris laikomas seife, staiga neva tampa kraugeriu žudiku, bet jo net apylinkėse neranda kelias dienas, o atranda laisvai vaikštinėjantį po miestą – tiesa, esantį už 50 km.

Toliau Valkavičius ar kitas kuris vadovas buria pasakaites, kad Įtariamasis buvo ginkluotas, su dėtuve pilna šovinių. Taigi, visi 21 šoviniai vietoje.

Šioje vietoje 2 klausimai:

1. Jeigu jis ėjo su įstatyta dėtuve, kur laikė ginklą – nes į dėklą jis turėjo netilpti.

2. Jeigu 21 šovinys vietoje kaip paskelbė Valkavičius – kas šaudė Gaižėnuose, iš kokio kalibro, kokiomis kryptimis šaudyta, kiek tūtelių rasta? Šaudyta lauke ar viduje, ar visur? Lavonai sutempti į vidų kaip Medininkų byloje, ar iššaudyta šeima name?

Kai Valkavičius sugebės atsakyti į klausimus teisine kalba, tada galės kalbėti apie psichiatriją, kuri, akivaizdu, jeigu už pirmų sąmonės durelių, gal labiausiai būtų reikalinga Kauno policijai su prokuratūras, kurios nebesuvaldo kriminogeninės padėties regione. Tai sakau visiškai be pasityčiojimo – nes užsienyje yra įprasta praktika, jog jeigu įvyksta daug nusikaltimų viename perimetre, teisėsaugininkams yra teikiama skubi psichologinė pagalba.  Lietuvoje teisėaugininkai apsimeta, jog jiems viskas gerai, todėl lekia ieškoti vieno žmogaus su 40-80 ekipažų. Tai vis tiek rodo nelabai stabilią psichologiją, taip pat tas noras reklamuotis, jeigu tik įvyksta koks nusikaltimas – irgi ant galimos nesveikatos ribos. Normali policija turi ne reklamuotis, o išgyventi, kodėl jų apygardoje vyksta kraupūs nusikaltimai. Policijos darbas visų pirma prevencija. Nes nusikaltimų laukti gali visi, ir ne tik policininkai – juk laukti yra –žymiai paprasčiau, negu dirbti su prevencija.

Tiek Ievos Strazdauskaitės nužudymas, tiek ir Gaižėnų tragedija įvykusi ne kur kitur, kaip Kauno apygardos prokuratūros teritorijoje.

Kažkodėl Vilnius, turintis principingus teisėsaugos vadovus,  neskamba tokiais nusikaltimais.

Dar ir konteineryje vakar 46 metų vyro lavonas rastas. Kaune. Kur ritasi Kaunas?

Ir dar jie drįsta nieko neištyrę, iš karto nustatyti įtariamąjį, ir pasitelkę „psichologus“, aiškinti, jog visi moksliukai – tai potenciaūs žudikai?

O ko reikėjo E.A. žudyti, dėl ko? Kad darbą turėjo Lietuvoje už 1100 eurų? Kad galėjo išlaikyti ne tik save, bet ir šeimą, ir laimingai kad gyveno jis Lietuvoje?

Kas suinteresuotas labiausiai, kad šios šeimos turtas atitektų valstybei? Kas čia kalbėjo apie žemes, ir kažkokius neva nesutarimus? Prie ko čia valdinga babytė? Ir gerai, kad babytė buvo valdinga – išaugo gabus chemikas, kuris grįžo į Lietuvą užsdirbti, kad vėl galėtų tęsti mokslus – nes šmeižikai nežino, jog mokslai prestižiniuose universitetuose tai kainuoja, o Lietuva neinvestuoja nei supuvusio grašio į mūsų mokslininkus.

Ir kai pradeda patys piketuose basi piketuojantys tyčiotis iš vos keliolika km nuo Kauno gyvenusios šeimos, neva ji apšiurusi – nors aš nemačiau jokių požymių, matome tvarkingą sodybą, su gražiu remontu, šeimos vyrai dirbo, abudu saugos firmose, vadinasi, algos virš 1000, vadinasi, visa šeima sočiai gyveno – kai pradedama tyčiotis iš šeimos, iš vertybių, iš Lietuvon grįžtančio jaunimo – tada akivaizdu, jog tęsiama informacinė ataka prieš Lietuvą, visa Laisvės karta kaip Linas Pernavas pradėjo aiškinti, vėl daroma „degradais, žudikais“, nes geriausi laikai jiems buvo „prie ruso“.

O prie ruso juk gaujos nesiautėjo- išskyrus pokaryje.

Gaižėnų tragedijoje bandoma liudytojus suregistruoti atbuline tvarka, kad kažkas kažką matė, kažkada kažkas ne taip nusišypsojo.

Bet ne taip yra tiriami nusikaltimai.

Tauta laukia nesulaukia balistinės – trasologinės ekspertizės. (Šaudymo tyrimo, liaudiškai tariant.)

