skip to Main Content

Petras Navikas – buvęs Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

 

PROGRESINIAI MOKESČIAI – geriau vėliau, negu niekada

             Daug metų kalbama apie progresinius mokesčius, tačiau nesiryžtama juos nustatyti.  2008 metais socialdemokratai Seimui siūlė įvesti progresinius tarifus gyventų darbo užmokesčiui.  Mėnesinės algos dalį  iki 320  litų neapmokestinti, dalį nuo 321 iki 1000 litų apmokestinti 15 procentų, o dalį nuo 1001 ir daugiau – 27 procentų tarifu. Tačiau šiam pasiūlymui nebuvo pritarta. 

          Kuo skiriasi progresiniai nuo proporcinių mokesčių ir kodėl jie siūlomi įvesti?

           Proporciniai mokesčiai skaičiuojami taikant vienodą tarifą, neatsižvelgiant į tai kiek gauta darbo užmokesčio ar pelno. Visi mokėtojai aukoja valstybės reikmėms po lygią pajamų ir pelno dalį, pavyzdžiui 15 procentų. Progresiniai mokesčiai skaičiuojami taikant  kintamus, didėjančius tarifus pajamų ir pelno dalims. Pavyzdžiui, iki 800 Lt (minimali alga) gaunamos pajamos gali būti  visai neapmokestinamos, o 801 iki 1500 Lt, t.y. nuo pajamų prieaugio (700 Lt)  – 10 proc., nuo 1501 iki 2500 Lt, nuo pajamų prieaugio dar (1000 Lt)  – 15 procentų tarifu ir t.t.. Kuo daugiau žmogus gauna darbo užmokesčio, o bendrovė – pelno, tuo santykinai daugiau (didesnį procentą) moka  mokesčio valstybei. 

 

Ar esama mokesčių sistema progresinė?

          Kai kurie mokesčių ekspertai tvirtina, kad Lietuvoje jau įvesti progresiniai mokesčiai darbo pajamoms, kadangi darbo užmokesčiui taikoma  neapmokestinama dalis (dabar – 470 litų), kuri gerokai sumažina  pajamų mokestį mažesnes darbo pajamas gaunantiems žmonėms. Pavyzdžiui, nuo 2009 metų sausio 1 d. gaunantis 1000 litų bruto darbo užmokesčio asmuo, kuriam pajamų mokestis apskaičiuojamas nuo 530 litų,  atiduoda valstybei 79,50 Lt, arba 7,95 procento bruto pajamų, o gaunantis 10000 litų, kuriam šis mokestis apskaičiuojamas nuo 9530 litų, sumoka valstybei 1429,50 litų, arba 14,3  procento bruto pajamų. Šie faktai iš dalies patvirtina jų nuomonę kad  gyventojų pajamos  apmokestinamos ne vienodu tarifu.  Bet mokesčio tarifas negali būti didesnis už nustatytąjį – 15 procentų. Taigi, nežiūrint į tai kiek asmuo begautų pajamų, ar bendrovė – pelno, valstybės reikmėms gyventojas atiduotų ne daugiau kaip 15 procentų bruto darbo užmokesčio, o firmos  – 15 procentų pelno. Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad mokesčio tarifo skirtumas  tarp mažas ir dideles darbo pajamas gaunančių žmonių sudaro tik 6 procentiniai punktai, kas akivaizdžiai per mažai. Didžiausias proporcinės mokesčio sistemos trūkumas yra tai, kad negalima labai padidinti tarifą, nes būtų nuskriausti mažas pajamas gaunantys asmenys ir nustatyti mažą  tarifą (koks dabar yra), nes būtų akivaizdžiai per didelė lengvata dideles pajamas gaunantiems žmonėms.

