skip to Main Content

Seimas paskyrė Algimantą Valantiną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju

Seimas pritarė Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos siūlymui ir paskyrė Algimantą Valantiną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju.

Prieš savaitę prisistatydamas Seimo nariams A. Valantinas sakė, kad jo sukauptos žinios ir patirtis neabejotinai būtų reikšmingos ir dirbant Lietuvos Aukščiausiajame Teisme: „Puikiai suprantu, kad tai yra teismas, kuris formuoja teismų praktiką, ir būtent visuomenė, piliečiai, visada žiūri, ką pasakys Aukščiausiasis Teismas, koks taškas bus padėtas. Šitoje vietoje tenka apgailestauti, kad teisminė praktika formuojama per bylas. Ir kartais, kol ta byla pasiekia Aukščiausiąjį Teismą, deja, bet tenka pasakyti, kad būna sulaužomas ne vieno žmogaus likimas. Mano požiūriu, Aukščiausiasis Teismas turėtų, ko gero aktyviau dalyvauti šitame procese, nelaukiant konkrečios bylos.“

Paremti jo kandidatūrą ragino tiek valdančiosios daugumos, tiek opozicijos atstovai.

„Tai yra ne tik aukštos kvalifikacijos teisininkas ir teisėjas, bet tai yra sąžiningas žmogus, kuris visose pareigose dirbo negailėdamas jėgų ir vadovaudamasis tik įstatymu ir, žinoma, taikydamas tas aukštas moralės normas, kuriomis jis pasižymi“, – sakė Seimo Pirmininko pavaduotojas, opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys Julius Sabatauskas.

„Visose pareigose, kuriose dirbo gerbiamas A. Valantinas, tiek Apeliacinio Teismo pirmininku, tiek Teisėjų tarybos pirmininku, tiek generaliniu prokuroru, visada pasižymėjo išskirtiniu objektyvumu, sąžiningumu, padorumu, profesionalumu, stengėsi maksimaliai garbingai atlikti savo pareigas“, – pažymėjo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Arminas Lydeka.

Jam pritarė ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Stasys Šedbaras: „Aukščiausiajame Teisme mes turėtume turėti teisėjų elitą ir, aš manau, kad A. Valantinas kaip tik priklauso šitam ir kvalifikacijos, ir moralinių savybių, ir padorumo teisėjų korpusui.“

Slapto balsavimo rezultatai: už Seimo nutarimą „Dėl Algimanto Valantino skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju“ (projektas Nr. XIVP-462(2) balsavo 99, prieš buvo 13, susilaikė 21 Seimo narys.

Nutarimas įsigalioja birželio 22 d.

 

Tiesa, lygiai prieš dešimt metų tas pats seimas dėl Valantino balsavo visiškai kitaip :

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO TEISĖS IR TEISĖTVARKOS KOMITETO ATLIKTO APLINKYBIŲ, SUSIJUSIŲ SU DRĄSIAUS KEDŽIO SKUNDŲ TYRIMU, PARLAMENTINIO TYRIMO

IŠVADA

 

 

Įžanga

 

2009 m. spalio 5 d. Kaune šaunamuoju ginklu buvo nužudyti J. F., Kauno apygardos teismo teisėjas, ir V. N.

Tos pačios dienos elektroninėse visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta informacija, kad vienas iš įtariamųjų gali būti Drąsius Kedys, kuris nuo 2008 m. lapkričio mėn. nuolat kreipdavosi į įvairias teisėsaugos institucijas dėl galimo jo mažametės dukters seksualinio išnaudojimo, tarp šio nusikaltimo įtariamųjų įvardydamas ir asmenis, kurie buvo nužudyti.

Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (toliau – Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Komitetas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 56 straipsnio 1 dalimi, 2009 m. spalio 7 d. nutarė atlikti D. Kedžio skundų dėl galimo jo dukters seksualinio išnaudojimo tyrimo teisėsaugos institucijose parlamentinį tyrimą, sudarė ir pateikė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui (toliau – generalinis prokuroras) atitinkamą klausimyną.

Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2009 m. spalio 14 d. posėdyje buvo svarstomi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra) atsakymai į minėtą klausimyną, generalinis prokuroras Algimantas Valantinas atsakė į Komiteto narių klausimus.

Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2009 m. spalio 16 d. posėdyje buvo suformuluoti papildomi klausimai Generalinei prokuratūrai. Atsakymai į juos buvo svarstomi Komiteto 2009 m. spalio 21 d. posėdyje, jo metu į Komiteto narių klausimus taip pat atsakė generalinis prokuroras. Kadangi iki šio posėdžio Generalinėje prokuratūroje nebuvo baigtas vidinis tarnybinis patikrinimas, Teisės ir teisėtvarkos komitetas svarstyme padarė pertrauką iki kito posėdžio.

Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas), vadovaudamasis Seimo statuto 49 straipsnio 9 punktu ir 56 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 2009 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. XI-452 „Dėl pavedimo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl aplinkybių, susijusių su Drąsiaus Kedžio skundais, tyrimo“ pavedė Teisės ir teisėtvarkos komitetui atlikti parlamentinį tyrimą.

Šiuo nutarimu Teisės ir teisėtvarkos komitetui buvo pavesta ištirti ir įvertinti:

 

1) ar Drąsiaus Kedžio skundų tyrimas buvo atliekamas laikantis įstatymų reikalavimų;

 

2) ar šio straipsnio 1 punkte nurodytas tyrimas buvo nepagrįstai vilkinamas;

 

3) kokių veiksmų turėtų imtis valstybės institucijos, kad ikiteisminiai tyrimai vyktų operatyviau ir ekonomiškiau, kokios yra su tuo susijusios teisinio reglamentavimo spragos.

Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2009 m. spalio 28 d. posėdyje tęsė parlamentinį tyrimą.

Teisės ir teisėtvarkos komitetas tarnybinio patikrinimo medžiagą iš Generalinės prokuratūros gavo 2009 m. spalio 29 d.

Komitetas, priimdamas šią išvadą, rėmėsi:

 

1) Generalinės prokuratūros 2009 m. spalio 12 d. atsakymu Nr. SD-57 RN;

 

2) Generalinės prokuratūros 2009 m. spalio 19 d. atsakymu Nr. SD-63 RN;

 

3) generalinio prokuroro atsakymais į Komiteto narių klausimus 2009 m. spalio 14, 21 ir 28 d. posėdžiuose;

 

4) Generalinės prokuratūros atlikto tarnybinio patikrinimo išvada „Dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 organizavimo ir atlikimo ir skundų, prašymų nagrinėjimo dalyje dėl Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos prokuratūrų prokurorų veiksmų“;

 

5) Generalinės prokuratūros atlikto tarnybinio patikrinimo išvada „Dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 organizavimo ir atlikimo bei prašymų, skundų nagrinėjimo dalyje dėl Generalinės prokuratūros prokurorų veiksmų“;

 

6) Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2009 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 103-S-3 „Dėl vaiko teisių apsaugos įstaigų veiksmų, apsaugant vaiko teises ir teisėtus interesus, atlikto tyrimo ataskaitos“;

 

7) Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento 2009 m. spalio 19 d. pažyma „Tam tikri ikiteisminio tyrimo baudžiamajame procese aspektai kai kuriose Europos valstybėse“;

 

8) Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento 2009 m. spalio 13 d. pažyma „Prokuratūros statuso kai kuriose ES šalyse bruožai“;

 

9) Lietuvos Respublikos prokuratūros 2008 metų veiklos ataskaita ir Seimo 2009 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. XI-245 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros 2008 m. veiklos ataskaitos“.

 

 

Teisės aktai, aktualūs atliekant šį parlamentinį tyrimą

 

 

  1. 1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje (2003 m. kovo 20 d. įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. balandžio 21 d., redakcija) nustatyta:

 

 

„Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras.

 

Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.

 

Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.

 

Lietuvos Respublikos prokuratūra yra Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros.

 

Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.

 

Prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas.“[1]

 

  1. 2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)2 straipsnyjePareiga atskleisti nusikalstamas veikas nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

BPK 35 straipsnyje Prokuroras nustatyta: „Prokuroras yra Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai, dalyvaujantys baudžiamajame procese pagal savo kompetenciją.“

BPK 84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis specialių žinių ir įrašytas į Lietuvos ekspertų sąrašą, o 89 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad specialistas yra reikiamų žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais.

BPK 164 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį.“

BPK 170 straipsnio Prokuroro įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą 1, 2, 3 dalyse nustatyta:

 

„1. Prokuroras turi teisę pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus.

 

  1. 2. Kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas.

 

  1. 3. Prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus.“

BPK 176 straipsnio Ikiteisminio tyrimo terminai 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:

„1. Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus.

  1. Generalinio prokuroro nustatyta tvarka prokurorai privalo kontroliuoti, kaip laikomasi šio straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.“

BPK 186 straipsnio Nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausa 1, 2, 5 dalyse nustatyta:

„1. Jaunesnius kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas šio Kodekso 184 straipsnio 3, 4, 5 dalyse[2] nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas (…).

  1. Jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Jų apklausos metu gali būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Jeigu jaunesnių kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje dalyvauja įtariamasis ar jo gynėjas, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad tokiam liudytojui ar nukentėjusiajam nebūtų daromas neleistinas poveikis. Jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ir nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį kviečiami tik išimtiniais atvejais.“

 

„5. Jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnių kaip aštuoniolikos metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą.“

 

  1. 3. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnioProkuratūros veiklos kontrolė1 ir 3 dalyse nustatyta:

 

 

„1. Prokuratūrai vadovauja Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (…). Už prokuratūros veiklą jis atsiskaito Respublikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos Seimui.“

 

„3. Prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus.“

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 17 straipsnio Ikiteisminio tyrimo veiksmų koordinavimas 1 dalyje nustatyta, kad „generalinis prokuroras (jo pavaduotojai) ir teritorinių prokuratūrų vyriausieji prokurorai pagal kompetenciją koordinuoja nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo veiksmus“.

