skip to Main Content

                           

    Prašoma skelbti tarptautinę Šarūno Navickio paiešką     

              

Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos Žanetos Šereikienės 2015-10-15 d. nutarimo 10-S-257865 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, su kuriuo sutiko  KPS viršininkas Vladimir Deriagin

    Šiuo norėtume prašyti Jus, Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokurore Ramuti Jancevičiau, apginti mano teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, o taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurios dalyve yra Lietuvos Respublika, pažeidimo, o būtent:

   Rašytiniu skundu 2015 m. rugpjūčio 31 d. pranešiau  Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui p. Dariui Raulušaičiui apie įvykdytą mano atžvilgiu nusikalstamą veiką. Pateikiau daugiau naujai paaiškėjusių aplinkybių, o ne samprotavimų ir tik prielaidų, subjektyvų suvokimą apie  nusikalstamas veikas. Todėl mano skundas yra vada ikiteisminiam tyrimui pradėti.

    Savo skunde aiškiai pateikiau informaciją apie mano atžvilgiu įvykdytus nusikalstamus veiksmus. Deja, iš Vilniaus policijos iki šiol nesulaukiau jokios realios pagalbos. Gal Vilniaus apygardos prokuratūros Vyriausiasis prokuroras kaip nors pagelbės  policijos tyrėjams atlikti objektyvų ikiteisminį tyrimą? Pageidautina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo PK KPS tyrėjai ne tik rastų vadas ir pagrindą, bet ir nustatytų nusikaltimo sudėtį bei išaiškintų nusikaltimą.  Kol tai nebus padaryta, suprasiu tai, kaip sąmoningą siekimą paslėpti nusikaltimą bei pridengti jį tariamai “prievoliniais teisiniais santykiais, reglamentuotais civilinės teisės normomis”. Manyčiau, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas tik tariamai ištyrė minėtą nusikaltimo įvykį, nerado nusikaltimo sudėties, nusikaltimo vykdytojų, organizatorių ar padėjėjų, nors visa tai akivaizdu ir užfiksuota mano skunde. Tyrėja Žaneta Šereikienė tendencingai nuslėpė įvairias nusikaltimo epizodo detales. Norėčiau žinoti, kodėl ir kam tai naudinga? Tyrėjai Ž. Šereikienei, jos viršininkui V. Deriagin ar visam Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui in corpore? Tyrėja Žaneta Šereikienė  pastebėjo nusikaltimo požymius, nusikaltimo padarymą, bet veikose nerado nusikaltimo sudėties, teigdama, kad nėra apgaulės. Taigi, pripažindama, kad nusikaltimo įvykis buvo, tyrėja nerado nusikaltimo sudėties. Labai norėtume, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su prokurorų pagalba rastų ne tik nusikaltimo sudėtį, bet ir išaiškintų nusikaltimą, užkirstų kelią tolesniam tokių sukčių neteisėtam veikimui bei žmonių turto užvaldymui, nes iki šiol dėl neteisėtų veiksmų patiriu stresą ir baimę.

    Dėl Ingridos Simonavičiūtės – Navickės  (IngridaSI) a/k 47311250246 sukčiavimo stambiu mastu

Aleksandra Klimkevičienė tapo nukentėjusiąja todėl, kad ją de facto et de jure, fraud of fact – faktiškai ir teisiškai apgavo sukčiautoja Ingrida Simonavičiūtė (toliau ir Ingrida Simonavičiūtė – Navickė (IngridaSI). Dėl pastarosios sukčiavimo, kuri, kaip fizinis asmuo, skunde nurodytu periodu iš savanaudiškų paskatų, apgaule, turėdama tikslą užvaldyti svetimą turtą, pažadėjus nukentėjusiajai nerealių dalykų, pasinaudodama jos pasitikėjimu, paskolą gavo, tačiau pinigų neatidavė, tokiu būdu užvaldė svetimą nukentėjusiosios turtą.

