skip to Main Content

Profesorius partrenktas mašinos Vilniuje, pagrobtas ir kankintas Ukrainoje. Rytų Europos mafija atakuoja

2016 06 09, American Herald Tribune

George Markoff, į anglų kalbą išvertė Dmitryj Tamoikin

Iš anglų kalbos išvertė Kristina Sulikienė

https://ahtribune.com/world/europe/967-tamoikin.html

Tikra Ukrainos profesoriaus Michailo Tamoikino istorija gali skambėti kaip scenarijus iš Holivudo filmo. Tik viskas, kas jam nutiko, yra tikra.

Po siaubingų įvykių, kuriuos išgyveno, prof. Tamoikinas sutiko pasidalinti savo mintimis apie mirtinus įvykius angliškai auditorijai.

2015 m. rugpjūtį prof. Tamoikinas buvo pagrobtas Kijevo centre, surakintas ir įtemptas į mašiną, po to nuneštas į valtį, kurioje buvo kankinamas ir mušamas. Per stebuklą jis sugebėjo iššokti iš valties į upę ir nuplaukti 12 kilometrų iki saugios vietos. Po to, kai paskambino vietos policijai, jis suprato, jog už jo pagrobimą būtent ir atsakinga vietos korumpuota Ukrainos valdžia.

Prof. Tamoikinas sugebėjo pasprukti iš Ukrainos į Lietuvą, bet tai nesustabdė tarptautinės kriminalinės grupuotės. Vos po dviejų mėnesių vėl buvo pasikėsinta į jo gyvybę. 

Nežymėta mašina su kaukėtu vairuotoju trenkėsi į jį Vilniaus centre, ir kai jis išgyveno, šie banditai, persirengę policininkais, bandė pabaigti savo darbą.

Ką bendro turi prof. Tamoikinas su viena pavojingiausių mafijinių grupuočių, kuri turi gilius vyriausybinius ryšius? Tiesiog jis yra sustabdęs milijardo vertės sandorį, grobstant muziejines vertybes (auksinius saugomus daiktus – senovinius šalmus, ir kitus vertingus senovinius daiktus.) Šis sandoris buvo organizuotas korumpuotos Ukrainos valdžios, aukštų policijos  pareigūnų, ir mafijinių grupuočių, kurios iki šios dienos jį ir vaikosi.

 

Maža artefaktų, kurių prekybą sustabdė prof. Tamoikinas, dalis, ties kuria jis analizuodamas dirbo.

Michailas Tamoikinas yra išsilavinęs žmogus su okeanijos, teisės, finansų ir meno diplomais. 1988-1994 metais jis dirbo UNESCO Vakarų Afrikoje, tačiau po Sovietų Sąjungos griūties jis išvyko į Kanadą ir dirbo ten meno srityje. Iki 2001 metų jis atrado, kaip reguliuoti chaotišką meno rinką ir ypač antikvariato verslą. Jis pradėjo diegti technologijas Ukrainoje, šalyje, turtingoje tokiomis kultūrinėmis vertybėmis – tačiau skurdžia žiniomis: ši tauta nežinojo, kaip saugoti tokias vertybes.

Tamoikino ekspertinė sistema (TES) pradėjo įgyti pasaulinį pasisekimą, ir gauti daug užsakymų. Tuo metu buvo dirbama siauresnėje srityje – tai su matematikos  ir skaičiavimo sistema, kuri galėjo įvertinti bet kurį meno kūrinį, ar tai būtų antikinis, ar kitoks kūrinys. Buvo dirbama su identifikavimo metodologija, užbaigta meno kūrinio informaciniu dokumentu ir kitokiomis technologijomis.

Šiandien TES susideda iš 17 skirtingų technologijų, metodikų ir sistemų, kurios leidžia naudotojui atlikti neįsivaizduojamą – tai stabilizuoti, efektingai valdyti ir protingai reguliuoti bet kurį milijardinį ar vietinį, ar tarptautinį antikvariato verslą.

Šiuo metu tebelaikoma ši verslo rūšis pačia nestabiliausia ir mažiausiai reguliuojama iš visų egzistuojančių rinkų.

