skip to Main Content

Pagaliau lietuviai atstatė savigarbą ir jiems įsižiebė  laimingesnio gyvenimo viltis

 

Galim pūstis kiek norim, tačiau niekaip neišsisuksim nuo  kasmet skelbiamos statistikos, kuri negailestingai praneša: esame vieni didžiausių girtuoklių, savižudžių, emigrantų tautų, su vienu mažiausių gimstamumų ir dar krūva kitų neigiamybių. Ir ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Nykstanti, besižudanti nevykėlių tauta- taip užrašyta kiekvienam iš mūsų ant kaktos, kur bebūtume ir ką beveiktume. Nes šie palyginantys skaičiai prieinami yra prieinami, žinomi visiems. Ir nuo to niekaip neišsiginsime. Gali teisintis kiek nori: aš tiek negeriu, nesižudau, neemigruoju. Nepadės. Nes iškart kils klausimas- o ką tu padarei, kad tavo kaimynas neprasigertų, tavo pažįstamas nesižudytų, tavo vaikai neemigruotų? Bet palaukit, mes daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvename išsvajotoje pasaulinėje laisvėje, nuolat demokratiškai renkame valdžią, kuri turėtų mumis rūpintis, tai kas čia vyksta? Kitos valstybės net po didžiausių  karų, nusiaubimų  per tokį laikotarpį sugebėjo tapti  klestinčiomis. Kodėl esame pasmerkti didžiausiai susimovusių gėdai mes, lietuviai, prieš kelis šimtmečius atstovavę didžiausią Europos valstybę nuo Baltijos iki Juodmarių, netolimoje mūsų atmintyje savo vieningu ryžtu privedę prie griūties didžiausią šių laikų imperiją- Sovietų Sąjungą? 

Ką veikė mūsų valdžia tą ketvirtį amžiaus? Ar gyvybiniai tautos reikalai nuolat buvo dienotvarkėje? Nieko panašaus, nes jei būtų rūpinamasi nuolat iš esmės, gyventume visiškai kitaip. Užtat  seimūnai noriai svarstė tokio lygio įstatymus: leisti ar neleisti naudotis naktinio matymo prietaisais medžioklėje. Valdžios cinizmo viršūnė buvo vienbalsis įstatymo priėmimas- uždrausti reikalauti dokumentų perkant alkoholį. Dėl prekybininkų iniciatyvos iš visų reikalauti dokumetų alkoholio pirkimui, svaigalų apyvarta sumažėjo keliasdešimt tūkstančių butelių per dieną. Tuo tarpu seimas sužlugdė šią iniciatyvą, parodydamas savo žeminantį požiūrį, jog lietuviams svarbiausia yra pagerti. Rinkėjai tai įvertino. 

Ir staiga ši nevykėlių tauta sugebėjo surasti tiek savigarbos, kad nušlavė visus valdžiusius ir išrinko tuos, kurie siūlo drastiškai drausti alkoholį. Žinoma šį pasirinkimą rėmė ir geriantys, tačiau kuris rūkorius nenorėtų mesti rūkyti? Lygiai taip pat žmonės nori atsiskratyti ir girtuoklysčių. Kai kurie buvusių ramsčiai vis dar bando įrodinėti, neva ne ta skaičiavimo metodika pasirinkta, nesame paskutiniai girtuokliai. O koks skirtumas: paskutiniai ar priešpaskutiniai? Gal užteks lietuvius laikyti trečiarūšiais? Todėl ir pasirinko tauta valstiečius ir žaliuosius, nes jais patikėjo, jog pagaliau bus atsigręžta į žmogų. 

Ši Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalė seimo rinkimuose įvardijama kaip revoliucija. Iš tiesų revoliucinė situacija Lietuvoje jau seniai susiklosčiusi: apačios nebegalėjo gyventi kaip ansksčiau- iš nusivylimo gėrė, žudėsi, emigravo, o viršūnės nebegalėjo valdyti, kaip anksčiau- negalėjo suvaldyti tų pražūčių. Tiesą sakant, dorai nė nebandė to daryti. Tiesiog mulkino tautą- gyvenimas gerėja, atlyginimai kyla. Kilti, gal ir kyla, bet tik tiek, kad vis viena būtume tarp paskutinių Europos Sąjungoje. O koks gyvenimo gerumas, jei mūsų vaikai priversti emigruoti? Ir esmė netgi ne atlyginimuose, o tame kad nyku čia gyventi, nes „elitui“, iš esmės, rūpi tik siauri interesai, tauta susiskaldžiusi, besiriejanti, o tiksliau suskaldyta. Ir tai vyksta valstybėje, kuri viena gryniausių Europoje tautiniu atžvilgiu- vadinasi turėtų būti lengviausiai susitarti tarpusavyje ir bendradarbiauti.  Mūsų tautos kalba artimiausia indoeuropiečių prokalbei -esame Europos pagrindas ir centras. Tačiau sąvoka „tauta“ jau senokai dingo iš valdžios leksikono, nebent labai formaliuose proginiuose aukščiausios valdžios pranešimuose. Žodžiu, tauta jau senokai buvo laidojma pagreitintais tempais. Ne vienas šviesiausių visuomenės veikėjų, bandė atkreipti  dėmesį į tautos gyvastingumo baisią būklę, tačiau visiškas valdžios ignoravimas buvo akivaizdus. Todėl  ir įsižiebė pagaliau viltis, gal valstiečiai ir žalieji atsisuks į tautą? Tačiau neatrodo, kad visuomenės lūkesčiai lengvai pildysis. 

