skip to Main Content

Polas Kreigas Roberstas: Taikos ir gerovės receptas

Polas Kreigas Robertsas, buvęs JAV iždo sekretoriaus padėjėjas dėl Ekonomikos Politikos, „Wall Street Journal“ žurnalistas, vyresnysis mokslinis bendradarbis Standord Universitete, William E. Simon pirmininkas Politinėje Ekonomikoje, Strateginių ir Tarptautinių Studijų centre, Džordžtauno Universitete, Vašingtone.

Dažnai užduodamas klausimas: „Ką mes galime padaryti?“ Štai yra taikos ir gerovės receptas.

Pradėkime nuo gerovės, nes gerovė gali prisidėti prie taikos. Kartais valdžios pradeda karus tam, kad nukreipti dėmesį nuo nieko gero nežadančių ekonomikos perspektyvų. Vidinės politikos stabilumas gali taip pat priklausyti ir nuo gerovės.

Kelias gerovės link

Jungtinėms Valstijoms tam, kad grįžti į gerovės kelią, vidurinioji klasė turi būti atstatyta, o judėjimo į socialiniai liftai turi būti atstatyti atgal į vietą. Vidurinioji klasė tarnavo kaip vidinio politinio stabilumo buferis tarp turtingųjų ir vargšų. Socialinių liftų kopėčios yra apsauginis vožtuvas kuris leidžia ryžtingai liaudžiai pakilti iš skurdo į sėkmę. Kylančios sociume pajamos kelia vartojimo poreikį, kuris skatina ekonomiką. Tai yra būdas kuriuo JAV ekonomiką veikė periode po antrojo pasaulinio karo.

Kad atstatyti viduriniąją klasę „ofšorinti“ darbai turi būti sugrąžinti namo, suardytos monopolijos, atstatytas reguliavimas, o centrinis bankas pastatytas po atsakinga kontrole arba panaikintas.

Darbų „ofšorinimas“ viduriniosios klasės sąskaita praturtino savininkus ir kapitalo valdytojos. Gerai apmokami gamybos ir pramonės darbuotojai prarado jų pragyvenimo šaltinius, kaip tai darė universitetų absolventai apmokyti parduodamų profesionalių paslaugų darbų, tokių kaip programinės įrangos inžinerijos ar informacinių technologijų. Jokių palyginamų algų ir užmokesčių negalima rasti ekonomikoje kur likę darbai susideda iš vidinių paslaugų darbų, tokių kaip pardavimo klerkai, ligoninių sanitarai, padavėjos ir barmenai. Dabartinis pajamų netekimas apsunkintas medicinos paslaugų netekimu ir privačių pensijų netekimu, kurios papildydavo senatvės pensiją. Dėl to, darbų „ofšorinimas“ sumažino kartu dabartinių ir ateities vartotojų pajamas.

Amerikos vidurinės klasės darbai gali būti sugrąžinti namo keičiant būdus kaip yra apmokestinamos korporacijos. Pelnas galėtu būti apmokestinas tuo pagrindu ar korporacijos prideda vertę prie jų produkto parduodant JAV vidinėje rinkoje ar „ofšore“. Vidaus gamyba turėtu mažesnius mokesčių tarifus. Išvežama į užsienį produkcija būtų apmokestinta didesniu tarifu. Mokesčio tarifas galėtu būti nustatytas siekiant panaikinti gamybos sąnaudas užsienyje.

Po ilgalaikės laisvosios rinkos ekonomistų atakos, Šermano antimonopolinis aktas (Sherman Antitrust Act) tapo neveikiančiu įstatymu. Laisvosios rinkos ekonomistai įrodinėjo, kad rinkos susireguliuoja pačios ir, kad antimonopoliniai įstatymai yra nereikalingi ir tarnauja daugiausiai tik tam, kad apsaugoti neefektyvumą. Didelis kompleksas tradicinių, mažų verslų veiklų buvo monopolizuotos frančizių ir „didelių dėžių“ (prekybos centrų) parduotuvių. Šeimų turėtos automobilių dalių parduotuvės, techninės įrangos parduotuvės, restoranai, vyriškų drabužių parduotuvės, suknelių parduotuvės buvo išstumtos. Walmarto destruktyvus poveikis Main‘o Gatvės verslui yra legendinis. Nacionalinės korporacijos nustūmė vietinį verslą į šiukšliadėžę.