 

 

Aplinkybės, nustatytos atliekant šį parlamentinį tyrimą

 

 

  1. 1. Tyrimas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate
  2. Kedžio pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimos seksualinės prievartos jo mažametės dukters (tuo metu – 4 metų amžiaus) atžvilgiu Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – VPK) gautas 2008 m. lapkričio 30 d. Tą pačią dieną ikiteisminį tyrimą pradėjo Kauno apskrities VPK Kauno miesto Panemunės policijos komisariato (toliau – PK) Petrašiūnų policijos nuovados tyrėjas. Tyrimas Kauno apskrities VPK Kauno miesto Panemunės PK buvo atliekamas iki 2009 m. sausio 30 d., tai yra du mėnesius.

(Neskelbtini duomenys)

Generalinė prokuratūra nurodė, kad buvo atlikti ir kiti veiksmai inter alia surašytas tarnybinis pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, pranešimas prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, tarnybinis pranešimas, kad nuvykus į (neskelbtini duomenys) butą niekas neatidarė durų, todėl nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra[3], išsiųsti paklausimai ir gauti atsakymai ir panašiai.

Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros pateiktos informacijos, operatyviniai veiksmai, numatyti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10–13 straipsniuose, buvo negalimi, nes buvo tiriamas nesunkus nusikaltimas, o operatyvinės veiklos priemonės galimos tik tiriant labai sunkius, sunkius ir apysunkius, taip pat kai kuriuos korupcinius nusikaltimus. Taip pat nebuvo galima taikyti ir BPK 154 straipsnyje nustatytų veiksmų – klausytis pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti įrašus, juos kontroliuoti, nes, kaip minėta, buvo pareikštas įtarimas tik dėl nusikalstamos veikos, priskirtos nesunkiems nusikaltimams.

Teisės ir teisėtvarkos komiteto nuomone, pakako duomenų ikiteisminį tyrimą atlikti ne tik dėl galimo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnyje, bet ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio Seksualinis mažamečio prievartavimas 4 dalyje[4]. Pagal BK 11 straipsnio 6 dalį toks nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių ir jį tiriant būtų buvę galima atlikti reikalingus operatyvinius veiksmus. Tačiau tik (neskelbtini duomenys) tyrimą perdavus Vilniaus apygardos prokuratūrai, (neskelbtini duomenys) buvo įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimus, numatytus ne tik BK 153 straipsnyje, bet ir BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Komiteto nuomone, operatyvinės priemonės tokio pobūdžio bylose, inter alia tiriant D. Kedžio pareiškimą dėl seksualinės prievartos prieš jo mažametę dukrą, buvo būtinos sėkmingam visų aplinkybių atskleidimui.

Kita vertus, Komitetas yra tos nuomonės, kad D. Kedžio dukrai (neskelbtini duomenys) davus (neskelbtini duomenys) parodymus buvo būtina nedelsiant atlikti mergaitės suvokimo psichologinį ir jos kūno tyrimus, atlikti įtariamojo atpažinimą, apžiūrėti galimą įvykio vietą (vietas), atlikti kitus procesinius ir operatyvinius veiksmus, nustatyti D. Kedžio nurodytų asmenų tarpusavio santykius, bendravimo pobūdį ir intensyvumą, ieškoti galimų kitų mergaitės ir įtariamojo kontakto pėdsakų.

Beje, generaliniam prokurorui atsakant į Komiteto narių klausimus buvo teigiama, kad procesinio veiksmo – asmens (asmenų) atpažinimo – esą nebuvo galima atlikti dėl to, kad pats D. Kedys rodė dukrai įtariamojo (vėliau – ir kito, jo manymu, įtariamojo) nuotraukas ir atpažinimas būtų buvęs netikslingas.

Komiteto nuomone, toks teiginys neturi jokio pagrindo. Atlikus atpažinimą pagal visas baudžiamojo proceso ir kriminalistikos taisykles, buvo galima gauti vertingos informacijos tiek patvirtinti, tiek paneigti įtarimus.

Nė vienas iš paminėtų (ir nepaminėtų) būtinų veiksmų per dviejų mėnesių terminą, kol byla buvo tiriama Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, nebuvo atliktas. Komitetas mano, kad tokio pobūdžio bylose, kai kyla įtarimų dėl mažamečio vaiko seksualinio išnaudojimo, teisėsaugos institucijų ir pareigūnų reakcija turi būti adekvačiai operatyvi ir kvalifikuota. Todėl Komitetas mano, kad ikiteisminis tyrimas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliekamas neoperatyviai ir nekvalifikuotai.

Ikiteisminio tyrimo medžiaga (neskelbtini duomenys) buvo tikrinama Kauno apygardos prokuratūroje ir dėl nustatytų trūkumų 2009 m. sausio 28 d. Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras pavedė tyrimą atlikti Kauno m. apylinkės prokuratūrai.

Generalinės prokuratūros atsakymuose į Teisės ir teisėtvarkos komiteto paklausimą nėra jokios informacijos, kokių priemonių ėmėsi ikiteisminį tyrimą kontroliuojantys prokurorai, taip pat ar ėmėsi kokių priemonių informuoti ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovus ir Kriminalinės policijos valdybą (biurą), kad Kauno apskrities VPK pašalintų prielaidas netinkamai atlikti ikiteisminį tyrimą.

Generalinės prokuratūros atlikto tarnybinio patikrinimo „Dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 organizavimo ir atlikimo ir skundų, prašymų nagrinėjimo dalyje dėl Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos prokuratūrų prokurorų veiksmų“ išvadoje taip pat konstatuoti esminiai ikiteisminio tyrimo trūkumai, nepakankama prokurorinė kontrolė. Kaltais dėl šio neveikimo tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija įvardijo tiesiogiai tyrimą kontroliavusią, o vėliau ir tyrimą perėmusią Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorę ir apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotoją.

Komitetas taip pat mano, kad per šį laikotarpį buvo galima užbaigti ikiteisminį tyrimą ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą: pareikšti kaltinimą ir bylą perduoti teismui arba, įtarimams nepasitvirtinus, ikiteisminį tyrimą nutraukti.

 

 

  1. 2. Tyrimas Kauno miesto apylinkės prokuratūroje

2009 m. sausio 30 d. tyrimą perėmė Kauno miesto apylinkės prokuratūra ir jį atliko iki 2009 m. birželio 11 d., tai yra beveik keturis su puse mėnesio, o nuo tyrimo pradžios – iš viso šešis su puse mėnesio.

(Neskelbtini duomenys)

Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros pateiktos informacijos, Kauno apygardos prokuratūroje 2009 m. kovo mėn. pabaigoje (tai yra praėjus dviem mėnesiams po to, kai tyrimą perėmė apylinkės prokuratūra) buvo atliktas papildomas patikrinimas ir jo metu nustatyti tyrimo trūkumai. Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras 2009 m. kovo 20 d. raštu įpareigojo Kauno miesto apylinkės prokuratūrą užtikrinti BPK reikalavimų vykdymą, atlikti konkrečius veiksmus ir apie tyrimo eigą bei rezultatus nuolat informuoti apygardos prokuratūrą.

Tačiau generalinio prokuroro pasirašytoje informacijoje nėra jokių duomenų apie tai, kas blogai atliko tyrimą ir koks buvo tarnybinis nustatytų apylinkės prokuratūros darbo trūkumų vertinimas.

(Neskelbtini duomenys)

2009 m. birželio 11 d. Kauno apygardos prokuratūroje patikrinus bylą vėl buvo konstatuota daug tyrimo trūkumų. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro nurodymu birželio 11 d. tyrimą perėmė Kauno apygardos prokuratūra.

Iš Generalinės prokuratūros gautoje informacijoje nėra jokių duomenų, ar buvo tiriama, kas kaltas dėl ikiteisminio tyrimo trūkumų Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, kokios drausminės priemonės taikytos kaltiems pareigūnams, kokių organizacinio pobūdžio priemonių imtasi, kad ikiteisminiai tyrimai Kauno miesto apylinkės prokuratūroje būtų kontroliuojami ir (arba) atliekami operatyviai ir kvalifikuotai.

Teisės ir teisėtvarkos komitetas mano, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra akivaizdžiai vilkino ikiteisminį tyrimą, kadangi nebuvo atlikta beveik jokių naujų procesinių veiksmų, tik kartojami seniau atliktieji ir jų metu iš esmės nebuvo gauta jokios naujos įrodomosios informacijos. Šiuo laikotarpiu šiek tiek keitėsi[5] D. Kedžio dukters parodymai, liudijantys apie galimai labai sunkų nusikaltimąpadarytą jos atžvilgiu, tačiau ikiteisminis tyrimas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį taip ir nebuvo pradėtas (neskelbtini duomenys). Nepradėjus tyrimo pagal kitą BK straipsnį, nebuvo galima duoti pavedimų gauti papildomų įrodymų pasitelkiant operatyvinės veiklos priemones.

Kita vertus, nebuvo skirtas reikiamas dėmesys ir gautai informacijai apie kitos mergaitės galimą tvirkinimą. Minėta, kad informacija apie tai buvo gauta 2009 m. kovo 6 d., o jos motina apklausta tik balandžio 16 d., pati mergaitė – balandžio 22 d. Tačiau nei mergaitės suvokimo psichologinis tyrimas, nei jos kūno tyrimas apylinkės prokuratūroje iš viso nebuvo paskirtas.

