skip to Main Content

 

PAPILDYTAS INTERVIU SU PROF. G. MERKIU

Pasiekė žinia, jog kandidatuojate į LR Seimą? Kas pasikeitė, kad valdžią kritikuojančio mokslininko ir aktyvaus piliečio vaidmuo Jūsų nebetenkina? Kodėl nusprendėte eiti į Seimą?

Per pastaruosius keliolika metų visos Lietuvos valdžios grandys – Seimas, vykdomoji valdžia ir teisminė valdžia, mano nuomone, giliai deintelektualizavosi. Truputį kai kur dar laikosi vietos savivalda, kuri šiaip jau suspausta, suvaržyta. Valstybė neturi strateginės vizijos, žmonės nepasitiki valdžia, yra nusivylę teisėsauga. Važiuoja žemyn švietimas, nuo sesės Estijos šioje srityje mus skiria šviesmečiai. Mažumėlę dar stebuklingai laikosi sveikatos apsauga ir kultūra. Greitu laiku beviltiškai „užsilenks“ ir šios sritys.

BVP auga, bet žmonių gyvenimas negerėja. Vidutinis lietuvis sukuria gėrybių daugiau nei vidutinis lenkas ar estas, bet algą kažkodėl gauna mažesnę. Pagal darbo našumą laipsniškai artėjame prie ES vidurkio, bet atlyginimai proporcingu mastu neauga. Lietuva – neteisingų atlyginimų šalis. Lietuvoje masiškai pasireiškia toks netoleruotinas dalykas, kaip dirbančiųjų skurdas. Pabandykite švedui ar šveicarui paaiškinti, kas yra „bobutės paskola“. Liksite nesuprastas. Neišmokėtą atlyginimų dalį mums mikliai išdalina greitaisiais kreditais ir šitaip visus pavergia, padaro priklausomais. Darbo psichologijoje ir sociologijoje yra žinoma metafora „laimingos karvės duoda daugiau pieno“. Geras ūkininkas darbinius gyvulius geriau prižiūri, nei ženkli dalis darbdavių Lietuvoje žiūri į savo darbuotojus. Samdinys – pastumtas nuo savo darbo vaisių, niekada nebus motyvuotas,  niekada nedirbs labai našiai. Tie patys, pasak vietos darbdavių, našiai dirbti nesugebantys Lietuviai, puikiausiai dirba Airijoje ar Norvegijoje ir yra motyvuojami bent ris kartus didesniu atlyginimu.

Visi, kas turi stažą ir sąžiningai, kokybiškai dirba pagal specialybę, turėtų šiandieninę savo algą dauginti bent iš koeficiento 1,8. Čia maždaug ir būtų jūsų teisingas, realiai uždirbtas atlyginimas. Šalies viduje išlieka klaikūs regioniniai kontrastai, susiformavo dvi Lietuvos – Vilnius ir likusi Lietuva. Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje sukuria apie 75 proc. BVP, tačiau visa oligarchinės valdžios globa ir protekcionizmo malonės, visos išmokos, palankūs įstatymai ir pan. atitenka tik stambiajam verslui ir agrokoncernams. ES remia savo žemės ūkį ne tik dėl prekinės produkcijos, bet ir dėl to, kad neišnyktų kaimas, kad gyvuotų šeimos ūkiai, įsitvirtintų ekologinė žemdirbystė. Didžioji paramos dalis ES atitenka būtent nedideliems ūkiams, o Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Kuo didesnis agrarinis ūkis, tuo daugiau paramos atsiriekia. Mūsų Prezidentas neseniai pasiūlė įvesti išmokų lubas. Pažiūrėkime, kas mūru stoja už latifundinės žemdirbystės protegavimą šalyje? Ogi Kirkilo-Bernatonio socialdemokratų (!) ministras  A. Palionis… Tokia štai „socialinė demokratija“ Lietuvoje.

