skip to Main Content

                                                                         

Juozas IVANAUSKAS

 

Prezidentas Rolandas Paksas: „Metams bėgant įgyta patirtis ir išmintis išmoko keisti taktiką, siekiant užsibrėžto tikslo!..”

 

Birželio 10 dieną 60 metų Jubiliejaus proga europarlamentarą Rolandą Paksą nuoširdžiai pasveikino (tebesveikina) artimieji, ištikimi draugai, bendražygiai, kurių gretos pastaruoju metu kiek praretėjo, deja. Galima tik apgailestauti, vadinamieji „koalicijos partneriai“ iki šiol nesusiprato arba tiesiog nepanoro ištaisyti 2004 metais padarytą „klaidą“ (juk tai būtų bene pati geriausia gimtadienio dovana 12 metų politiškai diskriminuojamam „valstybininkų“ klano nuverstam Prezidentui!..) — atkurti nepagrįstai ir neteisėtai suvaržytą pilietinę ir politinę „tvarkiečių“ lyderio teisę dalyvauti LR Seimo ir Prezidento rinkimuose.        

Rezonansinei R. Pakso bylai taikoma sustiprinta sprendimo vykdymo priežiūra nuo 2014 metų rugsėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas Lietuvoje neįgyvendinamas daugiau kaip penkerius metus. Vilkinimas motyvuojamas „politinėmis priežastimis“, nors to apskritai negali būti Europos Sąjungos valstybėje, kuriai privalu gerbti tarptautinės teisės normas. Pagrindiniu stabdžiu tapusiems „teisuoliams“ konservatoriams ir liberalams, be abejo, gerai žinoma: EŽTT verdiktas privalo būti įgyvendinamas ilgai nedelsiant, per protingą laiką, o valstybės institucijos negali vadovautis jam priešingais teisės aktais.

Jeigu Lietuvoje galioja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija, kodėl ji negalioja Rolando Pakso atveju? Jeigu valstybė gerbia Jungtinių Tautų Žmogaus teisių institucijas ir vadovaujasi Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatomis, kodėl šios nuostatos negalioja EP nario R.Pakso pilietinėms ir politinėms teisėms?.. Į šiuos klausimus vienintelis logiškas atsakymas: Lietuvoje tebevyksta politinis susidorojimas ir jokia demokratija čia net nekvepia!..

Atrodytų, šioje istorijoje seniai nebėra kaltų, nors dauguma prezidentinio skandalo dalyvių iki šiol yra aktyvūs, įtakingi, visuomenei gerai žinomi veikėjai. Jų politikavimo įkaite tapo Lietuvos valstybė, nevykdanti tarptautinių Strasbūro Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių komiteto įpareigojimų. Įkaitais tapo ir Lietuvos žmonės, kuriems rinkimuose apribojamos jų pilietinės teisės. Iš aukštų tribūnų dažnai deklaruojama: pagarba tarptautinei teisei, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui — tai Lietuvos Respublikos konstitucinė vertybė. Bet realiame gyvenime ši vertybė įsprausta į Prokrusto lovą, paversta dirbtiniu muliažu, kuris ištraukiamas proginiams politikų spektakliams. 

EŽTT, Žmogaus teisių ir teisinės valstybės direktoratas ne kartą yra išsakęs Lietuvos valstybės institucijoms Europos Tarybos Ministrų Komiteto principinę poziciją — pareiga laikytis Teismo sprendimų yra BESĄLYGIŠKA. Tai vienas pagrindinių Europos Tarybos narystės reikalavimų. Deja, apčiuopiamos pažangos įgyvendinant EŽTT nutartis Lietuvoje iki šiol nepasiekta. ET Ministrų Komitetas mūsų šalies atsakingas institucijas įpareigojo pateikti naujausią informaciją R.Pakso klausimu ne vėliau kaip iki šių metų liepos 15 dienos. 

 Europos Parlamento pirmininkas Martinas ŠULCAS (Martin Schultz) pažadėjo asmeniškai rūpintis, kad partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkui, europarlamentarui Rolandui Paksui būtų leista dalyvauti rinkimuose Lietuvoje. „Martinas Šulcas besąlygiškai sako, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas turi būti įgyvendintas, ir jis, kaip vienos iš svarbiausių Europos Sąjungos institucijų pirmininkas, pats asmeniškai rūpinsis tuo klausimu“, – netrukus po balandžio 28 d. įvykusio susitikimo su EP pirmininku teigė R. Paksas.