Tuo pat metu Generalinės prokuratūros ir generalinio prokuroro atsakymuose į klausimus ne kartą pažymėta, kad D. Kedys itin priešinosi jo dukros tyrimui Vaiko raidos centre Vilniuje. Esą be to nebuvo galima tinkamai tęsti ikiteisminio tyrimo, nes šios mergaitės psichiatrinis-psichologinis tyrimas, kurį atliko ekspertai, trukęs tik kelias valandas.

Tokie teiginiai neįtikinami. 2009 m. balandžio 23 d. – gegužės 25 d. ekspertizės akto išvados formuluojamos aiškiai, vienareikšmiškai. Rimtų argumentų, dėl kurių ikiteisminio tyrimo pareigūnams kilo abejonių minėtos ekspertizės išvadomis, Komitetui nebuvo pateikta.

Pažymėtina, kad Vaiko raidos centras nėra ekspertinė įstaiga, turinti teisę teisėsaugos institucijoms atlikti atitinkamas ekspertizes. Be to, jis yra Vilniuje, ir tėvo prieštaravimas, kad ketverių penkerių metų amžiaus vaikas, kuris iki tol buvo ganėtinai psichologiškai (taip pat ir paties tėvo) traumuojamas, būtų išvežtas papildomam tyrimui toli nuo namų, gali būti suprantamas.

Komitetas mano, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūroje šis ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nekompetentingai ir nesilaikant BPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus, o Kauno apygardos prokuratūra netinkamai vykdė to paties straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvą generalinio prokuroro nustatyta tvarka kontroliuoti, kaip laikomasi šio straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.

2009 m. liepos 29 d. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas ir Seimo Žmogaus teisių komitetas gavo Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro Zenono Buroko atsakymą Nr. 17.d-13267 į šių komitetų pirmininkų pasirašytą paklausimą dėl šios baudžiamosios bylos tyrimo. Jame inter alia nurodyta, kad „nenustačius, kad ikiteisminis tyrimas (…) yra atliekamas netinkamai ar pažeidžiant įstatymų reikalavimus, taip pat įvertinus ikiteisminio tyrimo eigą ir tyrimo veiksmų planą, Generalinėje prokuratūroje nuspręsta, kad nuo 2009 m. birželio 17 d. (…) ikiteisminis tyrimas bus atliekamas [Kauno] apygardos prokuratūroje.“

Iš minėto prokuroro atsakymo matyti, kad jis nenustatė šio ikiteisminio tyrimo atlikimo trūkumų, nors nuo jo pradžios buvo praėję jau aštuoni mėnesiai ir tyrimas du kartus (iš policijos ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros) jau buvo perimtas, remiantis Generalinės prokuratūros atsakymais į Komiteto klausimyną, būtent dėl nustatytų trūkumų. Tai rodo, kad Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyrius ir jo vadovas, atsakingi už ikiteisminio tyrimo kontrolę visoje šalies teritorijoje, netinkamai vykdė savo pareigas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro atsakyme dviejų Seimo komitetų pirmininkams nurodoma skundus, prašymus ir pareiškimus ikiteisminio tyrimo klausimais teikti ikiteisminį tyrimą atliekančiam prokurorui, o jo proceso veiksmus ir nutarimus skųsti aukštesniajam prokurorui.

Minėta, kad Generalinės prokuratūros atlikto tarnybinio patikrinimo „Dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 organizavimo ir atlikimo ir skundų, prašymų nagrinėjimo dalyje dėl Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos prokuratūrų prokurorų veiksmų“ išvadoje taip pat konstatuoti esminiai ikiteisminio tyrimo trūkumai, taip pat netinkamas D. Kedžio skundų ir prašymų nagrinėjimas. Kaltais dėl šio neveikimo tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija įvardijo ikiteisminį tyrimą atlikusią Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorę ir apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoją.

 

 

  1. 3. Tyrimas Kauno apygardos prokuratūroje

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro nurodymu 2009 m. birželio 11 d. tyrimą perėmė Kauno apygardos prokuratūra ir jį atliko iki rugpjūčio 18 d., tai yra daugiau kaip du mėnesius, o nuo tyrimo pradžios – beveik devynis mėnesius.

(Neskelbtini duomenys)

Nuo liepos 15 d. iki liepos 29 d. byla buvo tikrinama Generalinėje prokuratūroje, Kauno apygardos prokurorams duoti žodiniai nurodymai sudaryti tyrimo planą ir tyrimo grupę, liepos 29 d. raštu pavesta įvykdyti tyrimo planą ir iki rugsėjo 1 d. pateikti išsamią ataskaitą apie tyrimo eigą.

Generalinė prokuratūra 2009 m. rugpjūčio 5 d. gavo D. Kedžio prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą ir prieš teisėją J. F.

(Neskelbtini duomenys)

Nuo rugpjūčio 12 d. iki rugpjūčio 18 d. byla dar kartą patikrinta Generalinėje prokuratūroje ir tą pačią dieną tyrimą pavesta atlikti Vilniaus apygardos prokuratūrai, kur jis atliekamas iki šiol.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. D. Kedžiui oficialiai pranešus Generalinei prokuratūrai apie savo įtarimus, susijusius su Kauno apygardos teismo teisėju J. F., jokių veiksmų dėl to nei Generalinėje prokuratūroje, nei Kauno apygardos prokuratūroje nebuvo imtasi. Tik ikiteisminį tyrimą perdavus Vilniaus apygardos prokuratūrai 2009 m. rugsėjo 4 d., tai yra praėjus visam mėnesiui, dėl to apklaustas (neskelbtini duomenys), o (neskelbtini duomenys) apklaustas rugsėjo 14 d.

Taigi Teisės ir teisėtvarkos komitetas turi pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ir Kauno apygardos prokuratūroje nuo 2009 m. birželio 11 d. iki rugpjūčio 12 d., tai yra daugiau kaip du mėnesius, jokių esminių tyrimo veiksmų, kurie būtų sudarę galimybę sėkmingai baigti ikiteisminį tyrimą, atlikta nebuvo. Tai rodo Kauno apygardos prokuratūros prokurorų, kuriems buvo pavesta tęsti tyrimą, neveikimą ir (arba) nepakankamą kompetenciją.

Generalinės prokuratūros atlikto tarnybinio patikrinimo „Dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 organizavimo ir atlikimo ir skundų, prašymų nagrinėjimo dalyje dėl Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos prokuratūrų prokurorų veiksmų“ išvadoje taip pat nurodyta, kad Kauno apygardos prokuratūroje buvo netinkamai planuojami tyrimo veiksmai, nesiimta priemonių, kad nedelsiant būtų atlikti būtini tyrimo veiksmai, neduoti rašytiniai pavedimai ikiteisminio tyrimo įstaigoms dėl tyrimui reikšmingų aplinkybių tikrinimo ir panašiai. Tarnybinio patikrinimo komisija kaltu dėl šio neveikimo pripažino ikiteisminį tyrimą atlikusį Kauno apygardos prokurorą ir tyrimą kontroliavusį Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoją. Tuo pat metu ši komisija konstatavo, kad ir Kauno apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorė aplaidžiai tyrė D. Kedžio skundus, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pranešimus, taip pat nepakankamai dėmesio skyrė vaiko teisių apsaugai.

Taip pat nustatytas akivaizdus Generalinės prokuratūros prokurorų – tiek tiesiogiai atsakingų už ikiteisminio tyrimo kontrolę, tiek ir atsakingų už Generalinės prokuratūros ir visos prokuratūros sistemos tinkamą funkcionavimą – neveikimas.

Prie tokios pat išvados priėjo ir Generalinės prokuratūros tarnybinio patikrinimo „Dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 organizavimo ir atlikimo bei prašymų, skundų nagrinėjimo dalyje dėl Generalinės prokuratūros prokurorų veiksmų“ komisija. Kaltais buvo pripažinti Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiasis prokuroras ir šio skyriaus prokuroras.

 

 

  1. 4. Dėl galimybės apsaugoti D. Kedžio įtariamus asmenis nuo susidorojimo

Iš Generalinės prokuratūros pateiktų atsakymų matyti, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. Generalinė prokuratūra gavo V. N. prašymą apginti ją ir jos vaiką nuo galimų smurtinių D. Kedžio veiksmų. Tuo pat metu buvo gautas ir analogiškas L. S. prašymas, tokį patį prašymą ji pateikė ir Vilniaus apygardos prokuratūrai.

Atkreiptinas dėmesys, kad visą savaitę – nuo rugsėjo 7 d. iki rugsėjo 14 d. – prašymai buvo nagrinėjami Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriuje.

2009 m. rugsėjo 15 d. šie prašymai buvo perduoti Vilniaus apygardos prokuratūrai.

Vilniaus apygardos prokuratūra 2009 m. rugsėjo 24 d., tai yra praėjus devynioms dienoms nuo prašymų jai perdavimo ir daugiau kaip dviem savaitėms nuo pareiškėjų kreipimosi apsaugos dėl gresiančio susidorojimo dienos, prašymus persiuntė Kauno apygardos prokuratūrai.

Kauno apygardos prokuratūra V. N. prašymą dėl galimo susidorojimo 2009 m. rugsėjo 29 d. perdavė Kauno apskrities VPK. V. N. aplinkybėms patikslinti į policiją buvo iškviesta 2009 m. spalio 5 d., tačiau tą pačią dieną ji buvo nušauta.

Taigi akivaizdu, kad beveik mėnesį nieko daugiau, išskyrus prašymo siuntinėjimą iš vienos institucijos į kitą, nebuvo padaryta siekiant apsaugoti pareiškėjas nuo galimo susidorojimo. Komiteto nuomone, reaguoti į galimas grėsmes tiek pareiškėjų, tiek teisėjo J. F. sveikatai ir gyvybei buvo pakankamas pagrindas, tačiau jokių veiksmingų priemonių apsaugoti žmones nuo susidorojimo nebuvo imtasi. Dėl teisėsaugos pareigūnų neveikimo nebuvo užkirstas kelias dviejų žmonių gyvybei atimti, nors tokia galimybė akivaizdžiai buvo.

