skip to Main Content

Politinių žmogžudysčių ir “teisinių” susidorojimų šimtukas

Andrius Aršinas

 

Kokiais tik šūkiais nejuokino svieto gerbiamoji Plieninė Magnolija. Lietuvėlė, pasirodo, ir “Europos namai”, – taip gyrėsi Estijos prezidentui; ir teroristų užuovėja, – nebent tikime, kad anie “pabėgėliai” iš Sirijos yra pabėgėliai; ir kovojame su teroristais, nes Rusija – “teroristinė” valstybė; ir amerikosų kariams leidžiame šalyje “kerzus” džiovintis, nors Konstitucija tai draudžia; ir su neliečiamąja konservuotų puodynių partija Lietuvą pardavėme už 6 mlrd. “atominių” šlamančiųjų, – nes laidoti branduolines atliekas yra kiekvieno doro patrioto pareiga. O vartyti Laisvą laikraštį, reiškiasi, agentauti Rusijai. 

 

O kur dar nevykusio fiziko A.Kubiliaus įgyvendinti “šviesesnio rytojaus” pažadai: socialinės sistemos sužlugdymas ar emigracijos “pažabojimas”. 

 

Neskanu domėtis sumauta lietuviška politika, ypač, kai esi jaunas ir tau nieko netrūksta. Jeigu ubagauji, tuo labiau… Kažkaip prisiminiau Albertą Kamiu: „Kartais galvoju, ką apie mus pasakys ateities istorikai. Pakaks vieno sakinio šiuolaikiniam žmogui apibūdinti: jis paleistuvavo ir skaitė laikraščius“.

 

Ką apie mus, lietuvius, pasakys mūsų anūkai? Kai bandai ant pirštų suskaičiuoti Lietuvo teisinės pelkės aukų istorijas, narstai spaudoje tiesiog absurdiškas politinių žmogžudysčių versijas, apima šiurpas. Tai kur tie prakeikti Europos namai Lietuvoje, drauge Prezidente? Nei kojų, nei rankų pirštų nebūtų gana, jei norėtume visus nudaigotuosius suskaičiuoti.

 

Laisvo laikraščio redaktorius Aurimas Drižius 2013 metų gegužės 27 dieną buvo sužalotas autoavarijoje, kai jo vairuojamą lengvąjį automobilį Renault Twingo greitkelyje Ukmergė-Vilnius pasivijo ir taranavo sunkiasvoris vilkikas, vairuojamas atminties užtemimų kamuojamo piliečio Martyno Levulio. Laisvoji spauda parašė keletą sakinių ir nutilo. Žurnalistui skilo kaukolė, lūžo šonkauliai. Prokurorai net nekėlė pasikėsinimo nužudyti versijos. Buitinė avarija, – nieko nepadarysi. Kam tuo A. Drižiumi domėtis: ką jis veikia, ką rašo, „kokiu oru“ kvėpuoja.

taip atrodė A.Drižiaus automobilis po susidūrimo su fūra

 

Ilgametis Laisvo laikraščio žurnalistas Juozas Ivanauskas 2015 metų lapkritį gavo šaukimą į apklausą. Ir ne bet kur, o į Kauno kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimų valdybą. Į pasimatymą su Vaida Gasiūnaite – Marcinkevičiene. Teisininkė K. Sulikienė daro išvadą, kad rašyti apie Kauno pedofilijos bylą yra ne šiaip teisinis “nu nu nu”, tai, – labai sunki nusikalstama veika. Neblogai gyvename, ką? Visų pirma S. Stulpinas numiršta neaiškioms aplinkybėmis, vėliau jį kalbinusiu žurnalistu susidomi VSD “kurmis” V. Vasiliauskas – vien dėl to, ką S. Stulpinas pasakė žurnalistui ir ko nepasakė? “Teismais ėmė pasitikėti dvigubai daugiau žmonių, nei pirma”. Čia Lietuvos Dalios nuopelnas lietuviškajai demokratijai, taip sakant.

 

Buvęs Klaipėdos apylinkės vyr. prokuroras Stanislovas Stulpinas mirė… sėdėdamas prie kompiuterio. Įdomu, kokių vaistų primaitino gerieji gydytojai S. Stulpiną, kad anas, atsitiktinai pradėjęs rašyti apie pilkųjų saugumo burtininkų „ausis“ Kauno pedofilijos ir žudynių byloje, pasimirė sau netikėtai? Po S. Stulpino mirties profesorius Gediminas Merkys interviu Laisvam laikraščiui teigė: „Žinau, kad dar KGB turėdavo specialių preparatų, kurie sukeldavo staigų spazminį infarktą arba insultą ir labai greitai chemiškai susiskaidydavo į įtarimo nekeliančius junginius“. Prokuratūros ir, žinoma, spaudos, šitie žodžiai nesudomino.