Dėl  Ingridos Simonavičiūtės – Navickės  (IngridaSI) sukčiavimo epizodo

Nukentėjusioji Aleksandra Klimkevičienė, pagal Skolos raštą 2012 m. vasario 15 d., Vilniuje  paskolino Ingridos ir Šarūno Navickių šeimai, formaliai Ingridai Simonavičiūtei – Navickei  8 100 Lt (aštuonis tūkstančius šimtą litų),  laikotarpiui iki 2016 m. gruodžio 31 d. Paskolos gavėjos teigimu, pinigai buvo reikalingi studijų išlaidoms ir LESTO bei kitoms skoloms padengti, nes Ingridos Simonavičiūtės žodžiais tariant: „kaip baisu sėdėti su vaikais vakarais tamsoje prie žvakės ir nežinoti, ką jiems pasakyti, kodėl nėra elektros“. Ingrida Simonavičiūtė turėjo daug skolų: už butą bankui; mašiną lizingui, todėl ir pabėgo iš Lietuvos pasigrobusi lengvąjį automobilį, viską metusi ir net neketindama grąžinti skolų. Deja, nuo tol iki šiol Ingrida Simonavičiūtė – Navickė šių pinigų man negrąžino ir neketina grąžinti. Prieš skolindamasi minėtą sumą   Ingrida Simonavičiūtė keletą kartų mane įtikinėjo nebijoti paskolinti tokią sumą, žadėjo sumokėti dideles palūkanas, jei nesilaikys skolos grąžinimo grafiko, sutiko mokėti 1 % delspinigius per dieną.

Gavus pinigus, Ingrida Simonavičiūtė – Navickė ir jos vyras Š. Navickis (Ingrida Simonavičiūtė ir Šarūnas Navickis santuokoje nuo 2005 m. gruodžio 5 d., kitais duomenimis nuo gruodžio 22 d.), – dingo, nebendrauja su manimi, tik vieną kartą 2012 m. rugsėjo  21 d. atsakė į mano vyro elektroninį laišką dėl skolos grąžinimo: „prašome kreiptis į teismą, ten ir nuspręsim, kas kam skolingas“.  Noriu pabrėžti, kad kreiptis į teismą civiline tvarka neturiu galimybės, nes Ingrida Simonavičiūtė – Navickė (IngridaSI) nebendrauja su manimi, slepiasi ir slepia savo tikrą gyvenamąją vietą.

Todėl, man susidarė įspūdis, kad tokios nusikalstamos veikos yra iš anksto kruopščiai suplanuotos I. Simonavičiūtės – Navickės ir Š. Navickio sukčiavimo modelis,  tikslu pasipelnyti, apgauti ir net neketinant grąžinti jokių skolų,  ne tik man, bet  galimai ir kitiems kreditoriams.

     Prašyčiau Lietuvos teisėsaugos institucijų ištirti I. Simonavičiūtės – Navickės  ir galimai jos bendrininko Š. Navickio  nusikalstamas veikas, jų turtinę padėtį ir priimti teisingo turinio procesinius sprendimus.

     I. Simonavičiūtė – Navickė, pasinaudodama apgaule, savo naudai įgijo mano turtą, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, įtikino mane investuoti lėšas į sėkmingą renginių organizavimo verslą, išdavė Skolos raštą   8 100 Lt , įsipareigodama besąlygiškai sumokėti paskolintą sumą iki 2016-12-31, tačiau pinigų iki šiol negrąžino ir neketina grąžinti, slepia savo gyvenamąją vietą. Nukentėjusioji  A. Klimkevičienė teisinėje valstybėje Skolos raštą laikė tvirtu teisiniu pagrindu, todėl pasitikėdama paskolos gavėja, savo artima drauge, elgėsi apdairiai ir atidžiai. Tokiu būdu, minėta nesąžininga paskolos gavėja, nutylėjus esmines savininko apsisprendimo dėl turto perleidimo aplinkybes, sukčiavo, ir turi būti atsakinga už visus neigiamus savo veiksmų padarinius, šiuo atveju – neteisėtą svetimo turto pasisavinimą. Šiai dienai, paskaičiavus I. Simonavičiūtės – Navickės (IngridaSI) pažadėtus mokėti 1% delspinigius per dieną, paskolos gavėja skolinga nukentėjusiajai A. Klimkevičienei  48 050 Lt (skola 8 100 Lt ir delspinigiai nuo 2012-02-15 iki 2015-09-01 – 39 950 Lt).

