skip to Main Content
„Prezidentas“ V.Landsbergis, kuris kvietė jaunuolius bėgti iš sovietinės armijos, net  savo dešimtmetį anūką Gabrieliuką slėpė ligoninėje svetima pavarde

Alvydas Veberis

DEZERTYRAI ATGAL Į OKUPANTŲ RANKAS

Tokia ta   iškovota Lietuvos ,,laisvė“, kai visi be kaltės įkalinti. Ar nepanašu, kad tapome policine Valstybe?

 

 

 

1988-1990 metais, kai Lietuvoje buvo vis garsiau ir plačiau kalbama apie Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes – okupaciją ir aneksiją, ir vis labiau ryškėjo lietuvių tautos nuostata gyventi nepriklausomoje valstybėje, Lietuvoje ėmė reikštis jėgos, kurios pasisakė prieš Lietuvos  nepriklausomybę, vykdė TSRS valdžios politiką. 1989 metų pabaigoje, LKP atsiskiriant nuo TSKP, dalis LKP suvažiavimo dalyvių, gavę TSKP CK vadovų pritarimą, paskelbė apie atsiskyrimą nuo LKP ir įkūrė LKP/TSKP organizaciją (žinomą kaip LKP TSKP platformoje).

Ši organizacija vykdė TSRS ir TSKP vadovybės nurodymus, priešinosi Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimui, atvirai priešiškai sutiko 1990 m. kovo mėn. 11 d. Aktą. Po šio Akto priėmimo ji tapo užsienio valstybės organizacijos TSKP padaliniu Lietuvoje ir vykdė šios organizacijos užduotis.

TSRS vadovybė kartu su TSKP CK, siekdama grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį, naudojosi TSRS valstybinės valdžios ir valdymo organais: TSRS VSK ir jų padaliniais Lietuvoje, TSRS Gynybos ministerijos ir VRM bei jų padaliniais, kariniais daliniais dislokuotais Lietuvoje ir už jos ribų.

TSRS vadovybė negalėjo remtis tik šiomis išorinėmis struktūromis. Bent jau propagandiniais tikslais buvo reikalingos jėgos pačioje Lietuvoje, kurios siektų grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį. Šį vaidmenį ir atliko LKP/TSKP.

Iki pat savo veiklos pabaigos – 1991 m. rugpjūčio mėn. 22 d. LKP/TSKP plėtojo piktadarišką veiklą prieš atsikūrusią Lietuvos valstybę ir jos žmones. Lietuvos valstybę vadino „Lietuvos TSR“, tvirtino, kad Lietuvoje veikia TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijos, reikalavo įgyvendinti TSRS liaudies deputatų suvažiavimų nutarimus dėl Lietuvos, įvesti prezidentinį valdymą. TSRS vadovybė, pasinaudodama okupacinės kariuomenės ir represinių TSRS struktūrų buvimu Lietuvoje, įvairiais būdais trukdė teisėtai Lietuvos valdžiai vykdyti savo funkcijas, naudojo smurtą prieš savivalei besipriešinančius Lietuvos gyventojus. TSRS vadovybė, LKP/TSKP vadovai, suprasdami, kad juos palaiko nedidelė Lietuvos gyventojų dalis ir jų politinis svoris Lietuvoje menkas, žinodami, kad legaliomis priemonėmis jiems nepavyks nuversti teisėtos Lietuvos valdžios, nes šią valdžią palaiko absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma, ragino ir siekė teisėtą Lietuvos valdžią nuversti jėga.

TSKP organizacija Lietuvoje – LKP/TSKP po 1990 m. kovo mėn. 11 d. Akto savo veikla buvo antivalstybinė, nes siekė sutrikdyti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu (Konstitucija) paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, apriboti suverenias Lietuvos valstybės teises (galias).

Antivalstybinėje šios organizacijos veikloje, siekdami jėga nuversti teisėtai sudarytą Lietuvos valdžią, trukdydami jai dirbti, baugindami valstybės gyventojus ir jiems grasindami, aktyviai dalyvavo M.Burokevičius, J.Jermalavičius, J.Kuolelis, L.Bartoševičius , S.Mickevičius, Ivanovas ir kt..

