skip to Main Content

PINIGAI

 

       Mano Tėtės Tėvas Nikodemas, mano diedukas, po vieno turgaus rado prašmatną, geros odos partmanetą (pinginę) su trim šimtais caro rublių:tai buvo labai daug pinigų, už tiek galima buvo išpasogyt net dvijen seseris. Kitą dieną Nikodemas, nuėjęs pas kunigą, apie radinį paprašė apskelbt po Mišių per pamokslą iš sakyklos. Netrukus Nikodemo grįčioj atsirado net keli „pametėliai.“ Nikodemas smulkiai klausinėjo kožno prisistačiusio „nelaimėlio:“ kur anas galėjo pamest, koks partmanetas, kiek pinigų, kaip sudėti piniginėj – iš atėjusiųjų septynių vyriokų – keturi buvo pojauniai, suvis nepadabni turėt tieka pinigų, kiti jau pabuvę, požiliai – Nikodemo nei vienam nebuvo leista net žvilgtert į partmanetą:radinys aiškiai buvo ne jų. Tik po kelių dienų gražia lineika atvažiavo gelumbiniais apsirėdęs pusamžis vyras:Nikodemas, dar nepradėjęs jo klausinėt apie radinio išvaizdą, jau numanė, kad šitas žmogus turėtų būt tikrasis pametėlis. Taip ir buvo:žmogus, prispaudus svarbiam reikalui, buvo pardavęs vertingą daiktą, kurio labai gailėjo, o pametęs piniginę, jos atgaut jau nebe labai tikėjos. Buvo labai dėkingas Nikodemui, nepašykštėjo radybų…

      Nikodemas kaimynui, susiruošusiam pirkt žemės, buvo paskolinęs  penkis šimtus caro rublių – o tai buvo labai dideli pinigai. Už paslaugą nuošimčio galima buvo jimt tik šešis rublius – daugiau kunigai šiukštu draudė. Nikodemas nejėmė nė to:kaimynas ateidavo pats arba atsiųsdavo sūnus patalkint ūkyje-  tai rugių papjovėt, tai pašienaut, tai stogo uždengt ar tvorą užtvert – taip ir išsivertė be nuošimčių ligi skolą grąžinant…    

     Po kelias parapijas vaikščiodavo ubagėlis Tarnauckas. Senas, plačiai pažinojęs senuosius apylinkių žmones, jų vaikus ir anūkus, žinojęs, kas su kuo tuokėsi, kas pardavė ar pirko žemę ar trobesius, kas gimė, kas jau iškeliavo, kur ramu, sotu ir nieko nebebaisu. Atmintinai žinojo, kur visad gausiąs viralo, karštimo paburnėn, kuri gaspadinė paklos naktigultui, jeigu ne ant pečiaus, tai bent ant plataus suolo, suotemai pavargėlį užtikus, kuris gaspadorius nepasibaidys ne levandrom kvepiančio pavargėlio pakviest nuspraust kartu tik ką iškūrentoj pirty. Nikodemo ir Grasildos pirkion keliauninkas dažnai užsukdavo – ar kai būt niekur kaime gomurio karštimu nesuvilgęs, ar kai dūšią aitrus kirminas buvo pagraužęs, žinodamas, kad bus išklausytas, paguostas, patiešytas ir papenėtas. Pasrėbęs riebios kopūstienės, gavęs dar ir kokį mėsišką grūslį, smaguriui nuvaryt dar ir saldinto gėrimo, išvirto iš džiovintų obuoliukų, „naraviai“ atsirėmęs krikštasuoly posmą tursomiegio nusnaudęs, žmogus iš giliausio savo nešmenio išsitraukdavo storos drobės terbėlę, „macnai“ surištą  sirmetim – odiniu raiščiuku, nesiskubindamas, tarsi pasigaržiuodamas, pagarbiai atmazgydavo maišeliuką ir paberdavo ant po pietų nukraustyto plataus stalo savo lobį, kaip pats sakydavo, „skarbą:“ sužlegėdavo įvairių įvairiausi, navatniausi pinigėliai,  pabirę ant stalo ir pasiritinėję, suguldavo ir caro variokai, ir vokiški pfeningiai, ir lietuviški raiti vyčiai, ir dar visokiausi, kitokie kitokiausi, surinkti per jo ilgo amžiaus – kiek metų jam, jis gal ir pats nebežinojo -vaikštynes po sodžius ir miestelius. Apžvelgęs visus naminykščius, vaikiškai, nedrąsiai šyptelėjęs, pasakęs: “kad nevogstet, tai skaitysiu,“-pradėdavo, tarsi žaisdamas, džiugiai krovot pinigėlius krūvelėsna – pagal dydį, spalvą ir tik jam vienam žimomą skaičiavimo rėdą. Žinojo seniai, kad šioj troboj iš jo niekas nesišaipys, kad niekas jo skarbo nekliudys, bet vis, tarsi pajuokaudamas, paklausdavo vaikų:“ar nevogstet?“ Kur jau ten – trobos šeimynikščių buvo pasimainę dvi kartos, vaikai ir anūkai pripratę prie šito svetelio, šiukštu įsakyti nė neparodyt jokio  nusistebėjimo ar pašaipos: ubagas grįčion – Dievas grįčion – paberti pinigėliai būdavo ir tie patys, ir dar kitoniškesni, vaikai nei kliudė, nei šaipės, tik smalsiai žiūrėjo į storais, nugrubusiais pirštais ridinėjamus pinigėlius ir į vakiškai besišypsantį savo turto skaičiuotoją. Surokavęs, pasigrožėjęs savo laime, žmogiukas pagarbiai, nesiskubindamas po vieną pinigiuką suberdavo terbytėn ir, macnai apvyniojęs raišteliu, giliai pakavodavo didesniojo maišo gilumon.