 

2014-ųjų spalį dienos metu dingo rašytojas, žurnalistas, doktorantas Vilis Normanas. Doktorantą laisvoji spauda sugebėjo pavadinti kaip “turėjusį psichikos sutrikimų”. Doktorantą, aštuonių knygų autorių! V. Normanas aršiai kritikavo konservatorių, kitų sisteminių partijų politiką, griežtai smerkė fašistuojantį jaunimėlį, rengė disertaciją apie kairiosios idealogijos įtaką mūsų visų gyvenimams. Kuginas Skaidrius Kandratavičius Bernardinai.lt parašė, kad jį greičiausiai nužudė. Prokurorai net nekėlė pasikėsinimo nužudyti versijos. Spauda tylėjo.

 

Vilniaus baltarusių jaunimo klubo Siabryna vadovas Romanas Voinickis sugebėjo pats save sumušti, tada pats susirišo sau rankas, pats įkišo jas į elektros lizdą ir sukalbėjo “Tėve mūsų” paskutinįsyk gyvenime. Tai – prokuratūros išmintis. Pirma spaudoje buvo kalbėta, esą mirtis – smurtinė, toliau teisingoji spauda nutilo. Anot niekada neklystančios DELFI vyr. aviganės Monikutės,  „pareigūnai taip pat rado įrodymų, kad R. Voinickis pats nusipirko lipniosios juostos, kuria rūsyje buvo užklijuota jo burna, kad atrodytų, kaip nužudymas. Taip pat buvo viela suraizgytos kojos, viela įkišta į elektros kištuką, tarsi bylotų apie kankinimus“. Tai kur tie įrodymai, gerbiami tyrėjai? Ar Monikutė neišdrįso pasiteirauti? Kokie tai įrodymai? Lipnios juostos pirkimo čekis Mindaugo Maximoj? Ar velionis pirko juostą internetu? Prokuratūra žudikų nerado. 

 

Nacionalinis ašarų pakalnės saugumas nemažai rūpėjui velioniui Seimo nariui Rimantui Ruzui. Lietuvos respublikinės Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininkas sugebėjo žūti „atsitiktinėje“ autoavarijoje po susidūrimo su… vilkiku. Kaip ir A. Drižius, tik pastarajam pasisekė labiau. Marijos Ruzienės, R. Ruzo mamos, advokatė stebėjosi, kaip per tokią avariją galėjo taip smarkiai skilti žuvusiojo kaukolė. Juk tarp dviejų susidūrusių automobilių tegalėjo būti vos 10 km/val. greičio skirtumas. Kauno ekspertinio skyriaus vedėjas Leonas Bogelis Vakaro žinias patikino, jog į politiko galvą galėjo būti buvo suduotas dar vienas, ne avarijos metu patirtas, smūgis. Seimo „komisijų komisija“ tyrė nelaimės aplinkybes ir surado naujus Seimo rinkimus.

 

Prisiminkime VSD pulkininko Vytauto Pociūno tragediją. V. Pociūnas iškeliavo Anapilin 2006-aisiais, nes sugebėjo iškristi per Inturist viešbučio langą Breste, Baltarusijoje. Spaudos propagandos mašina Lietuvoje padarė jį alkoholiku, kuris “šlapinosi per langą po vakarėlio būdamas įkaušęs, paslydo, iškrito ir užsimušė”. Tiek mirusio pareigūno našlė, tiek nemažai Seimo narių atsisakė patikėti šita nesąmone. 2010 metų sausį Algimantas Matulevičius, buvęs NSGK vadovas, teigė, kad V. Pociūnas domėjosi vagyste 40 milijonų dolerių, kuriuos Amerika skyrė Baltarusijos opozicijai remti. Kas nutiko A. Matulevičiui? “Jie” įsakė “nekapstyti per giliai tuose kauluose”, nes tai, ką sužinosi, niekam gero neatneš. Be to, ir prieš patį A. Matulevičių buvo pradėta skleisti KGB-istinė šmeižto lavina. Anot VSD, V. Pociūnas pas juos iš viso nedirbo. Vėliau VSD šitų žodžių pasigailėjo, bet kas iš to? Kaltininkai mėgaujasi laisve. Kas televiziją Gruzijoje valdo, kas šiaip pensininkauja.