 

 

 

1990 m. kovo 11-ąją buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.  Jis  skelbė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai reikšdami „Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.“

Po Nepriklausomybės akto priėmimo šalyje prasidėjo neramumai. Tarybų Sąjunga ir jos vadovas M.Gorbačiovas paleisdamas vadeles demokratijai ne viską apskaičiavo arba tai darė tikslingai.  Pradėjo griūti TSRS geležinė uždanga. Tai  supratę Lietuvos politikieriai nepraleido progos ir suskubo ja pasinaudoti.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomą valstybę KGB padalinys Lietuvoje – LTSR KGB tapo svetimos valstybės įstaiga, veikusia Lietuvos teritorijoje pagal TSRS įstatymus ir vykdžiusi šios valstybės politiką.

Lietuvos Respublikos valdžia ėmėsi priemonių nutraukti LTSR KGB veiklą ir suvaržyti jos veiksmus. LTSR KGB įžvelgė jam nepalankius pokyčius, bet vis dėlto tikėjosi prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir tęsti savo veiklą.

 

LTSR KGB vadovai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą vertino kaip „konstitucinę krizę“ ir tarybinės sistemos Lietuvoje likvidavimo pradžią, todėl kompleksinėmis agentūrinėmis ir operatyvinėmis priemonėmis mėgino trukdyti atkurti Lietuvos valstybę. KGB padalinys Lietuvoje stebėjo ir modeliavo Lietuvos valstybingumo atkūrimo procesų raidą ir rengė pasiūlymus TSRS interesų gynimo strategijai, analizavo TSRS valdžios spaudimo Lietuvai priemonių efektyvumą ir teikė pasiūlymus dėl naujų spaudimo svertų. KGB padalinys Lietuvoje plėtė operatyvinę agentūrinę veiklą prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, skverbėsi į Lietuvos Respublikos įstaigas bei organizacijas, rinko ir TSRS KGB teikė įvairią informaciją apie Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką.

Norėdamas tam žingsniui pasipriešinti TSRS Prezidentas  M.Gorbočiovas uždegė ,,žalią šviesą“  jėga kariniams daliniams pasipriešinti Lietuvos laisvei, sudarant alternatyvią komunistinę vadovybę paskiriant lojalius TSKP narius. Valstybės perversmui įgyvendinti praktikoje Lietuvos komunistų partija (TSKP) (LKP) sudarė vadinamąjį „nacionalinio gelbėjimo komitetą“ (NGK), kurio branduolys buvo šie asmenys: LKP pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius, LKP sekretorius Juozas Jermalavičius, LKP sekretorius generolas majoras Algimantas Naudžiūnas, LKP Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Juozas Kuolelis ir kiti.

1991m. sausio 11 d. – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui ir ministrui pirmininkui A. Šimėnui vadinamasis „Lietuvos demokratinių jėgų kongresas“ atsiuntė ultimatumą kuriame rašoma, kad „(…) iki sausio 11 d. 15 val. vietos laiku AT ir Vyriausybė sutiktų su SSRS prezidento reikalavimais ir tuojau atkurtų Lietuvos teritorijoje SSRS konstituciją ir Lietuvos SSR konstituciją. Jeigu iki 15 val. nebus išpildyti mūsų reikalavimai, mes įkursime nacionalinio gelbėjimo komitetą, kuris imsis rūpintis LSSR ateitimi“. Jų ultimatumas nebuvo įvykdytas.

 

NGK mėginimas įvykdyti valstybės perversmą baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių.