Ne tik didžiausi aukcionų pastatai, didžiausios galerijos, didžiulės meno institucijos, ir netgi kultūros ministerijos, neturi ką nors bendra su TES technologijomis: apie 1,5 trilijono dolerių kasmet cirkuliuoja toje nekontroliuojamoje, ir chaotiškoje rinkoje, kurią ėmėsi sureguliuoti prof. Tamoikinas. Michailas į šitą kelią atėjo ir visko išmoko labai sunkiu būdu.

2010 metais profesorius Tamoikinas tampa Standartizacijos ir atestacijos mokslo instituto direktoriumi, šis institutas yra Ukrainos kultūros ministerijos dalis.

2012 metais vienas iš vidaus reikalų ministerijos galvų, vienas aukščiausių policijos pareigūnų Ukrainoje, jo paprašo atlikti vieną pavojingą darbą, per labai trumpą laiką.

Darbas, kurį kiti vyriausybiniai departamentai atsisakė atlikti.

 

Užduoties orderis, kuriuo profesorius Tamoikinas paskiriamas tiriamosios grupės vadovu kriminalinėje byloje Nr. 18-458/1.

Profesorius Tamoikinas ir jo kolegos turėjo ištirti,kataloguoti ir įvertinti daugiau nei 2500 vienetų auksinių artefaktų, kurie buvo konfiskuoti iš korumpuotų vyriausybės pareigūnų, aukšto rango kriminalinėje byloje Nr. 18-458/1.

Kai kurie iš areštuotųjų buvo buvusiojo prezidento Janukovičiaus sargybiniai. Nereikia per daug aiškinti, bet šie žmonės buvo apkaltinti sudėtingais nusikaltimais, tokiais, kaip žmogžudystės ir kankinimai.

Jautri užduotis reikalavo labai daug pastangų, ir ją reikėjo atlikti greitai, laiko buvo duota nedaug.

Profesorius Tamoikinas ir jo 11 žmonių komanda dirbo be sustojimo, ir labai slaptai.

Jie turėjo atsivežti ekspertus iš visos Ukrainos ir netgi Europos Sąjungos. Tai vyko su Vidaus reikalų ministerijos vadovaujančiojo parašu. Visam darbui buvo taikomi aukščiausio slaptumo reikalavimai, ir dirbama buvo Nacionaliniame Ukrainos Banke, su nuolatine sargų ir slaptosios policijos priežiūra (SBU.)

Galiausiai, Tamoikino komanda darbą atliko laiku, tačiau vietoj to, kad būtų apdovanotas, o jo ekspertinė sistema TES  (dėl kurios visas šitas darbas ir buvo įmanomas)– patvirtinta ir taikoma plačiai Ukrainoje, kiekvienam tebuvo parašyti padėkos laiškai, ir visi buvo greitai pamiršti.

Artėjant prie 2012 metų pabaigos, dėl prezidento Janukovičiaus vadovavimo, žmonės ėmė judėti dėl didelės korupcijos šalyje, ir valdžios, kuri engė kraštą, jį eikvojo.

Kai 2014 metais tai pavirto į tikrą revoliuciją, profesorius Tamoikinas pasirinko irgi kovoti šioje pusėje, nes jis matė savo akimis korupciją – kiekvieną dieną. Už šį dalyvavimą sukylant tautai,  jis buvo persekiojamas žiauraus Janukovyčiaus režimo, todėl  dėl šeimos saugumo pasirinko antrais namais Lietuvą, ir iš ten stebėjo Maidano revoliuciją – ir pamatė, jog per Maidaną atėjo dar labiau korumpuoti ir baisesni žmonės, negu iki tol buvo valdžioje: oligarchas Piotr Porošenko ir jo ministrai.

Matydamas, kad Ukrainoje niekas nepasikeitė į gera, ir Porošenko režimas dar baisesnis negu Janukovyčiaus, turint galvoje, jog tie žmonės, kurie sukilo prieš korupciją šalyje, buvo persekiojami teisiškai dar labiau nei prie Janukovyčiaus, Michailas Tamoikinas suvokė, jog jis negali grįžti į Ukrainą.

Jis pradėjo atvirai kritikuoti naują valdžią dėl Ukrainos nuosavybės grobstymo, dėl žurnalistų ir analitikų, kurie drįso atvirai juos kritikuoti, įkalinimo: nes jie kritikavo naują valdžią, jog ji visas negeroves, kurios vyksta šalyje priskyrė Krymo aneksijai.