      Kartą, skaudžiai, įkyriai pliaupiant spalių mėnesio lietui, apsigaubęs storu pakulniu maišu, tik pravėręs grįčios duris, plačiai žergdamas per slenkstį, sulytu, bet šviečiančiu veidu, pirm savęs kišdamas raižytą, margai išmargintą grangą – riestą lazdą:“va, Mikadam, nuspirkau,“- rodė savo jam džiaugsmą teikiantį pirkinį, visiem leidęs pačiupinėt jo grožybę, paglostęs švelniai, kaip vaiką, pasidėjo ant suolo, persižegnojo, nusilenkė ant sienos virš stalo kabantiem šventųjų paveikslam, ir atsisėdo  džiugus, tarsi būtų viso gyvenimo laime palaimėtas. („Mat, kokiu mažumu moka užsiganėdint ir džiaugtis šitas Dievo vaikas,“-pasakė Nikodemas sočiai pavalgydintam svečiui išėjus). Po linamynio atėjęs keliauninkas, užsitikrinęs, kad nevogsme, vėl išibėrė savo viso amžiaus taupyklę – pinigiukų buvo nebedaug, ant atalo ritinėjosi tik keli caro variokai – santaupas išmameno gražioji, raižytinė granga…

    Atėjęs jau gruodui sutraukus lietaus nučaižytą, bet sniegu dar neaptiestą žemę, tyliai, be raskažio atidaręs duris, svečias įslinko pilkesnis už grynašalų sutrauktą žemę:naminykščiai jam nė neprabilus, suprato jo liūdesio reikalą – amžinasis keleivis rėmėsi nebe dailiąja lazda, o storu, nučiupinėtu, pagaliu. Reikėjo gi kaip prašnekint žmogų:“kur gi tava gražioja granga, Tamošiau?“- paklausė Nikodemas. „Kad pavage,“- niauresniu už rudenį veidu atsakė Tamošius balsu kaip iš po žemių..                               

     Tėtės brolis, vykdamas Amerikon, pasiskolino iš giminių pinigų:visi davė net nepasigraižydami, nors galėjo pinigai ir nebesugrįžt : ir laivas gali nuskęst plaukiant, ir visokių kitokių  nelaimių svetimam krašte gali atsitikt:vos apsibuvęs, prasimanęs pajamų, parsiuntė visiem dar ir su kaupu. 

 

      Pasitaiko išart, iškast pakavotų, užkeiktų lobių: plūgu ar kastuvu išvertęs, varto žmogus rieškučiose žemėtus pinigėlius su visokiais navatnais atvaizdais, čiupinėja gelžgalėlius, dėl kurių sunkai prakaituota, vargta, taupyta neprivalgant,  sukčiauta, apgaudinėta, žudyta – paslėpti, pakavoti dūli po žemėm žmonių sukrauti gyvenimai – beverčiai, keisti, delno nebešildantys savo galia… Geri buvo laikai, kuomet žmoneliai su savo geru tvarkėsi tarpusavy kailius į vašką išsimainydami, už darbą darbu atadirbdami:laikai apvirto, žmonių galvos persivertė, prisikaldino pinigų, ir suiro pasaulio dvasia, godumo, suktybių draskoma, žmonėm delnuose žarstant nelabojo išrastus monus…  

      Anų laikų žmonės buvo taupūs-nuo burnos lišną šaukštą nusukdami, taupė žemei (žemė:turtas, kuris nei sudegs, nei jo pavogs-sudegt nesudegė, bet svieto perėjūnai, kokių pasaulis nebuvo matęs, ne pavogė, o pagrobė grobtinai), nes šeimose dažnaiusiai būdavo keli sūnai, vienam ūky išsitekt jiem neišeitų,  žemės prisidurt reikėjo perkant. Tėčio tėvai savo begaliniu darbštumu skrynutėj buvo suklostę namažą krūvelę plačių „carskų rublių“ su plačianorės prūsės Jekaterinos atspaudais su jos plačiais undarokais:sodiečių supratimu, popieriniai pinigai patogiau laikyt skrynios prieskrinky skrynutėj suladavojus, juos išmainius metalinais auksinais-tie gali iš kišenės išslįst, namie pasimest, deja, auksas amžiais išbuvo auksu (kas buvo išsimainę, paskavoję per visus karus ir suirutes, tų vaikų vaikai, apskritus pinigiukus sulydę,  susdėjo aukinius dantis, prisidarė šliūbinių žiedų-mano prodiedukai laikė suklostę tik Jekaterinos sijonus. Tėtis su likusiu broliu (vienas brolis buvo Piteryje-Petaburke-Petrograde, kitas Amerikoj) rengės pirkt žemę, nes atėjo laikas dalintis tėvų užgyventą ūkį ir parvest marčias, bet…pinigai „nuveja“-nuvertėjo, tapdami tik gražiais popieriukais, kuriais mes, vaikai, šaltais žiemos vakarais, pasikabinę palubėj dešimto numerio lempą, ant pečiaus žaidėm turgų-kromą-jomarką su Jekaterinos kvalbonais. Gal ir gerai, kad nebuvo žemė nupirkta-vistiek skrebai būt atėmę, gimines išvežę…      