Gegužės 11 d. M.Šulcas parašė laišką Europos Tarybos generaliniam sekretoriui Thorbjornui Jaglandui, prašydamas jį informuoti apie EŽTT sprendimo įgyvendinimą dėl R.Pakso. „Būdamas vienos iš ES institucijų pirmininkas, manau, kad visų svarbiausia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai būtų visiškai vykdomi“, – rašoma EP vadovo laiške. M.Šulcas pavedė EP Konstitucinių reikalų ir Teisės reikalų komitetams išsiaiškinti ir atsakyti, ar ES narėje gali būti taip ilgai delsiama įgyvendinti EŽTT sprendimą. 

„Tvarkiečių“ lyderis, objektyviai vertinantis sustabarėjusią konjunktūrą, neabejoja, kad šalies politinis „elitas“ neleis jam dalyvauti rinkimuose, jeigu Strasbūro Teismo sprendimą prižiūrintis Ministrų Komitetas nesiims sankcijų prieš Lietuvą: „Jei ir toliau tęsis toks tolerantiškas tūpčiojimas, tai čia viskas dar ilgam atsidės, kol esu konkurentas politinėje arenoje. Bet jeigu Ministrų Komitetas išreikš poziciją, kad tai  yra sistematinis ir šiurkštus Europos sutarčių laužymas, ir pradės taikyti Lietuvai sankcijas, aš manau, jau  po savaitės viskas būtų sutvarkyta!..“, — tvirtina R. Paksas.

——————————————————————————————–

Gegužės 28 d. „Vakaro žiniose“ buvo rašoma, jog EP pirmininkas M. Šulcas atsiuntė griežtą laišką Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Reikalaujama skubiai atsakyti, kaip Lietuvoje vykdomas EŽTT sprendimas leisti partijos Tvarka ir teisingumas lyderiui Rolandui Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose, nes jau artėja kandidatų į Seimo rinkimus registracija. Nejau ir šį kartą bus pažeidžiamos rinkėjų teisės?!..

Pasak žinomo advokato Rimo ANDRIKIO, R.Pakso bylos klausimas Lietuvoje „užmirštas“ daugiau nei ketverius metus: „Lietuvos valdžios institucijos miega kaip meška viduržiemyje. Tikrai nesitikiu, kad jos ką nors darys. Kadangi ši problema peraugo Lietuvos ribas ir persikėlė į Europos Parlamentą, tai bent EP pirmininko M.Šulco laiškas Europos Tarybos Ministrų Komitetui leidžia tikėtis, kad Lietuva šiuo klausimu praneš ką nors reikšmingo. Vis dėlto Lietuva sėkmingai blokuoja bet kokius mėginimus reabilituoti R.Paksą“, — konstatuoja R. Andrikis.

Teisininkas atkreipė dėmesį, jog mūsų šalis, būdama ES nare, piktybiškai nevykdo EŽTT sprendimo, kuris privalomas visoms šalims. Ypač jį stebina, jog šalį valdantis „elitas“ ėmė savavališkai pasirinkinėti, kokius sprendimus nori vykdyti, o kokių ne. Tokios nuostatos neįmanomos nei Europos, nei nacionalinėje teisėje. Advokato R.Andrikio nuomone, Lietuvoje vyksta arši politinė kova, todėl imamasi visų priemonių, kad R.Paksui nebūtų leista dalyvauti 2016 m. Seimo rinkimuose: tai nauji įtarimai pareiškiami, tai prašoma imunitetą atimti – aišku, jog tai tarpusavyje susiję dalykai!..

„Parlamentas, perdėtai „rūpindamasis“ R.Pakso neleidimu į rinkimus, pažeidžia ir rinkėjų teisę balsuoti už vieną ar kitą žmogų“, — tvirtina advokatas R.Andrikis. – „Europos Žmogaus Teisių Teismas sako, R.Paksas turi dalyvauti rinkimuose, ES institucijos sako, kad Lietuva privalo leisti tą daryti; yra Jungtinių Tautų komiteto net tris kartus pakartota išvada. Tai kaip mūsų rinkėjams paaiškinti, kad Lietuva neleidžia R.Paksui dalyvauti rinkimuose? Čia ne Lietuva neleidžia, o Lietuvos Respublikos parlamentas!.. Remiantis Konstitucija, valdžia priklauso Tautai, o ne parlamentui. Tai reiškia, jog valdžia turi tarnauti žmonėms, o ne pati sau“.

Rimas Andrikis retoriškai klausia: ką galėtų padaryti Prezidentė D.Grybauskaitė, gavusi minėtą M.Šulco laišką, juk sprendimą dėl R.Pakso vis tiek turi priimti Lietuvos parlamentas!?.. Absoliučiai aišku, Konstitucijos pataisas, atveriančias kelią R.Paksui dalyvauti rinkimuose Lietuvoje, buvo galima jau seniai priimti. „R.Paksas yra visiškai teisus sakydamas, kad anksčiau ar vėliau tai bus padaryta“, – teigia žinomas teisininkas.

