skip to Main Content

 

Premjeras Saulius Skvernelis viešai prisipažino, kad dirba žudikams

KGB iki šiol kontroliuoja Lietuvos teisėsaugą

Aurimas Drižius

 

Premjeras Saulius, paprašytas pakomentuoti N. Sadūnaitės kalbą, pasakė, kad pastaroji nepasakė nė žodžio tiesos, t.y. viską melavo.

„Ji turi savo nuomonę, ji tvirtai turėjo nuo pat istorijos (pedofilijos ir žudymų – red. pastaba) pradžios, bet viskas, kas šiandien buvo pasakyta, neatitinka tikrovės. Nė viename žodyje nėra tiesos“, – žurnalistams N. Sadūnaitės kalbą įvertino premjeras. 

Ekspertai.eu primena, kad per Garliavos įvykius, kai buvo prievarta pagrobta mergaitė, S. Skvernelis ėjo policijos generalinio komisaro pareigas ir buvo tiesiogiai atsakingas už šią smurtinę operaciją. Ant buvusio policijos generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio sąžinės turėtų kristi ir atsakomybė už tai, kad Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Andriaus Ūso ir Drąsiaus Kedžio nužudymai iki šiol nėra išaiškinti. Teismas šiuos nužudymus nurašė Kedžiui – rėmėsi recydisto Mindaugo Žalimo parodymais. O pastarąjį prokuratūra privertė duoti tokius parodymus mainais už tai, kad pridengtų dar vieną brutalų Žalimo nusikaltimą – vieno Baltarusijos piliečio primušimą iki sąmonės netekimo. 

Toks S.Skvernelio prisipažinimas yra  labai geras dalykas, nes tai aiškiai įrodė, kad jokios policijos, teismų ar prokuratūros Lietuvoje jau seniai nebėra – yra tik taip besivadinančios nusikaltėlių grupuotės. Kurių stogas – Dalia Grybauskaitė, kuri lyg ir norėjo padėti prievartaujamai mergaitei, tačiau ta gauja jai neleido – kai tik prezidentė išvyko į JAV, Skvernelio policija surengė pogromą Graliavoje.

 

 

Nijolė Sadūnaitė žengė bene drąsiausią savo gyvenime žingsnį – priminė visiems medaliais grybauskaitės apkarstytiems veikėjams Seimo tribūnoje Garliavos tragediją. Žaviuosi šia moterimi – ji linksmai sutiko eiti į Lietuvos kalėjimą, jeigu „už tiesą“.

Visiems skverneliams, kurie sako, kad „pedofilijos nebuvo, ji išgalvota“, turiu paprastą klausimą – o kas tada „storu kietu daiktu“ išdraskė antros aukos, D.Kedytės pusseserės storąją žarną, kitaip sakant užpakalį. JUk Deimantė ne kartą liudijo, kaip iškrypėliai kaišiojo jai savo sysalus į burnytę – šalia Grybauskaitės Seimo tribūnoje vakar sėdėjęs Valantinas, buvęs generalinis prokuroras, nusprendė, kad tokiu būdu Ūsas tik „seksualiai priekabiavo“. Prievartavimas per burną staiga tapo priekabiavimu. 