      Pinigai. Neseniai teko matyt puošniai apvilktus paauglius, spardančius vienam iš piniginės ant šaligatvio pabirusius centus…Pinigai – nelabojo išmislas…   

                                                Irena  Bražėnaitė         

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                           TABOKA. AGUONOS. KNAPĖS

 

      „Aš pasėjau kanapėlę tėvelio sodely.“ „Klausė žvirblis čiulbuonėlis pas tą pilką karvelėlį – kaip, kaip aguonėles sėja?“ 

 

      Darže aguonų niekas nesėjo – jos užsisėdavo pačios: aguonom sunokus, burbuolėm akeles atvėrus, stumbų stabarokus raunant, kad ir labai pamažu,kad ir labai ištikiuko – ne vienas mažėlytis juodas grūdeliukas nubyra, žemėm apsikapsto, dykinėdamas peržiemavojęs – žiūrėk, pavasarį, morkas, burokėlius, agurkus susėjus, tai šen, tai ten išsiskečia prieš saulę minkšti, raityti, garunkšnėti, puošnūs, kvalbonuoti aguonėlių lapai – kokios daržovės dalioj ana bus užsiveisus, kur sau vietą prisitaisius – jos ravėtoja  neišrauna, jinai sparčiai tarpsta, lenkdama visas ežios šeimininkes, išsistiebia, išsikeroja, už viešnagę atsidėkodama suteikdama pavėsį smulkiom, nedrąsiai tarpstančiom morkytėm ar pažeme besitiesiantiem agurkiukam. Ir užauga, išbujoja, iškeldama gražiuosius, sijonuotus, vėjyje plevenančius savo žiedus – rainai balkšvus arba skaisčiai raudonus, kaip Karmen lūpos. Gražu žiūrėt, kai daržas nukaista aguonėlių žiedais. Oi, kaip laukdavom, vaikai, vis patikrindami, ar dar neatidarė aguonytės savo akyčių, ar dar nebira saujon, jų galvytes palenkus („ak, tu mano aguonyte,“ – pats gražiausias malonybinis prievardis, motinos ištartas dukrytei). O kai jau aguonų trobelių durytės prasiverdavo, mes, vaikiokai, užvertę galvytes, purtydavom aguonyčių galvytes, berdami jų mažyčiukus juodus grūdelus burnytėsna, pasigardžiuojant maldami dunčiukais   O koks gi Kūčių miešimas – aguonpienis be aguonų, o bandučių su aguonom gardis…Paragaudavom mes ir to balto, lipnaus pieniuko, tekančio iš aguonos stiebo, neatsargiai jį nulaužus – bet anas mum buvo nei šis, nei tas – aitrus, negardus – paragavom, užmiršom, ir tiek tiekos. Kai kurios mamutės, kad neramus vaikiukas duotų nuvargusiom pamiegot, sutrynę aguonų grūdelius, surišę skepetytėn, duodavo kūdikiukam pačiulpt, kad megotų – ir nieko: užaugo kaip ūžuolai ir liepos. 

      Gražioji aguonėlė tapo nemaloniu žodžiu, baisu net dėl gražumo pasisėt tą sijonuotąją gražuolę darže ar darželyje – ot, atėjo laikai…                        

 

     Tėtis sėjo ir kanapes, nemažą lauką palei mišką jom užleisdavo – jų pluoštas buo labai tinkamas stipriom virvėm vyt. Vieni stiebai buvo standūs, kieti, stiprūs, lapoti, kiti – skriauznučiai, ploni, nepuošnūs – juos vadino pleiskanėm, nors tai buvo vyriškieji šio augalo atstovai. Iki šiol atsimenu jų aitrų, stiprų kvapą – mum, vaikam kanapynas buvo puikus kavotynių, karų žaidynių vieta:po šiurkščiais karpytais lapais mes prapuldavom iš namų ir namiškių akių ilgam. Pasidrumstus, palaksčius, pasivoliojus šitam žalsžaliam, aitriam miške, iš jo išlindus mūsų galvelės būdavo tarsi apduję, bet ligi kitos dienos preidavo „dvakas“ ir vėl lįsdavom savo slėpynėn, kol mūsų miškas rudeniop apsusdavo, iš sodriai žalio tapdavo apsiblaususios pilkos spalvos – toks mum būdavo nebereikalingas, jis tetiko tik būt nurautam ar  nukirstam. 

