skip to Main Content

                                                                                 

 Juozas IVANAUSKAS

 

Prof. Vytautas Bernatonis: „Apie teisingumą Sausio 13-osios byloje kalbėti neverta, jei V. Landsbergis apklausiamas kaip liudytojas, o ne kaltinamasis!..”

 

Sprendžiant iš naujausių publikacijų sisteminėje žiniasklaidoje, šiuo metu Vilniaus apygardos teisme (VAT) vykdomas parodomasis teisminis procesas – rezonansinės Sausio 13-osios bylos nagrinėjamas nežada būti nei objektyviu, nei teisingu. Liudytoju apklausiamas konservatorių patriarchas „Dėdulė“ V.Landsbergis, palaikomas gausaus „megztųjų berečių“ būrio, prieš pradėdamas duoti parodymus, paprašė teismo leisti vartoti žodžius „Sausio 13-osios nusikaltėliai“, nors VAT to dar neįrodė. V.Landsbergis teigė nepažįstantis ir niekada anksčiau nesutikęs dviejų salėje sėdinčių teisiamųjų – Genadijaus Ivanovo ir Jurijaus Melio, tačiau neabejoja, kad jie bus pripažinti karo nusikaltėliais. Sausio 13-osios įvykius D.Grybauskaitės favoritas pavadino nuolatine sovietų agresija, kurioje dalyvavo ir „bailiai, garbėtroškos, karjeristai, trumparegiai iš pačios Lietuvos“. „Rezistentas Nr. 1“ teigė, esą „Sausio 13-oji buvo nepaskelbtas Sovietų Sąjungos karas prieš Lietuvos Respubliką“, todėl jam nesuprantama, kodėl tarp šios bylos kaltinamųjų nėra buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo: „Tam turi būti aukštesnė valdžia ir galia, net už Lietuvos teismą?..“, – ironizavo V. Landsbergis.

Teisme apklausiami „prolandsberginiai“ liudytojai dėl tragiškų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje lyg susitarę kaltino buvusį TSRS prezidentą M.Gorbačiovą bei Sovietų Armijos vadovybę: „Michailo Gorbačiovo vadovaujamos Sovietų Sąjungos struktūros įvairiomis priemonėmis dar nuo 1989 rengėsi užkardyti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. O paskelbus nepriklausomybę prasidėjo karinės jėgos demonstravimas“ – apklausiamas Sausio 13-osios byloje kalbėjo buvęs Aukščiausiosios tarybos (vėliau pavadinto Atkuriamuoju Seimu) pirmininko pavaduotojas Česlovas STANKEVIČIUS, kuris buvo derybų delegacijos su Sovietų Sąjunga, o vėliau ir su Rusija narys. Jis paliudijo, jog prieš pat paskelbiant nepriklausomybę Lietuvą pasiekė M.Gorbačiovo pažadas nenaudoti karinės jėgos, mat 1989 metų gruodį Maltoje šis buvo susitikęs su JAV prezidentu Reiganu, kuris Sovietų Sąjungos vadovo prašė nenaudoti jėgos prieš Lietuvą. M.Gorbačiovas davė tokį pažadą, bet pabrėžė, kad nepritaria visiškam Baltijos šalių atsiskyrimui nuo Sovietų Sąjungos.

Č.Stankevičius dalyvavo M.Gorbačiovo bei tuomečio Aukščiausios Tarybos pirmininko V. Landsbergio susitikime, vykusiame po nepriklausomybės paskelbimo. Lietuvos delegacija, kurioje buvo ir Egidijus Bičkauskas, prašė nutraukti ekonomines sankcijas. „Apie valandą trukęs pokalbis nedavė jokių rezultatų. M.Gorbačiovas reikalavo atšaukti Kovo 11-osios aktą ir grįžti į kovo 10-osios padėtį. „Vytautai, Vytautai, reikia grįžti“ – tokius M.Gorbačiovo žodžius V.Landsbergiui teisme prisiminė Č. Stankevičius.