 

Delfių ir komsomolskaja pravda užliūliuota Tauta greičiausiai pamiršo Stasio Lozoraičio kepenų mėginių „nufyrinimo“ istoriją. S. Lozoraičio, stipriausio AMBalo konkurento, kepenų tyrimų mėginiai kažkur netikėtai prapuolė. Paaiškėjo, kad S. Lozoraitį ištiko cheminės kilmės kepenų vėžys. Ką tai galėtų reikšti? Gal kad šitą silpnųjų gynėją kažkas specialiai nunuodijo? Tiek CŽV, tiek KGB itin patyrusios “šiame reikale”. 1993 metų vasario 14 dieną kandidatas į Lietuvos prezidentus S. Lozoraitis pasijautė nekaip. Vėliau jis žurnalistams teigė, jog apsinuodijo kiaušiniais su majonezu iš Draugystės viešbučio. Draugystėje buvo apsistojęs su žmona Daniela. Į kieno baltas rankeles atiteko šitas viešbutukas, manau, priminti nereikia. S. Lozoraičio našlė ne sykį ir ne du tiek privačiai, tiek viešai nesiliovė kartoti, kad jos vyrą nunuodijo. 

 Turiu rezultatus. Jie sako, kad mano vyras mirė nuo kepenų vėžio, labai retos formos, atsirandančios ne dėl genetinių ar paveldimų priežasčių, o galbūt sukeltos farmacinių medžiagų.

 

Profesoriui Algirdui Degučiui pakako Jos Ekscelenciją pavadinti “fyfa kiaulės akimis”, ir Lietuvos kultūros tyrimo instituto direktorė (kur dirba prof. A. Degutis), vargšė J. Širkaitė atsiprašė instituto vardu, girdi, koks anas profesorius netikęs, – parodė nepagarbą tiek instituto, tiek savo asmens atžvilgiu. Smagu toj Lietuvėlėj gyventi, – jeigu esi nepraradęs rečiausios Dievos dovanos, – gebėjimo mąstyti, gali vieną dieną kaip mat būti paverstas Kremliaus agentu. Knygos Kaip galima liberalizmo tironija autorius gimė Altajuje, tremtinių šeimoje. A. Degutis prisimena, kaip juos tremtyje vadino fašistais, laisvoje Lietuvoje mokslininkas tapo “kremlinu”.

 

Vilnietis Ivanas Gedvila pasiuntė Lietuvos Daliai meilės laiškutį, jame Jos Ekcelenciją išvadino “komuniaga”. Ir ką? Šitas brolis buvo nuteistas 5200 litų bauda. Koks tad skirtumas tarp jūsų ir prezidento Putino, Prezidente jūs nelaiminga? Demokratinėse šalyse politikams galioja platesnės kritikos ribos, tačiau tik ne mūsų nuostaboje valstybėje. Putinas savo kritikus sodina į kalėjimus, į psichiatrines ligonines, Grybauskaitė žlugdo finansiškai.  Koks tad skirtumas tarp Lietuvos teismų ir Vyšinskio pragaro poetų, kad jus kur velniai? 

 

Informatikos mokytojas Laisvūnas Muralis dėl savo požiūrio į Kijevo karinę chuntą, dėl P. Porošenko vykdyto genocido, dėl V. Putino palaikymo užsienio politikos klausimais buvo tiesiog išmestas iš darbo. Nors išėjo, kaip teigiama spaudoje, savo noru, paklauskime savęs nuoširdžiai: koks mokytojas norėtų dirbti mokykloje, jeigu švietimo įstaigos direktorė aklai vadovaujasi karo kurstytojos Grybauskaitės ar psichopatų konservatorių mankurtiška išmintimi?  Maža to, šis mokytojas, pasirodo, sugebėjo pažeisti Švietimo įstatymo 49 str.: […] „ugdyti tvirtas mokinių dorovės, pilietines, tautines ir patriotines nuostatas, pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui laiduoti mokinių asmenybės galių plėtotę, suprantamai ir aiškiai, taisyklinga lietuvių kalba perteikti ugdymo turinį” […] Toliau eiti nebėra kur.