    Ir šitas išnašusis, išdidusis augalas tapo nedorėliu – pamėgink pasisodint bent vieną kanapėlės stiebelį sode ar vazonėlyje…           

 

   Vasaros pradžioj saulėkaitoj, užuovėjoj sulapodavo keistas augalas dulsvai žalsvais lapais ir neišvaizdžiais, drumzlinos spalvos žedais – taboka:plačiais, beveik apvalainais lapais titūnas ir pailgesniais, siauresniais – multanka. Net vėjui nepūsliojat aitrus kvapas dvelkdavo per visą sodą ir atšlaimą. Pradėjus tabokos lapams sausėt ir riestis, mums būdavo darbo gražiai lapus nuraškyt, jų nesuglumžunt ir nesudraskant. Dailiai suverti ant ilgų drobinių siūlų, lapai ilgokai džiūdavo ant grįčios pakreklėj, palėpėj – va tada tai jau visa troba pakvipdavo svaiginančiai, aitriai – iki tabokai išdžiūstant tapdavom visi rūkesčiais…  

      Tėtė nerūkė, bet taboką augino svetingumo reikmėm:užėjus kaimynui apskirpt (Tėtė turėjo vokišką kirpimo „mašinką‘) ar šiaip rūkančiam prašalaičiui, pečioroj virš pečiaus kaktos, kur gražiosna dėžutėsna su idiliškom piemenėlių ir įsimylėjusių vaizdais (dėžtės buvo nuo tikrų cigarų, gautos iš mūsų amerikono dėdės), titūnas ir multanka kantriai laukė savo laiko. Tėtė iš tos pačios „čiuoplėdos“ ištraukdavo dugnelį – parudusią ir taboka prakvipusią lentutę, iš staliko aštrųjį lenktinį peiliuką, skirtą tik šam „darbui.“ Jei svečias norėdavo taboką pjaustytis pats, Tėtis jam parūpindavo kitą lentutę ir peiliuką, ne lenktinį, bet aštrų. Vyrai nesiskubindami jama tabokos lapą – titūno – aštresnį, arba multankos – švelnesnį, suvynioję tūtele deda ant lentelės ir labai pamažu, labai smulkiai, pasišnekučiuodami, kantriai pjausto iš indėnų žemės kadai kadžių šičion atkeliavusią žolę. Supjaustytą gumuliuką vyrai sučiumpa trim pirštais, pagniaužo ir ruošia kožnas sau vyrišką žinduką:kas turėjo pypkę, kemša jon, kas turėjo tik „cibuką,“ pasigamintą iš spireikos-spirėjos (be reikalo dabartės vadinamos lanksva – to krūmo šaka nelinksta, o sulenkta pasispiria, išspirdama savo šerdį – minkštą kamštį, teip paruošdama kiaurą stiebą, labai tinkamą rūkesčiam cibukui), žiupsnelį tabokos vynioja rūkoman, plonan popieriun ir pagamintą „čiulpuką“ įkišę „cibukan,“ uždega degtuku, balana ar žarija, jei kūrenosi krosnis, o kas turėjo – macinzine „bindzinuva,“ įskeldami ugnį akmeniuku kaip titnagu, spragelėję nykščiu prašmatno žiebtuvėlio sraigtuką (Tėtė turėjo šitokią „mašinką,“ tad visi trobos rūkesčiai iš navatnumo ir įdomumo naudojosi juo). Troba pakvipdavo gardžiu macnos, savos tabokos dūmais, o jei rūkorių būdavo ne vienas ir jie besišnekučiuodami ilgais švenvakariais pidūmindavo tiek, kad, kaip moteriškos sakydavo, „nars kirvį in dūmų kabink – nenukris.“ Tėtė nerūkė, neinprato, bet dėl kompanijos degėsi papirosą, papsėdamas „gamino“ dūmą,  jo neintraukdamas gerklėn…             

 

                  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                            IŠ  KUR  SAMSČIAUSI  DAINŲ 

                                            IR  GIESMIŲ 

                                                  

                (Tėtės giminės dainuojantys ir grojantys gentainiai)

 

       Mano diedukas, Tėčio Tėtis Nikodemas, buvo diktas, stamantrus, aukštas aukštaitis, dangaus mėlinumo akim, kviečio varpos gelsvumo plaukais ir ūsais (kaime tuomet visų vyrų nešiota ūsai, tad vienas, juos nusiskusdamas, buvo vadinamas beūsiu), baltais kaip varškė dantim (mirė nugyvenęs gražų amžių, bet su visais dantim). Būdamas Noliškio dvaro „agruodniku“ ir bitininku, jis, gavęs iš dvaro sodo obelų, „grūšių“ ir slyvų skiepų, vienintelis ūlyčioj buvo įsiveisęs sodą ir bityną („kam čia tie prajovai su abelėm – miški yr laukinių abaliukų žiemai pasišaldyt in grįčias, ir gerai“- dyvidavos kaimiečiai iš sodu užimtos Nikodemo žemės, palangėse prisisodinę jievų, klevų ir liepų, bet pasiobuoliaut rudenį ir medaus užsitept ant agurko ar sūrio ar su koriu pačiulpt medonešio pabaigoj mielai mėgo, ateidami pas „pramaniūgą“ Bražėną – geltonuoja išvarvintas iš korių medus niekočiose, diečkytėse ir kubiliukuose – Tėtės diedukas, Nikodemo Tėvas Pranciškus, buvo bačkorius-bendorius, medinių rakandų primeistravęs visiem kaimo gaspadoriam, o virtuvinių pridėčkų jų pačiom – alsiai kvepėjo per visą sėdybą, monydamas ne tik vapsvas ir muses, bet ir trumpakelnius, basakojus vaikelius kaip museles.) 