Panašiai teisme kalbėjo ir kitas buvęs AT pirmininko pavaduotojas – Kazimieras MOTIEKA, girdėjęs V.Landsbergio telefoninį pokalbį su M.Gorbačiovu, jau prasidėjus kruviniems įvykiams Vilniuje. TSRS prezidentas tuomet tikino apie šiuos išpuolius nieko nežinantis. „Jei M.Gorbačiovas būtų padorios valstybės vadovas, kokiu jis save laikė, ir kariuomenės vadai veikė be jo žinios, visi vadai iš karto turėjo būti atleisti, bet to nebuvo. Jis neatsiprašė Lietuvos žmonių dėl to, kas įvyko. Jei nieko nežinai, o žmonės žuvo tau nežinant, vadinasi turi prisiimti atsakomybę“, – teigė advokatas K. Motieka.

Deja, Sausio 13-osios byloje jau nebegali liudyti dar vienas tuomečio AT pirmininko pavaduotojas, šviesios atminties Romualdas OZOLAS, savo dienoraščiuose demaskavęs „laisvės kovotoją“ V. Landsbergį: „Landsbergio cinizmas be ribų. Nors būtų palaukęs (prieš apdovanodamas žuvusius), kol išaiškės aukų skaičius, kol bus ištirta kaip tai atsitiko ir įvyko. Kas buvo tie bailiai, klastūnai, nepasakę, ko žmonės kviečiami. Tada jie būtų mirę laisva valia. Dabar – apgauti.“ /…/ „Žinota ir apie planuojamus nakties įvykius. Tad ir žmonės pašaukti tyčia. Organizatoriai puikiai žinojo, kad amerikonus vienas argumentas teveikia – nekariaujančiųjų užmušimas. Štai ir buvo mesti po tankais beginkliai žmonės.“ – (Šaltinis: R. Ozolas, Dienoraščių knyga „Aušros raudoniai“, 2010 m., 171 ir 199 puslapiai). 

Tačiau tokia Sausio 13-osios nakties tragiškų įvykių versija kažin ar sudomins Vilniaus apygardos teismą, kaip ir signataro Vytenio ANDRIUKAIČIO memuarai: „Ir vėlgi gerai atsimenu, koks pritrenktas ir prislėgtas sausio 13-osios naktį iš V. Landsbergio kabineto išėjo  Č. Kudaba. Jis man tepasakė: „Tai dabar jiems atrodo, kad mus pripažins. Mat „jau pralietas nekaltas kraujas“. Siaubas. Ar to reikėjo?… Juk turėjom išvengti kraujo!… O jiems atrodo kitaip!”

 „Galima sutikti ir su kita R. Ozolo mintimi, žinant, kad kai kurie iš JAV emigracijos sugrįžę lietuviai kalbėjo, jog galimo kraujo praliejimo atveju JAV sugriežtintų savo poziciją M. Gorbačiovo atveju ir gal net paspartintų Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo procesą“. 

(Šaltinis: „Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012 m., 299 psl.)

——————————————————————————————-

Neginčijamas FAKTAS yra tai, jog buvusiam Krašto apsaugos departamento generaliniam direktoriui, Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės nariui, žinomam „spalvotųjų revoliucijų ekspertui“ Audriui BUTKEVIČIUI tragiški Sausio 13-osios nakties įvykiai nebuvo netikėti: „Mums net į galvą neatėjo ginti parlamentą nuo sovietinės kariuomenės. Ginklai buvo reikalingi pademonstruoti, jog valstybė ginasi. Tiksliai suvokėme, jog tai bus simbolinis pasipriešinimo aktas, kuris leistų po mūsų ateinantiems politikams teigti, jog valstybė priešinosi iki galo. Mes kovojome informacinį psichologinį karą. Jei sovietų kareiviai būtų atakavę, aš buvau pasirengęs pats padegti parlamentą. Mums buvo reikalingas šis gražus vaizdas: dega Lietuvos demokratija! Tik taip galėjome įtikinti užsienių politikus mus remti… Buvome paruošę Molotovo kokteilius. Daugelis manė, kad jais mėtysime į priešų šarvuočius. Bet toje situacijoje man reikėjo parlamento gaisro…

