skip to Main Content

 

Paslėpta tiesa

 

Taip jau buvau nusprendęs, kad šio mano rašinio niekas nespausdins. Ir ,manau dėl ko. Čia rašau tikrą tiesą. Nors dabar ir gyvename laisvoje Lietuvoje, tačiau kiek man teko įsitikinti, kad ir dabartinė spauda nemėgsta, o gal ir nenori tikros tiesos spausdinti. Tai girdžiu iš daugelio žmonių. Kad dabartinė spauda yra valdžios papirkta ir ką valdžia diriguoja tą ji turi ir rašyti. Mano nuomone būtų persona grata, o deja tikrai taip yra.

Vis dar nesu užtikrintas, kad ji spausdinsite ir jus. Jai taip atsitiks, jis liks mano archyve.

Buvau nusprendęs šio rašinio nesiųsti niekur. Nes nejaučiu jo likimo, ir įsitikinau, kad tiesa šiais laikais yra nemėgstama. Žinoma ne visiems.

Vyresnio amžiaus žmonės visi gerai žino, kad antrasis pasaulinis karas Lietuvos žmonės pridarė daug ir labai daug skriaudos. Lietuva mindė ir siaubė tiek vokiečiai tiek rusai. Ir tai buvo nuo amžių. Paskutinis karas pasibaigė rusų naudai. Vokiečiai buvo sumušti. Rusai Lietuvoje pasiliko kaip išlaisvintojai. Tik iš Lietuvos neišėjo ir visą penkiasdešimtmetį. Vedė savo tvarką. Jei ne M. Gorbačiovas ir B. Jelcinas, gal ir dabar rusų įsakymus vykdytume. O gal ir geriau būtų buvę. To jau nebesužinosime.

Norėčiau paminėti. Kaip ir mes patys talkinom tiek vokiečiams tiek rusams, tai ne paslaptis, ne tik senjorams, bet ir viduriniajai žmonių kartai. Tik apie tai nieko nežino, kurie yra gimę 1990 metaus, šiek tiek žino iš rašinių ir istorinių knygų, kurie apie tai įdomaujasi.

Tik yra viena bėda. Kai ir žymūs istorikai neparašo visos tiesos. Visi esame pripratę, kaip sakoma „lysti į subinę valdantiesiems“. Neseniai perskaičiau straipsnį Romualdo Beniušio „Išėjo tėvelis lovos pakloti“. Straipsnis parašytas karo pabaigos 70 – čiui paminėti, ir kuris buvo išspausdintas Kretingos rajono laikraštyje „Pajūrio naujienos“ Nr. 48. 2015.VI. 19 dieną. R. Beniušis rašo apie sušaudytus miestelio žydus. Kas to nežino. Žino ir seni ir jauni. Žino iš nugirstų pokalbių, iš knygų iš perskaitytų straipsnių ir t.t.

Nors esu kaip sakoma senas ir man sunku. Ir aš tai nebesuprantu. Ar tai buvo daroma teisingai ar blogai. Bet kad yra ir toliau meluojama, tai aiškiai žinau.

Kodėl nė vienas neparašo tiesos. Tikros tiesos. Nenori. O gal ir bijo? Nes kas vyko gyvenime ir kas vyksta dabar visi žino. Žinau taip pat ir aš. Esu toks pat bailys kaip ir kiti.

Paminėsiu, tai buvo anksčiau. Gerai prisimenu. Tada dar buvau vaikas. O girdėjau daug tiesos, o gal ir melo? Visko prisiklausiau iš suaugusiųjų. Buvo tada ir gerų žmonių. Ir yra ir dabar. Ir buvo ir nemelagių, kurie brangino ir saugojo Lietuvą ir jos žemę kaip savo akį. Tokie žmonės skūros nevartalioja, norėdami išlikti esamai santvarkai. O kai ta santvarka buvo ne lietuviška, o tik grobikų sukurta, norėjome vis vien kai kurie atsikąsti gardesnį kąsnelį.  Taip jau buvo. Toks metas. Tai gerai žino ypač senesnio amžiaus „“““““ miestelio žmonės.

