skip to Main Content

Paskirti S.Rudėnaitę aukščiausiojo teismo pirmininkę Seimą prievartavo pedofilijos bylos stogas A.Valantinas

  

Vakar buvo apgailėtina žiūrėti, kaip viskas Seimas suklupęs ant kelio raudojo ir mušėsi į krūtinę, kad nepaskyrė aukščiausiojo teismo pirmininke tokios atvirai mafijai dirbančios Sigitos Rudėnaitės.

Kaip žinia,  G.Nausėda pateikė du dekretus – tačiau Seimas pirmu atveju nubalsavo už tai, kad S.Rudėnaitę atleisti iš aukščiausiojo teismo teisėjos pareigų, tačiau antru balsavimu atmetė jos kaniddatūra į aukščiausiojo teismo pirmininkus.

Visa teisėjų mafija sukėlė didžiulį triukšmą – kaip taip Seimas nepaklūso šios mafijos siūlymui. Reikia tik prisiminti paskutinį aukščiausiojo teismo kolegijos išaiškinimą, kad bet kokia teisėjo krata yra neteisėta. Kas praktiškai reiškia, kad aukščiausias teismas legalizavo teisėjų papirkinėjimą – net policija, pagavusi teisėją su milijoninių kyšių kišenėje, turėtų gauti Seimo pritarimą pas jį daryti kratą. Seimas sudarytų komisijas ir spręstų tą klausimą pusę metų, per kurį tas kyšis jau seniai būtų pragertas.

Tokią praktiką mums pasiūlė aukščiausias teismas, vadovaujamas S.Rudėnaitės, neveltui jos kaniddatūrą remia tokios padugnės, kaip Valantinas, Šedbaras ar Sabatauskas, kurie jau 30 metų kurią šią mafijinę sistemą.

Tiesa, konstitucinis teismas neseniai panaikino šį LAT išaiškinimą, tačiau teisės korifėjai dėl to nė kiek nenukentėjo, ir toliau stumia savo kandidatus.

Kai Seimas balsavo prieš Rudėnaitės kandkdatūra, Seimo etikos ir procedūrų komisija nusprendė, kad reikia dar kartą balsuoti dėl Rudėnaitės:

1. Seimo 2020 m. balandžio 21 d. Seimo nutarimas Nr. XIII-2848, kuriuo Seimas atleido S. Rudėnaitę iš užimamų pareigų, po balsavimo procedūrų nebedera su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsniu, Teismų įstatymo 81 ir 90 straipsnių nuostatomis.

2. Siūlyti Seimui, vadovaujantis Seimo statuto 261 straipsnio nuostatomis, priimti sprendimą svarstyti Seimo nutarimą, kuriuo būtų pripažintas negaliojančiu nuo įsigaliojimo momento 2020 m. balandžio 21 d. Seimo nutarimas Nr. XIII-2848 Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos Sigitos Rudėnaitės atleidimo iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų.

3. Prašyti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją dekretus dėl teisėjų paskyrimo bei atleidimo rengti taip, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 ir Teismų įstatymo 90 straipsnių nuostatos bei Seimui nekiltų abejonių dėl Lietuvos Respublikos Prezidento valios.

Itin koktu buvo klausyti konvervatorių ir  liberalų, tačiau iš jų kalbų paaiškėjo, kad labiausiai S.Rudėnaitę į šį postą stūmė pedofilijos bylos stogas, teisėjų tarybos pirmininkas A.Valantinas.

 

Apie tai Seimo posėdyje papasakojo konservatorius A.Matulas : ger­bia­ma­sis pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi ko­le­gos, iš­ties Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas dek­re­tu pa­siū­lė ger­bia­mą S. Ru­dė­nai­tę at­leis­ti iš Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus pir­mi­nin­ko pa­rei­gų ir skir­ti ją Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo tei­sė­ja. Anks­čiau dek­re­tai bu­vo for­mu­luo­ja­mi gal­būt šiek tiek tiks­liau, na, pa­vyz­džiui, daž­niau­siai bū­da­vo ra­šo­ma taip: at­leis­ti tei­sė­ją iš už­ima­mų pa­rei­gų pa­sky­rus jį į ki­tas pa­rei­gas, bet, ne­pai­sant to, kaip bu­vo su­ra­šy­tas dek­re­tas, vi­sa­da Sei­mui už­tek­da­vo svei­kos lo­gi­kos: pir­miau­sia bū­da­vo siū­lo­mas nu­ta­ri­mo pro­jek­tas pa­skir­ti į siū­lo­mas pa­rei­gas ir, jei­gu bū­da­vo pri­ta­ria­ma tam, bū­da­vo tei­kia­mas ant­ras nu­ta­ri­mo pro­jek­tas at­leis­ti.