Iš Lietuvos kino studijos buvome atsivežę sprogmenų imitacijų, garsinių šaudymo imitacijų, dūmus gaminančios technikos. Taip pat turėjome ir fejerverkų. Mums reikėjo apgauti priešininką ir tokie sprogmenys mums visiškai tiko…

Beje, „degti“ turėjo ir Spaudos rūmai. Bet gynėjai pripylė tiek daug vandens ant sovietų kariškių, kad mūsų sprogmenys neužsidegė… 

Niekada neturėjau minčių paversti Seimo Pilėnais. Jei puolimas būtų prasidėjęs – būtume išvedę politikus ir žurnalistus…

Žinoma, negalėjau įsivaizduoti, kad jie bus tiek kvaili, jog prieš užsienio žurnalistų objektyvus atakuos taikių žmonių minią. Tai buvo toks netikėtumas, jog atsimenu, kaip išsitraukiau užrašų knygutę ir užrašiau: „Mes jau laimėjome“.“

(Šaltinis: A.Butkevičius Sausio 13-ąją buvo pasirengęs padegti Seimą. Dalia Gudavičiūtė. Lietuvos rytas. 2014. 01. 13)

Socialdemokratas Aloyzas SAKALAS: „Ar kas nors iš mūsų galėjo pagalvoti, kad Viešpats prabils savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis 1990 metais Prezidiumo posėdyje. Jis pasakė, jog Nepriklausomybės neatgausime, jei nebus pralietas kraujas. Tie pranašiški žodžiai tapo kūnu po 1991 metų sausio 13 dienos“.

(Šaltinis: Aloyzas Sakalas. „Nežinomi Viešpaties keliai“ – delfi.lt, politiko akimis – 2014. sausio 2 d.)

——————————————————————————————-

Retoriškai galėtume paklausti: kodėl tik dabar, prabėgus ketvirčiui amžiaus nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių, Vilniaus apygardos teismas ėmėsi nagrinėti rezonansinę bylą? Nejau 25 metų prireikė tyrėjams, kad būtų surinkta pakankamai medžiagos šios bylos nagrinėjimui teisme?..   

 „Laisvas laikraštis“ pasiteiravo – ką apie Sausio-13-osios bylos nagrinėjimą Vilniaus Apygardos teisme mano buvęs pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus miesto meras, habilituotas technikos mokslų daktaras, dviejų valstybinių premijų laureatas, profesorius Vytautas BERNATONIS?

 

— Šiandieną mes girdime daug visokių kalbų bei teiginių, kad Sausio 13-osios kruvini įvykiai įtvirtino iškovotą Lietuvos nepriklausomybę. Kalbama, kad susirinkę prie Aukščiausios Tarybos (AT) pastato ir prie televizijos bokšto žmonės apgynė iškovotą laisvę, bet tikros TIESOS beveik niekas nepasako. 

Nors konservatorių platinamos neužmirštuolės esą turėtų mums visiems priminti Sausio 13-ąją, tačiau visuomenė iki šiol yra klaidinama, daug kas net nežino – kaip viskas iš tikrųjų tuo metu vyko. Kodėl Vilniuje turėjo žūti niekuo nekalti žmonės? Kam apskritai reikėjo tų žudynių? Pagaliau, kas yra Sausio 13-osios tragiškų įvykių užsakovas?!.. 