——————————————————————————————-

 

Galima sakyti, 2016-ieji metai Jubiliejiniai ne vien tiktai Jūsų gyvenime, mat šiemet sukanka lygiai dešimt metų nuo dviejų pilotų, Rolando Pakso ir Vladimiro Makagonovo — istorinio 47 dienų skrydžio vienmotoriu sportiniu lėktuvu aplink Žemės rutulį. Kaip šiandien atrodo tos kelionės metu patirti įspūdžiai? Kas labiausiai įsiminė? Ar dar kartą ryžtumėtės panašiai avantiūrai?

— Internete aš kartais pasižiūriu puslapius, kurie yra skirti lakūnams, mažais lėktuvais apskridusiems aplink pasaulį. Pasirodo, mudviejų su Vladimiru Makagonovu skrydis vienmotoriu lėktuvu buvo 123-ioji kelionė. Na, o pirmasis užfiksuotas skrydis aplink Žemę, berods, 1924 metais, kuomet trys Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų lėktuvai pabandė tai padaryti, deja, du iš jų nukrito. Žodžiu, tas sąrašas pildosi, artėja link 200, profesionalių pilotų kelionės aplink pasaulį tęsiasi… 

Neseniai man teko telefonu kalbėtis su amerikiečiu Bilu Harisonu (Bill Harison), kuris prieš pusmetį apskrido Žemės rutulį per du polius, tai yra kirsdamas Pietų ir Šiaurės ašigalius. Kol kas jam vieninteliam pavyko tai padaryti. Buvo labai įdomu išgirsti šio piloto patirtus įspūdžius, kaip jisai jautėsi, vienas pats skrisdamas tokiu sudėtingu maršrutu. Be abejo, jis skrido moderniu keturviečiu lėktuvu, kurį, priklausomai nuo keliamų užduočių ar pasirinkto maršruto sudėtingumo, galima modifikuoti, padarant dviviečiu ar vienviečiu, o atsilaisvinusį plotą lėktuvo kabinoje užpildyti kuro talpyklomis. Taigi Bilas Harisonas leidosi į kelionę aplink pasaulį vienviečiu variantu, nusprendęs maksimaliai apsirūpinti kuro atsargomis. 

Mes galime tik įsivaizduoti, ką patyrė lakūnas, skrisdamas vienui vienas virš Žemės rutulio polių, lėktuve nesant  įrengtai prieš apledėjimą sistemai!.. Kaip kruopščiai, profesionaliai turėjo būti pasiruošta tokiam skrydžiui. Būtina puikiai išmanyti meteorologiją, kad skrydžio metu nepapultum į kritišką ar netgi katastrofišką situaciją. Kai neturintis prieš apledėjimą sistemos lėktuvas apledėja, patikėkite, tada būna labai liūdna… 

Ypač didelį įspūdį man padarė tai, kad išėjusio į pensiją komercinio piloto Bilo Harisono ilgiausia skrydžio trukmė (aviacijoje naudojamas terminas – „skrydžio koja“) buvo 39 valandos. Tai kolosalus krūvis ne tik lėktuvui, bet ir pilotui. Bandau įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis pilotas, vienas skrendantis aplink pasaulį, už vairo praleidęs daugiau nei pusantros paros be miego. Paklausiau jo, miegojo ar ne? Atsakė, jog ruošdamasis šiam skrydžiui konsultavosi su gydytojais, šie partarė jam nemiegoti, nors ir turėjo galimybę pasnausti, įjungęs autopilotą… 

Kai aš paklausiau Bilo, ar negalėtų paskolinti arba išnuomoti man savo lėktuvą, į tai šis juokais atšovė: nejaugi tu nori mano rekordą sumušti?.. Tačiau man svarbu ne rekordai, kur kas įdomiau pats SKRYDIS, pasirinkus originalų skrydžio maršrutą. Pasirodo, savąjį lėktuvą amerikietis konstravo net aštuonerius metus, parsisiuntęs reikiamų detalių iš gamyklos, todėl labai jį brangina ir niekam nenorėtų nei paskolinti, nei išnuomuoti. 

Papasakojau apie JAV piloto Bilo Harisono unikalų skrydį tik todėl, kad naujausi pasiekimai sportinėje aviacijoje man tebėra labai įdomūs, aktualūs, svarbūs. Tikiuosi, 47 dienų skrydis aplink pasaulį, kuris buvo atliktas prieš dešimt metų, pasitarnaus naujiems iššūkiams ne vien tik pilotavimo srityje, bet ir politikoje, apskritai — mano gyvenime!.. 