1991 m. sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės oriai atlaikė brutalų sovietų karių puolimą, deja, nepavyko išvengti gynėjų aukų. Tą sekmadienio naktį, po vidurnakčio, sovietų šarvuočiai privažiavo prie žmonių saugomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prieigų, tačiau jokių veiksmų prieš parlamentą nesiėmė. Netrukus paaiškėjo, kad šarvuočiai ir tankai apsupo Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą. Ginkluoti desantininkai puolė Televizijos bokštą apjuosusius žmones. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į beginklių žmonių būrį. Daugybė žmonių, nepaisydami grėsmės savo gyvybei, puolė gelbėti sužeistųjų. Apie 1000 žmonių patyrė įvairaus sunkumo traumas, šautines žaizdas, pjautinius sužeidimus, sumušimus, kaulų lūžius, neteko klausos. Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos. Tą naktį Vilniuje gindami Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos rūmus nuo šautinių žaizdų arba po tankų vikšrais žuvo 14 drąsių, daugiausia jaunų Nepriklausomybės gynėjų:  Tarp aukų – tik taikūs Lietuvos gyventojai. Paskelbtas trijų dienų gedulas. 1991 m. sausio 16-ąją Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje ir Rokiškyje įvyko žuvusių Laisvės gynėjų laidotuvės. Į laidotuves ir atsisveikinimą su žuvusiaisiais Vilniuje atvyko apie 500 tūkstančių žmonių – laidotuvės virto galinga manifestacija.

 

Tuo metu (1991.01.16d.) iš Maskvos traukiniu  grįžau į Lietuvą

Apie šiuos vykstančius Lietuvoje neramumus nebuvau nieko girdėjęs.  TSRS teritorijoje informacija visuomenei buvo slepiama arba įvykiai nušviečiami tendencingai.

Sausio 16 d. parskridęs iš Maskvos važiavau iš Vilniaus į Panevėžį. Vilniaus gatvės buvo visiškai tuščios.  Ore tvyrojo nesuprantama ramybė…

Važiuojant namo vairuotojas įjungė radijo imtuvą. Sklido gedulinga muzika ir buvo tariamos viena po kitos žuvusiųjų pavardės. Kūną pervėrė šaltis ir tyli rauda. Per skruostą riedėjo ašaros. Supratau, kad kažkas įvyko labai negero. Grįžęs namo sužinojau tragedijos pasekmes. Pasirodo, kad tą dieną – visa Lietuva atsisveikino su sovietinės armijos agresijos aukomis.  Dešimtys tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos Sausio tryliktosios aukas palydėjo į Antakalnio kapines

 

Raginimas palikti Sovietų armijos gretas

Iki 1991 m. sausio 13 d. įvykių ir po jų visoje Lietuvoje vyko sumaištis. Vilniuje važinėjo tankai. Buvo žudomi žmonės, užimamos pagrindinės televizijos, radijo stotys, vyriausybės pastatai… To meto faktinis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis kvietė tarnaujantį jaunimą grįžti iš Tarybų Sąjungos kariuomenės gretų namo. Daugelis jaunuolių pakluso ir dezertyravo. Juos Lietuvoje gaudė, sumušdavo  ir grąžindavo atgal.

IŠ OKUPANTŲ KARINIO DALINIO DEZERTYRAS PRISTATYTAS ATGAL

Mano brolio sūnus Remigijus tarnavo Vitebsko kariniame dalinyje. Išgirdo V.Landsbergio kvietimą palikti sovietų armijos dalinius ir grįžti namo.  Taip pat sužinojo, kad TSRS ginkluotojų  pajėgų spec. padaliniai trypia Lietuvą, žudo taikius gyventojus, jie traiškomi tankais.  Nors buvo likę tarnauti vos  du mėnesiai, tačiau nieko nelaukęs, išmetė sovietinę uniformą geležinkelio stotyje  į šiukšlių dėžę, sėdo į traukinį ir atsidūrė Lietuvoje. Žinojo,  kad už pabėgimą iš tarybinės armijos gali būti persekiojamas, sugrąžintas atgal ir įkalintas, todėl   pas tėvus gyvenančius Radviliškio mieste nevažiavo. Atvyko į Panevėžį pas mane, kad sužinotų tikrąją padėtį ir kuo gali pasitarnauti savo šaliai, neturėdamas rankose ginklo.  Jis pasekė senelio pėdomis. Remigijaus senelis, mano tėtis per  prievartą vežamas į okupacinį karą,  iššoko su grupe draugų iš traukinio, pakeliui į Kėdainius, tačiau neliko žmogžudžiu. Aš taip pat išvengiau tarnybos. Juk į rankas imamas ginklas ne taikai, bet mirčiai.   Taikai reikalinga IŠMINTIS.