Taigi vokiečiams užėmus Lietuvą, buvo masiškai naikinami žydai. Visi žydų tautybės žmonės. Teik vyrai, tiek moterys, tiek seni ir jauni, tiek ir maži vaikai. Tų žydų buvo nemažai ir Lietuvoje. O jiems ten siaubas grėsė ir visoje Europoje. Čia minėsiu daugiau savo Kretingos rajoną. Kiek iš viso buvo sušaudyta „“““ miestelio žydų nežinau. O Darbėnuose žinau. Čia yra paminklas ir ant jo užrašyta sušaudyta 140 žydų vyrų. O moteris ir vaikus naikino lietuviai, kurie tarnavo vokiečių policijoje. Taip panašiai buvo ir visoje Lietuvoje, ne tik  „“““ ir „“““. Nesiginčysiu. Tiksliai nežinau ar R. Beniušis žino tą tiesą ar ne? O aš tai tikrai žinau. Ir be manęs daug kas žino. Ir garsūs Lietuvos istorikai tai žino, bet tiesos skelbti bijo. Visi žinome, kurie esame jau senukai. Kiek iš tikro Lietuvoje buvo tų banditų, kuriuos dabar vadiname partizanais, tiksliai niekas nėra suskaitęs. Ir dabar statome jiems kryžius ir vadiname didvyriais, Lietuvos gelbėtojais. O kiek buvo tų stribų, kurie tuos partizanus gaudė ir šaudė. Juk tada ir tie stribai veikė „didvyriškai“. Kad ir mūsų Kumpikų kaime buvo sušaudę keturis ūkininkų sodybose pastatytus kryžius. Ir kuo tie kryžiai ir kam skriaudos bepridarė? Nežinau. Būna ir bus visokių tų žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

man pačiam teko skaityti raštą apie vieną tremtinį, grįžusį iš Sibiro, apie partizaną Praną Končių.  Tas tremtyje jau miręs. O tą raštą ar išsaugojo, ar sunaikino, aš nežinau. Tik paėmė iš manęs, suvyniojo į rutuliuką ir pakišo po balkiu. tas namas ir dabar tebestovi, tik kiti žmonės jame gyvena. Tačiau kadangi buvau skaitęs, tai gerai prisimenu, kas tame raštelyje buvo parašyta. pažodžiui nepadiktuosiu. Tik nusakysiu savais žodžiais.

Rašte buvo rašoma, kad Pranas Končius prie Smetonos valdžios, Salantų mieste dirbo policijos nuovadoje. O įsiveržus vokiečiams, P.Končius su savo sėbrais šaudė Salantų žydus. daugumą žydų varė toliau link Šateikių miškų, ir ten juos sušaudė. rašte dar buvo parašyta, kad P.Končius buvo Salantų miestelio policijos viršila.

O kai rusai vokiečius išstūmė iš Lietuvos, tokiems ir teko sprukti į vakarus arba į mišką. Nesiginčysiu, buvo visokių, buvo ir dorų partizanų. ir stribų buvo dorų. Tik nuomonės ir tiesos buvo visų nevienodos.

kas teisybė, tai P.Končius išsislapstė ilgiau už kitus miško brolius. Tada jau ir partizanų buvo mažai likę. Kretingos rajone – P.Končius, ir Klaipėdos rajone – Kraujelis-Siaubūnas. ir abu žuvo 1955 m. O kai mažai liko partizanų, tai 1956 m. buvo panaikintas ir stribų būrys. O tuos du likusius partizanus buvo pavesta sumedžioti rusų saugumui ir milicijai.