Metams bėgant pradedu aiškiau suvokti jaunatviško maksimalizmo prigimtį: daug svarbių dalykų savo gyvenime žmogus padaro tik todėl, kad nežino, ar apskritai įmanoma tai padaryti!.. Tad jeigu būtų galima sugrįžti į pačią pradžią, kai buvo atliekami svarbiausi darbai politikoje arba pasiekimai aviacijos sporte (tarp jų ir skrydis aplink Žemę), aiškiai suvokiant, kaip tai sudėtinga ir sunku, tada labai rimtai pagalvočiau: kažin ar apskritai man norisi visa tai pakartoti? Pagaliau, koks velnias tave dar kartą neša į tą pačią galerą?!.. 

Regis, jaunystės varomoji jėga yra tokia didelė tik todėl, kad jauniems žmonėms dažnai atrodo, jog nėra neįmanomų dalykų. O kai žmogus daug ko nežino, nejaučia vidinių stabdžių ar kompleksų, tada, žiūrėk, ima ir padaro!..

Dabar, ko gero, man jau nesinorėtų antrą kartą į tą pačią upę bristi. Galbūt vengčiau kai kurių politinių sprendimų, bet vis tiek siekčiau naujų iššūkių bei įspūdžių, susijusių su sportine aviacija. Iki šiol mielai dalyvauju įvairiose akrobatinio skraidymo programose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pavyzdžiui, pernai rudenį dalyvavau grandioziniame aviacijos šou Kinijoje… 

Beje, norėčiau akcentuoti dar vieną svarbų dalyką. Kai Darius ir Girėnas 1933 metais pakilo skrydžiui iš Niujorko per Atlantą į Lietuvą, tuometė Lietuvos valdžia, skirtingai nei dauguma mūsų tautiečių, žiūrėjo į dviejų lietuvių pilotų istorinį skrydį gan atsainiai, skeptiškai, todėl ir neskyrė tam reikiamo dėmesio. Labai panaši oficiozo reakcija buvo ir prieš dešimt metų, kuomet vienmotoriu lėktuvu apskridę aplink pasaulį mudu su Vladimiru laimingai sugrįžome į Lietuvą. Tuometė valdžia bei žiniasklaida pradžioje ignoravo, o po to sekė lengvas sarkazmas, atseit, jie tiktai 123-ieji, imant nuo 1924 metų, vienmotoriu lėktuvu apskrido pasaulį. Tokiems skeptikams aš norėčiau priminti: Žemės rutulys nuo to juk nepasidaro mažesnis!.. Šia prasme man labai imponuoja kolegos Edmundo Ganusausko skrydžio  aplink pasaulį palyginimas su Everestu: 

„Žmogaus kelyje yra daug viršūnių, tačiau tik nedaugelis iš mūsų priimame jų iššūkius. Viena iškiliųjų aviacijos viršukalnių – mažu lėktuvu apskristi pasaulį. Tai buvo, yra ir visada bus lakūno meistriškumo, drąsos bei dvasios stiprybės Everestas“.      

Kiekvienas patyręs alpinistas gerai žino, jog ne bet kada galima kopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų,  palankių kopimui dienų metuose būna palyginti nedaug. Ir net jeigu tuo metu į Everesto viršūnę įkopia arba ne, pavyzdžiui, apie šimtą alpinistų, argi nuo to šis kalnas pasidaro žemesnis?..  

2006 metais apskridęs aplink pasaulį, buvote tvirtai pasiryžęs naujam – politinio skrydžio etapui, todėl drąsiai pareiškėte, jog sieksite Lietuvos Prezidento posto ir juo tapsite, bet tada jau būsite kitoks Prezidentas, su kitokiais įgaliojimais, kita patirtimi. Ar ši principinė, programinė nuostata tebegalioja jums ir šiandien?

— Tiesą sakant, prabėgęs dešimtmetis man davė labai daug!.. Atsirado ne tik daugiau žilų plaukų galvoje ar raukšlių kaktoje, aš įgijau kur kas daugiau patirties bei išminties. O ta išmintis man sako: visai nebūtina oponentams ar netgi šalininkams iš anksto atskleisti savo planus, visai nebūtina kitiems žinoti, kokią uniformą tu dėvėsi politinės kovos lauke. Aš manau, metams bėgant įgyta patirtis ir išmintis išmoko kiekvieną mąstantį žmogų keisti taktiką, siekiant užsibrėžto tikslo!..

Jei manote, jog per pastarąjį dešimtmetį ne tik pilotas, bet ir politikas Rolandas Paksas įgijo ženkliai daugiau patirties bei išminties, galėčiau spėti, ne vien tiktai jūsų galvoje, bet širdyje ir sieloje atsirado nauja dvasinė dedamoji, padėsianti apsisaugoti nuo galimų netikėtumų, skubotų sprendimų, kolegų išdavysčių?.. 