Tuo metu, Vitebsko karinis dalinys atradęs kario uniformą, tuoj pat nustatė asmenį ir  pasigedo pabėgėlio. Karinio dalinio Vadas išsiuntė į Lietuvą du karininkus, kad surastų ir sugrąžintų dezertyrą. Matydamas sumaištį Lietuvoje, aš nežinojau, kaip elgtis. Sovietinė armija siautėjo visur. Šaukiamojo amžiaus jaunuoliai buvo akylai stebimi ir visur jų ieškoma. Aplink darbavosi KGB darbuotojai. Lietuvoje pradėtas priverstinis jaunuolių ėmimas į sovietinę kariuomenę ir buvo panaudota speciali parašiutininkų divizija. Iš Alytaus Panevėžio kryptimi pajudėjo desantininkų dalinys.

Dalis pasislėpusių  dezertyrų aptikti  Vilniaus Raudonajame kryžiuje. O ar įmanoma paslėpti dezertyrą daugiabučiame name, kuris randasi mano bute? Juk tai ne adata šieno kupetoje.

 

Pagrindinis šalies pareigūnas V.Landsbergis, kuris kvietė karius grįžti iš Tarybinės armijos, net  savo dešimtmetį anūką Gabrieliuką slėpė ligoninėje svetima pavarde. O ką daryti tiems, kurie atvyko į atvirą ,,kovos“ lauką ir tokių galimybių neturėjo? Aš, apie atvykusį dezertyrą   nedrįsau pranešti net jo  tėvams, kad nesužinotų sekliai jo vietos. Skambinau visais įmanomais ,,varpais“, – į V. Landsbergio Sąjūdžio būstinę,  atsakingiems padaliniams, kaip apsaugoti dezertyrą. Pasirodo jokio plano apsaugoti sugrįžusius karius V.Landsbergio komandos vadai neturėjo. Pasiūlė padėti maisto atsargomis, rūbais. To nei man, nei  kariui nereikėjo. Po keletos baimės dienų, matant aktyvius sovietų armijos veiksmus, gaudant dezertyrus ir šaukiamojo amžiaus jaunuolius, nebeliko nieko kito, kaip skambintis į Vitebsko karinį dalinį Vadui. Pasakiau, kad Vado atsiųsti karininkai, dezertyro paieškoms, tegul grįžta namo, nes pas tėvus pabėgėlio nesulauks. Jie ten pasaloje budėjo ir laukė. Aš apie tai buvau informuotas Remigijaus tėvų. Taip pat telefonu sutariau, kad asmeniškai sugrąžinsiu karį, bet kad jam nebūtų jokios nuobaudos, nes Lietuvoje V.Landsbergis ir jo šalininkų komanda,   neapgalvotai  ir nepasiruošę tokiam žingsniui suklaidino  jaunuolius. Vadas pažadėjo, kad nuobaudos nebus ir laikysis duoto žodžio.  Kartu su Remigijaus tėvais, atsiųstais karininkais  Radviliškyje, sėdome į traukinį,  ir išvykome į nežinią. O jeigu Vadas pagudravo ir įkalins dezertyrą?

Nuvykus mus Vitebsko geležinkelio stotyje  pasitiko karinio dalinio automobilis. Apie atvykimą  iš anksto dalinio Vadui  buvau pranešęs. Mums buvo uždegta ,,žalia šviesa“.  Į karinį dalinį galėjome įvežti, ne tik dezertyrą, bet be jokios patikros, net  bombą. Netrukus buvome Vado kabinete. Jis didžiavosi mūsų poelgiu ir pažadėjo, kad laikysis duoto pažado, neskiriant pabėgėliui jokios bausmės. Kabinete susidaužėme šampano taurėmis dėl abipusio supratimo ir taikos.  Atsisveikinę išvykome. Vėliau sužinojau, kad tuoj pat buvo surengtas neeilinis karinio dalinio susirinkimas. Visi kariai perspėti, kad nei vienas nesielgtų taip, kaip pasielgė mano brolio sūnus Remigijus, nes tokių politikierių išdavoje, kentės ne V.Landsbergis, bet  paklusnūs kariai.