 

Susipažinkite su Romualdu Selveniu, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiuoju inspektoriumi. Buvusiuoju. Cituoju jo žodžius, sukėlusius grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui: 

“Jei lietuvių tauta būtų sąmoninga, šitai bestijai [Daliai Grybauskaitei] už karo kurstymą būtų paskelbtas nepasitikėjimas bei grėstų pati tikriausia belangė… Nes Lietuva jau įtraukiama į karą. Į Zoknius kas dieną leidžiasi tiek transporto lėktuvų, kiek anksčiau per visą pusmetį nebūdavo […] Dvi storos šlykščios parsidavusios bobos važiuoja atstovauti Lietuvą bei palaižyti subinę beždžionei [prezidentui Barakui Obamai]. Kaip šlykštu, kai nebeliko dorų žmonių reprezentuoti tautą, vien tik kažkieno statytiniai“. Parašai Feisbuke, jog Dalia Grybauskaitė kursto karą ir, – sudiev, valstybės tarnyba! R. Selvenis apie išėjimą iš darbo komsomolkei duotame interviu sakė: „Man net kartais gėda vadintis valstybės tarnautoju. Tarnautoju valstybės, kuri stumia tautą į pražūtį, nes kitaip nepavadinsi; kalbas apie Amerikos bazių įsileidimą į Lietuvą, apie ugnies atkreipimą į save”. Ugnies “atkreipimą į save”, Lietuvos pavertimą placdarmu potencialiame kare su Rusija šitas garbingas žmogus pavadino “nesuderinamu dalyku”. Štai tokie garbingi piliečiai, drąsūs, tiesai atsidavę žmonės Lietuvai yra nereikalingi. Slava Litva!

 

Dėstytojas Jose Miquelio Puerto Salo, penketą metų dirbęs Vytauto Didžijo universitete, savo Feisbuko paskyroje rašė: „Ilgiuosi Ispanijos, kurioje aš galiu kritikuoti Ministrą Pirmininką ir skleisti mano pažiūras į užsienio politiką ir už tai nebūti persekiojamas saugumo tarnybų“. Kuo gi nusikaltino šitas ispanų kalbos mokytojas? Ėmė Feisbuke kritikuoti Kijevo karinę chuntą, Jos Ekscelencijos “taikos palaikymo misiją” Ukrainoje bei Sirijoje, tad visuomenės veikėja (ką ji tokio nuveikė dėl tos vargšės visuomenės?) Nijolė Oželytė ir mūsų saugumo gudragalviai sunerimo ne juokais. Ponui Miqueliui VSD liepė užšaldyti savo Feisbuko paskyrą, girdi, kad būtų užkardytas kelias trukdyti teroristinės Blondinės užmačioms toliau kiršinti Lietuvą su Rusija bei vesti mūsų šalį Trečiojo pasaulinio karo link. „Jaučiuosi liūdnas dėl šalies, kurią mylėjai ir gerbiau, jos piliečių. Jie nusipelnė šio to geresnio, nei dabartinių politinių lyderių ir melo, kuris transliuojamas septynias dienas per savaitę ir 24 valandas per parą, – ironizavo buvęs universiteto dėstytojas. Dėstytojo darbdaviai po atleidimo pasakė: baigėsi sutartis, baigėsi ir problemos… Taigi neatleidome, – baigėsi sutartis!!!

 

Kas 1990 metais buvo vienas rimčiausių Gedimino Vagnoriaus kandidatų į vadinamąjį Atkuriamąjį Seimą? Žymus rezistentas Povilas Pečeliūnas. Tais metais per rinkimus Povilas sulaukė anoniminio skambučio su klausimu “ar dar nenumirei”? Kaip pastebi dr. Rūta Gajauskaitė, P. Pečeliūnas po kelių dienų mirė su “itin retais simptomais”. Ir ne šiaip po kelių dienų, ó dieną prieš rinkimus. 1980 metais mielieji iš KGB šitam laisvės kovotojui sukurpė 24 tomų apimties bylą. Gavo tris metus lagerio ir penkerius tremties. Grįžęs į Lietuvą 1987 metais iškart įsitraukė į politinę veiklą. Buvo eruditas, knygų mylėtojas, organizavo bado streiką Katedros aikštėje, rūpinosi kitų politinių kalinių išlaisvinimu. Žodžiu, kaip ir kiti Didieji Kairieji, buvo nepalenkiamas, tad numirė, taip sakant, natūralia mirtimi.