Ne aš vienas, bet ir visi Kumpikų kaimo žmonės žinojo, kad P.Končius slapstėsi pas Drungilus Didžiuosiuose Žalimuose. Drungilams buvo gerai, nes tas padėjo ir ūkio darbuose. Tik nepatikimiems žmonėms vis vien akių nerodė. Būdamas dar ne visai sukriošęs senis, užsigeisdavo dar ir moterų. O viena Drungilų dukra buvo jau subrendusi, baigė vidurinę. ir jos broliai taip pat. O P.Končius tai Drungilų dukrai vos ne per prievartą meilinosi. O ši nekentė jo ir pasiskundė broliams. O broliai buvo komjaunuoliai. Žaibiškai suvokę, kas gali atsitikti seseriai, pasitarę nusprendė pranešti Kretingos milicijai. O ši nesnaudė ir apsiautė visą Drungilų namą, net žinojo, kur P.Končiaus slėptuvė. Tas buvo prašomas išlįsti ir pasiduoti, o šis milicijos įsakymo neįvykdė. Pasigirdo šūvis, ir P.Končių iš slėptuvės ištraukė jau negyvą. O jis ginklą turėjo tik medžioklinį šautuvą.

Tiesa ta, kad P.Končius buvo išduotas saviškių. O ir dabar tos Končiaus panos vardo nežinau, tik žinau, kad buvo Drungilaitė. Tik ištekėjo už Juciaus ir tapo Juciene.

Jos kieme prie namų dabar Lietuvos valdžia yra pastačiusi kryžių, kaip ilgiausiai besislapsčiusiam partizanui atminti. Ar jis yra to vertas, ar ne. žino vienas Dievas. Kažkur spaudoje teko matyti ir pačia partizano globėją Jucienę, kuri patį P.Končių ir išdavė milicijai. Ar dabar prieš visus žmones ji jaučiasi laiminga, kad teko taip ilgai maitinti ir globoti P.Končių. tai tiesa, ir tai daug kas žino, tačiau tyli. Kodėl? nes bus išvadinti bedieviais ir bolševikais. ir tokių nutikimų buvo ne vienas.

Čia pat netoli Kumpikų Grūslaukyje vieną naktį dingo toks Pudžmys (vardo neprisimenu). Tik po metų vyrai, kirsdami mišką, rado jo palaikus. Atvertę eglės kelmą, vyrai aptiko Pudžmio palaikus, kuriuos atpažino jo žmona iš vyro nešiotų kaliošų. ir čia išlindo kaip yla iš maišo „garbingas“ partizanų žygdarbis. Partizanai jį nužudė už tai, kad jis buvo paėmęs dirbti iš valdžios 2 ha žemės, ir gyveno išvežtųjų ūkyje. ir už tai jam  partizanai atseikėjo žemės. O to Pudžmio šeima buvo daugiavaikė, ir į tai atsižvelgė sovietų valdžia.

Grūšlaukyje po karo buvo pastatyta dviejų aukštų septynmetė mokykla. ir aš joje mokiausi. O Pudžmio žmona buvo įdarbinta mokyklos  sarge.

Kodėl žmonės bijo sakyti tiesą? Bijo, kad joks laikraštis jos nespausdins. Ypač dabar, kai banditus reikia ginti ir vadinti partizanais. Dabar juos partizanais ir vadiname. Kiti gal ir nusipelnė didvyrio vardo. neneigiu, kad buvo ir tokių, kurie už Lietuvą galėjo atiduoti ir gyvybę. Tik gaila, kad visi buvo rusų ir stribų išžudyti. Nors tada Amerika per radiją daug žadėjo, tai ir liko pažadais. Tie laikėsi, kol buvo išžudyti.

ir dabar paklausius radijo mane ima juokas. nebijome nieko, nes esame NATO narė. Amerika mums padės. taip kalbėjo ir po karo. gal rusai ir išsigąs. O mums nebūtina kišti nosies į svetimus reikalus.

Juozas Baužys

Kumpikų kaimas

Darbėnų paštas

Kretingos rajonas 

 

Facebook komentarai
Back To Top