Keletą kartų prof. Tamoikinas pasirodė ir per nacionalinę Lietuvos TV, ir atvirai kalbėjo, kaip naujieji Ukrainos lyderiai daro nusikaltimus. Už tai jis buvo pakartotinai perspėtas ir gąsdinamas Ukrainos pareigūnų, tarp kurių buvo ir aukšti policijos vadai. Tokiu būdu jis pateko į taikiklį kriminalinių grupuočių, atvirai ir glaudžiai dirbančių su korumpuota Ukrainos valdžia.

2014 metų vasarį Michailas gavo pasiūlymą pirkti antikinį auksinį šalmą, rašė vienas draugas iš Austrijos. Dideliai jo nuostabai, tai buvo šalmas iš tos kolekcijos, prie kurios ypatingai slapta jis analizuodamas ir vertindamas dirbo 2012 metais su tyrėjų grupe kriminalinėje byloje Nr. 18-458/1.

Jis žinojo, jog daiktai kuriuos vertindamas jis dirbo, buvo Ukrainos nuosavybė, ir jie negalėjo būti pardavinėjami. Šie daiktai priklausė Nacionaliniam Ukrainos muziejui, tačiau akivaizdus buvo faktas, jog šie daiktai buvo pavogti, ir kažkokiu būdu kontrabanda išvežti į Centrinę Europą.

Dar daugiau – šalmas turėjo suklastotą detalią dokumentaciją, ir joje buvo parašyta, jog šis šalmas  dešimtmečius priklausė turtingai žydų šeimai, ir dabar ši šeima nori jį parduoti. Pradinė kaina buvo 30 mln. eurų, ir tai buvo vienintelė tiesa tame dokumente – ši kaina buvo nukopijuota nuo TES atliktau vertinimu 2012 metais, ir tą vertinimą atliko pats profesorius Tamoikinas.

 

 

Prof. Tamoikino asistentas laiko šalmą 2012 metais Nacionaliniame Ukrainos banke.

Kai Michailas Tamoikinas parodė draugui originalius dokumentus iš kriminalinės bylos, įrodančius, jog šalmas yra vogtas, kolega buvo šokiruotas, kokios įtakingos  kriminalinės grupuotės įsivėlusios į šią istoriją. Tuomet prof. Tamoikinas ėmėsi visko, kad sustabdytų šį 30 mln. eurų sandorį, taip pat ėmėsi kitų visų vogtų artefaktų pardavimo prevencijos.

Jis greitai sužinojo, jog visi 2500 artefaktai yra dingę iš Nacionalinio Ukrainos banko, taip pat buvo dingę visi dokumentai iš kriminalinės bylos Nr. 18-458/1 – tos pačios bylos, kurioje taip sunkiai dirbo profesorius su tyrėjų grupe.

Jis dar sužinojo, jog jo ataskaita buvo greitai sunaikinta iš karto po Maidano revoliucijos, tai buvo padaryta kažkurio policininko rankomis. Tai nebuvo lengva, nes ataskaitą sudarė 24 tomai iš 11 000 lapų.

Akivaizdu, jog tai buvo vidaus darbas kažkam iš korumpuotos valdžios paliepus.

Dokumentų sunaikinimas reiškė, jog šios ypatingai vertingos auksinės muziejinės retenybės dabar priklausė niekam ir galėjo išnykti iš Ukrainos. Tas ir atsitiko – jos buvo pavogtas, niekam nežinant, kad jos netgi egzistuoja, tada įvežtos kaip kontrabanda į Centrinę Europą, su tikslu jas čia parduoti.

Kažkas tikėjosi tapti labai turtingu.

Ko nusikaltėliai nežinojo – tai, jog prof. Tamoikinas išsaugojo visas originalias bylos kopijas, tame tarpe dokumentus, ant kurių buvo aukščiausio Ukrainos Vidaus reikalų pareigūno parašai.

Vėliau jis gavo policijos leidimą išsivežti šiuos dokumentus iš šalies, tai reiškė, jog jis vienintelis, kuris turėjo šias kopijas, įrodančias, kad bilijonus kainuojanti auksinė kolekcija yra Ukrainos nuosavybė, ir ši nuosavybė yra pavogta iš Ukrainos piliečių. Šie dokumentai įrodė, jog artefaktai buvo pavogti ir išvežti kaip kontrabanda į Europos Sąjungą. Su šiais dokumentais prof. Tamoikinas stabdė bet kurį bandymą pardavinėti šiuos vertingus artefaktus.