Monopolis turi daugiau nei ekonominį efektą. Kai šešios mega-žiniasklaidos kompanijos kontroliuoja 90 procentų Amerikos žiniasklaidos, pasklidusi ir nepriklausoma žiniasklaida daugiau nebeegzistuoja. Tačiau, pati demokratija remiasi žiniasklaidos pagalba laikant valdžios atskaitomybę. Pirmasis Pataisymas (First Amendment) skirtas kontroliuoti valdžiai, bet šiandien žiniasklaida tarnauja kaip valdžios propagandos ministerija.

Amerikiečiai gaudavo geresnes ir pigesnes komunikacijos paslaugas kai AT&T buvo reguliuojama monopolija. Laisvoji prekyba komunikacijoje lėmė daugybės nereguliuojamų monopolijų susikūrimą su prastomis paslaugomis ir aukštomis kainomis. AT&T stabilumas lėmė patikimas akcijas, idealias „našlių ir našlaičių“ pasitikėjimo fondams, pensijų ir turto apsaugą. Šiandien nėra nė vienų nerizikingų akcijų.

Monopolijos buvo smarkiai paskatintos finansiniu dereguliavimu. Federalinio rezervo pirmininko Alano Greenspano tvirtinimas, kad „rinkos yra savireguliuojančios“ ir, kad valdžios reguliavimas yra žalingas buvo sudaužytas į šipulius finansinės 2007-2008 metų krizės. Dereguliavimas ne tik, kad leido bankams išvengti protingo elgesio bet tai pat leido tokią jų koncentraciją, kad dabar Amerika turi „per didelius, kad sužlugti bankus.“ Viena iš kapitalizmo vertybių ir pasiteisinimų yra, kad neefektyvios įmonės žlunga ir pasitraukia iš verslo. Vietoj to, mes turime bankus kurie privalo būti palaikomi paviršiuje su viešomis ir Federalinio Rezervo subsidijomis. Darosi aišku, kad vienas finansinio dereguliavimo rezultatų buvo tam, kad apsaugoti didžiuosius bankus nuo kapitalizmo operacijos. Ironiška, kad bankų išlaisvinimas nuo reguliavimo lėmė kapitalizmo sunaikinimą kurio nesupranta laisvosios rinkos ekonomistai.

Federalinio Rezervo pagalbos kaina bankams kurie per dideli, kad žlugti, su nulinėmis ir negatyviomis realiomis palūkanų normomis buvo sukrečiantys indėlininkams ir pensininkams. Amerikiečiai jau septynerius metus iš savo indėlių negavo jokių pajamų.  Kad sudurti galą su galu jie turėjo išnaudoti savo santaupas. Dar daugiau, Federalinio Rezervo politika dirbtinai sukėlė akcijų biržas su likvidumu kurį sukūrė Federalinis Rezervas, bei taip pat sukėlė panašų burbulą obligacijų rinkoje. Aukštos obligacijų kainos yra nesuderinamos su skolos didinimu ir spausdinamais pinigais tik tam, kad likti paviršiuje. Paties dolerio vertė priklauso nuo kiekybinio palengvinimo (quantitative easing) Japonijoje ir ES.

Tam, kad atstatyti finansinį stabilumą ir akivaizdžias gerovės sąlygas, didieji bankai turi būti sunaikinti ir atstatytas skirtumas tarp investicinių ir komercinių bankų.