      Nikodemas buvo kaimo giedorus, bažnyčios stacijų, adynų – jutrinių ir Votyvos, Graudžių verksmų ir Gavėnios giesių ir pagrabų giesmių „pravadyrius.“ – turėjo stiprų, aukštaitiškai slardų balsą (iš jo paveldėjau giedotą pergiedotą nurudusiais „lėstrais,“ dešiniojo, verčiamo puslapio nučiupnėytais kampiukais, su senuoju „druku“ ir skolintais, nors ir šventais, giesmių žodžiais,  kantičką). Tėtė gavo panašų balsą kaip tėvuko, tik žemėlasnų, kaime vadinamą „turu“ – pritariamuoju, dubultaviniu. 

       Tėtė, išsisukęs nuo „cėriaus Nilolašos vaisko“ Didžiajam kare, tvarkėsi pas dėdę, Motinos brolį, kunigą Vilniaus krašte (nei Kaizeris, nei jo pusbrolis Nikolajus iš padorumo, o gal pisibijodami Dievulio,  „bažnytinių“ vyrų karan nešaukė). Tėtė tvarkė visus bažnyčios reikalus ir mokinos vargoninkaut, nesant vargonininko vesdamas Mišias. Dėdė kunigas turėjo galingą balsą – giedodamas Mišias viršydavo bet kurį vargonininką. Kalindavojant, vos peržengus grįčios slenkstį, kunigui krapijan švęstu vandeniu, jiedviem  su Tėte užtraukus „Te Deum“ laukiantys kalendos, išsišveitę trobos žmoneliai su ašarom suklupdavo ant kelių – „visa bažnyčia ataja mum namuosna“…Tėtis turėjo pusbrolio Klementino iš Petaburko (jis ten buvo miesto laikrodžių taisytojas) parvežtą petaburską cainą trieilę armoniką (tos armonikos buvo ainos, beinos ir cainos – pagal garso tembro aukštumą). Grojo kadrilius, polkas ir jau iš dvarų pamažu plintančius navatnus šokius padispaną, padikatrą, valcmanetą, krakoviaką, aliaksiondrušką : kaimo jaunimui buvo „bais raikalingas,“ nes be grojimo – nėr ir šokimo (ta armonika grojo ir mano brolis Vytautas, kol srebai jos nenučiupo ir neišparcialiavo). Pasibaigus Didžiajam karui, kraštui gaivelėjantis iš bado, suirutės ir  apraudant netektis, Tėtė, nelikęs vargoninkaut, nuo kunigo grįžo namo, savan ūkin, nes Motina jau našlavo, brolis Amerikoj – namam reikėjo vyriškų rankų.

     Armonika ir skripka gojo ir Tėtės brolis Adolfas, savo „dūšios suramintojas“ bėgdamas nuo Japonų karo rekrūtų  išsivežęs ir Amerikon, Bruklinan, grojęs lietuvių suėjimuose, bet iš tenajos nebegrįžęs – žuvo dirbdamas fabrike, trūkus veleno diržui.

      Tėtės pusseserė Nastazija (kaip ir mano sesuo ir dauguma tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, atbuvusi privalomus  pasisvečiavimus Sibire), dirbdama darbus niūniavo sau giesmes –  rudenį ir žiemą Advento ir Rarotų, pavasariop – Gavėnios, vasarą – šienapjūtės, rugiapjūtės ir linaraučio dainas – buvo audėjų audėja, neįgudusiom, tekūtei besiruošiančiom mergiotėm ir jaunamartėm padėjusi „intaisyt“ audeklus dimų ir servetų, nytelinius ir kaišytinius, jeglaly, blykeliu ir rinktinius, milus ir milalius. 