Eidamas Vilniaus mero pareigas gerai žinojau, kad tuometinis AT pirmininkas V. Landsbergis nesiruošė jokiems derybų  veiksmams su kariškiais, neieškojo sprendimų aukoms išvengti, turint Lietuvos žmonių gyvą skydą, paruoštą nužudymui. 

 INFORMACIJA LIETUVAI ŽUDYNIŲ NAKTĮ: „Manęs nesujungė su M.Gorbačiovu, bet pažadėjo tuojau viską perduoti, ką noriu pasakyti. Ir aš paprašiau pasakyti, kad labai įsakmiai prašau prezidentą Gorbačiovą tučtuojau savo, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, įsakymu sustabdyti pradėtą akciją, nutraukti pradėtą vykdyti planą, kad nebūtų pralietas nekaltų žmonių kraujas. Tai turi būti padaryta tuojau. Mes nežinome ar tai bus padaryta. Bet Gorbačiovas žino: jeigu žmonių kraujas bus pralietas, jis kris ant jo galvos“. Tai Vytauto Landsbergio kalba per radiją iš AT (psl.71).

 Retorinis klausimas – ar aukoms lengviau dėl to, ant kieno galvos kris jų kraujas?.. Tai nužudymo užsakovo, bet ne valstybės vadovo  braižas, tikintis, kad pralietas kraujas, lavonai pagerins jo, kaip valstybės vadovo, nesugebančio valdyti kritiškos padėties, pozicijas. 

Kaip žinia, 1991 m. sausio 13-osios naktį nužudyta 14 žmonių. Kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie būtų sutikę dar  palaukti nepriklausomybės, užuot laukę artimųjų nužudymo? Manau, visi, turintys sveiką protą. Tolesnių žudynių nebuvo tik TSRS vadovybės dėka. V.Landsbergis lenktyniavo su M. Gorbačiovu. Lietuvos žmonės, kuriuos jis kvietėsi ginti Lietuvą, jam nerūpėjo.

  Po nakties žudynių 1991 m. sausio 13-os dieną Vilniaus savivaldybės vestibiulyje pastebėjau grupę jaunuolių. Vienas iš jų laikė vienvamzdį šautuvą. Man paklausus, ką jie čia veikia, jaunuoliai paaiškino, kad juos atsiuntė iš AT ginti savivaldybės pastatą (buvo pasklidusi informacija, kad artimiausiu metu bus užimamas Vilniaus merijos pastatas). Paklausiau Vilniaus tarybos pirmininko, kuris daug bendravo su AT, ar jis supranta, kas įvyks įėjus į pastatą bent 2 automatininkams? Tarybos pirmininkas atsakė, kad toks jų (jaunuolių) pasirinkimas. Tarybos pirmininkui paaiškinau, kad aš turiu 3 ginklus ir jeigu AT mano, kad mes turime gintis ginklu, tai aš du ginklus, geresnius už jaunuolių vienvamzdį, galiu paskolinti ir ginsimės trise. Po kurio laiko jaunuolių neradau. Šis eilinis epizodas, kurį detaliai įsiminiau, patvirtina nuomonę, kad AT reikėjo kraujo, bet ne pastatų saugumo. Mane stebino tuo metu mus valdžiusių politikų dvasinis nuskurdimas, nužmogėjimas. Jau tada pagalvojau, iš kur jie tokie atsirado? V.Landsbergis kurį laiką buvo vienintelis, kurio visi klausė.

Aš dar kartą keliu esminį klausimą: kas buvo Sausio 13-osios žudynių užsakovas?.. Šiandien kalbama, kad dėl tų įvykių yra pareikšti įtarimai ir bus teisiami kaip nusikaltėliai apie 80 žmonių. Negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti, nežinau, kuo dabar užsiima mūsų teisėtvarka, tačiau man kelia nuostabą tai, kad Sausio 13-osios įvykių tyrimas daugybę metų buvo vilkinamas. Nežinia dėl kokių priežasčių ši byla buvo marinama. Nesuprantu, kodėl iki šiol įvykdyto nusikaltimo užsakovai ir vykdytojai nėra išaiškinti, kodėl jie nenubausti. Paaiškinti galima tik siekiu sulaukti senaties termino. Bet faktas yra tai, kad norint išaiškinti nusikaltėlius, pirmiausia reikia ieškoti Sausio 13-osios žudynių užsakovo!.. 