                                             Progresiniai mokesčiai kitose valstybėse 

          Daugumoje valstybių progresiniai mokesčiai įvesti jau seniai, kai kuriose –  XX amžiaus viduryje. Jų tikslas – sumažinti atskirtį tarp mažas ir dideles pajamas gaunančių žmonių, dalį mokesčių naštos perkelti ant daug pajamų ir pelno gaunančių asmenų, padidinti valstybės pajamas.  Daugumoje Europos Sąjungos valstybių taikomas progresinis pajamų apmokestinimas. Išimtį sudaro tik Slovakija, Rumunija, Estija, Latvija ir Lietuva.  Progresinis pajamų apmokestinimas taikomas taip pat JAV, Kanadoje, Australijoje, Norvegijoje ir kitose ne Europos Sąjungos šalyse.  Prancūzijoje  gyventojų darbo pajamoms taikomi net 7 tarifai, nuo 0 iki 48, Austrijoje – 6 tarifai, nuo 0 iki 50, Čekijoje ir Norvegijoje 4 tarifai, nuo 8 iki 33, Anglijoje ir Vengrijoje trys tarifai, nuo 10 iki 40 procentų ir t.t.  Tarptautinis valiutos fondas rekomenduoja Lietuvai pereiti prie progresinės mokesčių sistemos.

         Šiose valstybėse taip pat nustatyti progresiniai tarifai pelno mokesčiui apskaičiuoti. Pavyzdžiui, vidutiniškai pelnas apmokestinamas Prancūzijoje ir Belgijoje – 34, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Danijoje –  30, Švedijoje – 28 procentų tarifu. 

          Skaitytojams noriu priminti, kad ir Lietuvoje taip pat buvo taikomas progresinis gyventojų pajamų apmokestinimas. 1990 metais priimtu Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinuoju įstatymu buvo nustatyti 6 su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinimo tarifai: iki 600 rublių – 18, nuo 601 iki 900 – 20, nuo 901 iki 1400 – 24, nuo 1401 iki 1900 – 28 ir daugiau kaip 1900 rublių – 33 procentų. Be to, buvo nustatyta  neapmokestinama pajamų dalis – 100 rublių, o invalidams ir turintiems tris ir daugiau vaikų – gerokai didesnė. Tačiau nuo 1994 metų vidurio atsisakyta darbo pajamų progresinio apmokestinimo, paliktas 33 procentų tarifas ir neapmokestinama pajamų dalis. Po 12 metų – 2006 metų viduryje tarifas buvo sumažintas iki 27,  nuo 2008 metų pradžios – iki 24, o nuo 2009 metų – iki 15 procentų. 

          Vienkart norėčiau pastebėti, kad pelno mokesčio tarifas buvo pradėtas mažinti gerokai anksčiau. 1991 metų viduryje  buvo sumažintas nuo 35 iki 29,  nuo 2001 metų vidurio – iki 24, o nuo 2003 metų pradžios – iki 15 procentų.   

    

Progresinių mokesčių priešininkai

          Kaip minėta, socialdemokratai siūlė įvesti progresinius mokesčius tik gyventojų darbo užmokesčiui. Konservatoriai aiškiai neišreiškė savo pozicijos.  Bet jų praktikiniai veiksmai – 2008 metų pabaigoje įvykdyta mokesčių reforma – patvirtino, kad yra solidarūs su  liberalais, kurie  pasisako prieš progresinius mokesčius. Šių partijų poziciją palaiko ir propaguoja Laisvosios rinkos institutas, bankų ekspertai,  Pramoninkų konfederacija. Buvęs Laisvosios rinkos instituto direktorius R. Šimašius teigia, kad nukentėtų Lietuvos konkurencingumas, sumažėtų mokesčių skaidrumas ir administravimo paprastumas, padidėtų šešėlinė ekonomiką. Progresiniai mokesčiai nesumažintų socialinės atskirties, paskatintų didesnes pajamas gaunančius žmones emigruoti. „DnR NORD“ banko vyriausias analitikas R. Rudzkis teigia, kad progresinis apmokestinimas neskatina daugiau dirbti, kelti kvalifikaciją, padidėtų atlyginimų priedų mokėjimas vokeliais, susidarytų nepalanki aplinka investicijoms. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius R. Kuodis, Lietuvos mokesčių sistemą įvardija kaip labai progresyvią,  šią išvadą grisdamas teiginiu,  jog  taikomi skirtingi tarifai atskiroms socialinėms grupėms – žemdirbiai nemoka mokesčių, autoriai moka 15 procentų ir taip toliau. Bet juk tai ne mokesčių progresyvumą, o atskirų gyventojų grupių pajamų apmokestinimo nelygybę patvirtinantys faktai.  