       Tėtės dėdė Kazimieras buvo „praslovytas,“ išgirtinis kriaučius – jeigu neužtekdavo dienos ir raikėdavo skubint laiku pasiūt prižadėtą siuvinį, kolai aprimsta namų ruošos darbai grįčioj ir visa šeimyna suminga, Kazimieras, apėjęs javų lauką, varstydamas terpu pirštų ražončių,  degas balaną (vėliau jau ir lempą) ir niūprija ligi ryto pazarėliam nubalinant „stancinės“ šiūbinius langus. Geras buvo kriaučius, teisingas, akuratnas. Ateina žmogus iš tolimos ūlyčios, nešinas kailių ar milo vendzliuku, pagarbinęs ir paprašytas sėstis arčiau siuvamo „materijolo“ apklėsto stalo, nedrąsiai, iš tolo, iš kalno pradeda šneką: „Tai va gi, tamista Kazimierai, apejau ne vienų kriaučių, visi, apžiūrėjy mana materijolus, neapsijema pasiūt, sakų, kad mažoka materijola, maž gi tamista apsimtum“… Kazimieras išpurtęs iš skepetos surištą medžiagą ar kailius, pavarto, pasižūri į atnešusiojo „stotą ir auglių,“ ir ramiai sako: „Pasiūsiu ašei tamistai, išeis, išnaravisiu.“ Ir pasiuva, duksliai, patogiai, ir dar lopiniam likusios mežiagos ar kailiakraščių ryšuliukan suvynioja. Eidamas ar kermošiun, ar sekmadienio Mišion, visad nešdavos su savim „jierką“ – ploną, ilgą, gerai išdirbtos, išmukštintos  odos – sirmetės – juostelę:būdavo, kartais žmogus, tikėdamasis sustikt slauną kriaučių, miestelin važiuodamas, pasijema ir siuviniui medžiagą: Kazmieras išsitraukia iš kišenės savo „mierką,“ pasivedęs nuošaliau už šventoriaus išmieruoja  žmogelį, ant savo „jierkos“ susimazgydamas tik jam suprantamus mazgelius, ir „kitoj nedėlioj“ – sekmadeny, po Mišių žmogų užprašo atait „primierkai“ – pasmieravis žmogus džiaugias:  rūbas „guli in manys, kaip nulietas, tai kriaučius, tai meistras.“ Ir užmokestį pajims tik tiek, kiek mato esant verta jo darbo – jei užsakovas siūlo daugiau ar „gastinčiaus“ nori pridėt, Kazimieras liepia: „nunešk ubagam, špitolnikam ar bažnyčiai.“ Pas jį siūdinosi ir pomandriai poneliai, ir dakteras, ir vargoninkai, nebijodami jam patikėt „brungių gelumbių“ – neduok Die, sugadintų kriaučius – siuvo ir kunigam sutanas. Kazimieras nevedė, nesiblaškė, rėmė besimokančius Petaburke giminaičius, „neskūpėdamas“ šelpė varguolius, bažnyčią: dosniai prisidėjo prie Kuktiškų bažnyčios varpo nuliedinimo (sako, to varpo viduj iškaldinti rėmėjų vardai). Ir jis, kaip ir kiti giminaičiai, savo „jierka“ išmieravo Sibiro tundros dykynes ir taigos sąvašynus…   

      Bet norėjau šnekėt apie mano giminių muzikavimą. Kazimieras atmintinai mokėjo kantičkos giesmes, ir, jei labai nespausdavo siuvinio atadavimo laikas, jis ne tik palydėdavo savo parapjiečius – kas priguli be kalbų – bet ir padėdavo giedoriam nabašnikus  apgiedot.                     

       Tėtės pusseserė Genoefa buvo vienatūrė terpu penkių brolių, augo „išpiestyta,“ ne kaip mamos užvadėlė, bet kaip lepūnėlė, šienelio pagrėbt išeidama tik iš ukvatos, dėl gražumo ir savo malonumui, visi darbai dideliam ūkyje buvo be jos nudirbti. Namie visi gražiai dainavo, bet jau Gisiutės balsas tai visoj apylinkėj buvo išgirtas – dainavo rūtas sėdama, dainavo staklių muštuvus pyškindama (aust motinos buvo dailai išmokyta, kaip toj dainoj), šienelį grėbdama ar vasaros vakarais po senom vyšniom sodelyje vakarodama, jaunimo subuvimuose ir gegužinėse – broliai turėjo ristus žirgus, gerą padarynę – puikią lineiką ir važį – visur sesutę vežiojosi, sesutė puikavosi broliais, o broliukai gražavosi sesute. Po vakaruškų, po gegužinių užeidavo šumnas muzikontas Julijonas, brolių prižiūrima, Gesiutė su Juliuku sėdėdavo stikliniam gonkelyje ar žiedais apsiklėtusiam sode, Juliukas virkdė armoniką, o sesutė, jam pritardama dainom, virkdė Juliuko širdį. Ir… susikukavo, kaip sakydavo kaime – Juliukas – kas be ko – bet ir Gesiutei širdelė suvirė tik šitam, ir tik jam vienam…Ak, suiro namų tvarka amžinoji: kas negirdėta, neregėta – venatūrė, nebiednų namų duktė užsikepešijo tekėt ne už tinkamo ūkininko, o už muzikančiuko – vėl kaip toj dainoj – ir nors tu tvorom broliam aik: tekėsiu, ir tik už jo. Ir ištekėjo, nedrįso nei broliai, nei tėvuliai išpaikintai mergiotei paprieštaraut. Gyveno, namų išteklių užteko, gražių ir balsingų vaikiukų susilaukė…        

       Kitos atšakos Tėtės pusseserė Grasilda – kas ne padabna – grojo armonika : kur matyta, kad ne bernas tampytų tą rėksnę,   o mergiotė. Bet Grasiutė grojo – vakaruškom grot neidavo, nepritinka, bet grojo sau namuos, daina prisitardama, ir pajimk ją kad nori. (Kai pirmąkart gimtinėj, pas tėvučius, kaimynai mane išgirdo grojant akordeonu – jau net mano laikais, ne vienas-vyrai – nusdyvijo : „kaip čia dabartes, mergiote psijėmus, ir groja – čia gi bernų pramanas,“ bet netrukus ateidavo pasiklausyt ne tik moterys, bet ir vyriokai, per vasaros atostogas buvau prašoma ir gegužinėj, ir vakaronėj pagrot, viena senobinių dainų man padainavusi, daug vargo mačiusi motutė mano Mamai sakydavus : „kai tik užgirstu, kad tamstų Irute groja, sakau, jau muzikonte atvažiava, tai bus ramu, išeinu in gonkų vakari, ir, kolai ana groja, nieka nei darau, nei grįčian ainu, klausau ir kalausau, tai ramumu turit namie,“ – o vienas ramaus būdo kaimo šviesuolis, užėjęs pas Tėtį su reikalu ir radęs mane grojančią Štrauso valsą, pasakė : „tai gražumas, tai malanumas – jai kitokia nusraminima ir neraiks, ana turi sava širdžiai ramumėlį“…) 