Analogiškas atvejis su nužudytojo A.P.Kovaliuko sūnumi

Analogiška situacija įvyko su nužudyto po tanku  A.P.Kovaliuko sūnumi Gintaru.  Jis buvo parvykęs į Lietuvą trumpų atostogų, 3 dienomis anksčiau nei aš (1991.01.13 d.)  Tuo metu, prieš jam grįžtant, tankas 13 dienos  naktį, sutraiškė jo tėtį. Jis tarnavo pavyzdiniame Maskvos kariniame dalinyje. Po tragiškos tėvo žūties, motina bijojo netekti sūnaus.  Nežinojo ar jam vykti atgal pabaigti tarnybą, ar paklusti V.Landsbergio politikai.  Žuvus Gintaro tėvui, iš Maskvos karinio dalinio mama sulaukė užuojautos ir raginimą, kad sūnus grįžtų atgal. Pareiškė, kad ne visi rusai tokie blogi, kaip Lietuvoje jie yra ,,piešiami‘‘, o  sūnus net prieš laiką bus sugrąžintas namo. Motina su skaudama širdimi išlydėjo sūnų. Kirbėjo mintis, o jeigu vadai  apgaus? Karinio dalinio vadovybė išlaikė žodį. Nuvykus jaunuoliui, juo  pasirūpino.  Nupirko  civilinę aprangą, parašė įsakymą apie priešlaikinį jo paleidimą.  Paskambino motinai, kad atidarytų sūnui duris.

Apie tai: 1991 metų liudijimas apie Algimantą Petrą Kavoliuką: 

„Gintaras Kavoliukas skubėjo. Kad tik greičiau išvydus tėvą, motiną, seserį ir brolį. Sausio tryliktosios vidurdienį išlipęs Vilniuje iš Maskvos traukinio, jis sėdo į taksi – ketino padaryti staigmeną namiškiams.

Vairuotojas neiškentė nepapasakojęs apie tragiškus tik ką praėjusios nakties įvykius. Vežė keleivį į Karoliniškes, tad pasiūlė pažiūrėti, kaip atrodo televizijos bokštas po vandalų siautėjimo. Tačiau Gintarui tankai tą priešpietį didesnio įspūdžio nepadarė. Prisižiūrėję jų tarnaudamas tarybinėje armijoje. Dabar atvažiavo trumpų atostogų, o po dviejų mėnesių turėtų ir visai sugrįžti. Mintys buvo kitur…

Skubiai užmokėjęs vairuotojui, atidarė namų duris. O į jį ašarotomis akimis sužiuro juodai apsitaisiusi motina, gausiai susirinkę giminaičiai. Smelkte nusmelkė. Po akimirkos jau žinojo, kad antrą valandą nakties jo tėvą Algimantą Kavoliuką pervažiavo tankas. Motina Genovaitė Kavoliukienė su dukra grįžusi nuo bokšto anksčiau, po kiek laiko sulaukė ir penkiolikmečio sūnaus Dariaus. Vyro vis nebuvo. Galvojo: gal nuėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos pastato?

Tuo metu Algimantas Kavoliukas jau buvo žuvęs.

Gintaras prisimena, kaip kalbėdavosi telefonu su tėvu. Pirmiausia apie įvykius Lietuvoje, apie kasdieninį jo darbą parduotuvėje, vasarnamį, kurį jis, draugams talkininkaujant, susirentė sode. Ką nors pradėjęs, visada pabaigdavo.

Sūnus ypač įsiminė žodžius, kuriuos prieš porą metų, išlydėdamas jį į kariuomenę (tuo metu alternatyvos dar nebuvo), tėvas pasakė:

– Būk doras žmogus, neskriausk kitų.

Paskui nuolat pasakodavo apie atgimimą gimtinėje ir vis kartodavo:

– Lietuva turi būti laisva!..

Algimantas Kavoliukas seniai stojo prieš skriaudėjus. Pirmą sykį desantininkams užėmus Spaudos rūmus, protestavo su kitais, reikalaudamas teisingumo. Porą naktų budėjo prie šio pastato. Antrą sykį atskubėjo čia ir sausio 11-ąją anksčiau nei šarvuoti desantininkai. Jį, protestuojantį prieš užgrobėjus, įamžino norvegų televizijos žurnalistas.