 

 

  1. 5. Dėl vaiko teisių apsaugos atliekant šį ikiteisminį tyrimą

Generalinė prokuratūra informavo Teisės ir teisėtvarkos komitetą, kad Kauno apygardos prokuratūra ne kartą kreipėsi į vaiko teisių apsaugos institucijas dėl galimo mažamečių mergaičių teisių pažeidimo ir gynimo, tačiau Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius apsiribojo buities ir gyvenimo sąlygų D. Kedžio namuose patikrinimu (2009 m. rugpjūčio 20 d.) ir konstatavo, kad namų aplinka saugi, buities ir gyvenimo sąlygos tinkamos mažamečiam vaikui gyventi, o Kauno apygardos prokuratūros prašė kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų apribotas D. Kedžio dukros bendravimas su abiem tėvais, bei „imtis visų galimų poveikio priemonių, siekiant apginti (…) teises, teisėtus interesus ir apsaugoti vaiko garbę ir orumą“. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išreiškė nuomonę, kad vertinti T. ir S. S. dėl tinkamumo būti laikinaisiais D. Kedžio dukros globėjais netikslinga, o jeigu prokuratūra kreipsis dėl jos paėmimo iš tėvo, skyrius parinks globėją, kuris rūpinsis jos priežiūra, atstovaus jos teisėms ir teisėtiems interesams.

Generalinė prokuratūra nurodė, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierius, persiųsdamas prokuratūrai nagrinėti prašymus dėl galimo vaiko teisių pažeidimo, taip pat atitinkami Kauno miesto ir rajono vaiko teisių apsaugos skyriai, nurodydami, kad nenustatė veiksnių, dėl kurių D. Kedžio dukra turėtų būti paimta iš tėvo, o tik prašydami prokuroro kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevykdė savo tiesioginės pareigos ginti vaiko teises. Vaiko teisių apsaugos institucijos, nenustačiusios pagrindo kreiptis į teismą[6], siūlė tai daryti prokurorui, nors kiekvienu atveju vaiko teisių apsaugos institucija privalo dalyvauti nagrinėjant ginčą dėl tėvų valdžios apribojimo ir pateikti išvadą dėl ginčo (Civilinio kodekso 3.184 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 404 straipsnio 1 dalis ir Bendrųjų vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatų 15.5 punktas).

Generalinė prokuratūra padarė išvadą, kad vaiko teisių apsaugos institucijos tokiais veiksmais siekė perkelti atsakomybę už vaiko teisių gynimą prokuratūrai, nors įstatymais jos pačios įpareigotos ginti vaiko teises.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2009 m. spalio 27 d. sprendime Nr. 103-S-3 „Dėl vaiko teisių apsaugos įstaigų veiksmų, apsaugant vaiko teises ir teisėtus interesus, atlikto tyrimo ataskaitos“ konstatuota, kad atsakingos institucijos (vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracijos ir šių savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, prokuratūra) neužtikrino tinkamos vaiko teisių apsaugos, dažnai buvo apsiribojama formaliu susirašinėjimu, akivaizdžiai trūko veiklos koordinavimo ir bendradarbiavimo tarp institucijų bei funkcijų pasidalijimo.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas konstatavo, kad dabartinis vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) pavaldumas savivaldybės administracijai ir atskaitomybės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, atsakingai už valstybės politikos įgyvendinimą vaiko teisių apsaugos srityje, nebuvimas sudaro kliūčių tinkamai įgyvendinti vaiko teises savivaldybių lygmeniu. Manytina, kad efektyviam vaiko teisių, teisėtų interesų apsaugos ir jų įgyvendinimo užtikrinimui Lietuvoje reikalinga viena institucija, kuri koordinuotų savivaldybėse dirbančių specialistų darbą. Todėl svarstytina galimybė patvirtinti koordinuojančią instituciją – Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kuri aiškiai apibrėžtų institucijų uždavinius, funkcijas ir jų vietą valstybės institucijų sistemoje. Tai leistų išvengti funkcijų dubliavimo ir nustatyti konkrečias atsakomybės ribas.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas atkreipė dėmesį, kad institucijų, atsakingų už Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo įgyvendinimą, kompetencijos ir įgaliojimų reglamentavimas yra nekonkretus ir sudaro prielaidų skirtingam įstatymo nuostatų aiškinimui bei interpretavimui, dėl ko kyla praktinių šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo problemų. Todėl svarstytina galimybė tobulinti šį įstatymą ir aiškiai bei išsamiai apibrėžti institucijų, atsakingų už šio įstatymo nuostatų įgyvendinimą, kompetenciją.

 

 

Dėl ikiteisminio tyrimo sistemos tobulinimo

Seimas 2009 m. gegužės 5 d. priėmė Teisės ir teisėtvarkos komiteto parengtą nutarimą Nr. XI-245 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros 2008 m. veiklos ataskaitos“. Šiuo nutarimu prokuratūrai buvo pasiūlyta inter alia ieškoti būdų, kaip mažinti ikiteisminio tyrimo biurokratizmą (2 straipsnio 1 punktas), atlikti BPK ikiteisminio tyrimo dalies taikymo po naujojo BPK įsigaliojimo (2003 m. gegužės 1 d.) analizę ir prireikus siūlyti BPK pakeitimo įstatymų projektus.

Iki šiol esminių pasiūlymų šiais klausimais iš Generalinės prokuratūros negauta.

Teisės ir teisėtvarkos komitetas savo iniciatyva ir bendradarbiaudamas su Vidaus reikalų ministerija ir Teisingumo ministerija, taip pat su Policijos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos dar 2009 m. vasarą parengė BPK ikiteisminio tyrimo dalies pataisas, kurias šiuo metu baigė derinti su suinteresuotomis institucijomis ir mokslo įstaigomis. Jų priėmimas Komiteto iniciatyva įtrauktas ir į Seimo rudens sesijos darbų programą. Šios pataisos 2009 m. lapkričio 9 d. įregistruotos Seimo posėdžių sekretoriate.

Šių pataisų projekte numatytas ikiteisminio tyrimo sustabdymas tam tikrais atvejais, eksperto ir specialisto baudžiamajame procese funkcijų sukonkretinimas, ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisių išplėtimas, taip pat ir skiriant kai kurias kardomąsias priemones, kurios nesusijusios su esminiu žmogaus teisių ribojimu.

Šiomis pataisomis būtų pasiekti šie rezultatai:

 

1) sumažintas statistinis vienam tyrėjui tenkančių baudžiamųjų bylų, kuriose nenustatytas įtariamasis, skaičius. Pagal dabartinį teisinį reguliavimą tokios bylos traktuojamos kaip tiriamos, tyrėjai ir prokurorai vis laikas nuo laiko formaliai turi atlikti visiškai nereikalingus procesinius veiksmus, kurie užima daug tarnybos laiko ir didina tyrimo išlaidas. Tokios bylos būtų sustabdomos ir atnaujinamos paaiškėjus bet kokiai naujai informacijai. Tuo pat metu iš esmės pasikeistų tiek apskritai, tiek vienam tyrėjui tenkantis ikiteisminių tyrimų skaičius;

 

2) išplėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų teises sumažėtų laiko sąnaudos vien tik formaliai derinant kai kuriuos klausimus su prokurorais. Taip būtų taupomas ir tyrėjų, ir prokurorų tarnybos laikas ir ikiteisminis procesas taptų pigesnis;

 

3) sukonkretinus specialisto ir eksperto teisinę padėtį turėtų pagerėti įvykio vietos apžiūros atlikimas, ekspertizių skyrimas, atsisakant nereikšmingų klausimų arba kai kurių ekspertizių, į kurių metu teikiamus klausimus galima gauti atsakymus kitomis priemonėmis. Taip būtų sutaupomos didelės sąnaudos ekspertizėms, taip pat pagreitėtų pats ikiteisminis tyrimas, kuris neretai užsitęsia dėl ilgai atliekamų ekspertizių.

Tačiau vien šiomis pataisomis visų ikiteisminio tyrimo problemų nepavyks išspręsti. Minėtinos šios:

 

1) policijos tyrėjų skaičiaus ir kvalifikacijos problema. Prokuroras kontroliuoja ikiteisminį tyrimą, tačiau absoliučią daugumą procesinių veiksmų atlieka tyrėjai. Šiuo metu pasitaiko atvejų, kai prokuratūros priverstos perimti ikiteisminį tyrimą vien dėl to, kad atitinkamoje teritorijoje nėra ar yra per mažai policijos tyrėjų. Šios problemos sprendimas yra bendresnio pobūdžio ir priklauso nuo šalies ekonominės padėties;

 

2) teisinis ikiteisminio tyrimo įstaigoje gautos pirminės informacijos pakankamumo ir patikimumo patikrinimo reglamentavimas. Neretai pasitaiko atvejų, kai gautame pranešime nėra pakankamai informacijos (vados ikiteisminiam tyrimui pradėti), iš kurios būtų galima daryti preliminarią išvadą, kad yra pagrindas atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pagrindas ikiteisminiam tyrimui yra pakankamas kiekis informacijos, kad galbūt padaryta veika, turinti BK nustatytų požymių.

Šiuo metu galiojančio BPK 168 straipsnio Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą 1 dalyje nustatyta: „Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje[7] nurodytos aplinkybės.“

Be to, jokie procesiniai veiksmai šiuo metu negalimi oficialiai nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Tai visiškai nepriimtina operatyvumo, išsamumo ir kitų principų požiūriu. Dažniausiai būtina nedelsiant atlikti įvykio vietos apžiūrą, pateikti specialisto išvadą, galbūt atlikti ir kitus veiksmus, nelaukiant jokios rezoliucijos ar kito nurodymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Kol nėra surinkta pirminė informacija, išsiaiškinti, ar yra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, dažnai ir neįmanoma.