 

                                             Irena  Bražėnaitė

 

 

 

 

 

                          IŠ  KUR  DAINŲ  IR  GIESMIŲ

                                          IŠMOKTA

 

                         (Po Mamos gimines pasižvalgius)

 

        Mamos Tėtis Vincentas, iš protėvių paveldėjęs bajorystę ir mums palikęs, rėmęs paskutinįjį Sukilimą, knygnešio Jurgio Bielinio bendras, buvęs miestelio seniūnas, tėvų buvo ruoštas kuniguosna – mokėjo ne tik kone privalomas rusų, lenkų, bet ir vokiečių, lotynų kalbas, skaitė knygnešių atneštus leidinius, tad pasakęs puse lūpų, kad būsiąs karas, žmonėm dar netikint ir nesitikint, bet, armotom užgrojus, žmoneliai sakė:  „Va, Dievuliau, Vinca karų išpranašava,“ – o pranašai buvo jo skaitomos „Caitungos.“ Turėjo puikų, gražų balsą, giesmes giedojo ir lotyniškai, visi jo septyni vaikai, pakrikštyti mandrais, įmantriais vardais (tik mano Mama gavo labai garbingą, bet girdėtą  – Marijos – Marijonos – vardą, jai gimus sergančiai  Tėvo seseriai vienuolei prašant paskirt mergytei jos vardą, gal ana už ją poterėlį sukalbėsianti), visi buvo balsingi, išradingi, gabūs. Mamos brolis Rapolas energingas, darbštuolis, o jau balsas kaip vargonai (jam išvykus Brazilijon užsidirbt, pasaulį ištikus krizei, likusi su dviem vaikeliais žmona turėjo parduot gyvulius, kad išpirktų savo žmogui „šipkartę“ grįžt  „su užsidirbtu skarbu namopi“…) Rapolas buvo jaunimo subuvimų pravadyrius, į tolimiausius kaimus kviečiamas (gražus, ūmus, čebatuotas), kartu savo eikliąja Širmute, pakinkyta lineikon, veždavosi ir sesutę Marytę –dainininkę, ratukų ir šokimų vedlę. Brolis kaip akį saugo gražią sesutę, globia, nusivežęs kviestinian jaunimo subuviman Didžiakaimin netoli Nuotekų (kaimas buvo toks didelis, jaunuomenės tiek daug, kad vakaruška buvo daroma vienu kartu per dvijenai grįčias – vienon tobon šokėjai nepareidavę), bernam sužiūrus į dailią atvežtinę mergiotę, Rapolas jama seserį už rankos: „nu, Marine, pašoksme,“- ir skrenda abudu per trobos padlagą, tuomet jau įsidrąsinę bernai, pirma atsklausę brolio, ar valia kviest sesutę šokt, vienas per kitą nepaleisdami šokdina Marytę (pasakojo  dėdė Rapolas:  „vienoj troboj asla buva grįsta atliekamom nuo pečiaus mūrjima šamotinem plytam, tai kai pašokdina bernai Maryty, tai jos burlečiukų papades ir sudila.“) O  kai jau sustoja jaunimas nuilsęs nuo pasiutpolkių ir kadrilių pasidainuot, kai užtraukia Rapolas su Maryte dainą… O Rapolas dar ir armoniką užsimeta per petį, ne tik kadrilius, bet ir padispanus, diližansus  trieile išvingiuodamas. Gera buvo anuomet mergaut terpu vyresnių brolalių…

      Mamos Mama, nutekėjusi Balnikų miestelin, džiaugės, kad bažnyčia tik už atšlaimo talelio – sumetus ryto ruošą, nebuvo praleidus nei vienos dienos rytmetinių Mišių, pirm jų atgiedodama su miestelio giedarkom Adynas, Advento giesmes ar Graudžius verksmus – garbių kunigų giminaitei tik teip ir derėjo. Visos dukterys ir sūnai buvo balsingi, pamaldūs, dorai užugdyti, žmonių mėgiami ir gerbiami. Be Marytės seserų neapsieidavo nei vienas pagrabas, jos giedojo ant viškų, o kai susėsdavo jaunimas subatos ar nedėlios  vakarais čelnon, kai išsiplūkdydavo Alaušų ježeran, kai užtraukdavo Marytė su seseria Dorotėja „Plaukia sau laivelis“ – skardas per miškus nuveina  už Karališkių, Untapalaštakio ligi Žemaitkiemio… tai gražumėlis, tai ramumėlis…