— Iškart ekspromtu atsakant į šį klausimą, galėčiau drąsiai teigti nebent tai, jog prabėgęs dešimtmetis mano gyvenime tikrai nebuvo nei veltui prarastas, nei be naudos išvaistytas. Daug kas buvo naujai suprasta, nemažai studijuota, sužinota, matyta. Pagaliau, kur kas aiškiau man suprantamos PRIEŽASTYS viso to, kur mes šiandien esame, kodėl tokie esame ir vardan ko esame!..

 Vienas dalykas, kai tave, lyg kokį viščiuką, įmeta į politikos virtuvę, ir visai kas kita, kai tu, per dvidešimtmetį įgijęs patirties gyvenime bei politikoje, aiškiai suvoki, kas iš tikrųjų vyksta Europoje ir visame pasaulyje, kokios interesų grupės kaunasi tarpusavyje, kas su kuo ir prieš ką dalyvauja geopolitiniuose žaidimuose. Dabar į daugelį dalykų žvelgiu tarsi kitomis akimis, daug kas man visai kitaip atrodo, disponuojant naujausia informacija ir vertinimo kriterijais. 

Vadinasi, šiandien dar aiškiau suvokiate, prieš kokią galingą politinės korupcijos SISTEMĄ tada buvo užsimota? Deja, jėgų persvara, „valstybininkams“ susivienijus, buvo ne jūsų pusėje, todėl ir įvyko antikonstitucinis perversmas, eliminuojant Rolandą Paksą iš Prezidento posto?  

— Be abejo, prabėgus 12 metų, tampa ryškesni ne vien tiktai kontūrai bei sąvokos, tampa aiškesnės priežastys ir pasekmės viso to, kas įvyko Lietuvoje, nuvertus demokratiškai išrinktą Prezidentą. 

Kita vertus, naivu būtų tikėtis, jog dauguma šalies gyventojų šiandien jau aiškiai suvokia tikrąsias priežastis niekaip nesibaigiančio apkaltos Rolandui Paksui farso. Ir kai susitikimuose su tautiečiais aš užduodu klausimą: pasakykite man, mielieji, kas gi iš tikrųjų įvyko Lietuvoje 2004 metais, kokį nusikaltimą padarė prezidentas R.Paksas, kad ištisą pusmetį jis buvo puolamas, teisiškai persekiojamas, nesibodint sukelti politinę krizę šalyje, tikrą balaganą mūsų valstybėje?.. Vien tiktai spengianti tyla, žmonės paprasčiausiai nežino arba neturi ką sakyti.

Žvelgiant iš kitos pusės, Lietuvoje užaugo nauja žmonių karta, kuri vien tiktai iš nuogirdų žino apie 2003 metais kilusį prezidentinį skandalą arba absoliučiai nieko nežino. Pagaliau, daugumai iš jų, matyt, visiškai neįdomu, kas kažkada įvyko Lietuvoje, nes tie žmonės gyvena savo gyvenimą. Aš juos labai gerai suprantu ir netgi manau, jie teisingai daro, gyvendami ne praeitimi, bet savo gyvenimą. 

Juolab, kad tai vyksta nuo neatmenamų laikų: kiekviena žmonių karta ne svetimus gyvenimus gyvena, o būtent savo gyvenimą. Ironiška, jog pernelyg retai iš istorinės praeities mes savo stiprybę semiam, dažniausiai pasikartoja iš esmės tos pačios klaidos naujo laikmečio kontekste!.. Vieni daug ko nežino arba primiršta, susitaiko su tomis neteisybėmis ir melu, o po to į politiką ateina nauji žmonės. Taip sukasi egzistencinis žmoniškosios būties ratas, vienaip ar kitaip įtakojantis valstybingumo raidą Lietuvoje.

Kalbant apie tą visuomenės dalį, kuri pasižymi pilietiškumu, aktyviai domisi politika, analizuoja įvykius, drąsiai reiškia savo nuomonę žiniasklaidoje, ar nemanote, kad tokiems žmonėms tiesiog privalu būti gerai informuotiems, jeigu jiems iš tikrųjų rūpi atsekti bei pašalinti tikrąsias Lietuvos užvaldymo priežastis?  

— Teoriškai, laikantis idealistinio požiūrio, aš manau, būtent taip ir turėtų būti. Pilietiškai aktyviems žmonėms būtina ne tik domėtis, bet ir būti visapusiškai, objektyviai, gerai informuotiems, nors sisteminė propaganda, melas, dezinformacija Lietuvoje vyksta kiekvieną sekundę, kiekvieną valandą, kasdien, ir taip ištisus metus!.. Visuomenės dezinformacija šiandien liejasi laisvai per kraštus iš televizijos ekranų, radijo bangomis, iš laikraščių puslapių, interneto. Lietuvos žmonės yra klaidinami, gąsdinami, jie orientuojami visai ne į tą pusę, kur reikia, atitraukiant visuomenės dėmesį nuo pačių opiausių problemų mūsų valstybėje.  