Taip pat kadangi „žudiko“ ginklas paimtas – paprasta ekspertizė atsakys – iš jo šauta buvo neseniai ar ne, ar iš viso kada nors šauta- nes tiriamos mikro dalelės, parako pėdsakai. Tokiu atveju iš ginklo būna dar ir atšaudoma, tiriama trajektorija.

Ar nebus kaip Medininkų tragedijoje, jog kūnai sutempti į namą, ir visiškai nesvarbu, kad šaudyta iš visų pusių į visas puses, o „žudiko“, kaip ir Nikulino Medininkuose, net 50 km spinduliu nebuvo nė arti? Juk čia tas pats braižas.

Kas darė nusikaltimus valstybės vardu 1990-1991 m., ir kas juos atnaujino dabar?

Policijai su prokuratūra reikia tirti nusikalstamų gaujų versiją, ir neburti tų pasakėlių, kurios bet kuriam žmogui, nors kartą gyvenime mačiusiam ginklą, kelia šypseną.

Be to, Valkavičius ir visa krūva psichologų jau šiandien turi lėkti į Vilniaus Licėjų ir Kauno technologijos himnazijas, ir ten vesti seminarus, kad mokslas yra kenksmingas, kad jūs, vaikai tapsite žudikais. Juk aiški siunčiama žinia – kad Lietuvai nereikia intelektualių žmonių, nes juodoji teisėsauga bet kurį jų su „skazkėmis“ gali paversti žudiku – juk užtenka pasekti pasakas per TV, sėdėti aukštoje kėdėje, ir to užtenka nusikaltimą įrodyti.

Ar tikrai, partizano anūke? O gal laikas vis tik pradėti dirbti?

Juk ir partizanai pasak istoriko Kęstučio Griniaus, nužudė virš 20 000 visiškai nekaltų žmonių: šaudė netgi kraštotyrininkus, kurie laisvai vaikščiojo miškeliais, ir rinko medžiagą apie pilkapius. Jiems atrodė, kad „rusas puola“, ir jie darė savo teismą, ir dabar leidžiamos knygos, kur  verkiama, kaip jie kovojo už laisvę..žudydami mokslininkus, gydytojus, o ypačiai – užpuldinėdami mokytojus, grasindami jiems, kad jeigu dirbs tautos labui – nužudys  visą šeimą. Buvo, kad ir išžudydavo.

Man primena šitas braižas grynai pokario banditizmą.

O kad dieduką paliko gyvą – panašu, kad diedukas pokaryje jau kartą miškinių banditų buvo šaudytas, ir todėl žinojo, kad reikia griūti į lavonų krūvą ir apsimesti mirusiu.

Pokario banditų ainiai šiuo metu ypatingai suaktyvėję, nes matote, apygardos vadas paskelbė, jog atriša jiems rankas („mano senelis – partizanas…“)- tačiau šiuos nusikaltimus, vykdomus nuo pat 1990 metų, stebi kiek labiau mąstantis žmogus. 

Yra kurstomi lietuviai prieš lietuvius, o kokio nors žydšaudžio anūkė, žiūrėk, ir rėkia – čia yra tų, kur partizanai nenušovė, ainiai – juos žudyt.

Mums su vyru taip rėkė vieno Seimo nario padėjėja.

Nes mūsų abiejų giminių istorijos panašios: neištremti išsislapstę mokytojai vėliau pradėjo dirbti LTSR mokyklose, iš miškų išlįsdavo banditai ir siūlydavo išžudyti visą šeimą.

Tą patį pasakoja Birutė Dilpšienė, kurią pokario banditai įmetę į puodą virė.

Yra ir daugiau gyvų liudytojų.

Niekam neįdomios tos „skazkės“, kad jie turėjo savo deklaraciją, kad buvo kovojantys už laisvę. Jie žudė ne tarnautojus, ne okuoantų šeimas – jie veržėsi į lietuvių intelektualų sodybas, ir vykdė tautos genocidą.

Jų ideologija toliau tęsiama. Dabar iššaudyta visa šeima, pakaunėje. O palikta šeimos atžala apkaltinamas tuo, ko galimai nepadarė: jis atsirado už 50 km, su šautuvu su pilna dėtuve, kurią netgi patys tyrėjai ir galėjo paimti iš seifo – juk lavonai nekalba. Mes nežinome tikrųjų aplinkybių, o Valkavičius jau visiems pareiškė, jog darys iš gabaus vaikino „daržovę“ – nes kaip visi suprantame – jis neduoda parodymų.

Nes neduoti parodymų prieš save – yra Konstitucinė teisė ir netgi pareiga. Ir matyt jaunuolis ją žino.

 Artūras Paulauskas, kurio šeima, įtariu, irgi galėjo nukentėti dėl pokario banditų, jau atsitikus I. Strazdauskaitės istorijai, pasiūlė pasidomėti „pokario batų nusikaltimais“. Šios užuominos apie 1947-1955 metų nusikaltimus niekas nesuprato. Tačiau verta pradėti domėtis, ką jis norėjo pasakyti. Juk žudydavo dėl ideologijos, o ne dėl  turto. „Dėl batų“.