Kam to reikėjo? Nejau tuometiniam TSRS prezidentui M.Gorbačiovui reikėjo Lietuvos žmonių aukų?!.. Tegul niekas nepasakoja man tokių pasakų. M.Gorbačiovas, užsimojęs vykdyti „perestroiką“, susidūrė su rimtomis problemomis valstybėje. Niekad nepatikėsiu, kad jam reikėtų žudyti taikius Lietuvos gyventojus todėl, kad jie siekė kitokios politinės santvarkos. Nemanau, kad prezidentas M.Gorbačiovas buvo toks kvailas politikas, jei apjungęs Rytų ir Vakarų Vokietiją, siekęs politinės santarvės tarp žmonių, duotų įsakymą tarybinei kariuomenei šturmuoti Lietuvoje nepriklausomos valstybės valdžios institucijas, ryšio bei komunikacijos priemones. Niekada tuo nepatikėsiu!.. 

Mano giliu įsitikinimu, iki šiol tebėra aktualus klausimas: kas buvo Sausio 13-osios įvykių užsakovas? Kas buvo vykdytojai, mes visi puikiai žinome. Bet kodėl šiandien niekas nekelia svarbiausio klausimo – kas buvo užsakovas?..

— Regis, savaime suprantama, į šį esminį klausimą turėtų atsakyti Sausio 13-osios bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas? Ar jau buvote pakviestas ir apklaustas teisme kaip liudytojas?

— Ne, aš esu nejudinamas, visiškai!.. Man pačiam labai keista, kad nesu kviečiamas liudytoju į Vilniaus apygardos teismą, kur šiuo metu nagrinėjama Sausio 13-osios byla. Tuo metu, būdamas Vilniaus miesto meru, buvau atsakingas ne tik už tvarką sostinėje, bet kontaktavau su policija, Šiaurės miestelyje dislokuotų karių vadovybe. Taip pat man teko vadovauti ir Sausio 13-osios aukų laidotuvių komisijai.

Neginčijamas faktas yra tai, kad būdamas sostinės meru Sausio 13-osios įvykius aš mačiau iš labai arti, todėl ir turiu susiformavęs tvirtą nuomonę. Beje, apie tai esu kalbėjęs ir savo ankstesniuose interviu „Laisvam Laikraščiui“. Man iki šiol nėra aišku: kodėl tuometinė valdžia neieškojo kontaktų su Lietuvoje dislokuotos sovietinės armijos vadovybe? Kodėl visuomenėje buvo kurstoma neapykanta, sėjamas nerimas ir panika? Kodėl buvo eskaluojamas supriešinimas tarp Lietuvos žmonių, norinčių nepriklausomybės ir kitaip galvojančių, tačiau absoliučiai nebuvo ieškoma dialogo su vietiniais kariškiais?.. Pas mane, kaip tuometinį Vilniaus miesto merą, lankydavosi nemažai kariškių, todėl aš gerai žinau, kad apskritai jokio dialogo nebuvo. O kai Vilniaus gatvėmis pradėjo judėti tankai, mes tik tada pradėjome galvoti – kur ir ko jie važiuoja?..

Manau, teisminio proceso dalyviai, teisėjai, advokatai, prokurorai žino mano nuomonę, jie žino, kad nieko gero jiems nepasakysiu. Ir todėl aš, kaip „neparankus“ liudytojas, paprasčiausiai teismo esu ignoruojamas!..