 

Apie vos 19 metų nužudytą Saulių Čepėną spaudoje aptiktos aplinkybės tarsi iš fantastikos srities. Ar Juodojo Kubo  pusgirčio tardytojo sukeverzotos. Prokurorai, tikėję (?) tiesos pergale, teismo proceso metu keisti keturis kartus. Žmonės, matę, kaip grupė asmenų mušė S. Čepėną, į teismą išviso nekviesti. Įsibėgėjus teismo procesui vienas liudininkas, matęs, kaip Saulius buvo stipriai sumuštas, pats buvo stipriai “pamasažuotas”, tada dingo kaip į vandenį. Kitas liudininkas, S. Čepėno draugas, karys savanoris Algirdas T. […] “tą patį vakarą lankėsi tame pačiame koncerte, kaip ir auka, o po to, tuo pačiu metu beveik toje pačioje vietoje, kur įvykdyta žmogžudystė, buvo stipriai sumuštas nepažįstamų asmenų. Teismas nemanė, kad šie įvykiai susiję”. Dar kiti liudininkai teigė matę, kaip įvykio vietoje lankėsi kažkokie jaunuoliai prabangiu tiems laikams Mazda automobiliu (įvykio vietą apsupus policijos pareigūnams!), kažkam skambino, pasisukinėjo ir ištirpo minioje. Ar tai nebuvo tie patys fašistuojantys broleliai, turį mūsų puolusių saugumčikų ir iškrypusios teisėsaugos palaikymą? Velionis V. Normanas buvo įsitikinęs, kad fašizmas tapo vyraujančia idealogija Lietuvoje, ypač, jei imsime domėn tam tikras socioekonomines problemas ir kaip su šiomis problemos “tvarkosi” mūsų politikieriai.

 

„Iš prigimties jis buvo kovingas teisybės ieškotojas. Kartais klausdavau, ar tau daugiau tos teisybės nei kitiems reikia, galvok apie mus, o jis klausdavo ramindamas: „Jei visi tylėsime, kas tada bus? Kai informaciją paviešinu, man niekas nebegresia”. Taip patriotinius principus savo šeimai deklaruodavo 2001 metų gruodžio 18 dieną suprogdintas Klaipėdos politikas Juozapas Paliakas. Skaitytojų primygtinai prašau: įkvėpkite ir atsisėskite. J. Paliakas sugebėjo numirti nuo… savadarbio sprogmens. Arba bent jau taip ligi šiolei įsitikinę tiek genialieji “generalkės” prokurorai, tiek įstatymų kepėjas, V. Petkevičiaus “sūnus” A. Paulauskas. Šita fantastine pasaka Seimo specialioji super duper J. Paliako mirties aplinkybėms ištirti sukurpta komisija kaip mat patikėjo. “Neatsargus savižudis” – tokiu epitetu Juodojo Kubo fantastai apibūdino J. Paliaką. Maža to, genialieji komisijų komisijos nariai, kad ir kaip sunkiai plušo, 2003 metais nenustatė, jog politiko veikla kažkaip susijusi su jo susprogdinimu. Komisija atsakingą darbą baigia. Ir nutaria: Lietuva – demokratinė šalis. Išvadą atsakingai pasirašo Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas.

 

Vardan tos, Lietuvos, mūsų nuostabioje teisinėje valstybėje yra profesijų, kurių geriau nedirbti. Jei suklydai, darbuokis sau tyliai, ypač, jei tavo veikla susijusi su vyrų lytinių organų grąžinimu. Deja, profesorei Laimai Bloznelytei – Plešnienei tokios paralelės nėra juokingos. Paliudiji išverstkūrės žurnalistės Rūtos Janutienės laidoje, kad  savo darbo kabinete čiulbėjai su L. Stankūnaite, A. Ūsu, D. Kedyte, ir turėk bylą teisme. A. Ūsas, galimai išsigandęs, kad Drąsiaus Kedžio dukra gali atpažinti ant A. Ūso lyties organo esančią vyndėmę, nusprendė tą išdavikišką apgamą pašalinti. Ir susirado prof. Bloznelytę. Šiuo metu (2015 lapkritį), sudėjus civilinius ieškinius už neva prieš visą Lietuvą išdrabstytą šmeižtą, profesorę bukoji Lietuvos Temidė grasina nuteisti tūktstantinėmis baudomis (bendra suma – virš 30 tūkst. EURŲ!), netgi belange iki dviejų metų grūmoja. Bet visų gražiausiai man atrodo A. Cinino pozicija – jis buvo apsiėmęs nagrinėti profesorės apeliacinį skundą, vėliau nuo bylos nusišalino. Jis buvo tas pats, kuris “apklausė” nužudyto D. Kedžio dukrą jos nė nematęs, kaip dabar mėgstama sakyti, “nuotoliniu būdu”. Išnagrinėjo bylą, pagrindinės liudytojos akyse neregėjęs, ir suskėlė: pedofilijos nebuvo, nes mergaitės atmintis – ištrinta. CŽV fantasmagorija! Nesuprantu, gyvename moderniųjų technologijų laikais, – tereikėjo teisėjui Cininui Skaipą užsikurti, ir baigtas kriukis. Matyt teisėjams, kaip ir policininkams, skaipais ir feisbukais naudotis uždrausta.