Verslo mažiukai Lietuvoje gauna tik riestainio skylę ir mokestines bei kredito prievoles. Beje, jokios normalios smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimo sistemos Lietuvoje iki šiol nėra. Valdžia pjauna šaką ant kurios sėdi. Užsienio bankai Lietuvoje apskritai siautėja tarsi užgrobtoje kolonijoje. Neseniai kilo tarptautinis skandalas dėl milijardų išplovimo Skandinavijos bankuose. Normali Lietuvos Vyriausybė, jei tokia būtų, paimtų tuos bankus už trumpo pavadžio ir sakytų: „susimažinkite savo apetitus, išpirkite kaltę, kitaip suspenduosime licencijas ir pasikviesime į Lietuvos rinką kelis lenkų bankus…“. Deja, panašu, patys skandinavų bankai vedasi Lietuvos valdžią už trumpo pavadėlio, nelyginant romų pudeliuką…

Šalies politinėje sistemoje nebėra jokių politinių ideologijų. Visos Lietuvos sisteminės partijos de facto vykdo neoliberalistinę, globalistinę politiką. Lietuvių kalba, lietuvybė stumiama iš viešos erdvės. Aršios viešos rietenos tarp partijos lyderių yra iš dalies yra suimituotos, paremtos asmeniškumais ir psichologizmais. Bet kuriuo atveju ta suimituota konfrontacija tikrai nėra vertybiškai ar ideologiškai motyvuota. Tai – primityvus teatras, kuris mulkina rinkėjus ir padeda grupuotėms bei jų vadams ateiti prie lovio… Žmonės, piliečiai yra nugalinti, jų nuomonė ir interesai – niekam neįdomūs. Pilietinė visuomenė silpna ir fragmentuota.

Šalies ekonometriniai rodikliai nuolat gražėja, o žmonių gyvenimas ne. Mūsų šeimos negimdo, vyksta masinė emigracija. Lietuva yra sparčiausiai išsivaikščiojanti ir išmirštanti ES šalis. Didžiulė socialinė nelygybė. Jau netgi Europos Komisija, EPBO ragina Lietuvą: „darykite ką nors“, o mūsiškė valdžia atsako – „nėra pinigų“, be to, mes visai gerai laikomės…

Mus visus įžūliai „mausto“. ES vidutiniškai perskirsto apie 40 proc. BVP, o Lietuvoje tik 30 proc. Dėl to kenčia mūsų viešųjų paslaugų kokybė, valstybės ir jos demokratijos kokybė apskritai. Ką tik kažkur perskaičiau, kad JAV BVP dėl „koronos“ traukiasi 31 proc. Jei čia ne „feikas“, tai – klaikus skaičius. Kaip ten bebūtų, JAV turi rezervinės valiutos spausdinimo mašinėlę, o Lietuva – ne. Dėl pandemijos ir pasaulinės ūkio krizės Lietuvos laukia socialinis ir ekonominis kolapsas.

Dabartinė mūsų valdžia, turint galvoje jos ribotą protą ir menką moralę, su iškylančiais iššūkiais nesusitvarkys. Svarbu, kad Seime, valdžios struktūrose atsirastų kuo daugiau giliai išsilavinusių, nesuteptą reputaciją turinčių patyrusių, kompetentingų asmenų, įskaitant mokslininkus. Mane labai pradžiugino žinia, kad į Seimą kandidatuoja profesorė Vilija. Targamadzė, profesoriai Algis Krupavičius, Jonas Jasaitis, Povilas Gylys, Dalius Serafinas.  Dar būrys profesorių ir mokslininkų į parlamentą bando patekti kartu su prof. V. Radžvilu. Laimėję rinkimus, galės sudaryti viršpartinį Seimo narių – profesorių ir mokslininkų – klubą, galės generuoti vertingas valstybės reformavimo idėjas, užduoti Seime bendrą intelektualinį standartą.

