skip to Main Content

Prezidentas Adamkus slepia savo dalyvavimą Holokauste?

20 февраля 2016, 08:00

remove_red_eye  7914  598  0

Источник изображения: http://www.rubaltic.ru/

Buvusi mažametė Minsko geto kalinė Cvija Kacnelson apkaltino buvusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų antisemitizmu. Perskaičiusi Adamkaus memuarus, Kacnelson nustebo, kodėl kaunietis savo prisiminimuose neskyrė dėmesio tragiškiems šio miesto žydų likimams. Dar labiau ją nustebino, kad 1944 metų rudenį būsimasis prezidentas tarnavo liūdnai pagarsėjusio majoro Antano Impulevičiaus pavedimų vykdytoju. Impulevičius išgarsėjo organizuodamas susidorojimus su Lietuvos ir Baltarusijos žydais, o į Holokausto istoriją pateko pravarde „Minsko mėsininkas“. Impulevičiaus ir jo bendrų talentus masiškai naikinant žydus aukštai vertino vokiečių vadovybė. Lietuviai su tokiu noru it profesionalumu žudė, kad vokiečiai specialiai vežė jiems aukas iš kitų okupuotų teritorijų.

Rūta Vanagaitė, knygos „Mūsiškiai“ apie Holokaustą Lietuvoje autorė:

Adamkus stengiasi neskelbti savo buvimo Impulevičiaus dalinyje. Įvairios oficialios biografijosskelbia, kad jis su šeima 1944 metų vasarą bėgo iš Lietuvos į Vokietiją, bijodamas tarybinės kariuomenės ir pakartotinos okupacijos. Tuo ir baigiasi šio politiko „karinis laikotarpis“.

 

Tarpai ir baltos dėmės Adamkaus biografijoje

 

Informacijos apie 1944 metų rudens mūšius arba nėra, arba ji pateikiama labai santūriai — Adamkus suskubo sugrįžti, kad susigrumtų su tarybiniais daliniais, tačiau vėl buvo priverstas bėgti dėl „nepalankių aplinkybių“.

Pasak Adamkaus, po to, kai artėjant Raudonąjai armijai išbėgo šeima, jis sugrįžo į tėvynę ir įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę (TAR). Šis dalinys dar žinomas kaip Tėvynės gynimo legionas, Tėvynės gynimo kariuomenė (TGK), Žemaitijos draugovė, vokiečių suvestinėse — Žemaitijos šucmanšaftas arba Kovinė Mederio grupė (Kampfgruppe Mäder).

 

1944 m. Žemaitijos draugovė.

 

Ši organizacija susikūrė 1944 metų liepos 29 d. Keli Lietuvos karininkai susirinko Telšių apylinkėse tikslu aptarti, stoti į Vermachtą ir tiesiogiai kovoti su Tarybomis ar tapti savarankišku koviniu vienetu ir vystyti partizaninę veiklą. Nedidele balsų persvara pasirinko antrąjį variantą. Draugovę sudarė kelių sutriuškintų ir paleistų Lietuvos kolaborantų grupuočių likučiai, kurie buvo praskiesti idėjiniu jaunimu.

Istorikas Petras Stankeras, „Lietuvos policijos batalionai. 1941–1945 m.“:

Karininkai draugovininkai norėjo, kad jiems vadovautų Adamkaus dėdė — Edvardas Adamkevičius, dimisijos divizijos generolas, tarnavęs dar caro kariuomenėje. Štabas pasiuntė sūnėną prikalbinti dėdę, bet jam tai nepasisekė.

„Jūs tik paklosite savo jaunas galvas, kurios Lietuvai bus labai reikalingos, o rusų vis tiek nesustabdysite“, — perspėjo Adamkevičius. Į ką jaunasis Adamkus pasakė, kad dėdė pamiršo savo priesaiką ir išdavė Lietuvą.

Tada vadovauti draugovei ėmėsi kapitonas Izidorius Jatulis. Antrajam pulkui, kuriame tarnavo Adamkus, vadovavo papulkininkas Mečys Kareiva, po jo — papilkininkas Matas Naujokas. Draugovės štabo archyvas karo metu išliko ir buvo išvežtas į užsienį. Lietuvos kariuomenės amerikiečių istorikas Henri L. Gaidys atkūrė draugovės vadovavimo struktūrą ir tai, kad „Minsko mėsininkas“ Impulevičius vadovavo 2-ojo pulko 1-ajam batalionui. Impulevičiaus pareigas Tėvynės gynimo kariuomenėje patvirtino istorikas Andrejus Stoliarovas savo darbe, kurį išleido Kauno Vytauto Didžiojo universitetas ir kuris buvo skirtas Lietuvos policijos batalionams.