Kaip žinia, nagrinėjant Andriaus Ūso seksualinio priekabiavimo bylą, prokuratūra dirbo labai krupščiai  – sunaikino ne tik 10 tomų mobiliųjų telefonų pokalbių tarp įtariamųjų pedofilija, tačiau išėmė iš bylos visus įrodymus apie tai, kad A.Ūso ir kitų įtariamųjų mobiliųjų telefonų išklotinės patvirtino mergaitės pasakojimą apie vietą ir laiką, kur ji buvo prievartaujama. Taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimti ir sveikatos medicinos ekspertų išvados apie tai, kodėl antrosios aukos – Viloetos Naruševičienės dukros, ir Deimantės pusseserės „tiesioji žarna buvo funkciškai padidėjusi“. Byloje buvo tokie gydytojo G. Čereškevičius parodymai : „kad esant funkciškai padidėjusiai mergaitės tiesiajai žarnai, kaip viena iš tokio sutrikimo alternatyvų gali būti sąlygota lytinių santykių su mergaite per tiesiosios žarnos išeinamąją angą. Iš esmės ta pati patvirtino ir liudytojas R. Bagdzevičius 2009-10-23 liudytojo apklausos metu. Šis liudytojas taipogi patvirtino, jog pirmas O. Naruševičiūtės vizitas pas jį dėl tuštinimosi problemų buvo 2008-12-08, tai yra jau pradėjus šį ikiteismini tyrimą ir esant pagristai rizikai, kad mažamečių tvirkinimo bei seksualinio prievartavimo faktai gali būti išaiškinti. Šios apklausos metu liudytojas patvirtino, jog mergaitei buvo diagnozuotas lėtinis tiesiosios žarnos funkcijos sutrikimas – tiesioji žarna buvo išsiplėtusi virš amžiaus normos ribų. Kaip viena iš tokio funkcijos sutrikimo priežasčių liudytojas R. Bagdzevičius taipogi įvardijo išorinį poveikį mergaitės išangei bei paaiškino, kad nustatyti lytinio išnaudojimo požymius medicininiais tyrimais yra ganėtinai sunku. Reikia pripažinti, jog sunku suprasti, kokie medicininiai požymiai gali patvirtinti lytinių organų lietimą ranka. Akivaizdu, kad duodant šią specialisto išvadą, visiškai nebuvo vertinami liudytojų (gydytojų) G. Čereškevičiaus ir R. Bagdzevičiaus parodymai anie tai, kad viena iš mergaitės diagnozuotų sveikatos sutrikdymo, susijusios su išmatų nelaikymu, priežasčių gali būti lytiniai santykiai su mergaite per tiesiąją žarną“.

Visus šiuos įrodymus Generalinė prokuratūra išėmė iš bylos, ir pasiuntė į teismą tuščią bylą, kad net bylą nagrinėjęs teisėjas Audrius Cininas stebėjosi, kodėl byla tuščia. Tačiau Cininas dar nusprendė neapklausinėti prievartavimo aukos, nes „jos atmintis ištrinta“. 

Žodžiu, Šiaulių apygardos teisme yra tiesiami žmonės, kurie bandė pasipriešinti šiai mafijai, ir šios bylos metu aiškėja vis daugiau skandalingų epizodų, kaip prokuratūra klastojo šią bylą.

Nijolė Sadūnaitė mano, kad nužudyto Garliavos gyventojo Drąsiaus Kedžio dukra Deimantė sulaukė tėvo likimo – tiesa, tai bijoma pripažinti. Nors D.Kedys buvo nužudytas po akivaizdžių kankinimų, prokuratūra kaip visuomet suklastojo bylos aplinkybes, ir paskelbė, kad jis neva „užspringo žolės lapu“. Tarp  Garliavoje susikūrusio judėjimo žmonių vis stipriau sklinda kalbos, kad abiejų pedofilijos bylos aukų –  Deimantės Kedytės ir jos pusseserės, Violetos Naruševičienės dukros, jau nebėra gyvųjų tarpe. Tai neva privačiai pripažino ir didžiausiu besiskelbiančio portalo „tyrėja“, kuri daug rašė minėtomis temomis. Tokius gandus stiprina ir tai, kad D.Kedytės seneliams jau šešri metai neleidžiama pasimatyti su dukra, o viename ir teismo posėdžių Laimos Stankūnaitės tėvai pripažino, kad ir jie nežino, nei kur anūkė, nei kur dukra.

 

Tiesa, lietuviški teismai vis dar nagrinėja bylas, iškeltas tiek Deimantės seneliams, tiek ir jos giminėms – teisėjai rimtais veidais klausosi neva D.Kedytės parodymų, duotų nuotoliniu būdu, ir pagal tuos parodymus teisia ir nuteisia jos artimiausius žmones. Kaip žinia, A.Ūsą išteisinęs teisėjas A.Cininas jau buvo dar berods 2011 m. konstatavęs, kad „mergaitės atmintis ištrinta“, todėl jos nebereikia apklausti teismo posėdyje, kaip ten buvo su tais dėdėmis, kurie jai kaičiojo savo pimpalus į burną, kad auka net „kosčiojo“. Dabar kiti Cinino kolegos teisia žmones pagal „ištrintą atmintį“, kuri kažkaip stebuklingai sugrįžo ir atsisuko prieš artimiausius D.Kedytės artimuosius. 