 

Mėgęs giliau domėtis šalies skauduliais žurnalistas Vitas Lingys buvo nušautas 1993 metų spalio 12 dieną šalia savo namų. Žinoma, šaudė vaikystėje tėvų meilės nepatyrę blogi vaikinai. Be abejo, teisėsaugos pajėgos dirbo su pasigėrėtinu aktyvumu, aplenkdamos MOSSADO ir CŽV gudragalvius, nes reikėjo kažkaip nuraminti visuomenę, jog dideli valdžios dėdės pasirodytų “čia ne prie ko”. Gerai būtų…  KGB agento Valiaus, kurio pažyma saugoma Ypatingajam archyve, rašoma, kad tais laikais prie Krašto apsaugos depo, kuriam vadovavo šnipas legenda A. Butkevičius, buvo įkurtas super slaptas III-asis departamentas, skirtas, na, suprantate, mieli skaitytojai, – užkardyti ganomųjų mintis ir veiksmus, kad nenukryptų “per daug į kairę”. Kalbant atvirai, sukurtas žmonių sekimui ir žudymui. Taipogi turėjome pypkorių, kuris ne šiaip kunigaikščio vardą nešiojo, bet ir premjero portfelį. Kas tvarkė vadinamąją juodąją buhalteriją tarp EBSW koncerno ir LDDP? Taigi po Algirdo Mykolo būtent liūdnasis pypkorius griežė antruoju smuiku. Negi galima sau suklysti ir galvoti, kad V. Lingį nužudė eiliniai “bandziugos”? Pats  A. Butkevičius, KAD’o įkūrėjas, apie šį super slaptą III-iąjį departamentą Karštam komentarui duotame interviu aiškiai pasakė: „Čia pilna dezinformacija“. Ar tikrai? 

 

Žurnalistas Kęstutis Žičkus žuvo autoavarijoje. Oficiali versija – mašina apsivertė, nes į padangą „iš oro“ įlėkusi vinis padangą susprogdino. „Komisijų komisija“ nieko neištyrė. K. Žičkus itin aštriai varė ant sisteminių politinių partijų. Parlamentinė komisijų komisija K. Žičkaus mirčiai tirti net nebuvo suformuota. Kodėl? Gi didiesiems LDDPistams, alia kairiesiems, rūpėjo ateinantys rinkimai. 

 

Tautvydas Lideikis žuvo 1993 metų liepos 15 dieną „autoavarijoje“. Šį politiką kliudė automobilis, kai T. Lideikis mynė sau dviratuką. Jis buvo ne šiaip dailių manierų ir tuščių kalbelių specialistas, kaip Šv. Gabrielius, o fizikos ir matematikos mokslų habilituotas daktaras, dirbo Lietuvos mokslų akademijos puslaidininkių fizikos institute, buvo laboratorijos vedėjas. 1990–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, 1991–1993 m. Piliečių chartijos tarybos narys. 1992–1993 m. Seimo narys. Taip apie atsitiktinėje autoavarijoje žuvusį politiką rašo Wikipedia ir Delfi. Na, TV3 žinių tarnyba suraitė porą sakinių, kad po mirties žuvusiojo partijos kolegos šnabždėjosi, esą jo mirtis – „užsakyta“. Daugiau galima neiškoti. Internete – tuščia. Žmogaus tarsi nebuvo.