 

Antanas Impulevičius VRLK arešto 1940 m. metu

 

Mederis svajojo, kad suvienyta Lietuvos draugovė laikui bėgant taps divizija, tačiau ji išsilaikė tik keletą mėnesių, kol Raudonoji armija ją galutinai nesutriuškino ties Telšiais ir Seda 1944 metų spalio mėn.

Istorikas Sergejus Čujevas, „Prakeiktieji kareiviai. Išdavikai III reicho pusėje“:

„…ties Mažeikiais prasidėjo sutelktinis tarybinės armijos puolimas. Viską aplink šluodami, į miestelį įsiveržė rusų tankai. Mes neturėjome ginklų, mes negalėjome pasipriešinti, tačiau į mus buvo atidengta beprotiška ugnis, privertusi gelbėtis bėgant atviru lauku, kurį akėjo sviediniai ir kulkos… Kyburiuodami ant bėgančios vokiečių armijos karinių sunkvežimių bortų, mes judėjome Baltijos jūros kryptimi. Kretingos geležinkelio stotyje dar stovėjo ant platformų sunkūs tankai, kuriuos vokiečiai tikėjosi išvežti iš uždaromo apsupimo žiedo. Nutaikęs momentą, kai sargybiniai atsuko į mane nugaras, aš užšokau ant vienos platformos ir palindau po tanku“.

Taip Adamkui prasidėjo „nepalankios aplinkybės“.

Trauktis su vokiečiais arba tapti partizanu su „miško broliais“ jis nenorėjo, todėl pakartotinai pabėgo į Vokietiją. Iš ten persikėlė į JAV, apsistodamas Čikagoje.

Tarnybos su savo liūdnai pagarsėjusiu bendražygiu smulkmenas Adamkus linkęs nutylėti. Mes kreipėmės į signatarą Zigmą Vaišvilą, pagarsėjusį pirmojo Lietuvos politikų ešelono tamsių biografijų vietų tyrimais.

Zigmas Vaišvila, politikas, verslininkas, Lietuvos nepriklausomybės atkurimo akto signataras:

Vėliau, 2012 metų nepriklausomybės dieną, jis vėl dalinosi prisiminimais apie jaunimo ryžtą eiti mūšin.

Valdas Adamkus, Lietuvos prezidentas 1998–2003 ir 2004–2009 m.:

Beje, Lietuvoje yra abejojančių, jog būsimasis prezidentas dalyvavo koviniuose veiksmuose. Pagal leidinio „XXI Amžius“ duomenis, jaunasis Adamkus buvo nukreiptas į bataliono štabą vertėju.

2009 metais nutiko nemalonus incidentas — 50-metis Telšių gyventojas pasakėveteranų susirinkime girdėjęs, jog, sprukdamas iš mūšio lauko, gimnazistas Adamkus jėga paėmė iš valstiečio arklį su vežimu.

Stanislovas Abromavičius, poetas ir rašytojas:

Apie tai, kokie buvo lietuviškų kolaborantų būriai, mums papasakojo istorijos mokslų daktaras, RMA Sankt-Peterburgo istorijos instituto vedantysis mokslinis bendradarbis Borisas Kovaliovas:

 — Kuo įsiminė lietuviškieji daliniai, veikę kartu su Vermachtu?

 — Lietuvių būriai pagrindinai atliko baudžiamąsias funkcijas, kovojo su partizanais, kaimuose atiminėjo maisto produktus. Juos prisimenama blogu žodžiu. Aš rašiau knygą apie ispanų „Melsvą diviziją“. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad jie buvo vagys ir čigonai — taip jie vadino ispanų savanorius — vietoj jų atėjo žudikai ir sadistai. Nesuvokiamas žiaurumas buvo būdingas Lietuvos ir Latvijos daliniams.

 — Kieno iniciatyva buvo formuojami lietuviškieji būriai?

— 1941 metais labiausiai pasireiškė „apačių iniciatyva“. Noras parodyti save vokiečių ir naujos valdžios sąjungininkais.

 

„Lietuviškosios savigynos“ karys veda areštuotų žydų grupę. 1941 m. vasara.

 

Būriai savo turiniu galėjo būti savanoriški, tačiau karinių formuočių sudarymas vyko griežtai vokiečiams kontroliuojant. Nepasakyčiau, kad vokiečiai juos naudojo sunkiausiuose fronto ruožuose. Lietuvius naudojo „šlykščiausiuose“ ruožuose. Kartais vokiečiams reikėjo pasireikšti santykiuose su vietiniais gyventojais „gerų tyrėjų“ vaidmenyje, siekiant į juos geresnio, nei į sąjungininkus, požiūrio. 1944 metais hitlerininkai buvo pasiruošę be išimčių rinkti visus norinčius kautis vienose su jais gretose. Esmė tame, kad nacių Vokietija tuomet jau pradėjo prarasti savo pagrindines sąjungininkes — Italiją, Suomiją, Rumuniją. Vokietija buvo pasiruošusi jungtis su bet kuo, bet ką žadėti, kad tik būtų sutelkti sąjungininkų būriai.