Tad jeigu visuomenė tyčia klaidinama ir bauginama nuolat, tai šiuo atveju Prezidento apkalta, įvykusi prieš 12 metų, tikrai nėra joks išskirtinis atvejis dezinformacijos lavinoje. Viskas susilieja į vieną galingą dezinformacijos srautą, kuriame atskirti TIESĄ nuo MELO daugumai paprastų, mažiau informuotų, propagandos veikiamų tautiečių darosi be galo sunku, sakyčiau, tiesiog neįmanoma.

Jeigu darytume prielaidą, jog valstybingumo raidoje, kaip ir pavienio žmogaus gyvenime, nebūna atsitiktinių dalykų, viskas tarytum viename kumštyje, tokiu atveju, ar nemanote, jog ypač svarbu sprogdinti melu grindžiamos valstybės pamatus, kadangi tikrasis, esmingas, o ne fasadinis Lietuvos atgimimas įmanomas tik ant TIESOS  pamatų?.. 

— Ko gero, ne tik vyresniems, bet ir jaunesnės kartos žmonėms Lietuvoje bene sunkiausias  uždavinys — liudyti TIESĄ ir gebėt ją priimti tokią, kokia yra, nesvarbu, kaip tai skaudu būtų. Metams bėgant įgyjame daugiau patirties, išminties, žinių, todėl labai aiškiai matome: neteisingi dalykai valstybės gyvenime nutinka vos ne kasdien. Taip buvo iki Jėzaus Kristaus gimimo, tai šimtmečiais tęsiasi ir po to, kai buvo nukryžiuotas Išganytojas. Nuolat kažkas vyksta neteisingo ir neteisėto civilizuotame žmonių pasaulyje. 

Pateiksiu tik du istorinių klastočių pavyzdžius. Faraono rūmuose ant sienų būdavo iškalti vienų valdovų vardai, bet vėliau figūras palikdavo tas pačias, tiktai raides perkaldavo. Kažkoks arabų šeichas tol mušė savo metraštininką, kol šis aprašė istorinius įvykius taip, kaip jis norėjo… O juk tokių pavyzdžių, kai būdavo falsifikuojami net ir svarbiausi įvykiai, žmonijos istorijoje aibė!.. 

Aiškiausiai suvokiant, jog pavieniams žmonėms neįmanoma pramušti to dezinformacinio tiesos daigelius traiškančio volo, vis tiktai kiekvienam sąžiningam ir garbingam tautiečiui, tikram savosios šalies patriotui išlieka šventa pareiga – liudyti TIESĄ?

— Eleonora Ruzvelt yra pastebėjusi: „Žmogus nėra nugalėtas tol, kol pats neprisipažįsta pralaimėjęs“. Manau, šią mintį galima būtų susieiti su kiekvieno mąstančio piliečio egzistenciniu klausimu – Vardan ko?.. Be abejo, labai sunku trumpai, vienu sakiniu atsakyti į tokius klausimus. 

Aš pats esu žmogus tikintis ir galvoju, jog nieko šiaip sau mūsų gyvenime nebūna. Bet jeigu jūs man įvardintumėte nors vieną pasaulio politiką, kuris per šešis metus du kartus tapo sostinės meru, du kartus – premjeru, opozicijos lyderiu, Respublikos Prezidentu, pagaliau Europos Parlamento nariu, tai aš mielai paspausčiau jums ranką. Ko gero, visame pasaulyje nerastumėte kito tokio politiko…

Juolab Prezidento,  apskridusio vienmotoriu lėktuvu Žemės rutulį!.. 

— Per tuos 19 metų, kai aš esu aktyvioje politikoje, man teko patirti pačių įvairiausių iššūkių, likimo smūgių, išdavysčių, tad natūraliai kildavo esminiai vidinio apsisprendimo klausimai: ar atlaikysiu? Įgysiu daugiau išminties?.. O gal apskritai numoti į viską ranką ir pasukti visai kitu keliu?.. Kartais tarytum savaime kyla didelė pagunda – pasirinkti patogesnį, ramesnį, geresnį gyvenimą, smagiai leisti sau laiką, žaidžiant golfą ar skraidant savo malonumui, bendrauti tiktai su draugais, mėgautis gamtos grožybėmis, romantiškais saulėlydžiais, žvaigždėtu dangaus skliautu ir panašiai. 