Šiuo at­ve­ju, ger­bia­mi ko­le­gos, bu­vo pa­si­elg­ta vi­siš­kai ki­taip, gal­būt su­klai­di­nus Tei­sės de­par­ta­men­tui ar dėl ki­tų ap­lin­ky­bių, bet bu­vo tei­kia­mi du nu­ta­ri­mo pro­jek­tai vie­nu me­tu. Aš ma­nau, kad Sei­mas, tu­rin­tis tiek Tei­sės de­par­ta­men­tą, tiek ko­mi­te­tą, vis dėl­to tu­rė­jo su­vok­ti, kaip re­a­li­zuo­ti šią pro­ce­dū­rą, to­dėl man as­me­niš­kai yra vi­siš­kai ne­su­vo­kia­ma, ko­dėl da­bar šią klai­dą ban­do­ma tai­sy­ti tei­kiant ke­lis nu­ta­ri­mų pro­jek­tus, krei­pian­tis į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą.

Opo­zi­ci­ja pa­tei­kė vie­ną nu­ta­ri­mo pro­jek­tą, pa­tei­kė su pa­ra­šais, ro­dos, trys frak­ci­jos. Štai da­bar mes šian­dien svars­to­me ki­tą nu­ta­ri­mo pro­jek­tą, ku­rį iš­im­ti­nai pa­si­ra­šė tik Vals­tie­čių frak­ci­jos na­riai. Ne­ži­nau, ar ne­bu­vo pa­siū­ly­ta ko­a­li­ci­jos part­ne­riams, ar jiems už­te­ko svei­ko pro­to ir jie ne­pa­si­ra­šė, nes po­teks­tė yra vi­siš­kai aiš­ki – kal­tin­ti Pre­zi­den­tą, kad ne­va jis pa­tei­kė jau to­kį ne­lo­giš­ką dek­re­tą, kad vi­sam par­la­men­tui, vi­siems par­la­men­to tei­si­nin­kams, ko­mi­te­tų, ko­mi­si­jų pa­ta­rė­jams ne­už­te­ko su­vo­ki­mo, kaip šią pro­ce­dū­rą re­a­li­zuo­ti. To­dėl kai mes, Eti­kos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­ja, ga­vo­me Li­be­ra­lų są­jū­džio krei­pi­mą­si, kon­sul­ta­vo­mės su tuo pa­čiu Tei­sės de­par­ta­men­to va­do­vu A. Ka­bi­šai­čiu, su Teis­mų ta­ry­bos pir­mi­nin­ku A. Va­lan­ti­nu, su ki­tais ži­no­mais tei­si­nin­kais, ku­rių pa­var­džių gal­būt kai ku­rie pra­šo ir ne­vie­šin­ti. Jie pa­pra­šė mū­sų pa­ros lai­ko pa­gal­vo­ti, kaip bū­tų ga­li­ma Eti­kos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­jai pri­si­dė­ti prie to, kad ši klai­da bū­tų iš­tai­sy­ta grei­tai. Ir mes ra­do­me ben­drą spren­di­mą, kad vis dėl­to Sei­mas sa­vo nu­ta­ri­mu ga­lė­tų at­šauk­ti tei­sė­jos S. Ru­dė­nai­tės at­lei­di­mą ki­tu nu­ta­ri­mu, va­do­vau­jan­tis Sta­tu­to 261 straips­niu, nuo pat jo pri­ėmi­mo da­tos.

Taip, ko­le­gos, yra tam tik­rų tei­si­nių ar­gu­men­tų dėl šio mū­sų siū­ly­mo. Juos iš­sa­kė ir ži­no­mas tei­si­nin­kas V. Sin­ke­vi­čius. Bet pa­bai­go­je jis la­bai gra­žiai pa­ra­šė, kad tai yra tik ma­no nuo­mo­nė. Da­bar man vėl­gi yra la­bai keis­ta. Vie­nas ko­le­ga, ži­no­mas vals­ty­bės va­do­vas, kai bu­vo iš­sa­ky­ti pro­fe­so­riaus V. Sin­ke­vi­čiaus ar­gu­men­tai dėl ki­tų spren­di­mų, sa­ko, jis man ne eks­per­tas, aš jo ne­ver­ti­nu. Bet kai tas pats eks­per­tas, ku­rį aš la­bai ger­biu ir ver­ti­nu, pa­ra­šė sa­vo nuo­mo­nę, ku­ri jau nau­din­ga, kad bū­tų įkąs­ta tai pa­čiai pre­zi­den­tū­rai ir Pre­zi­den­tui, stai­ga ki­tam, dau­gu­mos va­do­vui, gal­būt vie­nam iš ne­for­ma­lių va­do­vų, jau ta nuo­mo­nė tam­pa šim­tap­ro­cen­ti­nė ir ban­do­ma su­kri­ti­kuo­ti Eti­kos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­jos spren­di­mą. Aš tik­rai ap­gai­les­tau­ju, kad ne­bu­vo nu­ei­ta tuo ke­liu, leng­viau­siu ke­liu grei­čiau­siai iš­tai­sy­ti klai­dą. Tei­si­niai ar­gu­men­tai ir lo­gi­niai ar­gu­men­tai lei­do par­la­men­tui tai da­ry­ti, nes ar­ba pa­ti ins­ti­tu­ci­ja, ar­ba aukš­tes­nė ins­ti­tu­ci­ja, ga­vu­si nau­jų ar­gu­men­tų, pa­ma­čiu­si sa­vo spren­di­mų pa­sek­mes, ga­li tai­sy­ti klai­das. To­dėl, mie­li ko­le­gos, aš lin­kė­čiau vi­siems, kad mū­sų klai­dos bū­tų pa­ste­bi­mos, tai­so­mos grei­tai.