Nuo Klintono režimo, dauguma iždo sekretorių buvo aukščiausi problemiškų bankų vadovai, ir jie naudojo savo viešą poziciją, kad jų bankai gautu naudą, o ne JAV ekonomika. Tame tarpe, didžiųjų bankų vadovai sudarė Niujorko Fed‘o tarybą, pagrindinę Federalinio Rezervo operacijų ranką. Šis sąmokslas turi būti panaikintas, o Federalinis Rezervas padarytas atsakingu arba panaikintas.

Tai reikalauja pinigų išmetimą iš politikos. Kelių galingų privačių grupių galimybė kontroliuoti rinkimų rezultatus su jų kampanijų įnašais yra demokratijos anafema. Prieš metus Respublikos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad turtingieji turi konstitucinę teisę nupirkti valdžią su politinių kampanijų įnašais, tam, kad jos tarnautų jų savanaudžiams interesams. Tai yra tie patys Respublikos teisėjai kurie apleido teisines garantijas arba procedūras ir leido JAV valdžiai žudyti JAV piliečius. 

Kad panaikinti pinigų kontrolę politikos gyvenime greičiausiai reikėtu revoliucijos. Jei gerovė gali būt ne tik Vienam Procentui, tai Aukščiausiojo teismo išpuolis prieš demokratiją turi būti panaikintas.

Kelias į taiką yra sudėtingas

Pasiekti taiką yra dar sunkiau nei pasiekti gerovę. Kai gerovė gali būti taikos sąlyga, taika reikalauja pokyčių tiek ekonomikoje tiek ir užsienio politikoje.

Pasiekti taiką yra ypatingas iššūkis, ne dėl to, kad amerikiečiams kelia grėsmė Musulmonų teroristai, vidiniai ekstremistai ir rusai. Šios „grėsmės“ yra apgaulės diriguojamos specialių interesų naudai. „Saugumo grėsmės“ teikia daugiau pelno ir daugiau jėgos kariniam/saugumo kompleksui.

Suklastotas „karas prieš terorizmą“ vyksta jau 14 metų ir jam pavyko sukurti net dar daugiau „teroro“ su kuriuo turi būti kovojama milžiniškomis pinigų išlaidomis. Panašu, kad Respublikonai siekia, kad sumokėti pinigai Socialinei Apsaugai ir Medicinai būtų nukreipti į karinį/saugumo kompleksą.

Žadėtas trijų savaičių pasivaikščiojimas Irake tapo 14 metų pralaimėjimu su radikalaus Islamo Valstybės kontrole pusėje Irako ir Sirijoje. Islamistų pasipriešinimas Vakarų dominavimui išplito į Afriką ir Jemeną, ir Saudo Arabiją, Jordaną, ir naftos emiratai yra prinokęs vaisius kuris pasiruošęs nukristi.

Išleidus džiną iš butelio Viduriniuose rytuose, Vašingtonas pasisuko konfliktui su Rusija ir ilgainiui į Kiniją. Tai didelis kąsnis valdžiai kuri po 14 metų nesugebėjo Afganistane nugalėti Talibano.

Rusija nėra ta šalis kuri įpratusi pralaimėti. Dar daugiau, Rusija turi masyvias branduolines pajėgas ir masyvią teritoriją kurioje absorbuotų bet kokią JAV/NATO invaziją. Nusistatymas kariaut su gerai ginkluota šalimi, su daug didesne žemės teritorija nei kur kitur, rodo elementaraus strateginio jausmo nebuvimą. Bet tai ir yra ką daro Vašingtonas.

Vašingtonas sumanė kariauti su Rusija, nes Vašingtonas yra įsipareigojęs neokonservatyviai doktrinai, jog Istorija išrinko Vašingtoną, kad skleisti hegemoniją per visą pasaulį. JAV yra „išskirtinė ir nepakeičiama“ šalis, unitarinė jėga išrinkta primesti Vašingtono valią pasaulyje.