 Kaip žinote, su manimi buvo pasielgta labai negarbingai – iškart po Sausio 13-osios tragiškų įvykių, man atsigulus į ligoninę operacijai, neteisėtai buvau atleistas iš Vilniaus mero pareigų… 

Kai 2012 metais aš kreipiausi į generalinę prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo V.Landsbergiui, man buvo atsakyta, kad bylos nekels. Ir nors aš sakau tiesą, bet šiandien tiesos niekam nereikia.  Esu tikras, šiuo metu VAT vykstantis teisminis procesas – tendencingas, tai veikiau teisingumo parodija ir imitavimas. Kol bus gyvas V.Landsbergis, viskas taip ir bus, teisingumo farsas bus ir toliau tęsiamas. Tikroji PRIEŽASTIS, kodėl beginkliai žmonės buvo nužudyti, manau, teismo liks neįvardinta. Kada nors kas nors galbūt ir išryškins Sausio 13-osios įvykius kur kas objektyviau, atsižvelgiant ir į mano liudijimus. Aš jau ne kartą esu liudijęs tiesą, kuri šiandien, deja, niekam nereikalinga!.. 

Mano nuomone, Lietuvoje įvyko valstybinis perversmas, kurio įteisinimui buvo išprovokuotos žmonių aukos. Bet ar šiandien kam nors iš tikrųjų rūpi išsiaiškinti tikrąsias priežastis – kodėl 1991 m. sausio 13-osios naktį žuvo 14 žmonių?!..

— Pasak buvusios premjerės Kazimieros Prunskienės, prieš tragiškus Sausio 13-osios įvykius vieni politikai situaciją aptarinėjo Vyriausybės rūmuose, kiti – Vytauto Landsbergio kabinete. Ką ten nutardavo politikai, ministrai sužinodavo tik per tarpininkus. Tai buvo prisiminta ir Vilniaus apygardos teisme. „Nepriklausomybės paskelbimas V.Landsbergiui buvo priemonė jo valdžiai suabsoliutinti“, – beveik prieš dvidešimtmetį apklausiama prokurorų paliudijo buvusi Vyriausybės vadovė K. Prunskienė. Ji teigė, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politikai specialiai vilkino derybų su Maskva pradžią: „V.Landsbergis ir dešinioji jo politikų pusė įstrigo nepriklausomybės paskelbimo stadijoje“, – sakė K.Prunskienė. Anot buvusios premjerės, rasti bendrą kalbą su V.Landsbergiu ir jo bendražygiais buvo ne mažiau sudėtinga nei su Sovietų Sąjungos vadovais, kurie tik naudojosi jų nesutarimais… Manau, K.Prunskienės pozicija dėl Sausio 13-osios įvykių jums gerai žinoma?

— Tuometinė premjerė Kazimiera Prunskienė buvo blaiviai mąstantis žmogus. Ji, kaip ir Algirdas Brazauskas, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau ne tokiais metodais kaip V. Landsbergis. Ne tik K.Prunskienė, bet ir V.Landsbergis, buvę KGB agentai, elgėsi labai skirtingai. Jeigu pirmąją „iššifravo“, tai V.Landsbergio priklausomybė šiai struktūrai – viešai nebuvo paskelbta. Jokia čia naujiena. Reikėjo išsaugoti V.Landsbergio įvaizdį, kaip didvyrio, atkovojusio nepriklausomybę. Ketvirtis amžiaus šis įvaizdis deklaruojamas, nors už viso to slypi labai negraži tiesa: 14 nužudytų lietuvaičių kraujas gula ant jo sąžinės!.. 

— Apklausiamas vos ne kaip pagrindinis liudytojas konservatorių patriarchas V.Landsbergis Vilniaus Apygardos teisme eilinį kartą pasinaudojo savo lėšomis išleistos knygos „Kaltė ir atpirkimas“ reklamai. Atseit, žiūrėkite visi, šioje knygoje surašyta visa tiesa apie Sausio 13-ąją!..