 

2007-ųjų kovo 11-ąją per gaisrą žuvo tuomet jau buvęs Seimo narys Petras Šakalinis, sulaukęs 58 metų. Kartu žuvo dar keli to namo Žirmūnuose, Vilniuje, gyventojai. P. Šakalinis Seime dirbo 1996–2000 metais. Priklausė ne bet kam, o neliečiamajai konservuotų puodynių partijai. Žinoma, atsitiktinai 1991 metų Sausio įvykių dienomis saugojo Aukščiausiąją Tarybą, buvo, kaip rašoma spaudoje, 5-ojo būrio gynėjas, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.

 

Dėl dr. Rūtos Gajauskaitės tegul Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja medicinai Vanda Pumputienė nustoja Tautai kabinti makaronus. Esą  mes, medikai, davę Hipokrato priesaiką, žinomai mokslininkei, kriminologei, žurnalistei, Signatarei neradome antrą valandą nakties laisvos lovos. Rimtai??? Kai prakeiktam CŽV puskarininkiui profilaktiškai sveikatą prisireikia patikrinti, ant kojų sukeliamos specialiosios tarnybos. Ponios Pumputienės norisi pasiteirauti, – juk jūs ne žalio jaunimėlio atstovė, tikrai apie R. Gajauskaitę bent kaire ausimi esate girdėjusi. Ir visvien tvirtinate, jog, na, „neatsirado laisvos lovos“.  Tautos mokytoją siuntinėjo iš vienos ligoninės į kitą, tai Rūta ir pasimirė. Čemudaninių partijų veikėjams kaip mat atsirastų, taip?

 

Jaunesnis skaitytojas, žinoma, nepamena savanorių maišto tiesiog neįtikėtinų dalyvių mirčių istorijų. Kažkaip gyvųjų gretose išliko fón Landsburgeris Antrasis, nesmurtinių revoliucijų meistras A. Butkevičius ir dar keletas pučo tramdytojų, neva kovojusių iš savo kabinetų. Didvyriai tikri, gi medaliais apdovanoti. Skaitome R. Janutienės Dinastiją (p. 289-290):

„Aktyviausi savanorių maišto dalyviai, išskyrus kelis, vienas po kito žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Pirmasis suimtas Remigijus Kuršas pabėgo iš areštinės ir netrukus buvo rastas iškritęs iš trečiojo aukšto [visai kaip aktorius R. Boravskis – A. A.]. Oficiali versija – savižudybė. 1994 metais geležinkelio apsaugos būdelėje nusišovė dar vienas buvęs maišto dalyvis Irmantas Ruplys. 1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas Edmundas Simanavičius. 1997 vasarą maudydamasis nuskendo Rumšiškių kuopos vadas Kornelijus Rudauskas. Tais pačiais metais staiga nuo kraujo vėžio mirė vienas Kauno rinktinės vadovaujančių karininkų Gediminas Pulokas. Būtent jo įsakymas neduoti savanoriams laisvai disponuoti šaunamaisiais ginklais buvo savanorių maišto pretekstas. 1998 m. Varėnoje nusišovė […] Remigijus Kazokaitis“. 

 

Toliau Rūta klausia: „Ar Konopliovas [Genadijus Konopliovas, bankininkas, galimai finansavęs savanorių maištą ir Bražuolės tilto sprogdinimą]  finansavo […] maištą?“ Iš jo paties lūpų atsakymo neišgirsime, nes pats G. Konopliovas nusišovė savo bute… 

 

Kariai žuvo mįslingomis aplinkybėmis, girdite, mieli skaitytojai? Tiek tesugebėjo išspausti „tiriamosios žurnalistikos KARALIENE“ tituluojama R. Janutienė. Matyt, kai taps netiriamosios-parsiduodamosios žurnalistikos imperatoriene, tuomet pasistengs labiau. O kas mums, palauksime. Lietuvis laukt įpratęs.

 

Jurą Abramovičių „jie“ susprogdino automobilyje. Rašytojas V. Petkevičius žmogų apibūdino kaip reto dorumo pilietį, tokį, kuris, net kalbėdamas apie nemalonius dalykus, žiūri pašnekovui į akis. Per daug žmogus žinojo apie tą savanorių pasilakstymą, tad rodyti pirštu į Pirmąjį  Lietuvos Muziką būtų naivu, ar ne?

 

SKAT sukilimo provokaciją stebėjusi Žaneta Sadauskaitė paprasčiausiai nušauta be jokių ceremonijų. „Nebesitikiu kada nors sužinoti teisybę. Tiesa, pernai pas mane buvo atėjęs žmogus, kuris pasakojo žinąs, kas tai padarė. Neva buvo atvažiavęs vienas vyras iš Vilniaus, kuris nušovė ir išvažiavo”. Čia vos 16 metų nužudytosios Ž. Sakauskaitės mamos žodžiai. 