Ši ideologija vadovauja JAV užsienio politikai ir reikalauja karo, kad apsiginti. 1990 Polas Volfovicas (Paul Wolfowitz) įtvirtino Volfovico Doktriną JAV kariuomenėje ir užsienio politikoje. Jos pačioje drąsiausioje formoje, Doktrina teigia:

„Mūsų pirmoji užduotis yra neleisti, kad iškiltu naujas konkurentas buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje ar kur nors kitur, kuris kelia mūsų tvarkai grėsmę, – tokią, kokią kėlė buvusi Tarybų Sąjunga. Tai dominuojantis sprendimas esantis naujosios regioninės gynybos strategijoje, kurios mes laikomės tam, kad dominuojančiame regione neleistume atsirasti jokiai priešiškai jėgai, kurios resursai konsolidavus kontrolę leistų būti pakankamu faktoriumi naujos globalios jėgos atsiradimui.“

Kaip buvęs Šaltojo Karo Komiteto narys dėl dabartinės Grėsmės aš galiu paaiškinti ką reiškia šie žodžiai. „Grėsmė kurią kėlė Tarybų Sąjunga“ buvo Tarybų Sąjungos galimybė blokuoti vienašališkus veiksmus kai kuriuose pasaulio dalyse. Tarybų Sąjunga buvo vienašališkų JAV veiksmų varžytoja, ne visur bet kai kuriose vietovėse. Šis Vašingtono valios suvaržymas yra laikomas kaip grėsmė.

„Priešiška galia“ yra šalis su nepriklausoma užsienio politika, tokios kaip BRIKS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika). Iranas, Bolivija, Ekvadoras, Venesuela, Argentina, Kuba ir Šiaurės Korėja taip pat pareiškė savo nepriklausomą užsienio politiką.

Tai per daug nepriklausomybės Vašingtonui, kad susitvarkyti su valdžiomis kurios nesutinka su Vašingtono valia. Tai yra „pirmoji užduotis“.

Tarybų Sąjungos griūtis lėmė Boriso Jeltsino tapimą padalintos Rusijos prezidentu. Jeltsinas buvo paklusni JAV marionetė. Vašingtonas priprato prie Jeltsino paklusnumo ir pasinėrė į Vidurio Rytų karus, tikintis, kad Vladimiras tęs Rusijos vasalo politiką. 

Tačiau per 43 Municho konferenciją dėl Saugumo Politikos, Putinas pasakė: „Aš manau, kad vienpolis modelis yra ne tik, kad nepriimtinas bet ir negalimas šiandieniniame pasaulyje.

Putinas pridūrė:

„Mes matome vis didesnę ir didesnę panieką pagrindiniams tarptautinių įstatymų principams, o nepriklausomos teisinės normos, faktiškai, artėja vis arčiau prie vienos šalies teisinės sistemos. Viena valstybė ir žinoma, pirma ir pirmiausia Jungtinės Valstijos, visais aspektais peržengė savo valstybines sienas. Tai matoma ekonomikoje, politikoje, kultūroje ir švietimo sistemose kurias ji primeta kitoms šalims. Na, ir kam tai galėtu patikti? Kas dėl to labai džiaugiasi?“

Kada Putinas išreiškė šį fundamentalų iššūkį JAV vienvaldystei, Vašingtonas buvo susirūpinęs dėl nesėkmių jo invazijose į Afganistaną ir Iraką. Misijos buvo neįvykdytos.

Iki 2014 į Vašingtono dėmesį, kol Vašingtonas sprogdino vestuves, laidotuves, kaimo senolius ir vaikų futbolo varžybas Vidurio Rytuose, Rusija pasiekė nepriklausomybę nuo Vašingtono kontrolės ir prisistatė kaip didžiulis iššūkis Vašingtono vienvaldystei. Putinui ir Rusijai buvo gana Vašingtono arogancijos.