Prasidėjusios patyčios valstiečių ir žaliųjų adresu,  o taip pat buvusių valdančiųjų nesugebėjimas atpažinti savo pralaimėjimo priežastis, rodo, kad  kai kas vis dar gyvena praeita diena ir nesuvokia laikmečio priešakinių tendencijų. Kaip niekada svarbu dėti visas pastangas į gyvybės, gamtos ir pasaulio išsaugojimą, todėl tiek valstietiška tiek žaliųjų ideologija yra pačios svarbiausios. Valstietiška pasaulėžiūra rodo ryšį su žeme, gebėjimą tausoti išteklius, gyventi, galvojant apie  laimingo ir pilnatviško gyvenimo kūrimą daug metų į priekį- išsaugoti gyvenimo sąlygas vaikams ir anūkams. Žalieji atkreipia dėmesį į klimato kaitą, į skubius žingsnius išsaugoti mūsų planetą. Valstietiška pasaulėžiūra remiasi bendruomeniškumu, suvokimu, kad visi visuomenės nariai yra vertybės, tik reikia sumaniai panaudoti kiekvieno gebėjimus. Šitų šios mąstysenos ir vertybių labiausiai  trūksta dabartinei visuomenei ir buvusiai valdžiai, nesugebėjusiai pasirūpinti savo rinkėjais. 

Taip, lietuviams kyšo žagrės rankena iš kišenės, ir tai yra puiku! Tuo reikėtų tik džiaugtis, nes mūsų kaimynams norvegams ta rankena kyšo dar daugiau ir jie tuo  didžiuojasi. Nina Witoszek savo knygoje „Norvegai. Gamtos mitologijos“ labai taikliai aprašo norvegų valstietišką mentalitetą. Kas buvo Norvegijoje, negalėjo nepastebėti, jog dauguma norvegų, kur jie begyventų, važinėja automobiliais-universalais su labai talpia bagažine, nes savaitgaliais visi lekia į kaimus ir užmiesčius, kur turi namus ir vilas. Norvegui tapatinti save su „elitu“ yra kvaila ir gėda, kaip ir rodyti savo turtus. Čia vertinamas paprastumas, žemiškumas ir būtinas „kaimietiškas“ bendruomeniškumas. Pvz. net  70 proc. norvegų priklauso istorijos draugijai. Apie kiekvieną kaimą surinkti istorijos tomai, paminėti visi, kas ten gyveno, kiekvienos išnykusios sodybos vietoje įbetonuota nikeliuota plokštė su trumpa istorija, kas čia gyveno. Branginama visa istorinė atmintis, tai juos stiprina.

Žinoma, kiekvienas norvegas turi  savo tautinius rūbus ir nuolat per šventes didžiuodamasis dėvi. O mes lietuviai? Tik viena seimūnė teatėjo į eimo nario priesaikos davimą su tautiniais rūbais, taigi net valstiečiams ir žaliesiems yra kur pasitempti. Vilčių suteikia tai, kad jų vedlys Ramūnas Karbauskis   ne kartą visuomenėje yra pasirodęs su tautiniais rūbais tūkstantmečio fasono, daug tikimybės, kad partija paseks jo pavyzdžiu. Tikėkimės, kad tautiškumas ir tautinė savigarba bus visuomenėje atstatyta, nes čia slypi tos vertybės, kurios yra pačios reikalingiausios šiuolaikiniame iššūkių pasaulyje. 

Kai kas iš „buvusių“ bando prikabinti valstiečiams ir žaliesiems populistų etiketę. Koks yra pagrindas tikėti naujaja valdžia ir jos pažadų išpildymais? Ramūnas Karbauskis niekada alkoholio nevartojo, tapo sėkmingu verslininku, sulaužė stereotipus, kad tik su alkoholiu galima tvarkyti verslo reikalus, kad tik pagėrinėjant galima susirasti draugelių ir prasimušti į valdžią. Be abejonės šias vertybes stengsis paskleisti ir valstybėje. Manau, kad alkoholio valstybinio monopolio vizija yra tik simbolis, už kurio slypi negeriančios visuomenės ugdymas. Todėl pirmą kartą atkreiptas toks pirmumo dėmesys į švietimo  ir kultūros sistemas, nes, būtent, jos ugdo žmones ir vertybes. Mitas yra kad linksmumui, atsipalaidavimui, gerų ryšių palaikymui būtinas alkoholis. Žinoma bus siekiama šį mitą palaidoti, todėl žmogaus ugdymas tampa pirmaeiliu uždaviniu. Atsiveria prielaidos, kad  valstybė pagaliau pasirūpins, jog Lietuvoje gyventų laisvi nuo pragaištingų priklausomybių išsivadavę kūrybingi žmonės, mylintys savo šalį, gebantys bendradarbiauti, našiai dirbti ir kurti pilnatvišką laimingą gyvenimą. Pagaliau ne kalbom o veiksmais Lietuva gali pasukti skandinavišku vystymosi modeliu, kuris yra mums artimiusias ir priimtiniausias. Netgi su savo alkoholio monopoliais. 