Šiuo metu, mano žiniomis gautomis per „Facebook“ dažnai keičia gyvenamąją vietą, nurodo, kad gyvena Frankfurte, Bonoje, dabar –  galimai gyvena  Traben – Trarbach, Vokietijoje ir prekiauja jos vyro Šarūno Navickio „Kūno gerovės programomis“. E.g., Ingrida Navickė „Facebook“ 2015-08-24 savo svetainėje siūlo: „Merginos, moterys, mano vyras Šarūnas Navickis skelbia paskutines vasaros nuolaidas – liko 10 dienų, jei norite spėti įsigyti „Kūno gerovės programą“ už pusę kainos rašykite į PM“, (Traben – Trarbach, Germany). Ingrida Simonavičiūtė – Navickė atvirai ir viešai giriasi savo kelionėmis po Europą (Šveicariją, Lichtenšteiną, Prancūziją etc., skelbia savo credo „Facebook“: „Turtingas yra tas,  kas sugeba iš valstybės vogti greičiau, nei ji iš jo…“; „Juk aš tenoriu, kad viskas būtų kaip aš noriu.“ Mano žiniomis, šie sutuoktiniai nemoka mokesčių nei Vokietijoje, nei Lietuvoje.  Manyčiau, valstybei turi būti sumokėti visi nuslėpti mokesčiai.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2014, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7–198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004,2K-549/2003,2K-293/2002,2K-851/2001). Ingrida Simonavičiūtė slėpė nuo nukentėjusiosios esminę informaciją apie skolų naštą ir savo nemokumą, vengdama prievolės atsiskaityti ir, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, slėpėsi, etc. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2014). Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos). Baudžiamoji atsakomybė aiškinant šį kriterijų galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokiais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja. Be to, gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7–9/2013). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2014, Nr. 2K-123/2014). Pinigų išviliojimas iš nukentėjusiųjų pasiskolinant, kaltininkui apgaulingai žadant šias paskolas investuoti į verslą, pažadant suteikti įvairias paslaugas, nors realiai to kaltininkas nedaro ir neketina daryti, teismų praktikoje gali būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2014, Nr. 2K-651/2006, 2K-118/2003, 2K-74/2006, 2K-377/2005).

Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas taip pat negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, taigi būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2014, 2K-233/2014).

Konkrečiu atveju nukentėjusioji A. Klimkevičienė iš esmės apgaulę supranta formaliai kaip tam tikrų įsipareigojimų, susitarimų nevykdymą, nes sukčiautoja Ingrida Simonavičiūtė – Navickė  pažadėjo įvykdyti susitarimus, tačiau tai daugiau nei per pakankamą laiką tai nebuvo padaryta. Vis dėlto,  sukčiavimui baudžiamosios teisės prasme nepakanka vien susitarimo nevykdymo, apgaulei reikalingas neabejotinos išankstinės tyčios nevykdyti įsipareigojimą nustatymas. Perduodant turtą nuosavybėn pagal civilinę paskolos sutartį, viena sutarties šalis tikisi, kad kita sutarties šalis vykdys sutarties sąlygas ir prievoles pagal sutartį. Jei jos nevykdomos ir paskola negrąžinama, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Viena iš jų – paskolos davėjas turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tačiau, kaip minėta aukščiau, Ingrida Simonavičiūtė – Navickė slepiasi ir slepia savo tikrą gyvenamąją vietą, todėl kreiptis į teismą neturiu jokios realios galimybės. Ingridos Simonavičiūtės ketinimas užvaldyti svetimą turtą nuo pat pradžios iki  šiol buvo lydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atstatymą civilinio proceso tvarka. Baudžiamajai atsakomybei reikia asmens suklaidinimo, laikomo apgaule (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-851/2001, 2K-329/2011, 2K-25/2014). Šiuo atveju mes turime kaip tik tokią situaciją –  Ingrida Simonavičiūtė jau keletą metų klaidina ir apgaudinėja nukentėjusiąją.

Pažymėtina ir tai, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2013, 2K-161/2013, 2K-346/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-7–198/2008, 2K-7–388/2007). Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Vadinasi, kaltininkas, apgaule gaudamas svetimą turtą ar įgydamas turtinę teisę, jau žino, kad neįvykdys savininkui duotų įsipareigojimų. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus  patvirtina tai, kad paimdama paskolą iš nukentėjusiosios, I. Simonavičiūtė neturėjo  net ketinimo su ja atsiskaityti.

Atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju nuteistas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkūrimo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas.