Kaip matote, iki šiol ne tik skraidau, bet ir tebesu aktyvioje politikoje, vadovauju partijai Tvarka ir teisingumas, dirbu Europos Parlamente. Matyt, Aukštesnės jėgos ne šiaip sau davė man gyvybę, todėl negaliu gyventi vien tiktai sau, savo džiaugsmui, malonumui. Gal būtent čia ir reikėtų ieškoti atsakymo į tą esminį klausimą – VARDAN KO aš apskritai esu?.. 

Man dar neteko sutikti tokio žmogaus, kuris idealiai pragyventų savo amželį, išvengęs ir menkiausio kompromiso gyvenime. Paprastai kiekvieno iš mūsų – mirtingo, klystančio, klumpančio žmogaus gyvenimas susideda iš virtinės kompromisų. Vis tiktai, aš manau, būtina savo širdyje bei sieloje išsaugoti tuos pagrindinius dalykus, dvasines vertybes, kurios leidžia mums išlikti ŽMONĖMIS, išlikti savo šalies, Tėvynės patriotais.  

Matyt, ne šiaip sau sakoma: politika – tai kompromisų menas. Ilgą laiką aktyviai darbuojantis politikos srityje neišvengiamai tenka bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis, o ne vien tiktai su tais, kurie tau patinka ar kuriais gali pasitikėti. Bijau, kad dabartinėje Lietuvoje jau nebeliko tikrai rimtų politikų, dažniausiai matome politikavimą, puikavimąsi vieno prieš kitą, bet niekas nesiima rimtų darbų. Dažnai politikai apsiriboja spaudos konferencijomis, deklaratyvaus pobūdžio pareiškimais. Viešai išsakomos įvairios nuomonės, deja, nuo to niekas nesikeičia. O kadangi nebėra tikrų politikų, tai neturime ir šalies vystimosi vizijos, nebėra kvalifikuotų žmonių, kurie priiminėtų mūsų valstybei būtinus, naudingus sprendimus. 

Politinė nomenklatūra bijo net krustelėti kažkur „į šoną“. Lietuvoje rengiami ne vien tiktai mokytojų ar medicinos darbuotojų streikai. Aš manau, pastaruoju metu mūsų šalyje vyksta kur kas didesnis streikas, kuomet didžioji dalis valdininkijos, ministerijų, valstybinių, biudžetinių įstaigų biurokratai tiktai vaizduoja, kad jie rimtai dirba, nors iš tikrųjų NE. Politikuojanti masė tautiečių daug ko nesupranta ir bijo padaryti kažką „ne taip“. Atrandama daugybė priežasčių, bandant pateisinti totalų nedarbą. Deja, šiandienėje Lietuvoje toks neveiksnumas ir nedarbas jau tapo kasdieniu reiškiniu, tarytum visuotinai „įteisinta norma“. 

Norint aiškiau suvokti apie ką aš kalbu, imkime ir paklauskime savęs: kodėl mūsų valstybė pagal daugelį pagrindinių parametrų metų metais velkasi pačiame Europos Sąjungos gale? Nuo to laiko, kai 2004 metais mes įstojome į Europos Sąjungą, kodėl mums niekaip nepavyksta išsikapstyti iš gėdingų pozicijų, kodėl Lietuva „puikuojasi“ būdama 2-3 nuo galo? Kodėl nuolat „pirmaujame“ pagal visus rodiklius – pragyvenimo lygį, atlyginimų ir pensijų dydį, pagal nusikalstamumą, savižudybes, emigraciją?..

Neseniai nuskambėjo dar viena „gera“ žinia – pasigirsta politikų siūlymai esą Lietuvai reikia išsipirkti nuomojamą laivą – suskystintų gamtinių dujų terminalą „Independence“, kurio įguloje nėra nė vieno lietuvio! Ar tai reiškia, kad gigantiškam laivui įsigyti valstybės biudžete galime atrasti milijardus, o mokytų atlyginimams pakelti nė 19 milijonų eurų nėra?!.. 

Ginkluojamės, perkame pačią brangiausią karinę įrangą, haubicas ir „bokserius“, renovuojame pastatus, bet niekaip nerandame lėšų žmonių atlyginimams pakelti, kad šie galėtų išlaikyti savo šeimas. Kodėl pastaruoju metu vyrauja  tokia „tvarka“ mūsų valstybėje? Ar mes nemokame laisvi gyventi, dorai ir sąžiningai darbuotis valstybės labui? O gal mums reikia bizūno, kažkokio rūstaus prievaizdo, kuris mus nuolat botagu plaktų? Rimtai susimąstykime ir pasistenkime suvokti – kodėl taip yra, kokioje šalyje mes gyvename?.. 