Taigi susidaro tokia padėtis, kai beveik visais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo įstaigai paduodamas atitinkamas pareiškimas ar skundas, yra pradedamas ikiteisminis tyrimas, pritaikomos kardomosios priemonės, ypač ribojančios nuosavybės teisę, o galutinis tokio tyrimo rezultatas neretai būna labai menkas ar niekinis. Pavyzdžiui, Generalinės prokuratūros ataskaitoje Seimui nurodyta, kad per metus pradedama apie 85 tūkst. ikiteisminių tyrimų, tačiau tik apie 15 tūkst. iš jų pasiekia teismą (tai yra tik 17,6 proc.);

 

3) ikiteisminio tyrimo terminų ir jų pratęsimo tvarkos įtvirtinimas baudžiamojo proceso įstatymuose. Dabar galiojančiame BPK tokių terminų nėra nustatyta, nurodyta tik bendro pobūdžio formuluotė „per trumpiausią laiką“.

Europos Sąjungos šalyse įvairiai nustatomi ikiteisminio tyrimo terminai.

Pavyzdžiui, Austrijos Baudžiamojo proceso kodekse[8] nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka kriminalinė policija ir ji turi raštiškai arba elektroninėmis ryšio priemonėmis pranešti prokuratūrai, kai inter alia atliekant tyrimą tam tikro asmens atžvilgiu nuo tyrimo pradžios praeina trys mėnesiai arba kai sueina trys mėnesiai nuo paskutinio pranešimo apie tyrimo eigą.

 

Prancūzijoje preliminarus tyrimas laiko požiūriu nėra ribojamas. Ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai privalo stengtis, kad tyrimas būtų atliktas kuo greičiau, taip užtikrinant asmenų, kurių teisės arba teisėti interesai gali būti suvaržomi tyrimo metu, teises ir pateisinant šių asmenų lūkesčius. Siekiant nustatyti tinkamą preliminaraus tyrimo trukmę, Prancūzijoje įvesta privaloma Respublikos prokuroro kontrolė:

– tuo atveju, kai preliminarus tyrimas buvo pradėtas teismo policijos pareigūno iniciatyva ir jeigu tyrimas tęsiasi daugiau negu 6 mėnesius, teismo policijos pareigūnai privalo informuoti apygardos prokurorą apie bylos tyrimo eigą (pasistūmėjimą);

– tuo atveju, kai nusikalstamos veikos požymiai buvo nustatyti prokuroro iniciatyva, jis teismo policijos pareigūnams nustato konkretų terminą, per kurį turi būti atliktas preliminarus tyrimas ir priimtas vienoks arba kitoks procesinis sprendimas. Apygardos prokurorui suteikiama teisė pratęsti nustatytą terminą, reikalingą preliminariam tyrimui atlikti, jeigu pratęsimo prašantys teismo policijos pareigūnai motyvuotai pagrindžia tyrimo pratęsimo būtinumą.

Teisėjo atliekamas tyrimas, kaip ir preliminarus tyrimas, laiko požiūriu nėra ribojamas, tai yra ikiteisminio tyrimo teisėjas pats sprendžia, kada baigti tyrimą. Siekiant, kad teisėjo tyrimas nebūtų vilkinamas, Prancūzijos BPK[9] buvo papildytas nuostatomis, kurios leidžia užkirsti kelią pernelyg ilgam teisėjo atliekamam tyrimui: jeigu per keturis mėnesius tyrimo veiksmai nebuvo atliekami įtariamojo arba civilinio ieškovo atžvilgiu arba jeigu teisėjo tyrimas baudžiamojo nusižengimo atveju nebaigiamas per vienus metus nuo tyrimo pradžios, o nusikaltimo atveju – per aštuoniolika mėnesių, tai įtariamasis arba civilinis ieškovas turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo teisėją baigti tyrimą. Be to, nepaisant to, ar buvo paduoti prašymai baigti tyrimą, ar ne, teisėjas privalo surašyti motyvuotą nutartį, kurioje nurodomos priežastys, trukdžiusios užbaigti tyrimą, jeigu tyrimas tęsėsi dvejus metus nuo tada, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir aptartos tolesnės tyrimo perspektyvos. Surašius tokią nutartį, vėliau tokio pobūdžio nutartys privalomai surašomos kas šeši mėnesiai[10].

Akivaizdaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo atveju tyrimas, atliekamas apygardos prokurorui prižiūrint, be pertraukos gali trukti ne ilgiau negu 8 dienas. Jeigu tyrimas atliekamas dėl nusikalstamos veikos, už kurią baudžiama ne mažiau negu 5 metų laisvės atėmimo bausme, jis negali būti atidėtas. Apygardos prokuroras gali nuspręsti pratęsti tyrimo laiką ne ilgiau negu 8 dienoms. Jeigu per įstatymo nustatytą terminą akivaizdi nusikalstama veika nėra ištiriama, ši veika toliau gali būti tiriama preliminaraus arba teisėjo tyrimo forma[11].

Latvijos Baudžiamojo proceso įstatyme[12] ikiteisminio tyrimo terminams skiriama gerokai daugiau reikšmės, negu Lietuvos Respublikos BPK. Ikiteisminio tyrimo metu nustoja galioti visi asmeniui iki tol taikyti suvaržymai ir jo turtinių teisių apribojimai, kai nuo:

 baudžiamojo nusižengimo praėjo 6 mėnesiai;

 apysunkio nusikaltimo praėjo 9 mėnesiai;

 sunkaus nusikaltimo praėjo 12 mėnesių;

 labai sunkaus nusikaltimo praėjo 18 mėnesių.

Sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo atveju teisėjas gali terminą pratęsti 6 mėnesiams, tačiau ne ilgiau negu 3 mėnesiams vienu sprendimu.

Jeigu per 2 mėnesius nuo tyrimų pradžios asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba mažesnį nusikaltimą, nėra nustatomas, tyrėjas, prižiūrinčiajam prokurorui pritarus, apsisprendžia dėl tyrimo sustabdymo.

Išnagrinėjus Lietuvoje susiklosčiusią ikiteisminio tyrimo praktiką po naujojo BPK įsigaliojimo, darytina prielaida, kad toks ikiteisminio tyrimo trukmės[13] reglamentavimas šiame kodekse nepasiteisino. Neretai ikiteisminis tyrimas atliekamas labai ilgai, o prokurorinė kontrolė nėra pakankamai veiksminga. Tai akivaizdžiai matyti ir iš minėtų Generalinės prokuratūros komisijos atliktų tarnybinių patikrinimų išvadų.

Vadinasi, reikalinga sudaryti darbo grupę, kuri per artimiausius mėnesius išnagrinėtų šias ir kitas, išvadoje nepaminėtas, ikiteisminio tyrimo problemas ir prireikus pateiktų teisės aktų pataisų projektus, galinčius ikiteisminį tyrimą padaryti efektyvesnį ir greitesnį.

 

 

Dėl prokuratūros teisinės padėties ir vietos valstybės valdžios institucijų sistemoje

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 94 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką.

Taigi būtent šalies Vyriausybė politiškai atsako už vidaus ir išorės saugumą, viešosios tvarkos užtikrinimą.

Į teisės aktų pažeidimus visų pirma reaguoja policija, taip pat kitos teisėsaugos institucijos pagal savo kompetenciją. Policijai, kitoms įstaigoms tenka pareiga prireikus atlikti ikiteisminį tyrimą ir, kontroliuojant prokuratūrai, parengti medžiagą teismui atitinkamoms poveikio priemonėms taikyti. Iš esmės visos ikiteisminio tyrimo įstaigos yra arba turėtų priklausyti vykdomosios valdžios įtakos sričiai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtinta, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus.

Taigi prokuroras yra glaudžiai susijęs su baudžiamojo (ir ne tik) persekiojimo funkcija, už kurią politiškai atsako vykdomoji valdžia. Vadinasi, darytina išvada, kad prokurorai, prokuratūra turi turėti atitinkamą funkcinį ryšį su vykdomosios valdžios sistema. Tačiau šiuo metu tiek konstitucinis, tiek įstatyminis prokuratūros teisinio statuso reglamentavimas suponuoja situaciją, kad prokuratūra iš esmės yra nepriklausoma institucija, kuri pati save ir kontroliuoja.

Apibendrinant Europos Sąjungos (ES) valstybių praktiką reglamentuojant prokuratūros statusą, konstatuotina, kad prokuratūros veikia kaip valstybės institucijos, atliekančios baudžiamąjį persekiojimą ir padedančios teismams vykdyti teisingumą. Kai kurių šalių teisės aktuose tiesiogiai nurodyta, kad prokurorai, kaip ir teisėjai, vykdydami savo pareigas yra nepriklausomi. Pažymėtina ir tai, kad prokuratūros statusui skirti ES valstybių konstitucijų straipsniai paprastai įtraukiami į skyrius, reglamentuojančius teismų darbą (kita vertus, kai kurių ES valstybių konstitucijose prokuratūros statusas iš viso neaptariamas). Dažniausiai prokuratūros, kaip ir teismų, darbą kuruoja tos valstybės teisingumo ministerija. Be minėto glaudaus teismų ir prokuratūros ryšio, atkreiptinas dėmesys ir į prokuratūros bei vykdomosios valdžios sąsajas – daugelyje ES valstybių aukščiausius prokuratūros pareigūnus skiria vykdomosios valdžios institucijos, prokuratūros yra saistomos vykdomosios valdžios baudžiamosios politikos[14].