Kaip tai pasiekti? Kas padės? Yra šimtatūkstantinė biudžetininkų armija. Jei naujajai valdžiai pavyks pakeisti savų darbuotojų vertybes, motyvuoti ir išmokyti juos pasijusti tauta ir dirbti savo tautai, tuomet sėkmė garantuota. Kol kas toks vaizdinys atrodo, kaip sapnas. Bet sapnai gali pildytis. 

Kas dar skiria Karbauskį nuo buvusios valdžios? Tai, kad su elitu jo neina sutapatinti. Nemedžioja, baliukuose nedalyvauja, vis važiuoja į gimtąjį kaimą ir nesibodi būti tarp paprastų žmonių. Žodžiu, būna su tauta. Vadinasi ir jos lūkesčius suvokia. Skiria krūvas asmeninių pinigų svajonių kaimo, kuriame jis net negyvena, kūrimui. Tikėtina, kad ir Lietuva taip pat rūpinsis. Remia galybę kultūrinių, sveikatos projektų paprastiems žmonėms. Nei kapitalo, nei verslo nesiekia iškelti iš Lietuvos. Norėtųsi, kad jo pavyzdys įkvėptų ir kitus verslius žmones susivokti tautos dalimi ir ja rūpintis, kad nyks visuomenės turtinis atotrūkis ir susiskaldymas. 

Valstiečiai ir žalieji nepasidavė įtraukiami į politinį „kairės ar dešinės“ žaidimą. Jie pasakė- mes ateiname tarnauti liaudžiai. Visiems. Gal tai bus pabaiga visuomenės suskaldymo? Ir gyvensime tarp didžiulio būrio bičiulių, nuolat mus džiuginančių ir pasiruošusių padėti…

Tiesa sakant, tarp naujųjų valdančiųjų yra kaip niekad daug žmonių ilgus dešimtmečius nemokamai veiksmingai  dirbančių labai svarbų darbą visuomenei. Ir jie yra ne vieniši, o turi ilgamečius moralinius įsipareigojimus  tūkstančiams savo bendražygių. Pvz. Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis, senas žygeivis, žaliasis, atgajietis Kęstutis Navickas, Naconalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga ir kiti. Yra ir buvusių valdžioje. Saulius Skvernelis savo darbais nusipelnė pagarbą ne tik vidaus reikalų sistemoje, bet ir plačiojoje liaudyje. Tai yra žmonės, turintys ilgalaikį ryšį ir rūpestį visais Lietuvos žmonėmis. Yra tikimybė, kad pagaliau atsivers veiklos vartai šimtams ir tūkstančiams žmonių, siekiančių įgyvendinti garbingos ir sėkmingos lietuvių tautos viziją. 

Ne investicijose, piniguose ar technologijose Lietuvos ateitis, o jos žmonėse. Norėtųsi tikėti, kad  elitiškumas trauksis iš Lietuvos, žmonės suvoks, kaip kurti bendrą, visiems naudingą gyvenimą.  Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pakėlė kartelę, todėl gali būti, kad keisis ir buvusiųjų valdančiųjų partijų vertybės. Žinoma tik tuo atveju, jei liaudis suteiks jiems pakankamai laiko permąstymams.  Valstiečių ir žaliųjų „revoliucija“ nebuvo netikėtumas. Ji buvo didysis visuomenės lūkestis. Jau išaugo ir susidarė kritinė masė tautos, kuri atsiribojo nuo alkoholio, myli ir didžiuojasi savo kraštu, geba bendradarbiauti ir džiaugtis gyvenimu Lietuvoje. Jų tik daugės. Visa tai ir yra pagrindinis ekonomikos bei gerbūvio kilimo variklis.  Todėl nauji vėjai visuomenėje turi jėgą, o tautos viltis, siejama su valstiečių ir žaliųjų valdžia, turi pagrindą. 

Naujoji valdžia pradėjo savo darbą. Tai metas  ir visai visuomenei permąstyti, kokias vetybes remiame, ir kaip prisidėsime prie jų įgyvendinimo. 

Bet kuriuo atveju, lietuviai pradėjo savigarbos atstatymą. Junkimės, stiprėkime ir klestėkime! Gyvuokime, nes esame lietuviai- gyvojo dangaus vandens- lietaus tauta!

 

Valdas Rutkūnas

 

Facebook komentarai
Back To Top