Jis nusiuntė dokumentus į teisines institucijas, pasidalino su žurnalistais, ir kopijas išsiuntė visiems meno žinovams: tokiu būdu sustabdė neteisėtus pardavinėjamus išvogtos Ukrainos kultūros.

Kada galingas ir korumpuotas Ukrainos valdžios aparatas, kuris remiasi į kriminalines grupuotes, pamatė, jog jų tikslas praturtėti žlugo – jie ėmėsi gainiotis Michailą su tikslu nužudyti.

Kol šie dokumentai egzistavo, jie negalėjo parduoti šios kolekcijos.

Kaip jūs visi įsivaizduojate, pusė bilijono dolerių nėra maža suma. Žmonės žudomi net ir dėl mažesnės sumos. Todėl tai grupuotei reikėjo prieit prie prof. Tamoikino turimų dokumentų ir juos sunaikinti.

Dėl to Michailas Tamoikinas 2015 08 10 technologijomis, kurias naudoja tik teisėsaugos institucijos, pagrobtas vidury Kijevo, Ukrainos sostinėje,grasinant šaunamuoju ginklu.

Pats profesorius savo žodžiais pasakoja:

„Rugpjūčio 10 dieną 2015 metais aš buvau pagrobtas ir laikomas įkaitu kaukėtų ir ginkluotų vyrų. Jų ginklai buvo su duslintuvais, viskas vyko Kijeve, miesto centre. Pirma jie man kažką papurškė į veidą, todėl apsvaigau, vėliau praradau sąmonę. Pabudau nuo stipraus skausmo mašinos bagažinėje, stipriai surištas, ant manęs buvo užmesta paklodė, ant jos kažkas sėdėjo ir spaudė mane žemyn. Aš vėl praradau sąmonę, ir mane mušdami, jie atvežė ir įkėlė į didelę upės valtį.  Čia buvau mušamas ir kankinamas keletą valandų.

Aš buvau surištas, man ant akių buvo raištis. Metalo grandinė buvo man ant kaklo, bet ji nebuvo prie nieko pritvirtinta, ji buvo naudojama mane tąsyti. Vėliau naktį, kai pagrobėjai mane paliko vieną, sugebėjau išsilaisvinti iš virvių. Ginkluoti sargybiniai, kurie mane mušė, pasirodydavo poroje kas valandą.

Disciplinuota kaita man sustiprino įtarimą, jog tai galėjo būti policija arba kariuomenė.

Tikėjausi, jog jeigu tarp sargybos kaitos aš sukelčiau triukšmą, tai pasirodytų tik vienas sargybinis. Taigi, aš bandžiau, ir taip viskas ir vyko.

Šviesa buvo išjungta, todėl aš pasislėpiau ir pasiruošiau šokti ant pagrobėjo, naudodamas netikėtumo momentą.  Kai sargybinis įėjo, aš jam trenkiau keletą kartų, tada pabėgau ir įšokau į Dnepro upę.

Tada aš panėriau po vandeniu ir po pačia valtimi, ir plaukiau į upsės vidurį kiek tik galėjau toliau nuo pagrobėjų, kol beveik praradau sąmonę. Mano grobėjai vaikėsi mane, tačiau kadangi mes buvome netoli kranto, jie galvojo, kad aš plauksiu ten, taigi, dėmesys ir šviesos buvo nukreiptos tolym nuo manęs, ir taip gavau laiko pabėgti.

Kita valtis pasirodė tamsoje ir jiems padėjo manęs ieškoti. Tada jie ėmė patruliuoti visoje upėje.  Mano menka sėkmė, jog aš sugebėjau pabėgti nuo jų, plaukdamas po vandeniu daugiausiai pirmą valandą.

Išlįsdavau įkvėpti giliai oro, ir tada nerdavau gilyn, stengdamasis išbūti po vandeniu kuo ilgiau.