Remiantis ES valstybių, kurių visuomenė pasitiki teisėsaugos institucijomis ir kuriose efektyviai veikia ikiteisminio tyrimo ir teisminės institucijos, praktika, svarstytina, ar nebūtų tikslinga ir Lietuvos Respublikos prokuratūros sistemą subordinuoti vykdomajai valdžiai ir politinę atsakomybę už efektyvią prokuratūros veiklą pavesti teisingumo ministrui. Generalinis prokuroras galėtų būti skiriamas valstybės vadovo Vyriausybės siūlymu. Tai užtikrintų įvairių politinių jėgų, atstovaujamų parlamente ir lemiančių daugumą sudarant Vyriausybę, bendrą sutarimą, o galutinį sprendimą priimtų Respublikos Prezidentas.

Kita vertus, visų lygių prokuratūros vadovai (taip pat ir struktūrinių padalinių) turėtų būti skiriami konkurso tvarka tam tikrai kadencijai, kartu užtikrinant jų rotaciją.

Dar vienas klausimas, kurį būtina išsamiai apsvarstyti, – žemiausios grandies teritorinių prokuratūrų (miestų ir rajonų) panaikinimas. Tai nereikštų, kad kai kuriuose regionuose šalia apygardų prokuratūrų negalėtų likti keletas tarprajoninių prokuratūrų, tačiau jų būtinumas turėtų būti pagrįstas objektyviais skaičiavimais.

Šiuos pasiūlymus kuo greičiau turėtų svarstyti specialiai sudaryta darbo grupė, kurioje dominuotų praktinį darbą prokuratūros sistemoje dirbę asmenys, nesuinteresuoti dabartinės būklės išsaugojimu. Šiai darbo grupei taip pat tektų užduotis pasiūlyti, kaip keisti Konstitucijos 118 straipsnį, arba jį visiškai išbraukti iš mūsų šalies pagrindinio įstatymo.

 

 

Išvados

 

 

  1. 1. Ikiteisminis tyrimas pagal D. Kedžio skundą ir paskesnius skundus (prašymus, pareiškimus) Kauno apskrities Vyriausiajame policijos komisariate buvo atliekamas aplaidžiai, neoperatyviai ir nekvalifikuotai.

 

  1. 2. Šį ikiteisminį tyrimą kontroliavusi Kauno miesto apylinkės prokuratūra nesiėmė priemonių tyrimui paspartinti, visų procesinių ir operatyvinių veiksmų įrodymams surasti ir įtvirtinti, taip pat daryti atitinkamą įtaką Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kad būtų pašalintos kliūtys tinkamai atlikti ikiteisminį tyrimą.

 

  1. 3. Kauno miesto apylinkės prokuratūroje šis ikiteisminis tyrimas taip pat buvo atliekamas nekompetentingai ir nesilaikant Baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus, o Kauno apygardos prokuratūra netinkamai vykdė to paties straipsnio 2 dalyje numatytą imperatyvą generalinio prokuroro nustatyta tvarka kontroliuoti, kaip laikomasi šio straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo. Perėmusi tyrimą Kauno miesto apylinkės prokuratūra akivaizdžiai vilkino šį ikiteisminį tyrimą, nes iš esmės jokių naujų, tačiau tuo metu būtinų, procesinių veiksmų neatliko. Nebuvo skirtas reikiamas dėmesys ir gautai naujai informacijai apie kitos mergaitės galimą tvirkinimą.

 

  1. 4. Nei Kauno apygardos prokuratūra, perėmusi šį ikiteisminį tyrimą, nei Generalinė prokuratūra netyrė, kas kaltas dėl Kauno miesto apylinkės prokuratūroje atlikto ikiteisminio tyrimo trūkumų, nesprendė, kokios drausminės priemonės taikytinos kaltiems pareigūnams, kokių organizacinių priemonių reikia imtis, kad ikiteisminiai tyrimai Kauno miesto apylinkės prokuratūroje būtų kontroliuojami ir (arba) atliekami operatyviai ir kvalifikuotai.

 

  1. 5. D. Kedžiui oficialiai pranešus Generalinei prokuratūrai apie savo įtarimus, susijusius su Kauno apygardos teismo teisėju J. F., jokių veiksmų dėl to nei Generalinėje prokuratūroje, nei Kauno apygardos prokuratūroje nebuvo imtasi.

 

  1. 6. Kauno apygardos prokuratūrai perėmus ikiteisminį tyrimą, daugiau kaip du mėnesius jokių esminių tyrimo veiksmų, kurie būtų sudarę galimybę sėkmingai baigti ikiteisminį tyrimą, atlikta nebuvo. Tai rodo Kauno apygardos prokuratūros prokurorų, kuriems buvo pavesta tęsti tyrimą, neveikimą ir (arba) nepakankamą kompetenciją.

 

  1. 7. Komiteto nuomone, policijos tyrėjai ir prokuratūros pareigūnai, aplaidžiai ir nekompetentingai atlikdami D. Kedžio skundų dėl galimos seksualinės prievartos jo dukros atžvilgiu tyrimą ir šio tyrimo kontrolę, pakenkė tyrimui ir sukomplikavo galimybę sėkmingai jį baigti. Užsitęsęs šios bylos tyrimas rodo, kad teisingumui įgyvendinti gali būti padaryta žala, kurios nebus galima pašalinti.

 

  1. 8. V. N. ir L. S. pateikus prašymus Generalinei prokuratūrai ir Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl D. Kedžio grasinimų susidoroti, nebuvo imtasi jokių priemonių, siekiant apsaugoti pareiškėjas nuo galimo smurto. Reaguoti į galimas grėsmes tiek pareiškėjų, tiek teisėjo J. F. sveikatai ir gyvybei buvo pakankamas pagrindas, tačiau jokių veiksmingų priemonių apsaugoti žmones nuo susidorojimo nebuvo imtasi. Dėl teisėsaugos pareigūnų neveikimo nebuvo užkirstas kelias dviejų žmonių gyvybės atėmimui, nors tokia galimybė akivaizdžiai buvo.

 

  1. 9. Generalinis prokuroras ir jo pavaduotojai, kiti Generalinės prokuratūros pareigūnai, atsakingi už ikiteisminio tyrimo, pradėto pagal D. Kedžio skundą (skundus), kontrolę, neužtikrino Baudžiamojo proceso kodekso 2, 164, 176 straipsniuose ir Prokuratūros įstatymo 4, 17 straipsniuose nustatytų prerogatyvų koordinuoti nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo veiksmus, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, nustatyti prokurorų padaryti proceso įstatymų pažeidimai. To priežastimiinter aliagalima laikyti ir tai, kad Baudžiamojo proceso kodekse nėra įtvirtinti ikiteisminio tyrimo atlikimo terminai ir pakankama jų laikymosi kontrolė.

 

  1. 10. Ikiteisminio tyrimo sistema yra per daug biurokratinė, reikalaujanti nepagrįstai didelių tarnybos laiko sąnaudų ir finansinių išteklių, todėl neatidėliotinai tobulintina.

 

  1. 11. Prokuratūra yra glaudžiai susijusi su baudžiamojo (ir ne tik) persekiojimo funkcija, už kurią politiškai atsako vykdomoji valdžia. Vadinasi, prokurorai ir prokuratūra turi turėti atitinkamą funkcinį ryšį su vykdomosios valdžios sistema. Tačiau šiuo metu tiek konstitucinis, tiek įstatyminis prokuratūros teisinio statuso reglamentavimas suponuoja situaciją, kad prokuratūra visais aspektais iš esmės yra nepriklausoma institucija, kuri pati save ir kontroliuoja.

 

  1. 12. Prokuratūra pagal savo kompetenciją skyrė nepakankamai dėmesio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai užtikrinti baudžiamojo proceso eigoje, nebuvo imtasi skubių priemonių visuomenės informavimo priemonėse pasirodžiusiai informacijai, galinčiai pakenkti vaikui, pašalinti.

 

  1. 13. Atsakingos už vaiko teisių apsaugą institucijos (vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracijos bei šių savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, prokuratūra) neužtikrino tinkamos vaiko teisių apsaugos, dažnai buvo apsiribojama formaliu susirašinėjimu, akivaizdžiai trūko veiklos koordinavimo ir bendradarbiavimo tarp institucijų, funkcijų pasidalijimo*.

 

  1. 14. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymu vaiko teisių apsaugos kontrolieriui suteikti įgaliojimai koordinuoti (t. y. derinti valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmus) ir skatinti žinybų bendradarbiavimą, buvo vykdomi nepakankamai, paviršutiniškai, kai kuriais atvejais – pavėluotai*.

 

  1. 15. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, matydama vaiko teisių apsaugos sistemos trūkumus, nesiėmė iniciatyvos parengti atitinkamas teisės aktų pataisas, pasyviai stebėjo esamą padėtį*.

 

  1. 16. Dabartinis vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) pavaldumas savivaldybės administracijai ir atskaitomybės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, atsakingai už valstybės politikos įgyvendinimą vaiko teisių apsaugos srityje, nebuvimas kliudo tinkamai įgyvendinti vaiko teises savivaldybių lygmeniu*.

 

  1. 17. Institucijų, atsakingų už Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo įgyvendinimą, kompetencijos ir įgaliojimų reglamentavimas yra nekonkretus ir sudaro prielaidas skirtingai aiškinti ir interpretuoti įstatymo nuostatas, dėl to kyla praktinių minėto įstatymo nuostatų įgyvendinimo problemų*.

 

 

Pasiūlymai

 

 

  1. 1. Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui nedelsiant įdiegti organizacinių priemonių sistemą, kuri leistų efektyviai kontroliuoti ikiteisminių tyrimų atlikimo terminus ir kokybę, tai yra užtikrinti Baudžiamojo proceso kodekso 2, 164, 176 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4, 17 straipsniuose nustatytas pareigas koordinuoti nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo veiksmus, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, nustatyti prokurorų ir tyrėjų padaryti proceso įstatymų pažeidimai, ir per du mėnesius nuo šių išvadų patvirtinimo informuoti Seimą apie priimtas priemones.

