skip to Main Content

 

Povilas Gylys

APIE STASIO LOZORAIČIO NUODIJiMO ISTORIJĄ. Tik ką perskaičiau tekstą, kuriame oficialiai konstatuojama, kad S.Lozoraitis mirė nuo vėžio. O juk ilgą laiką buvo palaikoma nuomonė, kad velionį ambasadorių nunuodijo ir pirštu buvo rodoma į tokių kaip aš pusę- esą jie taip atsikratė savo politinio konkurento. Tai ne visada garsiai, bet pastoviai buvo daroma per „be kaltės pradėtųjų“ partines struktūras. Tai viena nemaloniausių istorijų mano politinėje biografijoje. Todėl ir reaguoju. 

Visos politinės partijos yra moraliai gerokai papuvusios, bet vis tik, mano manymu, labiausiai moraliai puolusi buvo ir yra konservatorių partija. Ji organizuotai skleidė įvairius pramanus apie savo politinius konkurentus nevengdami net kaltinimų nužudžius politinį konkurentą. 

Taip, buvau aukščiausioje LDDP vadovybėje (1992 metų rinkimuose buvau antras po A.Brazausko). Taip, buvome padarę klaidų, tačiau tuo metu nebuvom taip degradavę, kad dalyvautume fiziniame oponentų naikinime. Ir nekūrėm tokių baisių pramanų apie savo konkurentus. Tačiau krikščionišką pavadinimą nešiojantys nevengė jokių priemonių savo partiniams tikslams pasiekti…

Su S.Lozoraičio vardu susijusi dar viena išgalvota istorija. Ją per savo filmą „Vilties Prezidentas“.paskleidė V.Landsbergis jaunesnysis. Pagal jį tuometinė valdžia, vadinasi, pirmiausia aš kaip užsienio reikalų ministras, klastingai atšaukiau S.Lozoraitį iš Vašingtono. Kai viešai pagrąsinau, kad autorių galiu paduoti į teismą už šmeištą, tas filmas nustotas rodyti. Nors mokesčių mokėtojų pinigai skirti jam sukurti buvo išleisti…

Visa tai rašau skatinamas ne privačios motyvacijos, bet norėdamas, kad piliečiai nebūtų klaidinami gana svarbiais naujausių laikų istorijos klausimais. Autentiška istorija yra svarbi viešoji gėrybė.

Facebook komentarai
Back To Top