Turėdama omenyje visą pateiktą įrodymų analizę,  teigiu, kad, šiame skunde yra pateikta nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 2 d., sudėtis, o tai, kad sukčiautoja  gindamasi neigia savo padarytą nusikalstamą veiką, reikia įvardinti tik kaip jos gynybos taktiką ir sunkinančią aplinkybę. Pažymėtina, kad Ingrida Simonavičiūtė – Navickė nuo paskolos momento, akivaizdžiai sakė netiesą, buvo nenuoširdi, melavo, iki šiol neketina atsiskaityti su nukentėjusiąja, todėl pagrįsti ikiteisminį tyrimą reikia ne tik jos melu, bet skunde esančiais įrodymais.

Mano nuomone, tokie pareigūnų veiksmai pažeidžia mano teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, LR  BK, o taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje, kurios dalyve yra Lietuvos Respublika. Mano nuomone, objektyvių šio klausimo teigiamo sprendimo priežasčių nėra, yra tik šios, subjektyviosios: ne ikiteisminis teisėtas, o korupcinis sukčiavimo epizodų sprendimo pagrindas, pagrįstas korumpuotais ryšiais ir pareigūnų vengimu atlikti savo pareigas, sudaro sąlygas  šį mano skundą  tirti netinkamai, neatsakingai, nekokybiškai, nekompetentingai ir tendencingai. Tyrėja Ž. Šereikienė  visiškai ignoravo akivaizdų apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą, tai, kad sukčiavimas padarytas tiesiogine tyčia, net neketinant vykdyti iš sutarties kylančių pareigų, netyrė aktyvaus Ingridos Simonavičiūtės-Navickės nusikaltimo bendrininko Šarūno Navickio veikos.  Pakartotinai prašau ištirti minėtų asmenų turtinę padėtį, nustatyti jų paskutinę žinomą gyvenamąją vietą ir priimti teisingo turinio procesinius sprendimus, o ne pridengti savo, kaip tyrėjos neveikimą deklaratyviais teiginiais apie tai, kad „baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė ultima ratio“, taikytina tik jeigu susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai”. Manytina, kad I. Simonavičiūtės-Navickės veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai ir tai padaro neįmanomu išnaudojimą kitų teisinės gynybos priemonių. Tokiu būdu tyrėjos  Ž. Šereikienės išvada, kad “pareiškėjos pareiškime išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad I. Simonavičiūtės-Navickės veiksmais buvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojio nusižengimo požymių, todėl šiuo atveju ikiteisminis tyrimas nepradedamas”. Mano giliu įsitikinimu, tai vien tik tyrėjos subjektyvūs vertinimai, o ne objektyvios aplinkybės.  

Manyčiau, kad tokie Ingridos Simonavičiūtės – Navickės (IngridaSI) veiksmai pažeidžia mano teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, LR  Baudžiamajame kodekse, o taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje, kurios dalyve yra Lietuvos Respublika. Taigi, kaltinamoji Ingrida Simonavičiūtė – Navickė  (IngridaSI) padarė LR BK 182 str. 1 d., 2 d., numatytą nusikaltimą, yra kalta dėl jo padarymo ir turi būti nubausta skiriant jai įstatymo numatytas sankcijas.

    Nukentėjusioji civilinį ieškinį į baudžiamąją bylą pateiks atskirai, nes padarytos žalos dydis dar auga dėl permanentinių  Ingridos Simonavičiūtės – Navickės (IngridaSI) paieškos ir bylinėjimosi išlaidų.

Kaip minėta, aš, nukentėjusioji, visą laiką eidama teisiniu keliu jau kreipiausi  į teisėsaugos institucijas  skundu dėl  vykdomų nusikalstamų veikų. Iki šiol pagalbos nesulaukiau. Matyt, policijos tyrėjai linkę sudaryti sąlygas sukčiams mane palikti kvailio vietoje, todėl neteisėti veiksmai mano atžvilgiu toliau įžūliai vykdomi ir toleruojami.

     Esant tokiai padėčiai, remdamasi tuo kas išdėstyta ir vadovaudamasi LR BPK  28 str., 168 str., 4 d., 169 str.,

                                                                                   prašyčiau:

   (I) išnagrinėti mano skundą ir panaikinti  tyrėjos Žanetos Šereikienės  nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą;

  1. tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įvykdytų nusikaltimų;

  2. per „Interpolą“ paskelbti  Ingridos Simonavičiūtės – Navickės (IngridaSI) ir jos galimo bendrininko Šarūno Navickio tarptautinę paiešką .

                                                                                  Jurgita Geragalytė

                          

                                                

 

 

 

     

   

    

                                                                              

     

     

.      

 

     

     

.      

Facebook komentarai
Back To Top