Dar apie kankdidatę į aukščiausiojo teismo vadovus S.Rudėnaitę :

Aukščiausias teismas : persekioti spaudą ir sodinti žurnalistus į kalėjimus už jų profesinę veiklą – normalu ir teisėta

 

Pareiškimas generaliniam prokurorui dėl organizuotos nusikalstamos aukščiausiojo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų gaujos, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui

2019 m. gruodžio 16 d.

Pareiškėjas Aurimas Drižius

Konstitucijos per. 23b, Vilnius

  1. Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkė Sigita Rudėnaitė (nuotr. viršuje) , kurią prezidentas G.Nausėda nori paskirti nuolatinę LAT pirmininke,  man savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje Nr. 3P-1352/2019 nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legali ir spaudos persekiojimas už žurnalistinę veiklą Lietuvoje yra visiškai teisėtas veiksmas. T.y. Rudėnaitė kartu su dar dviem LAT kolegijos nariais V.Grabinsku ir Sagaičiu man nurodė, kad : „cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo“.

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-lat-pirmininke-nori-skirti-sigita-rudenaite.d?id=83051721

Tada kreipiausi dėl baudžiamųjų bylų minėtiems „teisėjams“ dėl labai sunkių nusikaltimų teisingumui – Aukščiausio teismo teisėjų dokumento suklastojimo, nuolatinio piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo.

Savo skunde prokuratūrai nurodžiau, kad minėti teisėjai savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Nr. 3P-1352/2019 man nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo.

Tačiau tai melas ir žinomai melagingi duomenys, rašyti į oficialų dokumentą – LAT nutartį. Tai sąmoningas melas ir oficialaus  dokumento klastojimas.

Nes :

  1. Savo skunde teismui nurodžiau, kad cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m., ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.
  2. Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2009 m. kreipėsi į teismą, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūra – uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
  3. Teismas paslaugiai patenkino A.Sadecko prašymą ir įvedė cenzūrą, o mane nuo to laiko nuteisė aštuonis kartus vien už tai, kad rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra, privatizuojant „Mažeikių naftą“, o jos visi skundai ir teiginiai melagingi.

7 . Kai galiausiai pateikiau skundą Aukščiausiam teismui dėl cenzūros panaikinimo, ir Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegijai buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

  1. Nors visa teisinė sistema dešimt metų klastojo savo nutartis (esu pateikęs prezidentui G.Nausėdai prašymą iškelti baudžiamąsias bylas 21 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjams už dokumento klastojimą), tačiau minėta LAT kolegija nusprendė, kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.

Žodžiu, minėti teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios Lietuvos  Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

  1. Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą. Atkreipiau dėmesį, kad pats A.Sadecko skundas įvesti cenzūrą buvo melagingas, nes A.Sadeckas prašė uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors pats asmeniškai sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti privatizuota minėta įmonė, ir už šią veiklą jo įmonė gavo milijonus litų, kurią Mažeikių rajono prokuratūra įvardino kaip „butaforinės paslaugos“.
  1. Galiausiai, kai nurodžiau, kad minėta LAT kolegija suklastojo oficialų dokumentą – teismo nutartį, įrašydama į ją žinomai melagingus duomenis, Vilniaus apygardos teismo teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė savo 2019-12-03 nutartimi šoko gelbėti nusikaltimą padariusius kolegas. Ji išnagrinėjo mano skundą pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų teisėjų atžvilgiu ir jį atmetė. Itin įdomus dar vienos „teisėjos“ argumentai, kodėl cenzūra ir laisvos spaudos persekiojimas yra visiškai legalūs – pasirodo, kad minėta LAT kolegija, kuri suklastojo savo nutartį, mano prašymo „nenagrinėjo iš esmės“ – ji tik pasisakė, ar egzistuoja CPK numatyti kasacijos pagrindai.
Facebook komentarai
Back To Top