— Jis jau ne pirmą kart viešai mojuoja ta knyga „Kaltė ir atpirkimas“, nors, įsigilinus į jos turinį, tai yra labai ciniška ir amoralu. Tai menkysta, Dievo nuskriaustas sutvėrimas, kuris padaręs politinę karjerą rūpinasi tiktai savimi. Tokiu savo elgesiu V.Landsbergis diskredituoja valstybę. Istoriniu požiūriu tai šiukšlė. Savo darbo pradžioje apmulkino mūsų tautą, o šiandien V.Landsbergis vaidina didvyrį, kurio niekas neužčiaupia, nes turi jį palaikantį užnugarį. V.Landsbergis stumia į valdžią vietoj savęs anūką Gabrielių Landsbergį. Bet visa tai yra laikina. Esu tikras, Lietuvos istorija būtinai iššifruos šitą „didvyrį“!.. 

Priminsiu, jog pasirodžius minėtai knygai, aš oficialiai kreipiausi į tuometinį generalinį prokurorą Darių Valį su prašymu iškelti baudžiamąją bylą prof. V.Landsbergiui: „Prašau iškelti baudžiamąją bylą p. Vytautui Landsbergiui už 14 Lietuvos žmonių nužudymo organizavimą 1991 metų sausio 13 dieną. Tokio veiksmo būtinumą savyje nešioju daugiau nei 20 metų, t.y. nuo to laiko, kuomet dirbau Vilniaus mero pareigose ir buvau šių tragiškų įvykių ne tik liudininkas, bet ir daugeliu atveju dalyvis. Kreiptis į Jus dabar mane paskatino knyga – dokumentų rinkinys „Kaltė ir atpirkimas“, išleista 2012 m., kurios autoriumi pasivadino p. V.Landsbergis“. Deja, šis mano kreipimasis Generalinės prokuratūros nesudomino, nes ikiteisminis tyrimas taip ir nebuvo pradėtas!.. 

Manau, jog ir Vilniaus apygardos teismas, šiuo metu nagrinėjantis Sausio 13-osios bylą, nenori manęs apklausti, nes jiems nenaudinga tai, ką aš galiu pasakyti. Tokie liudytojai kaip aš nenaudingi jų pasirinktam scenarijui, kur kaltinami eiliniai kareivėliai, kaltas M.Gorbačiovas ir karininkai, bet tik ne Lietuvos politikai, ne V.Landsbergis, kurio įsitvirtinimui valdžioje reikėjo nekaltų žmonių kraujo!.. 

Aš nesitikiu jokio objektyvumo ir teisingumo šiuo metu vykstančiame parodomajame teismo procese. Apie teisingumą Sausio 13-osios byloje kalbėti neverta, jei V.Landsbergis apklausiamas kaip teigiamas liudytojas!.. Jis turėtų būti apklausiamas ne kaip liudytojas, o kaip atsakovas už nekaltų žmonių nužudymą. Buvęs valstybės vadovas V.Landsbergis Sausio 13-osios byloje turėtų būti kaltinamasis, tačiau dabar jis kviečiamas liudyti į teismą kaip didvyris!?.. 

Būtent tai aš vadinu teisingumo parodija, tai ne teisingumas, o parodomasis blefas. Smulkmė, iešmininkai bus nubausti, o tikrieji kaltininkai – ne, tuo viskas pasibaigs. Bet tai tik laikina pergalė. 

Aš net neabejoju, prie Sausio 13-osios bylos bus sugrįžtama tada, kai pasikeis valdžia Lietuvoje. Dabar V.Landsbergis mano pasiekęs didvyrio pergalę. O kad jis yra niekšas, menkysta, nusikaltėlis prieš žmogiškumą, prieš žmones ir valstybę – tai šventa TIESA, kurios neįmanoma paslėpti, net ir labai stengiantis.  