Kadaise pirmosios Lietuvos vyriausybės, vadovaujamos mokslininkų K. Prunskienės, G. Vagnoriaus, atlaikė blokadą, pasiekė tarptautinį pripažinimą, didžiulės rizikos ir neapibrėžtumo sąlygomis paklojo modernios valstybės pamatus. Anuomet „sąjūdinėje“ Aukščiausioje taryboje, vėliau Seime, vykdomojoje valdžioje buvo daug mokslininkų, kultūros žmonių. Tai K. Antanavičius, E. Vilkas, D. Kuolys, A. Sakalas, B. Kuzmickas, B. Genzelis visų ir nesuminėti. Valdžioje buvo žymiai daugiau intelekto ir aukštos moralės nei dabar. Čia viena iš priežasčių, kodėl apskritai išlikome.

Dabartinėje valdžioje praktiškai nebematau holistinę kompetenciją turinčių garbingų asmenybių, kurios vykdytų vertybėmis grįstą politiką, kurioms rūpėtų strateginė Lietuvos ateitis. Tiesiog funkcionuojama pagal 4 metų trukmės politinių kadencijų ciklą… Jei mūsų politinis elitas, jo personalinė sudėtis per šiuos Seimo rinkimus nebus atnaujintas intelektualiai, tai destruktyvūs procesai valstybėje tik stiprės, o Lietuva kaip nacionalinė valstybė bus toliau sparčiai išmontuojama. Tyčiojamasi iš lietuvybės, kėsinamasi į tradicinę šeimą, tėvystę ir motinystę, niekinami pokario partizanai, o Lietuvos gamtą užlieja „Grigeo“ srutos. Mokytoja, mosuojanti sostinėje viešai trispalve, sulaikoma, vežama į areštinę, o išsigimusi teisinė sistema uoliai siuva jai bylas…

Raginote tautines patriotines jėgas vienytis rinkimas į Seimą. Kaip pavyko?

Pavyko tik iš dalies. Diskusijų ir derybų būta, tačiau susivienijo tik N. Puteikio „Centro partija“ ir S. Gorodeckio „Tautininkai“. Jie spėjo apsijungti, todėl dalyvaus rinkimuose kartu ir jiems galioja 5 proc. patekimo į Seimą barjeras. Būtent ši politinė jėga pakvietė mane į savo sąrašą ir davė aukštą, berods, šeštą vietą, davė sunkią „Šilainių“ apygardą Kaune. Atskirai į Seimą bando patekti R. Dagys, V. Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“, A. Juozaičio „Kartų solidarumo sąjunga“. Formaliai dar galima sudaryti rinkimų koalicijas, bet čia jau galiotų 7 proc. patekimo į Seimą barjeras, kurio visos nesisteminės jėgos pagrįstai prisibijo. Visos minėtos jėgos kovos iš esmės dėl to paties tautiškai-patriotiškai nusiteikusio elektorato, kuris, deja, nėra didelis. Tai, kad nebuvo susivienyta, yra didžiulė tragedija. Kadaise De Golis, vardan Prancūzijos išsivadavimo nuo nacių, susivienijo netgi su socialistais ir komunistais. Tarp De Golio ir komunistų objektyviai buvo didesnė politinė vertybinė distancija nei tokia šiandien Lietuvoje egzistuoja tarp R. Dagio, V. Radžvilo ar A. Juozaičio su N. Puteikiu.

Trys lietuviai – penkios partijos? 

Lietuvos „vidinė okupacija“ jau seniai įvykdyta, bet mums neužteko išminties susivienyti. Yra didžiulė rizika, kad rudenį visi politiniai mažiukai, kad ir kokie bebūtų teisūs, kilnūs, gražūs, visgi gėdingai ir dėsningai pralaimės. Gali būti, kad naujame Seime tautinės patriotinės jėgos neturės jokio politinio atstovavimo. Na, nebent, kelios ryškios žvaigždės, kaip N. Puteikis ar pan., laimės savo vienmandatėse. Ne veltui sistemines partijas aptarnaujantys politikos apžvalgininkai džiūgauja, kad šiuose rinkimuose nėra „Lietuvos gelbėtojų“, kurie garantuotai peršoktų 5 proc. barjerą.