Tačiau esmė ne tai, kad per šią bylą visa Lietuvos „teisinė sistema“ apsinuogino – paaiškėjo, kad bet kurį nusikaltėlį galima išskuti nuo atsakomybės, o kaltę suversti aukai. Mat visa „teisinė“ sistema kaip buvo KGB-istinė, taip ir liko, tik tie patys teisėjai ir prokurorai pakeitė antpečius ir mantijas, tačiau viduje liko supuvę ir nesiekiantys teisingumo. 

 

Esmė ta, kad visą šią bylą sprendė ne kažkokie cininai ar valantinai, tačiau pati Dalia Grybauskaitė. Juk tai jos kabinete buvo sprendžiama, kokius kaltinimus pateikti Andriui Ūsui, ir ji nusprendė, kad kaltinimai bus pateikti tik dėl priekabiavimo, nors aukų žaginimas (veikimas kietu buku daiktu, kaip rašė medicinos ekspertai) per išeinamąją angą niekaip negali būti vertinamas kaip priekabiavimas – tai aiškus ir grubus mažos mergaitės prievartavimas.

 

Tačiau tam, kad nuraminti visuomenę, buvo paskelbta, kad A.Ūso byla „keliaus į teismą“. Tiesa, prieš tai prokuratūra iš jos išėmė visus įrodymus, ir nušalino nuo atstovavimo Neringą Venckienę, kad niekas negalėtų padėti jai apsiginti. Todėl bet kokie poslinkiai šioje byloje įmanomi tik po D.Grybauskaitės kadencijos pabaigos. Būtent todėl labai svarbu, kad prezidentu nebūtų išrinktas koks jos nors statytinis, kaip Saulius Skvernelis.

 

Vienintelis dalykas, kuris lieka neaiškus – ar su Dalia Grybayskaite buvo suderintas tolimesnis Deimantės likimas – tai yra ar prezidentė žinojo, kad mergaitė bus gydoma psihotropiniais vaitais tam, kad jos „atmintis išsitrintų“.

 

 

 

 

 

Gal būt, prezidentė jaučia kaltę dėl Deimantės likimo ir todėl itin noriai fotografuojasi ir glosto svetimus vaikus

 

 

 

 

 

 

 

 N.VENCKIENĖS knyga: „Tai bus šmeižto apie mano brolį Drąsių paneigimas teisine kalba ir šansas išgelbėti mažametę mergaitę!..“

 

„Laisvas laikraštis“, 2011 m. sausio 22 d.

 

Kauno apygardos teismo teisėja Neringa VENCKIENĖ, puoselėdama viltis, žūt būt, apsaugoti globojamą brolio mergaitę nuo realios grėsmės, nusprendė neapsiriboti neteisėtų teismo nutarčių apskundimu bei dalyvavimu civilinėse bylose dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo. Šiuo metu teisėja rengia spaudai knygą, kuri artimiausiu metu turėtų būti išleista ir pasirodyti knygynų lentynose. Štai kaip N.Venckienė pristato savo naująjį kūrinį:  

 

„Šią savo knygą parašiau maždaug per dešimt dienų. Nutariau skubiai rašyti dėl savo brolio mergaitės, dėl jos gyvybės išsaugojimo. Dėl to, kad žmonės pagaliau suprastų – kieno pusėje yra tiesa?.. Na ir žinoma, vardan savo nužudyto brolio Drąsiaus Kedžio šviesaus atminimo.

 

 Jau yra išleistos dvi knygos apie mano brolį. Pirmoji pasirodžiusi knyga – Jurgitos Činkienės „Violetinė tragedija. Drąsiaus Kedžio pasirinkimas“. Antroji – Sauliaus Trakio „Drąsius Kedys: kovotojas, sudrebinęs Lietuvą“. 

 

 Nei vienoje iš šių knygų nerasite atskleistos esmės – kas iš tikrųjų atsitiko? Mano nuomone, tose knygose labai mažai informacijos. Iš tikrųjų, knygų autoriai nesigilino į tragediją, o tik paviršutiniškai aprašė įvykius.

 

J.Činkienės vadinama „knyga“ yra tiesiog šmeižtas, melas, siekimas pažeminti mano brolį, mane ir mano artimuosius!.. Matyt, jog poniai J.Činkienei nekaltumo prezumpcija galioja tik įtariamajam pedofilui A. Ūsui, bet mano broliui – ne. Tokį šlykštų melą ir šmeižtą esu skaičiusi tik „Lietuvos rytas“ puslapiuose ir girdėjusi V.Gaivenio laidose. Tokią knygą neverta nei pirkti, nei skaityti. Tai, sakyčiau, yra tik pasipelnymas iš baisios tragedijos, siekimas pralobti kitų nelaimės, skausmo ir kančios kaina. Manau, jog tokiu būdu uždirbti pinigai Jurgitai Činkienei laimės tikrai neatneš!..