 

Garsus baltistas Letas Palmaitis išvadino prokurorus banditais, ir gavo su bukąja Temide pasigalynėti. Yra stuktūrų Lietuvoje, apie kurias geriau arba neturėti savo nuomonės, arba tylėti, jei suklydai ir esi jaunas bei naivus.

 

Marijampolės kalėjime miręs nuteistasis Raimundas Vaivada apkaltino teisėją Gražiną Gudžiūnienę, kad pastaroji jį nuteisė dėl mirtino Vytauto Bartkaus sumušimo. V. Bartkus yra šitos teisėjos brolis. Taigi pati teisė įtariamą savo brolio žudiką. Šita tragedija paminėta tik Laisvame laikraštyje.

 

Eglė Kusaitė sugebėjo tapti teroriste, siuntinėdama SMS žinutes ir neva grasindama prokurorams. Jos bylą kuravęs VSD pareigūnas, lygtais advokatas, pernai metais buvo rastas… nusišovęs (?). Atsitiktinumas ar sistema?

 

Tiaisinis susidorojimas su Čečėnijos karo našlaičių gelbėtojais Chadižat ir Maliku Gatajevais vertas filmo scenerijaus. Vienas VSD pareigūnas jų globotinei sugebėjo užtaisyti… „devynių mėnesių surprizą“. Bent taip kaltino VSD šie vargšai žmoneliai, galų gale gavę politinį prieglobstį Suomojoje. Kaip ir E. Kusaitės atveju, reikia įsisavinti „kovos su terorizmu“ pinigus, nieko nepadarysi.

 

Gedeminą Kiesų kileriai nužudė, švelniai tariant, pašiurpindami net užsienį. V.  Petkevičius knygoje Durniškės klausia: iš kur kileriai žinojo, kada jis su sūnumi grįžta iš Anglijos? Kas jiems pačiulbėjo jų banko sąskaitos kodus, kai žudikai bandė išimti Kiesų pinigus? Tai galėjo žinoti, anot V. Petkevičiaus, tik nesaugumo departamentas ir koks nors eksbiuras.

 

Garsusis Gintaras Beresnevičius neva mirė, nes apsinuodijo alkoholiu. Delfi ir Lietrytis, kaip ir V. Pociūno atveju, žmogų pavertė alkoholiku. Na, menininkas buvo, žurnalistai kai kurie taipogi „prie  meno“, tad nieko nepadarysi.

 

Mokslininkas Algis Uždavinys mirė, nesulaukęs nė penkiasdešimt metų.

 

Prof. Jonas Kazlauskas „nusižudė“, kunigas Juozas Zdebskis mirė „autoavarijoje“. Viltę Stankutę nužudė, anot K. Sulikienės, vyrukai, kurie labai mėgsta bizniauti vaikais, ir ta TV3 laida stojo jiems skersai kelio. O kur dar šimtai be žinios kasmet dingstančių žmonių (vien 2013 dingo apie 1300, iš jų 600 – vaikai). K. Sulikienės sesuo rasta su perpjauta gerkle, brolis su žmona ir dukra dingęs be žinios, tėvo į namus įsilaužę „vagys“ vos neuždaužė negyvai. Visų kovotojų už tiesą mirčių nesuskaičiuosi. 

 

Pagaliau monsinjoro Alfonso Svarinsko gydymui sanatorijoje sąjūdiečiai lėšas rinko… patys. Gi daugiau nebuvo kam. O praeitų metų gruodį Zarasuose vyras sušuko „Už laisvą Lietuvą“, apsipylė degiuoju skysčiu ir pasidegė. Galų gale pedofilijos byloje dr. Rūta Gajauskaitė suskaičiavo 9 lavonus. O kur dar „teisinių“ susidorojimų aukų liudijimai, Garliavos popierinių bylų aukos? 

 

Negi viršuje išvardintos tragedijos tėra sutapimai, buitinės nelaimės, jei dauguma aukų – tikri kairieji, pašventę savo gyvenimus doresnės, sotesnės Lietuvos kūrimui. Dieve, Dieve, padėk mums.

 

PS: 

 Niekas neturi teisės nužudyti kito gyvulio. Visi gyvuliai yra lygūs. Dž. Orwellas, Gyvūlių ūkis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top