Ilgai lemtingąją naktį nesulaukę Algimanto, kaimynai grįžo prie bokšto ieškoti. Tik veltui… Rytą prie vieno iš Viršuliškių parduotuvės prekystalių žmonės vietoj besišypsančio, paslaugaus pardavėjo A.Kavoliuko išvydo juodu kaspinu perjuostą jo portretą, gėles. Jų vėliau čia daug atnešė pirkėjai.“

 

Internete vienas  komentatorius apie tuos įvykius rašo: ,,Prieš 30 metų žuvo žmonės. Tos mirtys liudija, kokios abejotinos moralės ir protinių (ne)sugebėjimų tipeliai vadovavo Valstybei, kad nesugebėjo išvengti žmonių mirčių ar sąmoningai tai provokavo ir organizavo.  Savo išperas paslėpė ligoninėse po svetimomis pavardėmis, o žmones su vaikais kvietė prie parlamento ir televizijos bokšto“.

 

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės tęstinumą,  pirmoji ją pripažino Islandija. Kitos šalys buvo atsargesnės,  bijodamos pavojingo agresoriaus.

 

V.LANDSBERGIS RAGINO GAUTI GINKLŲ

V.Landsbergis ragino ne tik karius grįžti namo į okupanto spąstus, bet ieškoti ir gauti ginklų pasipriešinimui. Suprask ginkluotai kovai. Tuo metu aš dirbau Maskvoje. Man buvo pažįstami Sovietų Sąjungos karininkai, Tulos ginklų gamyklos vadai. Po mūsų ,,prezidento‘‘ prašymo teiravausi dėl ginklų gavimo Lietuvai. Tulos ginklų gamykloje didžiulis ginklų pasirinkimas, nuo vamzdinio granatsvaidžio GP-25, 9 mm mažajo automato SR-3, 9 mm automato AS, 9 mm snaiperinio šautuvo VSS, pistoletų ,,TT“, Makarov“, markės 7,62 mm begarsio pistoleto PSS …, iki komplekso „Konkurs“ prieštankinės raketos 9М113М.

Tų ginklų per siautėjančias Tuloje banditų gaujas  galima buvo nusipirkti ir nelegaliai. Juos vagys upeliu iš gamyklos išplukdydavo, o vėliau  už gamyklos ribų tereikėdavo susirinkti. Man kai kurie tų gaujų nariai buvo žinomi. Jie buvo žinomi ir pareigūnams, tačiau jie gatvės banditų vengdavo, nes prisibijodavo jų keršto. Tais klausimais teko kalbėtis ir su banditais ir pareigūnais, bei susidurti realiai įvykių metu. Nelegalių ginklų būtų neužtekę patenkinti Lietuvos poreikiams. Todėl man teko kreiptis į gamyklos vadovybę. Pasirodo pavėlavau. Mane informavo, kad sutartys su Lietuvos valdžia jau  sudarytos.  Šiandien esu patenkintas, kad mano tarpininkavimo neprireikė. Aš likau nesuteptomis krauju rankomis. Šėtonas ir jo šalininkai neįviliojo į klastą. Dievas mane nukreipė kitiems tikslams t.y. panaudoti  patį veiksmingiausią Jo ginklą,- skelbti Dievo Žodį. Jis kerta skaudžiau už bet kokį dviašmenį kalaviją. Tuo metu aš to nežinojau. Šiandien drąsiai galiu sakyti, kad tironai be reikalo taško pinigus tankams, patrankoms…, kurie  neša mirtį. Užteko paskleisti žinią, apie  virusą ir visi liko įkalinti namuose. Tebėra sukaustyti baimėje iki šiol. Kuriems tironams šiandien reikalingi ginklai? Jie liko beverčiai.

Taip pat  norisi pasakyti, kad žinant, kad  ginklai bus panaudoti gynybai prieš Sovietų Sąjungos armiją, didžioji dalis  rusų vis tik rėmė Lietuvos Nepriklausomybės siekius.