Kiekvieną kartą, kai išlįsdavau įkvėpti oro, aš maniau, kad jie mane pamatys ir mane nušaus į galvą – juk jie visi buvo ginkluoti šautuvais su duslintuvais. Stebuklas, bet to nenutiko, ir pirmą valandą aš nuplaukiau tolyn nuo jų. Aš praleidau keletą valandų upėje, ir mane jau ėmė ištikti hipotermija – nesvarbu, jog buvo vasara. Nepaisant to, aš leidausi plaukti tiek toli upe, kiek tik galėjau. Aš bijojau, kad jie mane lengvai pasivys su greitaeigėmis valtimis. Ryte aš nebegebėjau išbūti vandenyje, todėl priplaukiau prie kranto, susiradau žmones, ir su jų pagalba iškviečiau policiją.

Šie žmonės, kurie mane pamatė išlipantį iš vandens, negalėjo patikėti savo akimis.

Aš turėjau metalo grandinę ant kaklo.

Aš mūvėjau tik šortus.

Mano oda buvo supjaustyta ir sužalota. O galiausiai, aš buvau taip sušalęs ir sumuštas, kad aš negalėjau normaliai kalbėti iš pradžių.

Kriminalinė byla dėl mano pagrobimo buvo pradėta vietos policijos, bylos numeris  12015110230000892. Šis incidentas buvo praneštas per šalies, ir netgi per tarptautines žiniasklaidos priemones. Nuo pat pradžių policija neatliko savo darbo, manau, dėl nurodymų iš viršaus.

Jokie liudytojai nebuvo apklausti.

Jokie vaizdo įrašai nebuvo paimti iš gatvių vaizdo kamerų, kurių buvo pilna toje teritorijoje, ir jos fiksavo mano pagrobimą.

Joks tyrimas nebuvo atliktas dėl valčių, laivų, buvusių tą dieną upėje, jokie jų registracijos numeriai nebuvo renkami. Nieko nebuvo atliekama. Buvo akivaizdu, kažkas labai galingas nenorėjo, kad šis tyrimas būtų atliekamas.

Kadangi aš buvau Tarptautinės Policijos asociacijos (www.ipa-iac.org) narys, aš turėjau labai daug draugų policijoje ir Vidaus reikalų ministerijoje.

Jie visi greitai man pasakė, kad aš ir mano šeima esame labai dideliame pavojuje, mums pasiūlė palikti šalį kuo greičiau. Buvo kalbama, jog labai aukšti policijos pareigūnai labai nuliūdę, kad man pavykę pabėgti, todėl jie ruošiasi imtis dar baisesnės akcijos.

Būdas, kuriuos aš buvau pagrobtas – purškiant į veidą, surišant, keičiant mašinas ir valtis, grasinant šaunamaisiais ginklais – rodė, jog už viso to stovėjo teisėsauga. Mano draugai, kurie tarnauja, pasakė – už viso šito stovi Ukrainos slaptoji policija (SBU).“

Po atvykimo į Lietuvą, Michailas Tamoikinas ėmė intensyviai plėtoti TES, per vaizdo įrašus, straipsnius, spaudos konferencijas ir kitokias priemones. Greitai Krašto apsaugos ministerija pastebėjo prof. Tamoikiną, ir pakvietė kalbėti Tarptautinio Saugumo konferencijoje Vilniuje. Čia prof. Tamoikinas vėl kalbėjo apie meno kontrabandą, papasakodamas istoriją, kaip jis sustabdė 30 mln. eurų vertės vogto šalmo prekybą, ir užkardė pusės bilijono dolerių vertės kolekcijos irparceliavimą.

Nelaimei, ši vieša istorija dar kartą sukėlė pavojų prof. Tamoikinui nuo tų pačių kriminalinių Ukrainos valdžios grupuočių. Greitai po šios kalbos ir buvo antrą kartą pasikėsinta į jo gyvybę.

Kaip pats prof. Tamoikinas pasakoja:

„2015 metų spalio 15 dieną aš važiavau dviračiu į vieną iš meno sandėlių,  į vietą, kurią žinojo tik policija, mano šeima ir žemės registras.  Vietoje, kur kelias buvo matomas, tamsi mašina labai dideliu griečiu ir įjungtomis šviesomis ėmė važiuoti į mane. Ji artėjo prie manęs, su tikslu padaryti avariją.

Aš teturėjau keletą sekundžių sureaguoti. Aš sukau dviratį, kad išvengčiau mašinos, bet pilnai to padaryti buvo neįmanoma, ir į mane rėžėsi ši mašina. Laimei, mano veiksmai lėmė, jog susidūrimas buvo menkesnis. Aš skridau nuo dviračio keletą metrų, prieš trenkdamasis į šaligatvį ir risdamasis žeme. 