Iš tikrųjų, tai opios problemos, aiškiai suvokiant, jog valstybinėse institucijose, valdžioje beveik nebeliko Lietuvai pasišventusių žmonių, tikrų politikų. Kita vertus, kaip gi gali atsirasti asmenybės politikoje, jeigu mes jų neugdome, nepuoselėjame ir patys nerodome pavyzdžio?.. 

Pagaliau, ką mūsų vaikai, mūsų jaunimas nuo ryto ligi vakaro mato per televiziją, ką mes girdime per radijo žinias?.. Tarkim, nuo savo namų iki tarnybos važiuoju apie dešimtį minučių, per tą laiką išgirstu apie septynis apiplėšimus, kelias žmogžudystes ar korupcijos atvejus, tačiau beveik nieko pozityvaus nesigirdi. Deja, panašaus pobūdžio informacija transliuojama žmonėms nuo ryto ligi vakaro!..    

 TAUTA.   VALSTYBĖ.   TĖVYNĖ.  Manau, šie trys kertiniai žodžiai privalėtų tapti rytojaus valstybės pamatu, ant kurio kaip savo tikėjimo bažnyčią galėsime statyti ateities Lietuvą. Pradedant patriotizmą ir tikėjimą Lietuva ugdyti darželiuose, tęskime tai mokyklose ir universitetuose. Patriotiškumo ugdymas yra tiesiog būtinas, nepaisant to, kad bus norinčių ir toliau tyčiotis iš patriotizmo, menkinti už nacionalinius interesus pasisakančius politikus, vaizduoti juos kaip grėsmę demokratijai. Ironizuodamas galėčiau paklausti: kaip galima kelti grėsmę tam, ko iš tiesų nėra?.. Iš mūsų norima atimti valstybę, o Lietuvą paversti tiktai teritorija.

Aš esu lietuvis Rolandas Paksas. Ir ne tik šiandien, visada labiau jaučiausi ne Europos, bet Lietuvos žmogumi. Skiriantys tik dvi – juodą ir baltą arba tik vaivorykštės spalvas, gali vadinti mane nacionalistu. Vis dar šventai tikiu, mes sugebėsime suburti tokią nacionalinę bendruomenę, kuri nebijos pasipriešinti plūstančiai globalizacijos bangai, grasinančiai  nušluoti krikščioniškąją tradiciją ir lietuvių tautinį tapatumą.

 Pasak Česlovo Milošo, „net jeigu rytoj būtų  pasaulio pabaiga, vis vien reikia sodinti savo obelis. Tai prilygsta grojimui fleita šėlstančių gaivalų akivaizdoje“. Šiandien pasaulis, o kartu ir mes gyvename tokių šėlstančių gaivalų apsuptyje. Vieni jų šėlsta Sirijoje, kiti — Ukrainoje, treti – Turkijoje, ar kone kiekvienoje Europos valstybėje. Mes jau gyvename nuolatinio KARO būsenoje. Kai kurie – tiesiogine šio žodžio reikšme, krentant raketoms ir bomboms, švilpiant kulkoms, aidint sprogimams miestų gatvėse… Kiti esame nuolatinio karo už žmogaus sąmonę židinio epicentre. Sukūryje kovos, kuri siekia išnaikinti šeimos ir lyties sąvokas, tautiškumą ir valstybių identitetą Europoje ir Lietuvoje. 

Esame moralės ir kultūros praradimų laikotarpyje, kuris įgauna vis didesnį neigimo, abejingumo ir prisitaikymo pagreitį. Panašu, jog artėja sugriuvimų amžius. Kai griuvėsiais virsta ne tik pastatai, bet ir vis daugiau griuvėsių žmonių širdyse. Vartotojiškumas naikina valstybes ir visuomenes. Privalome tam pasipriešinti šiandien, nes rytoj bus jau per vėlu!..

Vis dar tikiu, mes galime būti tvirti ir vieningi, siekdami, kad mūsų Tauta neišsivaikščiotų ir nesižudytų, neskurstų ir neišnyktų, bet galėtų savo gimtinėje klestėti, kurti, svajoti. Be abejo, tai labai sunki našta, todėl mums ir būtina gerai organizuota, nacionalinius interesus atstovaujanti politinė jėga, kuri turėtų ryžto užsikelti šią naštą ant savo pečių. Aš nežinau drąsesnių žmonių už Lietuvos žmones, kurių darbštumu bei išmintimi mes, politikai, visada privalome pasikliauti!..

Kaip sakoma, Dieve, padėk, kad ryžto ir tikėjimo Lietuvos ateitimi Jums niekada  nepritrūktų!.. Dėkoju už pokalbį.

———————————————————————————————————–

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top