Taip pat netiesa, kad dėl visų blogybių kalti rusai. Siekiant Lietuvai Nepriklausomybės, ypač aktyviai talkino didžiųjų TSRS  miestų – Maskvos, Sant Peterburgo inteligentija, šviesuoliai, opozicijos nariai. Tais neramiais Lietuvai laikais aš dirbau su Maskvos ir kitais Rusijos verslininkais. Mėgau pasivaikščioti po Kremlių, Raudonąją aikštę. Vietiniai maskviečiai – rusai Baltijos šalių gyventojus  pažindavo iš tolo.  Gal manieros, plaukų ar veido spalva išduodavo, kad esame Baltijos šalių gyventojai. Daugelis nepažįstamųjų vietinių Maskvos gyventojų mane  užkalbindavo tiesiog gatvėje. Džiaugėsi ir pritardavo mūsų laisvės siekiams.

Rusų parama Lietuvai

 Vieną dieną, man vaikštant po Raudonąją aikštę, prie manęs priėjo vidutinio amžiaus moteris. Ji  paklausė ar aš ne lietuvis?  Patvirtinau, kad tikrai  esu iš tos šalies. Pokalbyje pasakė, kad ji aktyvi visuomenininkė, kovojanti už savo piliečių  teises Rusijoje, yra opozicijos atstovė.  Ne kartą sulaikyta, įkalinta, persekiojama. Tuo pat metu liepė atkreipti dėmesį, kaip aplink mus  zuja trys saugumiečiai. Aš pasiteiravau, iš kur ji tai žino. Liepė atsargiai atkreipti dėmesį į jų aprangą. Jie  aplink ,,nekaltai‘ vaikštinėjo ir  dairėsi į šalis, bet nenuleido vogčiomis žvilgsnio nuo mūsų.  Visi dėvėjo  žydros spalvos trumpomis rankovėmis marškinėlius. Tuo metu buvo vasara.  Mane įtikino jos pasakojimas. Ji pasakojo, kad remia mūsų Laisvės siekius, o  pas ją  slėptuvėje yra  surinkta ir saugoma virš 25 000 Maskvos gyventojų  parašų.  Ji juos norėtų, kad aš parvežčiau į Lietuvą ir įduočiau Lietuvos vadams. Be jokios abejonės, su džiaugsmu sutikau pasitarnauti  tokiam   kilniam tikslui. Sutarėme rytojaus dieną susitikti Raudonoje Aikštėje prie Mauzoliejaus. Saugumiečiai aplink slampinėjo iki mūsų išsiskyrimo ir sekė kiekvieną mūsų judesį. Aš irgi juos stebėjau. Kitą dieną pralaukęs keletą valandų tos moters neradau. Saugumiečių taip pat. Greičiausiai ji pakeliui buvo sulaikyta ir atimti sąrašai, o pati  įkalinta už antitarybišką veiklą apie ką buvo pasakojusi.  Tie parašai manau, nepasiekė Lietuvos. Tuo metu nebuvo ,,mobiliakų“, o su savimi neturėjau nei popieriaus skiautės, kad pasidalinti adresais. Tai būtų dar daugiau sukelta įtarimų šalia esantiems ,,sekliams“.

Analogišką pavyzdį galiu paminėti, kai Panevėžio mieste užimti paskutinę televizijos stotį, esančią centrinio pašto rūmuose, atvyko  okupantų padalinys. Aš buvau toje minioje. Miesto merė Gema Lukoševičiūtė-Umbrasienė  buvo sutrikusi. Prie pastato vedė su kariškiais derybas, o ją palaikantys  miesto gyventojai, bandė kariškių neįleisti į pastato vidų. Tačiau ar įmanoma pasipriešinti prieš automatais ginkluotų karių armiją? Kas žino, įvykus konfliktui su kariškiais, ar kariai nebūtų atgręžę automatus  į minią. Man esant šalia merės teko pakalbinti keletą  tarybinės armijos kareivių. Pasakiau, kad iš Maskvos yra Pasauliui paskelbta žinia, kad  Borisas Jelcinas liepė nutraukti pasipriešinimą jėga. Jis perima vadovavimą ir prisiima atsakomybę už padarinius. Tuo pačiu, vieną šalia esantį kareivėlį pakalbinau palikti armijos gretas ir sėdus į mano greta esantį automobilį dezertyruoti. Pabėgti sutiktų, bet nusprendėme, kad tai būtų labai pavojinga, nes iš visų pusių buvome matomi. Jis pasakė, kad nors  kariai turi ginklus, bet jie be šovinių ir niekam niekas negresia.