            Kaip matome, motyvai nepagrįsti konkrečiais skaičiavimais ir pavyzdžiais.  Užsienio šalių patirtis juos paneigia. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys laikomos palankiausiomis investicijoms, nors ten įvesti progresiniai mokesčiai. Belgijoje, Olandijoje, Austrijoje viršutinis progresinio mokesčio tarifas siekia net 50 procentų, tačiau ten  šešėlinė ekonomika mažiausia. Negali padaugėti  ir atlyginimų priedai vokeliuose, nes gerai apmokami darbuotojai nerizikuos savo reputacija ir geru vardu bei slėps gaunamas pajamas.

Ar teisingi progresiniai mokesčiai? 

          Tačiau reikia pripažinti, kad  progresinis pajamų apmokestinimas yra šiek tiek neteisingas, kadangi  reikia atiduoti ne vienodą procentinę  pajamų ir pelno dalį valstybės reikmėms. Sunku paaiškinti, kodėl daugiau uždirbantis žmogus turi mokėti daugiau pajamų mokesčio už mažiau uždirbantį.  Ar jis nusikalto, kad yra aukštesnės kvalifikacijos,  sugeba geriau dirbti. Juk privačiame versle nemokama tik už atėjimą į darbą, ar už gražias akis.  Nebent tuo, kad valstybė išleido daugiau lėšų solidžiai uždirbančio asmens mokymui, kvalifikacijai įsigyti, todėl yra moralinė teisė jiems nustatyti ir didesnę grąžą valstybei.

          Kitaip vertintinas progresinis pelno mokestis. Visiems aišku, kad prekių gamybos ir paslaugų teikimo procese dalyvauja kapitalas (gamybos ir paslaugų priemonės) ir  žmonės. Kapitalo ir darbo sąveikoje  sukuriama pridėtinė vertė (pyragas). Pyragą paskirsto kapitalo savininkas – darbdavys tarp savęs ir dirbančiųjų. 40 procentų pyrago atitenka dirbantiesiems darbo užmokesčio ir socialinio draudimo bei sveikatos draudimo įmokų formomis, o likusi dalis – 60 procento – kapitalo savininkams (darbdaviams). Nėra lygybės tarp pyrago gamintojų ir valstybė beveik nereguliuoja  pyrago pasidalinimo proceso.  Taigi yra moralinė teisė pelnui taikyti progresinius mokesčio tarifus, kurie nors kiek atstatytų teisingumą tarp darbdavių ir darbuotojų.   

 

   Geriau vėliau negu niekada

              Klaidą, kuri  padaryta 1993 metais atsisakant darbo pajamų progresinio  apmokestinimo, reikia ištaisyti. Sakoma nors vėliau, negu niekada. Taigi  kuo greičiau reikėtų įvesti progresinius mokesčius ne tik gyventojų pajamoms, bet  ir įmonių pelnui. Manau, nereikėtų  apmokestinti gyventojų pajamų, kurios neviršija minimalios algos. Minimali alga – tai žmogaus gyvybei užtikrinti būtina pinigų suma. Ir nevalia dalį jos atimti valstybės reikmėms. Taip pat reikėtų neapmokestinti tris metus smulkų šeimos verslą pradėjusių asmenų pelno. Progresiniai tarifai galėtų būti 8 –  mažiausias 0, didžiausias – 35 procentai. Siūlomo progresinio apmokestinimo esmė yra tai, kad naujas – padidintas tarifas taikomas tik pajamų daliai, kuri viršija  apmokestinamas pajamas žemesniu tarifu. Jį pavadinčiau pajamų apmokestinimo kaskadiniu metodu, nes didesniu tarifu būtų apmokestinama pajamų padidėjusi suma, o ne visa pajamų suma.   

         Taikant gyventojų pajamų  ir pelno progresinį apmokestinimą, padidėtų biudžeto pajamos, sumažėtų mokesčių našta mažas pajamas gaunantiems  žmonėms, sustiprėtų vidurinysis gyventojų sluoksnis, gerokai suprastėtų  mokesčių administravimas. 

 

2015-10-27

 

Facebook komentarai
Back To Top