Prieš lėkdamas nuo dviračio, aš spėjau pamatyti, kad mašina buvo minivanas, be jokių registracijos numerių, o vairuotojas vilkėjo kaukę, ir skrybelę, bei saulės akinius. Kelio metalinis atitvaras sustabdė mano krytį. Kadangi aš į jį atsitrenkiau, susižalojau galvą, kuri praskilo. Kraujas pasipylė, ir aš praradau sąmonę. Kai aš atsipeikėjau, galvą labai skaudėjo, aš buvau apsvaigęs, mano drabužiai buvo sudraskyti. Aš buvau šoko būsenos. Bet tai, kas vyko toliau, buvo dar baisiau, negu mano gautos traumos.

Po kelių minučių policija atvyko. Du žmonės, apsirengę kaip policija, ėjo link manęs, vienas jų turėjo šaunamąjį ginklą, kuris buvo panašus į revolverį.

Tai nebuvo standartinis ginklas, mano žiniomis, naudojamas Lietuvos policijoje. 

Smogikai mėgsta revolverius, nes jie nepalieka pėdsakų. Tokios buvo mano mintys, kai jie pasirodė.

Man darėsi geriau, bet aš negalėjau atsistoti, todėl atsisėdau, laukdamas savo likimo.

Tada saulė ėmė leistis.

Nebuvo tamsu, bet nebebuvo ir šviesu kaip dieną.

Du vyrai kalbėjosi lietuviškai, ir aš negalėjau jų suprasti. Jie aplinkui dairėsi, ir darėsi nervingi.

Tada jie ėmė kalbėti su manim lietuviškai, ir labai agresyvia maniera.

Aš nesupratau jų, todėl atsakiau rusiškai, kai tai nepadėjo, bandžiau angliškai.

Beveik visi lietuviai kalba rusiškai, ypač policijos pareigūnai, kurie privalo mokėti anglų kalbos pradmenis.

Jie nekalbėjo jokia kalba, ir jie tęsė pokalbį lietuviškai. Jie pasižiūrėjo vienas į kitą, kad jau esą sutarta, ką jie darys toliau, ir staiga pasirodė sena moteris.

Tada pamatę tą moterį, policininkai pasižiūrėjo vienas į kitą, greitai sėdo į mašiną ir paliko kruviną ir sužalotą asmenį – mane.

Tuo momentu aš suvokiau, jog tikri teisėsaugos pareigūnai taip nesielgtų.

Arba jie buvo korumpuoti policininkai, arba nusikaltėliai, aprengti policija, greičiausiai jie buvo čia, kad pabaigtų darbą, arba mane pagrobtų, arba užmuštų po to, kai manęs nepavyko partrenkti su minivanu mirtinai.

Tai nebuvo neįprasta nusikaltėliams rengtis kaip policininkams Lietuvoje.

Iš tikrųjų, mano vienas draugas iš meno asociacijos buvo su šeima pagrobtas štai tokių persirengėlių policininkų Lietuvoje.

Kai sena moteris pasirodė, ji ėmė kalbėtis su manim lietuviškai. Ji taip pat nesuprato rusiškai, bet ji man davė rūbų kad sustabdyčiau kraujavimą, ir padėjo atsistoti.

Aš parodžiau jai kad man viskas gerai, ir ji nenorom mane paliko. Jeigu ne jinai – šansų, kad šiandien būčiau gyvas – nebuvo.

Kai aš atsistojau galvodamas, kas čia nutiko, mano pirma mintis buvo paskambinti tikrai policijai, bet mano mobilusis buvo sudaužytas nuo smūgio, ir neveikė, todėl aš nutariau iš lėto eiti namo.

Tai buvo toli, bet aš taip pat suvokiau, jog mano šeima pavojuje dėl šių žmonių, kurie vėl manyje kelia adrenaliną, duodami jėgos mano mintims. Mano dviratis buvo sudaužytas, bet jis vis tiek veikė, todėl aš sėdau ir ėmiau važiuoti kalva žemyn.

Kai grįžau namo, aš suvokiau, jog antras bandymas tokiu mažu laikotarpiu Lietuvoje, Europos Sąjungos šalyje, buvo įmanomas tik dėl vietos korumpuotų pareigūnų, ir policijos, kurie dirba kartu, arba susiję su Ukrainos kriminaline gauja, kuri mane buvo pagrobusi. 