Tokių rusų tautybės patriotiškai nusiteikusių piliečių   pavyzdžių begalė. Kai mūsų ,,tranai“ šaukia ir žemina rusų tautą kartodami, kad ,,rusai puola“, jie pasitarnauja kiršinimui, blogio jėgoms, patys neturėdami sveiko proto, kad politika yra valdžios menas, kaip taikiu būdu,- be karų, keršto, gyventi Žemėje, kuri skirta visiems. Visa nuosavybė priklauso TAM, kas ją sukūrė. Žmogus tik laikina ,,skruzdė“ naudotis jos vaisiais nieko nenusisavindamas sau. Tereikia prisiminti Dievo Žodžius:  ,,Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia-pas Dievą, kuris ją davė (Mok 12,7). Dera prisiminti, ko iš Dievo maldoje prašė karalius Saliamonas. IŠMINTIES. Su ja  buvo vienas turtingiausias pasaulio karalius.

 

 

,,Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. Jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargai. Tuščia jums anksti keltis ir eiti vėlai gulti, – jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, – nes VIEŠPATS, kuriuos myli, pasirūpina jiems tebemiegant.( Ps 127)

Gal visokie landsbergiai, grybauskaitės, adamkai… žino kitokių pavyzdžių? Kur liko  grobuoniai-tironai Hitleris, Stalinas, Leninas…, šių laikų M.Tečer, popiežiai,  turtuoliai Rokfeileriai, Huseinas,  N. Ceausescu… kur?  Koks likimas ištiko tironų vaikus? Ką jie veikė gyvenime? Ko labiausiai bijojo, nuo ko norėjo išsivaduoti, ar jautė gėdą, o galbūt priešingai – pasididžiavimą? Kaip su jais elgėsi visame pasaulyje žiaurumu išgarsėję tėvai? Libijos diktatorius pulkininkas Muammaras Gaddafi šioje itin daug naftos turinčioje valstybėje tvarkėsi kaip savo šeimos ūkyje – darė, ką norėjo. Jis buvo vadinamas Didžiuoju, Galingiausiuoju, Visagaliu, Gailestinguoju ir Teisinguoju…  Tačiau vadintas diktatorius iš tikrųjų neturėjo nieko bendro nė su vienu iš šių skambių epitetų. M. Gaddafi buvo egoistas, vagis ir tikrų tikriausias niekšas. Jo atžalos savo pavyzdžiais kuo puikiausiai įrodė, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Tokiu pat  keliu pasekė ir jo vaikai.  Žymiausi pasaulio tironų atžalos ne mažiau žiaurios. Jiems leista viskas. Atkaskit kapus, ten rasit sunykusius jų kūnus virtusius dulkėmis ar pelenais. Ar tokios didybės siekia Lietuvos tironai, lojalūs svetimiems ,,dievams“?

Primenu valdžios vyrams. Jeigu trokštate garbės, šlovės, turtų, pirmiausia semkitės IŠMINTIES iš Dievo. Jis ją dalija dykai. Nusiplaukite krauju suteptas rankas, prašykite tautos atleidimo.  Jei atleis tie, kuriems darote skriaudas, atleis ir Dievas. Jei ne, papulsite į amžiną ugnies katilą.  Būsite pasmerkti ne tik savos tautos gyventojų, bet paties Dievo.

.

Didžių titulų, garbės, šlovės vertas tik tas, kuris sugeba išlaikyti TAIKĄ be smurto, ginklų ir žvangančių pabūklų. Karaliaus vardo vertas, kurį aš pažįstu, tik vienas-KRISTUS. Aplankiau Jo gimtąsias vietas gimstant, mirštant ir prisikeliant.

 

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));