 

Esu tikra, kad perskaitę mano knygą žmonės supras tragiškas brolio Drąsiaus Kedžio  tiesos paieškas, pajus jo ir jo dukrelės patirtą kančią, pamatys baisų, tiesiog nusikalstamą teisėsaugos pareigūnų abejingumą, melą ir šmeižtą.

 

Mums visiems yra skirta vienoks ar kitoks gyvenimo kelias, likimas ir mirtis. Mes, gyvieji, nežinome, kokia bus mūsų gyvenimo baigtis šioje žemėje. Mano brolis savo gyvenimą baigė tragiškai, tačiau garbingai. Tiesiog – didvyriškai!.. Apie tai ir perskaitysite mano naujoje knygoje“, – interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia teisėja N.Venckienė.

 

 

 

Juozas IVANAUSKAS

 

Šioje LL publikacijoje skaitytojams pateikiame kelis fragmentus iš rengiamos spaudai Neringos Venckienės knygos: 

 

„Niekada nemaniau, kad man teks patirti tokį skausmą. Laidoti pačiame jėgų žydėjime nužudytą brolį Drąsių. Kad man teks kovoti už nužudyto brolio dukrelės laimingą vaikystę, jos ramų gyvenimą. Skausmas, kurį aš patyriau šiame gyvenime, nenusakomas ir neišmatuojamas. Galbūt – ne kiekvienam pakeliamas. 

 

Viena, kas mane palaiko ir verčia kovoti – TIESA. Tiesa yra tai, ką mano brolio mažametė dukrelė pasakojo apie patirtą šlykščiausią seksualinę prievartą. Tiesa, kad ji pasakojo apie asmenis, nevertus žmogaus vardo. Tiesa, kad mano brolis, kovodamas dėl dukrelės ir siekdamas, kad iškrypėliai būtų nubausti, už tai buvo nužudytas. Tiesa, kad Lietuvoje egzistuoja pedofilų tinklas, kurį sudaro aukštas, įtakingas pareigas einantys asmenys. Asmenys, gyvenantys dvigubą gyvenimą, tai yra asmenys, nusimetę kostiumus ir kaklaraiščius, prievartaujantys bejėgius vaikus. Tiesa, kad Lietuvos valdžia yra korumpuota. Žinomas posakis: „Ko negalima nupirkti už didelius pinigus, galima nupirkti už labai didelius pinigus“, – liaudyje ne šiaip sau paplitęs, jis realiai įgyvendinamas. Galų gale, tiesa ir tai, kad tokioje Lietuvoje gyventi darosi jau nebeįmanoma!..

 

Dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvai atnešė melą, savivalę, nebaudžiamumą. Nepriklausomybės dvidešimtmetis išsityčiojo iš savo aukų. Nejau žmonės aukojo savo gyvenimus vardan tokios laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, kurioje tarpsta melas, korupcija, nebaudžiamumas už padarytus nusikaltimus?.. Manau, Lietuva šiuo metu gyvena tokį gyvenimą, kuris, iš esmės, yra tik pajuoka iš žmonių, kovojusių už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę. 

 

 Mano brolis kovojo už savo dukrelės išgelbėjimą, kovojo už prigimtinę vaiko teisę į saugią, laimingą vaikystę, ramų gyvenimą. Jis troško tokio gyvenimo, į kurį turime teisę mes visi. Deja, brolio gyvenimą sugadino, o vėliau ir atėmė iškrypėliai, nuo teisingumo besislapstantys išgamos… 

 

Kaina, kurią kovodamas už tiesą sumokėjo mano brolis Drąsius – jo gyvenimas. 

 

37-erių metų jaunas, sveikas vaikinas… Iš tikrųjų, tai pats geriausias gyvenimo tarpsnis. Gyvenimo, kurį nutraukė tie, kurie net neverti žmogaus vardo!..