P.S. Kai kurie skaitytojai klausia, kur sukaupiau tokią plačią teisinio darbo patirtį. Nuo studijų baigimo 2010 metais dirbau „Karšto komentaro“ redakcijoje teisininke, o į redakciją pakliūdavo labai daug paslaptingų bylų, teko be to ginti laikraštį teismuose nuo „Žurnalistų etikos komisijos“, Alvydo Sadecko, vėliau atstovavau ir Gediminą Jacką, ir visą nesuskaičiuojamą skaičių žmonių įvairiausiose bylose visose instancijose.

 Baudžiamosiose bylose tenka padirbėti būtent su paslaptingais nužudymais – nukentėję žmonės neturi kur kreiptis, todėl kreipiasi į mane, yra pavykę atnaujinti ne vieną „tamsią“ bylą.

Tiems, kas klausia, ar teisininkas tai prokuroras ar žymiai platesnė sąvoka, atsakau: teisininko kvalifikaciją apibrėžia Vyriausybės nutarimai, kuriuos yra išvardyta, kas yra laikomas teisininku: tai netgi kalbos ekspertas bylose, kur sprendžiami teisiniai klausimai. 

Teisininkas – tai aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo. Deja, kai kurie prokurorai tokio išsilavinimo neturi netgi iki šios dienos, o kai kurie policijos tyrėjai magistrą baigę „viešąjį administravimą“m kas nėra teisės diplomas. Todėl kai bandoma susilyginti su tikru teisininku, iškeliant kažkokias tarnybines pozicijas, tenka atsakyti, jog kai kurie geras tarnybines pozicijas turintys asmenys yra baigę „Minsko aukštąją mokyklą“. O Lietuvoje jų diplomai – negalioja. A pie tai neseniai kalbėjo ir Daiva Guobienė, šie klausimai buvo keliami ir „Tulpinių byloje“, kur „prokuroras“ atsisakė pateikti teisės diplomą Vertelkai – nes jo tuo metu net ir neturėjo…

Prokuroras, teisėjas, teismo ekspertas yra valstybės pareigūnai, o advokatas, juristas, yra privataus verslo atstovai, kurie tačiau moka tuos pačius mokesčius registravę veiklą VMI pagal pažymą. Advokatas yra licencija, ir pažymėjimas, kad priklausai uždaram monopoliniam susivienijimui, kuriame galioja taisyklės, jog negalima imtis tam tikrų bylų, arba padėti bylose dėl vaikų grobimų, padėti Henrikui Daktarui arba Aurimui Drižiui, bei Garliavos Diedukams Kedžiams.

Nepriklausant advokatų susivienijimui, atsiranda žymiai daugiau persektyvų dirbti teisinį darbą, kurio nepertraukiamas stažas  jau daugiau negu 5 metai.

Todėl į skaitytojų klausimą, ar teisininkas, kuris dirba veiklą registravęs VMI, ir mokantis mokesčius Sodrai ir VMI, yra teisininkas, atsakymas – taip. Ar jam kaupiasi darbo stažas? Taip.

Juokai juokais, tačiau pasiskaičius kai kuriuos piktus komentatorius, nejučia atsidūsti – ech, jeigu teisininko veiklos pažyma (pagal kurią dirba ir advokatai…) būtų tik „fantazija“ kaip jie rašo: juk nesirikiuotų kiekvieną mėnesį Sodra, o mokestinių metų gale – VMI su maldavimais sumesti ant mokesčių…

Labai įdomus būdas – viešai rėkiama, jog verslininkai – tai niekas, bet kai ateina mokesčių papurtymas – purto avinėlius pačius pirmus. Kai komentatoriai patys gyvena savo fantazijų lauke, man jų pasidaro labai gaila. Bet neprigailėsi kiekvieno galimai fantazuojančio žmogaus. Reikia dirbti, užsidirbti, juk teisininkas – ne prokuroras, kuriam net už nieko neveikimą, ir nesąmonių per TV kalbėjimą mokama alga. Niekas privačiame sektoriuje nemokės, jeigu kalbėsi ir rašysi totalias nesąmones. Niekas nesikreips, jeigu nesigaudysi byloje. O Advokatūros skleidžiamos pasakos, kad tik advokatas yra teisininkas, ir yra pati tikriausia fantazija, ir neatitinka realybės. Tuo labiau, kad advokatai net negali pasigirti tinkamai ginantys žmones – žmonės kuo toliau, tuo labiau skundžiasi, jog advokatai dirba „kelioms pusėms“. Ateini teisinės pagalbos – o tavo duomenys siunčiami priešingai pusei, su priešininkais tariamasi, kaip laimėti visiems iš karto. Tai nėra teisinė veikla. 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top