 — Kalbama, Žemaitijos draugovė buvo labai prastai aprūpinta, stokojo ginklų, šaudmenų…

 — Taip, lietuviškieji būriai turėjo tenkintis likučiais. Geriausiais ginklais ir rūbais buvo aprūpinami vokiečių kareiviai. Reichas daugiausia rėmė žodžiais.

Apie jokias laisvas Pabaltijo šalis, Reichui laimėjus, nebuvo kalbų. Tačiau žmonės pasirinko kovą Adolfo Hitlerio gretose prieš antihitlerinės koalicijos šalis. Ne tik prieš TSRS, bet ir prieš JAV ir Didžiąją Britaniją.

 — Tai sudėtinga. Net daugelis vokiečių generolų tardymo metu įrodinėjo nieko nežinoję apie koncentracijos stovyklas ir SS veiklą. Manau, tai nerimti argumentai. Lietuva — šalis nedidelė. Kur dingo tūkstančiai kaimynų žydų, žinojo visi. Kas dėl patriotiškų jausmų, taip — nacių propaganda daug ko žadėjo. Tačiau ji žadėjo rusams viena, baltarusiams — antra, ukrainiečiams — trečia, lietuviams — ketvirta. Dažnai tai buvo nesuderinami dalykai. 1944 metais nacių propaganda veikė principu „kad tik išlikti“. Jeigu žmogus teigia, jog po to, kas Lietuvoje jau įvyko karo metais, ir jau realiai galima buvo suvokti nacių okupacinio režimo esmę, jis 1944 metais įstojo į būrį ne prievarta ir ne dėl mirties grėsmės tėvams, o patriotiškų jausmų vedinas, man gaila tokio jauno žmogaus.

Arba jis meluoja, arba nelabai protingas.

Viso Lietuvoje žuvo apie 200 tūkstančių žydų, t.y. virš 90% prieškarinio žydų skaičiaus. Pagal Žydų universiteto Jeruzalėje istoriko ir buvusio Kauno geto kalinio Dovos Levino, Holokauste dalyvavo 10–20 tūkstančių lietuvių, žudžiusių žydus daugiau kaip 200 salies vietose. Tačiau masinių žydų žudynių lietuvių rankomis tema nutylima valdžios ir visuomenės. 1990-ųjų metų pradžioje prasidėjo pirmieji lietuviškųjų pagalbininkų naciams procesai. Amerikiečiai atėmė pilietybę buvusiam leitenantui Jonui Stelmokui, kai atsirado jo tarnybos 3-iame pagalbiniame policijos batalione įrodymų. Policininkas paskelbė, kad dokumentus suklastojo VSK, o specialusis prokuroras, kuriam buvo pavesta ištirti karo meto nusikaltimus, Vidmantas Vaicekauskas 1992 metais pasakė, kad skaičius lietuvių, padėjusių naciams žudyti žydus, labai išpūstas ir nesiekia tūkstančių.

Efraimas Zurofas, Jeruzalės Simono Vizentalio centro vadovas, žinomas „nacių medžiotojas“:

Istorinės Holokausto atminties klausimu Adamkaus administracija vykdė prieštaringus veiksmus. Pirmasis lietuvių kaltę pripažino ir Izraelio atsiprašė prezidentas Brazauskas. Adamkus tai pratęsė. Jis ne kartą smerkė ir patį Holokaustą Lietuvoje, ir lietuvių dalyvavimą masiškose žydų žudynėse. Jis pastoviai dalyvavo atmintinose ceremonijose, viešai lenkė galvą prie memorialo Paneriuose — apie 70 tūkstančių žydų žūties vietoje.

 

Paneriai, 2005 m. Izraelio prezidento Mošės Kacavo vizitas Lietuvoje

 

2000 metais Seimas nutarė oficialiai paskelbti birželio 23 dieną atmintina 1941 metų antitarybinio sukilimo diena. Tada kartu su tarybinės kariuomenės atsitraukimu Laikinoji Lietuvos vyriausybė paskelbė atkurianti respubliką. Ta diena laikoma ir Holokausto Lietuvoje pradžia, kai vietiniai gyventojai, valdžiai padedant, nelaukdami, kada vokiečiai užims Kauną, puolė areštuoti ir žudyti žydų. Daugelis pradėjo nuo kaimynų. Todėl parlamento nutarimą Adamkus pavadino gėda ir atsisakė pasirašyti įstatymą. Seimui teko paklusti. Pripažino Adamkus savo tautos nuodėmes ir prieš lenkus. 2004 metais jam tarpininkaujant įvyko simbolinis Lietuvos partizanų susitaikymas su Krajovos armijos kariais (lietuviškieji kovotojai už nepriklausomybę trukdė išlaisvinti Vilnių).