 

Niekas ir niekada iš mano atminties neištrins 2010 m. balandžio 20 dienos, kai lavoninėje man buvo parodytas brolis. Kraujuotas veidas, sudaužyta galva…  Ir visai švarūs batai, kuriais avėdamas, pagal oficialiai pateiktą prokuratūros versiją, Drąsius „atėjo“ prie Kauno marių. Tabako spalvos sportinis kostiumas ir akmuo, brolio rastas jūros pakrantėje, Juodkrantėje, parištas „maišo spalvos“ raišteliu, kabantis jam ant kaklo…

 

Dar tą pačią dieną mano tetos, atpažinusios Drąsių lavoninėje, sakė, kad sportinis kostiumas yra mėlynas, o raištelis – raudonos spalvos. Nuo patirto šoko mano akys regėjo visai kitas spalvas. 

 

Ir tik daug vėliau, susipažinusi su Generalinėje prokuratūroje užvesta brolio mirties byla, supratau, kad mano tetos buvo teisios. Nužudytojo brolio vaizdas man pakeitė spalvas. Ant jo kūno esančių daiktų spalvas.  Ir mano gyvenimo spalvas…

 

 Po tetų, pusseserės Sonatos ir mano atpažinimo, pareigūnai mums pasakė, kad PRIEŠ TAI L.Stankūnaitė jau buvo atvežta į morgą ir atpažino mirusįjį. Ar galite įsivaizduoti teisinę sistemą, teisėsaugos pareigūnų darbą, kai lavono atpažinimui, pirmiausia, atvežama įtariamo pedofilo draugė, o ne nužudyto artimieji?..

 

Tik tada, kai mes atpažinome nužudytą Drąsių, supratome, kodėl dvi paras aplink mūsų namus zujo dešimtys policijos pareigūnų automobilių. Tada supratome, kad daug kas jau žinojo, kad nužudytas Drąsius guli lavoninėje. To nežinojome tik mes, jo artimieji.

 

Tai, kad L. Stankūnaitė pirmoji buvo atvežta į morgą atpažinimui, patvirtino ir prokurorai. Vėliau ir pati L.Stankūnaitė Vaiko teisių apsaugos tarnybai parašė raštą, kad ji patyrė šoką. Matyt, L.Stankūnaitė suprato, kad Drąsius buvo nužudytas…“

 

 

 

 

Interviu pabaigai dar keli fragmentai iš teisėjos 

 

Neringos Venckienės 

 

rengiamos spaudai knygos:    

 

„Šimtus kartų esu pergalvojus tai, kas atsitiko. Šimtus kartų klausiau savęs, kodėl visa tai buvo lemta  patirti mums. Šimtus kartų iškrypėliams, pedofilams, o ypač korumpuotiems pareigūnams mintyse linkėjau to paties: kad jie patirtų tai, ką patyrė mano brolis, jo mažametė dukrelė, aš, mano tėvai, artimieji… Šimtus, o gal ir tūkstančius kartų dėl to verkiau. Dabar aš jau nebeverkiu. Esu gerai apgalvojus ir pergalvojus viską. Niekam nieko nereikia linkėti. Viskas ateina savaime. Viskas sugrįžta. Tiems, kurie prisidėjo prie mano brolio ir jo dukrelės kančių, viskas sugrįš!.. Jie patirs šimtus kartų didesnes kančias, patirs dar didesnius išgyvenimus. Todėl nieko nereikia nei linkėti, nei daryti, tik laukti ir stebėti. 

 

 Nežinau, galbūt aš neteisi, bet manau, kad ne kiekvienas tėvas už savo vaiką sugebėtų kovoti taip,  kaip kovojo mano brolis. Aš manau, kad dauguma apie patirtą tragediją tylėtų ir niekur nesikreiptų. Dauguma bijotų. Bijotų kostiumuotų iškrypėlių ir toms išgamoms talkinančių korumpuotų pareigūnų. Bet mano brolis jų neišsigando. Jis kovojo už savo dukrelės teisę į normalų vaiko gyvenimą. Paaukoti gyvenimą dėl savo vaiko ne kiekvienas galėtų. O paaukoti savo gyvenimą dėl tiesos ne kiekvienas norėtų.

 

Gerai atsimenu, kai mes dar buvome visai maži, kalbėdavomės apie vardus, kuriuos išrinko man ir broliui mūsų tėvai. Mums vardai labai patiko. Brolis visada sakydavo, kad jis neįsivaizduoja geresnio vardo, kaip Drąsius. Jis iš tikrųjų buvo drąsus, netgi labai drąsus. Drąsiaus  vardas –  vertas šio žmogaus. 