Objektyvaus teismo Lietuvoje nebus, kol gyvas V.Landsbergis, kol šalį valdys dabartinė prezidentė. Be abejo, V.Landsbergis pasiekė, kad šių dienų istorijoje jis būtų vaizduojamas, kaip narsus kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, nors iš tikrųjų tai nusikaltėlis prieš mūsų valstybę ir Lietuvos žmones!.. Neabejoju, laikui bėgant, istorijos eigoje V.Landsbergis bus demaskuotas. Istorija – toks dalykas, kuris atskleidžia tiesą. Deja, dažnai tai įvyksta kiek pavėluotai, todėl ir rezultatai būna menki.  

Kai atsiras padorūs žmonės politikoje, kai Lietuvos prezidentu taps iš tikrųjų garbingas, visiems lygiai teisingas žmogus, tik tada Sausio 13-osios byla bus išvilkta į dienos šviesą. Esu tikras, anksčiau ar vėliau, bus siekiama išsiaiškinti ne tik kaltininkus, bet ir tikrąsias Lietuvos naikinimo priežastis. 

Šiuo metu toliau tęsiamas mūsų valstybės naikinimas, apie tai byloja statistika, daugybė faktų. Lietuva nyksta, apie milijonas tautiečių emigravo iš šalies. Tačiau kodėl apie tikrąsias priežastis ir kaltininkus – beveik niekas nekalba?.. Lietuvos ūkio griovimas, pradėtas paskelbus nepriklausomybę, vadovaujant AT pirmininkui V. Landsbergiui, vyko nuolatos ir pasiekė tai, kad šiandien jau garsiai kalbama apie Lietuvos sunaikinimą. Niekas dėl to nenubaustas. Pralietas tautiečių kraujas leido išlikti V.Landsbergiui valdžioje, o už laisvę kovojusiems Lietuvos žmonėms – sisteminis jų skurdinimas. Tai žiauru!..

— Dėkoju už pokalbį.

—————————————————————————————–

 

Post Scriptum

 

Sausio 13-osios byla savo apimtimi ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų nepriklausomos Lietuvos teismų istorijoje!..

 

Vilniaus Apygardos teismas, nagrinėjantis Sausio 13-osios bylą, ankstesniuose posėdžiuose liudytojais jau yra apklausęs tuometinį valstybės vadovą Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, Aukščiausiosios Tarybos deputatą Algirdą Saudargą, tuometinį Lietuvos atstovą Maskvoje Egidijų Bičkauską, buvusį Krašto apsaugos departamento direktorių Audrių Butkevičių, tuometinį sveikatos apsaugos ministrą, dabar Krašto apsaugos ministerijai vadovaujantį Juozą Oleką, tuometinį Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatą Aleksandrą Abišalą, V.Landsbergio pavaduotoją Česlovą Stankevičių, 1991 m. sausio 9-12 dienomis premjero pareigas ėjusį Albertą Šimėną, buvusį kultūros ir švietimo ministrą Darių Kuolį. Bemaž visi šie liudytojai „muša į vienus vartus“, dėl visko kaltindami M.Gorbačiovą bei „sovietinius okupantus“. Kiek kitokią nuomonę dėl tragiškų Sausio 13-osios įvykių turinčio buvusio pirmojo Vilniaus miesto mero Vytauto Bernatonio pavardės apklaustųjų sąraše iki šiol dar nėra.

Sausio 13-osios byla savo apimtimi ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų nepriklausomos Lietuvos teismų istorijoje. Teisiamųjų suole sėdi du asmenys, tačiau dar per 60 kaltinamųjų yra teisiami už akių. Jie kaltinami karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui. Nukentėjusiaisiais Sausio 13-osios byloje pripažinta beveik 500 žmonių, liudytojų – apie tūkstantis. Bylą sudaro 709 tomai, iš jų vien kaltinamasis aktas – 13 tomų.

——————————————————————————————-

 

 

Facebook komentarai
Back To Top