Yra kita bėda – mažosios partijos negauna valstybės dotacijos. Lietuvos rinkimų ir partijų finansavimo sistema sudaryta taip, kad į esamą politinę sistemą negalėtų ateiti naujos politinės jėgos. Tai šiurkštus LR Konstitucijos pažeidimas, tautos – suvereno – teisių ir galių uzurpavimas. Iš didžiulio plakato (3 X 5 metrų dydžio) rinkėjams vėl šypsosis V. Uspaskichas ir anūkas Gabrielius…

Na ir ką gero padarysite, jei pateksite į Seimą tik vienas arba keli bendražygiai? Kas Jūsų klausys?

Politiniai mažiukai dažnai reikalingi, sudarant koalicijas. Panašu, nei viena politinė jėga spalio mėn. nepaims Seime aiškios daugumos.  Politologijoje gerai žinoma „auksinio balso“ metafora. Nesu didelis politikės K. Prunskienės gerbėjas, bet ji visada gebėjo atsidurti visose koalicijose, nors rinkėjų balsų ir nedaug teturėdavo. Šitaip galima daryti realią įtaką politinei darbotvarkei.

 

Toliau, yra toks institutas, kaip oficialus Seimo nario paklausimas, į kurį visos institucijos privalo argumentuotai ir greitai atsakyti. Be to, kiekvienas Seimo narys ir signataras turi teisę kartą per mėnesį į 30 minučių trukmės spaudos konferenciją Seime, kuri transliuojama tiesiogiai, o po to viešai pasiekiama archyve. Žinau, kodėl dauguma dabartinio Seimo narių tuo nesinaudoja. Jie neatstovauja jokios ideologijos, jokių vertybių, gina tik siaurus interesus, todėl ir bijo tokias konferencijas organizuoti. Ateis keletas pilietiškų žurnalistų, keletas išprususių NVO atstovų ir savo atvirais klausimais sumaišys politikus su žemėmis. Jei turi protingą ir kilnią politinę ar reformavimo idėją, eik ir kalbėk apie tai į Lietuvą 12 kartų per metus ir 48 kartus per kadenciją. Tavo klausimą bus priversti svarstyti arba jie parodys savo veidą visai Lietuvai ir rinkėjams.

Lietuvoje beveik neišnaudojamas toks modernios teisėkūros įrankis, kaip peticijos. Turiu galvoje ne spontaniškai surinktus 10 tūkst. piliečių parašų po laišku ar kreipimusi į valdžią, tas irgi labai neblogai, bet teisėkūros procedūras pagal LR Peticijų įstatymą.  Peticiją su konkrečiais teisėkūros pasiūlymais Seimui gali įteikti ir pavienis (!) pilietis. Jei peticija raštingai parengta, Seimas bus priverstas dėl jos balsuoti. Aktyvus ir doras Seimo narys gali bendradarbiauti su piliečiais, jų grupėmis ir NVO būtent peticijų rengimo srityje, intensyviai globoti jau įteiktų peticijų nagrinėjimo procesą Seimo komitetuose.

 

Aš nesu pesimistiškai nusiteikęs. Aš netgi eiliniu piliečiu ir mokslininku būdamas, nemažai nuveikiau, gindamas viešąjį interesą. Viešinau korupcijos apraiškas ir plagiatą universitete, pranešiau LR Vyriausiai tarnybinės etikos komisijai (VTEK) apie Švietimo ir mokslo ministrės J. Petrauskienės supainiotus interesus, prisidėjau prie jos patraukimo iš Vyriausybės. Sulaukiau neformalių padėkos skambučių iš direktorių, švietimo skyrių vedėjų. Kaip mokslininkas ir ekspertas kritiškai pasisakiau prieš grobuonišką urbanistinę plėtrą ir demokratinės savivaldos išmontavimą Kaune, prieš egoistinių interesų grupių destruktyvius bandymus perbraižyti šalies vidaus teritorijų ribas.

 

Seimo nario galimybės kovoti už viešą interesą ir geresnę valstybę nepalyginamai didesnės, nei žmogaus iš gatvės. Viščiukus rudenį skaičiuoja. Šaltinis: „Laisvas laikraštis“, 2020 m. rugpjūčio 20 d.

 

Facebook komentarai
Back To Top