 

Nors dauguma išgamų iškrypėlių, jiems talkinančių pareigūnų ir žurnalistų siekė pažeminti mano brolį ir jį sumenkinti, bet, aš manau, visos jų pastangos – bevaisės. Jų versijomis tiki nebent tokie, kaip jie patys. O sąžiningi, padorūs, sveiki žmonės gerai supranta: Drąsius buvo nužudytas, kovodamas už tiesą, kovodamas su pedofilais, kovodamas už saugų savo dukrelės gyvenimą!..

 

XXX

 

Savo gyvenime esu patyrusi labai tragiškų, skausmingų dalykų: kai be sąmonės gulėjo mano vienerių metukų sūnus, o aš maniau, kad jis jau miršta, kai mano mama susirgo vėžiu, kai mano brolio dukrelė pradėjo pasakoti apie patiriamą seksualinę prievartą. Jau tuo metu man žemė slydo iš po kojų… Bet mano brolio mirtis – pats didžiausias skausmas, kurį aš pergyvenau ir šiuo metu išgyvenu. Be abejo, tai pati didžiausia netektis mano gyvenime!..  

 

Ne mažiau baisi ir skausminga buvo žinia apie Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo Broniaus Varsackio priimtą 2010 m. gegužės 14 d. nutartį – skubiai grąžinti mergaitę L. Stankūnaitei. Skubiai!!! 

 

Ar galite įsivaizduoti, ką tuo metu jaučiau aš ir mano artimieji?.. Brolis tik ką – 2010 m. balandžio 24 d. – palaidotas, o jau 2010 m. gegužės 14 d. mažametė mergaitė skubiai grąžinama pas kaltinamojo pedofilija Andriaus Ūso ištikimą draugę L.Stankūnaitę!.. Kažin ar galima surasti bent elementaraus supratimo, atjautos ar žmogiškumo tokiame teismo sprendime?!.. 

 

Ir jeigu ne tie žmonės, susirinkę Klonio gatvėje, kurie neleido įvykdyti neteisėto, nepagrįsto, tiesiog nežmoniško teisėjo B.Varsackio sprendimo, šiandien apie mano brolio Drąsiaus Kedžio dukrelę galbūt jau nebebūtų jokių žinių. Mano nuoširdus ačiū žmonėms, neleidusiems išvežti mažametės. Didžiausias ačiū žmonėms, 2010 m. gegužės 14 dieną išgelbėjusiems mergaitę!..

 

XXX

 

… Grįžtant prie sužlugdytos pedofilijos bylos, prie pareigūnų pastangų mažametę patalpinti į gydymo įstaigą, prie jų siekio mergaitę grąžinti įtariamo pedofilo draugei, prie mergaitės tėvo nužudymo, manau, reikėtų nurodyti su šia tragedija, su šia byla susijusių pareigūnų vardus ir pavardes. Galbūt šių veikėjų pavardės jau figūravo ar dar tik figūruos kitose rezonansinėse bylose. Būtina, kad žmonės žinotų šiuos pareigūnus ir jų saugotųsi. 

 

Būtent jų aplaidaus darbo dėka tėvas, kreipęsis į juos dėl savo mažametės dukrelės seksualinio išnaudojimo, tėvas, ieškojęs tiesos, pats buvo nužudytas!.. Vienoje baisiausių XXI amžiaus Lietuvos tragedijų figūruoja šių pareigūnų pavardės: Genovaitė Ročienė, Rita Čivinskaitė, Andrius Kiuršinas, Kęstutis Betingis, Brunonas Maculevičius, Ramūnas Šileika, Ramutis Jancevičius, Algimantas Valantinas, Vytautas Barkauskas, Raimundas Petrauskas, Algimantas Kliunka, Janina Dabašinskienė, Bronius Varsackis, Silvija Jakštienė, Danutė Kregždienė, Eligijus Gladutis, Bronė Vidzėnienė, Arnoldas Šukaitis, Vytautas Krikščiūnas, Rita Bilevičienė, Daiva Gadliauskienė…

 

 Norėčiau išskirti Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotoją Brunoną Maculevičių ir prokurorą Ramūną ŠILEIKĄ, kuris nutraukė pedofilijos bylą L.Stankūnaitei, V. Naruševičienei, J. Furmanavičiui, o A.Ūsui kaltinamąjį aktą surašė tik dėl tvirkinimo. Jaunas vyras, bet, mano nuomone, visiškai praradęs sąžinę, praradęs žmogiškumą!..“

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top