Trumpai tariant, jie Lietuvoje žinojo viską apie mane, nes per tokį trumpą laiko tarpą organizavo pasikėsinimą, įtraukdami visą komandą su policijos mašinomis ir uniformomis.

Buvo sunku patikėti, kad tokia operacija buvo atlikta be vietinės policijos žinios. Aš manau, kažkam sumokėta ir kažkas netgi šioje operacijoje iš vietos policijos dirbo.

Dar daugiau – turint galvoje labai glaudų naujosios Ukrainos valdžios ir Lietuvos valdžios kooperavimąsi, kai daug lietuvių buvo pakviesta dirbti Ukrainos ministerijose, ir netgi buvo pakviesti aukšti Lietuvos policijos pareigūnai – aš suvokiau, jog kai kurie iš šių korumpuotų individų glaudžiai dirba, kad mane užtildytų. 

Buvo neįmanoma, kad korumpuota Ukrainos policija ir kriminalinė gauja, organizavusi mano pagrobimą, būtų žinoję šiuos faktus – be glaudaus bendradarbiavimo su Lietuvos policija:

Jie žinojo, kad aš gyvenu Lietuvoje.

Jie žinojo, kad aš esu Vilniuje ir niekur kitur.

Jie žinojo mano namų adresą, kurį aš laikiau privačiu. 

Jie žinojo meno kūrinių saugyklos adresą, kuris buvo žinomas tik mano šeimai, vietos policijai ir registrų centrui.

Jie žinojo tikslų maršrutą, kuriuo aš važiuosiu į savo slaptą buveinę, kažkas, kas gali būti daroma tik jeigu jie mane seka, arba seka pagal mano telefoną. Aš manau, jog tai antras variantas (telefono sekimas), nes gatvės buvo tuščios tą dieną, ir aš nemačiau daug mašinų kelyje. Tai ta pati taktika, kaip mano grobėjai mane susekė Ukrainoje, kaip man vėliau paaiškino mano šaltiniai Ukrainos policijoje.

Jie žinojo, kad aš vyksiu su dviračiu, o ne mašina, todėl kažkas stebėjo mano namus. 

Jie žinojo idealią vietą mane numušti su mašina, žinodami, jog kita mašina viską stebi, įtariu, tie policininkai, kurie išlipo pasižiūrėti manęs.

Jie turėjo atsarginį planą, į kurį įtraukė arba tikrus policininkus, arba nusikaltėlius, aprengtus policija, kurie turėjo mane pribaigti. Kadangi tie, kurie atvažiavo, atvyko su tikra policijos mašina, aš manau, jog tai yra tikri policininkai, kurie yra labai korumpuoti.

Tuo momentu aš suvokiau, jog aš turiu tučtuojau išvykti iš Lietuvos, ir vykti į šalį, kurioje aš ir mano šeima galime būti saugūs, kur nėra korumpuotos teisėsaugos ir kur galėčiau tęsti savo darbą su TES sistema, kuri padeda kovoti su nusikaltėliais meno rinkoje.“

Svarbu pridurti, jog praėjus vos mėnesiui po pasikėsinimo į prof. Tamoikiną, 2015 11 18 buvo pasikėsinta nušauti jo kolegą generolą Alexander Ruvin, Kriminologijos instituto Ukrainoje direktorių, bet laimei, jis išgyveno. Michailas ir Aleksandras kartu kovojo toje pačioje kriminalinėje jau aprašytoje byloje prieš meno vertybių vagis. Ukrainos policininkai, kurie teikia informaciją Michailui, mano, jog į generolą pasikėsino tie patys, kurie buvo pagrobę Michailą. 

Šiandien prof. Tamoikinas kovoja prieš tarptautinę mafiją, plėšiančią Ukrainą ir kitas valstybes, kai draskomos kultūrinės vertybės, kurios kainuoja šimtus milijonų juodojoje rinkoje. 

Jis tai gali daryti, nes po to kai nepavyko jo pagrobimas ir nužudymas, jam padėjo sąžiningi pareigūnai, kurie padėjo jam atskleisti pavardes tų korumpuotų valdininkų kurie prekiavo meno vertybėmis. 

Jis negali atskleisti savo padėjėjų vardų, nes ir juos pastatys į mirtiną pavojų. Vienas žmogus sutiko būti įvardytas.