Tuo pat metu stengtasi išteisinti nacių pagalbininkus.

Genocido ir rezistencijos (pasipriešinimo) tyrimo centras kovotojais už laisvę pripažino Antaną Baltušį-Žveją, Vincą Kaulinį-Miškinį ir Juozą Krikštaponį. 2002 metais Adamkus visiems jiems po mirties suteikė garbės pulkininmo vardus.

 

„Adamkaus pulkininkai“ — Krikštaponis, Baltušis-Žvejas, Kaulinis-Miškinis

 

Visi trys žudė žydus, ką kartojo žydų organizacijos ir teisėsaugininkai. Tik praėjus dešimčiai metų po įsako pasirašymo Genocido centras pripažino, kad buvusio prezidento Smetonos sūnėnas „karo didvyris“ karininkas Krikštaponis 1941 metų vasarą įstojo į 2-ąjį Impulevičiaus policijos batalioną ir tapo vienu iš vadų.

Jų operacijų Baltarusijoje žiaurumas stebino net vokiečius.

Slucko apygardos gebitskomisaras Heinrichas Karlas skundėsi savo šefui, Minsko generaliniam komisarui, lietuvių sadizmu.

 

Lietuviai veda žudyti baltarusių partizanus

 

„Vienintelis jam inkriminuojamas kaltinimas — jo būrys saugojo maidaneko koncentracijos stovyklą. Tai buvo išorinė sargyba“.

Izraelio istoriko Icchako Arado nuomone, bandymas ištirti Holokausto problemą pirmojo Adamkaus prezidentavimo metu buvo graži priedanga siekiant integruoti Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO.

„Siekiant iškraipyti ir nutylėti lietuvių dalyvavimo masinėse žydų žudynėse faktus, imta perrašinėti istoriją. Išgalvojo žydų ir lietuvių Holokausto istorijas, kurias lietuviai pavadino atitinkamai ruduoju ir raudonuoju Holokaustais. Pagal šią teoriją, „rudojo Holokausto“ aukos buvo žydai, o dėl to kalti vokiečiai ir keli šimtai lietuvių; „raudonojo Holokausto“ aukos buvo lietuviai, o kalti žydai-bolševikai“.

Lietuvių dalyvavimas Holokauste tema labai skausminga, todėl liesti ją bijoma ir po 70 metų.

Tylėjimas ir baimį labai apsunkina tyrimą.

Rūta Vanagaitė, knygos „Mūsiškiai“ apie Holokaustą Lietuvoje autorė:

Panaši problema ir dėl Holokausto dalyvių vardų paviešinimo. Genocido tyrimo centras 2012 metais perdavė vyriausybei 2055 Hitlerio talkininkų vardus. Valdžia nei išspausdino sąrašo, nei tyrimą pradėjo. Centras šiemet nutarė pagarsinti 1000 talkininkų vardų, įtraukiant juos į naują knygą, tačiau po dviejų dienų pareiškė, jog geriau pirma persiųs sąrašą į prokuratūrą, nes klausimas per daug jautrus.

Istorikas Aleksandras Diukovas, fondo „Istorinė atmintis“ direktorius:

„Kalbėdami apie Holokaustą, Lietuvos tyrėjai baiminasi konfrontacijos su ta visuomene, kurioje gyvena. Holokaustas Lietuvoje niekada nebus ištirtas, o priežastis labai paprasta: nusikalto tada tie, kurie dabartinėje Lietuvoje paskelbti tautos didvyriais“.

 

Atminimo akmuo. Kaunas

 

Taigi nesunku suprasti, kodėl mažai kas išdrįsta „kasinėti“ ir pergyventi dėl valdžiai ir šalies visuomenei nepatogaus istorijos momento. Apie tai, ką matė, nutyli ir pirmieji valstybės asmenys, ir eiliniai kaimo žmonės. Kolaboravimas ir bendradarbiavimas su vokiškaisiais okupantais dėl laisvės ir nepriklausomybės iliuzijos žengė koja kojon su masišku antisemitizmu, kurį pakeitė masiškas tylėjimas.

 

Straipsnis kitomis kalbomis:

Facebook komentarai
Back To Top