 

  1. 2. Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui principingai įvertinti visų ikiteisminį tyrimą vykdžiusių, kontroliavusių ir prokurorams vadovavusių pareigūnų veiksmus.

 

  1. 3. Teikti Seimui svarstyti Teisės ir teisėtvarkos komiteto kartu su Vidaus reikalų ministerija ir Teisingumo ministerija parengtą Baudžiamojo proceso kodekso papildymo 31straipsniu ir 18, 21, 38, 55, 64, 78, 81, 82, 89, 102, 112, 121, 125, 134, 135, 136, 137, 142, 151, 157, 178, 181, 208, 209, 210, 211, 212, 342, 348, 389, 418, 440 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą.

 

  1. 4. Seimo valdybai, Teisės ir teisėtvarkos komitetui pasiūlius, sudaryti darbo grupę, įtraukiant į ją ikiteisminio tyrimo patirties turinčius specialistus, kuri per tris mėnesius atliktų kitų Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu, ikiteisminio tyrimo terminais ir pan. analizę ir parengtų pasiūlymus Baudžiamojo proceso kodeksui tobulinti.

 

  1. 5. Seimo valdybai, Teisės ir teisėtvarkos komitetui pasiūlius, sudaryti darbo grupę, kuri per keturis mėnesius išnagrinėtų Lietuvos prokuratūros teisinės padėties ir vietos valstybės valdžios institucijų sistemoje kaitos, taip pat prokuratūros sistemos ir vadovaujančių pareigūnų tarnybos eigos pakeitimo galimybes ir parengtų atitinkamus teisės aktų, tarp jų ir Konstitucijos, pakeitimo ir papildymo projektus.

 

  1. 6. Pasiūlyti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai iki 2009 m. gruodžio 15 d. užtikrinti įstaigų ir institucijų, dirbančių vaiko gerovės srityje, veiklos koordinavimą, valdymą, konsultavimą ir metodinės pagalbos teikimą*.

 

  1. 7. Pasiūlyti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai iki 2010 m. liepos 1 d. pertvarkytivaiko teisių apsaugos administravimo savivaldybėse sistemą– atskirti savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) vaiko teisių apsaugos atstovavimo funkciją nuo socialinių paslaugų teikimo, jos koordinavimą perduoti Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, o socialinių paslaugų šeimai ir vaikams teikimą priskirti savivaldybėms kaip savarankišką funkciją; parengti naujus šių tarnybų nuostatus*.

 

  1. 8. Pasiūlyti Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pataisas ir įtvirtinti nuostatą derinti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų projektus, taip sustiprinant jos vaidmenį vaiko teisių apsaugos srityje*.

 

  1. 9. Pasiūlyti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai iki 2009 m. gruodžio 31 d. nustatyti specialiuosius įgaliojimus vaiko teisių apsaugos tarnyboms ir pareigūnams imtis adekvačių priemonių tais atvejais, kai nepilnamečių interesus savo veiksmais pažeidžia jų įstatyminiai atstovai*.

 

  1. 10. Pasiūlyti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai iki 2010 m. sausio 1 d. parengtiAdministracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas– nustatyti, kad už Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimus visuomenės informavimo priemonėse administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, ir nustatyti atitinkamai diferencijuotas sankcijas*.

 

  1. 11. Pasiūlyti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai iki 2010 m. sausio 1 d. parengti Lietuvos Respublikosvisuomenės informavimo įstatymo pataisas– įtvirtinti nuostatą, įpareigojančią žurnalistų etikos inspektorių pradėti tyrimą savo iniciatyva dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeisto vaiko garbės ir orumo, taip pat dėl vaiko teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo*.

 

  1. 12. Pasiūlyti valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, rengiančioms viešuosius konkursus dėl informacijos apie šių įstaigų veiklą skleidimo per visuomenės informavimo priemones, konkurso sąlygose nustatyti apribojimus konkurse dalyvauti tiems viešosios informacijos rengėjams ir (arba) skleidėjams, kurie kompetentingų institucijų pripažinti nesilaikančiais profesinės etikos arba per praėjusius metus pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo arba Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas.*

 

_________________

 

Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir

teisėtvarkos komiteto atlikto aplinkybių,

susijusių su Drąsiaus Kedžio skundų

tyrimu, parlamentinio tyrimo

išvados priedas

 

PROKURATŪROS VIETA IR PAVALDUMAS KAI KURIŲ EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBIŲ TEISINĖSE SISTEMOSE

 

Suomijoje 1997 m. gruodžio 1 d. prokuratūra buvo iš esmės reformuota – iki tol aukščiausiojo prokuroro funkcijas atliko Vyriausybės teisingumo kancleris (angl. Chancellor of Justice of the Government)*.

Naujosios Suomijos Konstitucijos (galioja nuo 2000 m. sausio 1 d.) 9 skyriuje Teisingumo vykdymas greta teismų sistemą apibrėžiančių normų yra ir specialiai prokuratūrai skirtas straipsnis – Prokurorai (104). Jame nurodoma, kad prokuratūrai vadovauja aukščiausiasis prokuroras – generalinis prokuroras. Konstitucijoje taip pat nurodoma, kad generalinis prokuroras negali būti parlamento narys. Jis palaiko kaltinimą Aukščiausiajame apkaltos teisme, kai svarstoma apkalta Prezidentui, taip pat kai kaltinami Vyriausybės nariai. Generalinis prokuroras taip pat atstovauja prokuratūrai Aukščiausiajame Teisme.

Pagal Prokuratūros įstatymą (angl. Act on Public Prosecutors) generalinį prokurorą Vyriausybės teikimu skiria Prezidentas. Prokuratūra yra nepriklausoma įstaiga, tačiau struktūriškai veikia prie Teisingumo ministerijos, per kurią prokuratūrai skiriamas valstybės biudžeto finansavimas. Suomijos prokuratūrą sudaro Generalinė prokuratūra ir jos regioniniai padaliniai (iš viso 15). Generalinės prokuratūros prokurorus skiria Vyriausybė generalinio prokuroro teikimu, o vietos prokurorus skiria generalinis prokuroras. Tirdami bylas prokurorai veikia visiškai nepriklausomai nuo vykdomosios valdžios ir atsiskaito tiesiogiai generaliniam prokurorui, todėl teisingumo sistemoje prokuratūra nepriskiriama prie vykdomosios valdžios.

Vieno iš Švedijos konstitucinių aktų skyriuje Teisingumo vykdymas ir bendrasis administravimas nurodoma, kad generalinis prokuroras yra atskaitingas Vyriausybei (6 straipsnis). Taip pat nurodoma, kad esant ypatingoms priežastims Vyriausybė gali nutraukti tolesnį nusikalstamos veikos tyrimą (13 straipsnis). Tačiau 7 straipsnyje teigiama, kad jokia valdžios įstaiga, įskaitant parlamentą, negali nurodyti, kaip turi būti sprendžiama konkreti byla.

Generalinį prokurorą ir jo pavaduotoją skiria Vyriausybė, o regioninių prokuratūrų direktorius – Vyriausybė generalinio prokuroro siūlymu. Iš viso yra 38 prokuratūros padaliniai.

Struktūriškai prokuratūra veikia prie Teisingumo ministerijos, kuri dalyvauja nustatant prokuratūros veiklos tikslus, užtikrina šiems tikslams įgyvendinti būtinas veiklos sąlygas, dalyvauja sudarant prokuratūros biudžetą ir prižiūrint jo vykdymą. Parlamente teisingumo ministrui gali būti užduodami klausimai apie prokuratūros veiklą apskritai, tačiau ne apie konkrečią bylą.

Prokuratūros statusas Danijos Konstitucijoje neaptariamas. Prokuratūros darbo organizavimas ir uždaviniai yra nustatyti Teisingumo administravimo įstatymo (angl. Administration of Justice Act) 10 skyriuje.

Prokuratūros sistemą sudaro Generalinė prokuratūra, 6 regioninės apygardų prokuratūros ir 12 vietinių policijos komisarų (konsteblių), kurie kartu atlieka ir vietinių prokurorų funkcijas. Prokuratūrai vadovauja generalinis prokuroras, kuris faktiškai yra nepriklausomas, tačiau formaliai prokuratūra teisiškai pavaldi teisingumo ministrui, kuris skiria generalinį prokurorą, regioninių ir specializuotų prokuratūrų vadovus ir policijos komisarus (formaliai skiria Danijos Karalienė teisingumo ministro siūlymu, kuris kontrasignuoja paskyrimą). Teisingumo ministras pagal Teisingumo administravimo įstatymo 98 straipsnį taip pat nustato prokuratūros veiklos tvarką, ją prižiūri ir gali duoti nurodymus prokurorams dėl bylų tyrimo, įskaitant nurodymus pradėti ar nutraukti tyrimą. Prokuratūros veikla finansuojama iš Teisingumo ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Pagal Konstituciją teisingumo ir teisėtvarkos reikalai Vokietijoje daugiausia priklauso žemių kompetencijai. Vienintelė federalinė prokuratūros institucija yra Federalinė generalinė prokuratūra prie Aukščiausiojo Teismo (vok. Der Generalbundesanwaltschaft beim Bundesgerichtshof), kurios būstinė yra Karlsrūjėje. Ji pavaldi Federalinei teisingumo ministerijai.

Generalinį prokurorą ir prokurorus skiria Federalinis Prezidentas teisingumo ministro siūlymu, kuriam dar turi pritarti Bundesratas. Prokurorai yra karjeros valdininkai (vok. auf Lebenszeit berufene Beamte). Generalinio prokuroro statusas yra teisiškai ypatingas. Pagal Federalinių valdininkų įstatymo (vok. Bundesbeamtengesetz, BBG) 36 straipsnį ir Valdininkų teisinių pagrindų įstatymo (vok. BundesrechtsrahmengesetzBRRG) 31 straipsnį jis yra „politinis valdininkas“ ir „vykdydamas savo pareigas privalo nuolat atsižvelgti į Vyriausybės kriminalinės politikos esmines nuostatas ir tikslus“. Dėl tokio statuso jis gali būti bet kuriuo metu Federalinio Prezidento „laikinai išleistas į atsargą“.