Pulkininkas Valerijus Stepanovič Kur (išleistas į atsargą) yra legendinė figūra Ukrainos policijoje.

Jis dirbo įvairiose vidaus reikalų žinybose, ir jis buvo tas, kuris įteigė policijos padalinį, skirtą kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

 

Vien padėdamas prof. Tamoikinui, pulkininkas Kur labai daug ką supykdė. Bet netgi esant tokiai situacijai, jis nenustojo padėti. Štai ištrauka iš pulkininko laiško:

„Kiek leidžia mano galimybės, aš spaudžiu Vidaus reikalų ministeriją vykdyti tyrimą tinkamai – kad būtų atrasti tave pagrobę nusikaltėliai. Aš juos apkaltinau nusikaltimo, kuris turi tarptautinį pobūdį, slėpimu. Jau man pasakė, kad aš esu pagrindinis ministro priešas, ir kartu – visos policijos. Aš susidūriau su dideliu pykčiu, reiškiamu valdžios biurokratų ir policijos viršininkų.

O aš toliau einu, ir šiandien, 2015 05 03 per vietos TV aš kalbėsiu apie tavo pagrobimą. Man nėra vis vien, kas tau nutiko, todėl aš laimingas, kad pasakosiu tavo istoriją. Pasakyk, jeigu tu turi naujienų, kurias galėčiau paviešinti“.

Iš plk. Kur žodžių aišku, jog Ukrainos Vidaus reikalų ministerija informuota apie Tamoikino pagrobimą, bet ši byla yra įšaldyta, nors pulkininkas ir bando ją išjudinti. 

Nepaisant visko, prof. Tamoikino draugai iš teisėsaugos atliko savo privatų tyrimą, ir atrado, jog valtis, kuri, paaiškėjo, yra jachta, priklauso vienam iš aukštų Ukrainos politikų. Tokiu, kuris netgi buvusiam Ukrainos prezidentui  ir netgi dabartiniam prezidentui ir jo ministrams šioje jachtoje darė privačius vakarėlius. Tai sako apie žmonių, kurie užsakė grobimą ir galimai nužudymą, svarbą Ukrainoje.

Tai paaiškina, kodėl ši byla nejuda iš vietos, ir niekas nenori jos tirti. Akivaizdu – jiems liepta netirti.

Ir priešingai, labai panašią bylą, kai Prancūzijos pilietis buvo pagrobtas Kijeve, policija labai greitai ištyrė, ir surago grobikus, perdavė juos teismui. Tai rodo, kai policija nori tirti – ji ištiria.

Galiausiai, mes paprašėme pasidalinti versijomis, kurias iškėlė privatūs sekliai.

Tamoikinas buvo pagrobtas, kad būtų išgauta originali baudžiamosios bylos kopija.  Kai tik dokumentai – originali bylos kopija – būtų gauti, juos sunaikinus, galima pardavinėti artefaktus juodojoje rinkoje. Tada korumpuoti Ukrainos politikai būtų uždirbę 500 000 000 USD ir dar daugiau.

Michailo grobėjai norėjo išvilioti vertingus antikinius daiktus iš jo paties šeimos, jo šeimai priklauso keletas antikinių kolekcijų, kurių bendra vertė keliasdešimt milijonų dolerių. Jis turi iš viso 76 000 vienetų vertybių. 

 

Gali būti, kad grobėjai norėjo sunaikinti jo TES sistemą, kuris juodąją meno rinką padeda ištraukti į dienos šviesą. Tai reiškia mokesčių slėpimo, kontrabandos, vagysčių galą, o tai trukdo kriminalinėms grupuotėms, kurios gyvena iš tio nelegalaus verslo. 

 

Dabartinio prezidento Piotro Porošenko žmona Marina Porošenko pati 2006 metais baigė TES metodikos mokymus, o Porošenkų šeima patys yra meno kolekcionieriai. Visi ir buvę ir dabartinis prezidentas, labai prieštaravo meno įstatyminiam reguliavimui šalyje. 

Profesorius Tamoikinmas yra gyvas ir sveikas, jis toliau plėtoja TES sistemą, ir turi meno rėmimo fondą. Jis tęsia kovą su organizuotu nusikalstamumu meno pasaulyje. 

https://ahtribune.com/world/europe/967-tamoikin.html

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top