Nenuneigiamas Rusijos kilimas perkėlė Vašingtono dėmesį iš Vidurio Rytų į Rusijos silpnąsias vietas. Ukraina, ilgai buvusi sudėtine Rusijos, o vėliau ir Tarybų Sąjungos dalimi buvo atskirta nuo Rusijos, Sovietų griūties metu, manevruojant Vašingtonui. 2004 m. Vašingtonas mėgino užgrobti Ukrainą Oranžinės Revoliucijos metu, kuriai nepavyko Ukrainos perduoti į Vašingtono rankas. Todėl, remiantis neokonų Valstybės Sekretoriaus Asistente Viktorija Nuland, Vašingtonas išleido 5 mlrd. Dolerių, per paskutinę dekadą, vystant Ukrainos nevyriausybines organizacijas (NVO) kurias galima būtų sukviesti į Kijevo gatves ir ruošiant Ukrainos politinius lyderius norinčius atstovauti Vašingtono interesus.

Vašingtonas savo perversmą pradėjo 2014 m. vasario mėnesį. Diriguojamomis demonstracijomis kurios su papildomu smurtu lėmė demokratiškai išrinktos Viktoro Janukovyčiaus valdžios perversmu. Kitais žodžiais, Vašingtonas sunaikino demokratiją naujoje šalyje perversmo būdu, net nepalaukęs kol ta demokratija įsišaknys.

Ukrainiečių demokratija Vašingtonui nieko nereiškė. Vašingtonas siekė užgrobti Ukrainą tam, kad iškelti Rusijai saugumo problemą, bei pateisinti sankcijas prieš „Rusijos agresiją“, tam, kad palaužti augančią Rusijos ekonomiką ir politinius santykius su Europa. Vašingtonas bijo, kad šie santykiai galėtu pakenkti Vašingtono kontrolei Europoje.

Pradėjus šią neapgalvotą ir neatsakingą ataką prieš branduolinę jėgą, ar gali Vašingtonas atlyžti ir atsitraukti? Ar neokonservatorių kontroliuojama žiniasklaidą tai leistu? Rusijos valdžia, kuri remiama 89 proc. Rusijos žmonių, pasakė tiesiai šviesiai, kad Rusija atmeta vasalo statusą kaip kainą būti Vakarų dalimi. Volfovico Doktrinos potekstė yra ta, kad Rusija turi būti sunaikinta.

Tai reiškia mūsų pačių sunaikinimą.

Kas gali būti padaryta, kad atstatyti taiką? Žinoma, ES turi palikti NATO ir pareikšti, kad Vašingtonas yra didesnė grėsmė nei Rusija. Be NATO Vašingtonas neturi uždangos savo agresijai ir jokių karinių bazių kurios apsuptu Rusiją.

Tai Vašingtonas, ne Rusija, kuri turi „uber alles“ ideologiją.“ Obama sutiko su neaokonservatorių teigimų, kad „Amerika yra išskirtinė šalis“. Putinas to apie Rusiją nesakė. Putino atsakas į Obamos tvirtinimą, kad „Dievas mus sukūrė lygiais“.

Tam, kad atstatyti taiką, neokonservatoriai turi būti pašalinti iš užsienio politikos pozicijos valdžioje ir žiniasklaidoje. Tai reiškia, kad Viktorija Nuland turi būti atleista iš Valstybės Sekretoriaus padėjėjos, kad Susan Rice turi būti atleistai iš Nacionalinio Saugumo Patarėjo, kad Samanta Power, turi būti atleista iš JAV JT ambasadoriaus.

Karo kurstytojai neokonservatoriai turi būti pašalinti iš Fox „naujienų“, CNN, New York Times, Wašington Post, ir Wall Street Journal, ir karo propagandistai turi būti pakeisti nepriklausomais balsais.

Akivaizdu, kad niekas iš to neatsitiks, bet tai turi atsitikti jei mes norime išvengti armagedono.

Receptas taikai ir gerovei yra skambus. Klausimas yra tas: ar mes galime jį įgyvendinti?

Šaltinis:

 

 

Facebook komentarai
Back To Top