Generalinė prokuratūra nėra vadinamosios trečiosios (teisminės) valdžios dalis ir organizaciniu požiūriu priklauso vykdomajai valdžiai. Atlikdama savo pareigas ji, kaip ir bet kuri kita prokuratūra, veikia nepriklausomai nuo teismo. Tuo tarpu funkciškai ši institucija veikia kaip su teismu glaudžiai procesiškai susijęs organas.

Generalinė prokuratūra negali nei duoti nurodymų žemių prokuratūroms, nei jų kontroliuoti. Pastarosios yra pavaldžios žemių generalinėms prokuratūroms ir jų teisingumo ministerijoms. Generalinis prokuroras yra tiesiogiai prižiūrimas federalinio teisingumo ministro, kuris yra politiškai atsakingas Vyriausybei ir parlamentui už Generalinės prokuratūros įstaigų veiklą.

Nyderlandų prokuratūros sistema yra glaudžiai susieta su šalies teismų sistema. Teisinėje sistemoje tai yra institucija, „kartu su teismais administruojanti teisingumą“. Aukščiausia Nyderlandų prokuratūros valdymo institucija – Generalinių prokurorų (veikiančių apeliaciniuose teismuose) taryba, kurios narius ir pirmininką skiria Nyderlandų Karalienė teisingumo ministro siūlymu. Generalinių prokurorų taryba kartu su teisingumo ministru formuoja tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo politiką. Prokuratūra finansuojama iš Teisingumo ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Pagal Teisingumo organizavimo įstatymą (angl. Judicial Organisation Act) prokuratūrą kuruoja teisingumo ministras, kuris už prokuratūros veiklą politiškai atskaitingas parlamentui. Teisingumo ministras gali leisti prokuratūrai privalomas bendro pobūdžio instrukcijas, o pagal specialią procedūrą gali išleisti instrukcijas dėl konkrečių bylų tyrimo (iš anksto pasitaręs su Generalinių prokurorų taryba). Teisingumo ministras gali siūlyti prokuratūrai nutraukti bylos tyrimą, tačiau apie tokias instrukcijas ir Generalinių prokurorų tarybos nuomonę jis turi informuoti parlamentą. Teisingumo ministras pagal Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas taisykles gali atleisti prokurorus ar taikyti jiems drausmines nuobaudas.

Didžiosios Britanijos generalinio prokuroro (angl. Attorney General) statusas yra ypatingas, jam analogų kontinentinės teisės šalyse nėra. Paprastai tai parlamento narys, galintis būti ir Ministrų kabineto nariu, tam tikrose bylose atliekantis valstybės kaltintojo vaidmenį, patariantis Vyriausybės įstaigoms teisės klausimais. Generalinis prokuroras yra skiriamas Ministro Pirmininko ir atskaitingas parlamentui už savo kuruojamų tarnybų veiklą.

Italijos Konstitucijos 104 straipsnyje teigiama, kad teismai (it. judiciary) yra autonomiška ir nepriklausoma valdžia, o 108 straipsnyje nurodoma, kad įstatymas vienodai gina teisėjų ir prokurorų nepriklausomumą. Sąvoka „judiciary“ apima teisėjus ir prokurorus, t. y. teisminę valdžią. Prokuratūros įstaigos veikia prie atitinkamos instancijos teismų ir yra visiškai nepriklausomos nuo vykdomosios valdžios. Konstitucijoje nurodyta, kad prokurorai pagal savo pareigas privalo inicijuoti baudžiamąjį procesą (112 straipsnis).

Formaliai aukščiausiasis prokuratūros sistemos pareigūnas yra generalinis prokuroras prie Aukščiausiojo Teismo (it. Procuratore Generale di Corte di Cassazione), jį pagal Konstitucijos 104 straipsnį iki gyvos galvos skiria Aukščiausioji teismų taryba (it. Consiglio Superiore della Magistratura). Tačiau generalinis prokuroras nėra prokuratūros sistemos vadovas, o prokuroras, atstovaujantis Aukščiausiajame Teisme. Struktūriniu požiūriu prie skirtingų pakopų teismų veikia atitinkamos pakopos prokuratūros. Pavyzdžiui, prie apeliacinių teismų veikiančios prokuratūros (jų yra 26) vadinamos Procura Generale, o jų vadovai Procuratore Generale. Iš viso yra apie 160 teritorinių prokuratūros įstaigų, o po 1991 metais pradėtų reformų įsteigtos dar ir specializuotos prokuratūros kovai su mafijos nusikaltimais.

Prokuratūros prie teismų (kaip ir teismai) veikia autonomiškai, o prokurorus skiria, perkelia į pareigas, paaukština pareigas, taiko drausmines nuobaudas Aukščiausioji teismų taryba. Organizaciniu požiūriu prokuratūros ir teismų darbą prižiūri teisingumo ministras, tačiau jis negali daryti įtakos prokurorų sprendimams.

Portugalijos Konstitucijos V skyriaus Teismai 4 skirsnis yra skirtas prokuratūrai. 221 straipsnyje nurodoma, kad prokuratūra turi įgaliojimus atstovauti valstybei, atlikti baudžiamąjį persekiojimą, ginti demokratinį teisėtumą. Prokurorai yra nepriklausomi ir pagal įstatymą veikia autonomiškai. Prokurorai yra atsakingi, subordinacijos principu veikiantys pareigūnai ir gali būti perkelti, laikinai nušalinti, atleisti iš pareigų tik pagal įstatymą. Prokurorus skiria, perkelia, keičia jų statusą tarnyboje ir taiko drausmines nuobaudas generalinis prokuroras.

Generalinis prokuroras yra aukščiausias prokuratūros pareigūnas, o jo įstaigos sudėtį ir galias nustato įstatymas. Šiai įstaigai vadovauja generalinis prokuroras, į ją įeina Aukščiausioji prokuratūros taryba, kurią sudaro Respublikos Asamblėjos (parlamento) ir iš prokuratūros pareigūnų išrinkti nariai, Konsultacinė taryba (ją sudaro generalinis prokuroras ir jo pavaduotojai) ir sekretoriatas.

Pagal Portugalijos įstatymus generalinį prokurorą skiria Prezidentas Vyriausybės siūlymu. Tarnybos laikas einant generalinio prokuroro pareigas nėra ribojamas.

 

 

_________________

 

[1] Konstitucijos 118 straipsnyje iki 2003 m. balandžio 21 d. galiojo ši teisės norma:

„Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai.

Parengtinį tardymą atlieka tardytojai.

Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas.“

[2] „3. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras. Apklausos metu prokuroras turi teisę užduoti apklausiamam asmeniui papildomų klausimų. Kai apklausa baigta, prokuroras turi teisę susipažinti su apklausos protokolu ir prašyti jį papildyti.

  1. (…) Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas.
  2. Laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo apklausą netrukdo apklausą atlikti.“

[3] Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūra pagal visus kriminalistikos metodikos reikalavimus iš viso nebuvo atlikta. Tai matyti ir iš Generalinės prokuratūros tarnybinio patikrinimo išvadų.

[4] BK 150 straipsnyje Seksualinis prievartavimas nustatyta, kad tas, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų.

[5] D. Kedžio dukters parodymai keitėsi galimų veiksmų, atliktų prieš ją, sunkumo prasme. Neatmestina, kad tam įtakos turėjo ir paties D. Kedžio pozicija, įtaiga vaikui, kas irgi rodo, kad tyrimą buvo būtina baigti kiek galima greičiau.

[6] Kai tėvas vengia atlikti savo pareigas auklėti dukrą, piktnaudžiauja tėvo valdžia, žiauriai elgiasi su vaiku, daro žalingą įtaką vaikui savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaiku.

 

[7] Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas iš viso negalimas.

[8] Strafprozessordnung 1975: http://www.internet4jurists.at/gesetze/bg_stpo2008.htm

[9] Code de procédure pénale // http://www.droit.org/jo/copdf/CPP.pdf; Code of Criminal Procedure, http://195.83.177.9/code/liste.phtml?lang=uk&c=34.

[10] A. Panomariovas, R. Ramanauskas. Ikiteisminio tyrimo formos Prancūzijos Respublikoje // http://www3.mruni.lt/padaliniai/leidyba/jurisprudencija/juris49%20(41).doc.

[11] Code de procédure pénale // http://www.droit.org/jo/copdf/CPP.pdf; Code of Criminal Procedure, http://195.83.177.9/code/liste.phtml?lang=uk&c=34.

[12] http://www.ttc.lv/export/sites/default/docs/LRTA/Likumi/Criminal_Procedure_Law.doc.

[13] Per trumpiausią laiką.

[14] Išsamiau žr. šios tyrimo išvados priedą.

* Šios išvados padarytos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2009 m. spalio 27 d. sprendime Nr. 103-S-3 „Dėl vaiko teisių apsaugos įstaigų veiksmų, apsaugant vaiko teises ir teisėtus interesus, atlikto tyrimo ataskaitos“.

* Šie siūlymai suformuluoti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2009 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 103-S-3 „Dėl vaiko teisių apsaugos įstaigų veiksmų, apsaugant vaiko teises ir teisėtus interesus, atlikto tyrimo ataskaitos“ pagrindu.

* Skandinavijos šalims būdinga pareigybė, kurios paskirtis – prižiūrėti vykdomosios valdžios ir teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumą.

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.364433?

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: SAULĖ EGLĖ TREMBO, LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJA
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));