      Didisai karas iššlavė aruodus, prikaišiodamas juodų kryželių žmonių širdysna ir pakelėsna…Bet kraštas tvarkėsi, skausmą gniaužydami žmonės tvėrėsi savo Neprigulmybę, dienos šviesėjo, dainos gražėjo. Broliam pirkus Parudinės dvarą, Marytės jaunystė skleidėsi, lydima dainų ir giesmių : iš dvaro nebe tai buvo ne „uonaras“ ait vakaruot kaiman, tai dvare, didžiojoj salėj, dažnai trinkėdavo brolių Pilkų iš Klabinių kapelija (jie grojo ir Mamos veselijoj : armonika, skripka, kliarnetas ir basetlia), ir sukviestas kaimo jaunimas patogiai arcavojo polkas ant macno dvaro padlago. O sustojus ratelių- dainos, vaišės, gira, alus ir didelio sodo gėrybės…

       Aluntos bažnyčios chorą tvarkė tuo metu leliūniškis Juozapas Karosas (vėliau tapęs žymiu muziku ir dirigentu). Užgirdęs bažnyčioj giedant skardžiu balsu merginą, jis be kalbų ją užsiviliojo ant viškų ir jau nebepaleido–prie balsingųjų aluntišlių Marytė ne tik priderėjo, bet ir perviršijo : viena aluntiškė man pasakojo: „Tava moma nulipe tik Komunijai par Našparų, ir suira visa kaleinia ir giedone, grįža ana in viškų – ir surtvarke parėdkų“. Gražiai dainavo ir giedojo Marytė, mano Mama… Kunigas Šimašius per jos pusbrolio kunigo primicijas sakęs: „netekėk, Maryt, mokinkis dainuot, Lietuvai raikia dainininkų, Kaune kurias opera, šieno grėbėjų užteks ir be tavęs.“ Kunigas nuvežė Marytę Kaunan, Konservatorijon, Kipras Petrauskas išklausė, pasgražavo, prijėmė, padainavo su ja duetu, bet… broliai savus gyvenimus kuriasi, nelieka tų nuliekamųjų seseries mokslam, mano Mama grįžta (kaip ir Tėtė nuo vargonų) prie linelių, prie staklelių, prie rugių pradalgėlio…

      Vos paugus girdėdavau Mamą dainuojant kažkokias mandras, kitokias, negu kaime dainuodavo, dainas : tai buvo operų jos išmoktos arijos, be to, ir J. Karosas lavino savo giedorius, ir ne tik Naujalio giesmėm virkdė, bet giedorius muštravodavo  su viena kita operos melodija. Mama giedojo ir dainavo viską: aukštaitiškas skambias, ne nūdnas dainas, Maironio, A.Baranausko, J.Naulalio, Č.Sasnausko dainas ir giesmes, kantičką narstė kaip rožančiaus karoliukus – jokie šermenys be jos neapsiėjo, be jos giedoriai pakasynose nei giedot nepradėdavo. Dėkui Mamai – visko, ko pati mokėjo, išmokino ir mane, palikdama man ne tik J.Naujalio natas, bet ne vieno leidimo senąsias kantičkas, Aukso altorių, maldų ir giesmių Šaltinį. Giedu, dainuoju ir džiauguosi…

       Mes, aštuoni vaikiai, muzikavom – kas grojo, kas dainavo, (turėjom jau ir mados atneštą gitarą su užrištu ant grifo kaspinėliu) ir, kai subatvakariais subildėdavom iš miestų namolio, kaimynai sakydavo: „Suvažiava Braženai – bus linksma, bus ko paklausyt.“  Tai buvo jau po karo ir pokario, seseriai grįžus iš Sibiro pusnynų, Mamai nusišluosčius septynerių metų (tiek sesuo klajojo po tundras, Kazachstano stepes), kraštui iš naujo aprimus ir apsipratus su kolchozo dvasia ir fermų kvapu. Dainavom, grojom, visų pakalikų ir išdavikų pykčiui – buvom ne tos pakraipos, ne kolchoziniai – smetoniški, dorųjų, šviesiųjų sodiečių mylimi ir gerbiami. Nors buvo pavojinga, dainavom miško brolių dainas, sidabrinio brolio Vytauto tenoro vedamas, jam lūpine armonikėle dainai pramaišiui pritariant. (Brolis Vytautas buvo dėdės Rapolo krikštasūnis, toks pats pamaniūga, eiklus, žvitrus, „zakatnas,“ siaustas vyras, nuveina su broliu Stasiu vakaruškon, jaunimas liūdnai sėdi, niūniuodamas dainas: „ko čia liūdit, ar pagrabas?“-  „kad nėr muzikonkta.“ – Vytukas lūpinę armoniką iš kišenės, perbraukia per lūpas, mergiotę už liemenio, viena ranka suka, kita griežia – trobos stancinė atgijo, mergičkos prajuko –„Braženai ataja–vakaruška bus“, o Vytautas šokiui kviesdavo tas mergiotes, kurios ar dėl kuklumo ar – kaimui teip nutarus –dėl negražumo, kiūtodavo užsiglaudę kur užpečky ir jų bernai nesiskubindavo šokdint). Sesuo Eugenija paveldėjo iš Mamos virpų, kaip varpelis, balsą, jai labai tiko tuo metu išplitusi romansinė daina „Skamba vienišas, liūdnas varpeis.“ Dainavom sode, ant gonkų, miškui nuskardenant dainas toli – ligi Klabinių, Paūžuolių, Laičių, Perkalų, Pavinkšnio… Dainuoja ir groja ir mūsų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai…              

           

                                               Irena  Bražėnaitė  

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top