skip to Main Content

P.C. Roberts: JAV ekonomika neatsigavo ir nebeatsigaus

JAV Ekonomika mirė, kai viduriniosios klasės darbo vietos buvo perkeltos į ofšorus, o valstybė susilpnino finansinės sistemos kontrolę.

Darbo vietų perkėlimas į ofšorus naudingas Volstrytui, akcininkams ir korporacijų vadovams, nes žymiai mažesnė darbo jėgos kaina ir darbuotojų paklusnumas duoda žymiai didesnius pelnus. Tie pelnai eina akcininkams, įplaukų nuo kapitalo prieaugio forma ir vykdantiesiems direktoriams, „premijų už darbą“ forma. Volstrytas gauna pelnus nuo „bulių“ rinkos (žaidžiančių dėl padidinimo), didelių įplaukų.

Tačiau darbo vietų perkėlimas į ofšorus perkelia kartu ir Jungtinių Valstijų BVP, ir perkamąją galią. Nežiūrint į „Naujosios ekonomikos“ pažadus ir geresnes darbo vietas, daugumoje atvejų pokyčiai juntami dalinio užimtumo darbo vietų atžvilgiu, silpnai apmokamų vietų aptarnaujant namų ūkį, mažmeninėje prekyboje, padavėjams ir barmenams.

Pramonės sektoriaus ir profesionalių paslaugų darbo vietų perkėlimas iš JAV į Aziją privertė trauktis viduriniąją klasę ir sukūrė nepilno užimtumo problemą koledžų absolventams, negalintiems išmokėti savo studentiškų skolų. Pakilimas, vykęs per socialinės hierarchijos kopėčias, ir pavertęs JAV į „galimybių visuomenę“, buvo sugriautas dėl trumpalaikio pelno.

Be vartojimo įplaukų augimo, ekonomikos stimuliavimui, TVF, vadovaujant Alanui Grynspanui, nesamą vartojimo įplaukų augimą pakeitė vartojimo kreditais. Valdant Grynspanui amerikiečių neveiklumas ir jų įplaukų sumažėjimas buvo pakeistas galimybe išlaidauti kreditais. Vienu iš tokių kreditų šaltinių buvo nekilnojamo turto kainų augimas, tapęs galimu dėl žemų palūkanų normų politikos. Vartotojai galėjo persikredituoti savo pabrangusius namus su žymiai mažesne palūkanų norma, išgauti „teisingą skirtumą“ ir išleisti.

Skolų ekspansija, tampriai susijusi su hipoteka, pasibaigė, kai sukčiavimas nereguliuojama finansine sistema sugriovė nekilnojamo turto ir akcijų rinkas. Pagalba kaltininkams privedė prie dar didesnių išlaidų tuos, kuriuos kaltininkai padarė aukomis.

Pirmininkaujant FRS (Federalinė rezervų sistema) Bernankei ekonomika tebebuvo palaikoma kiekybiniais palengvinimais, masiškais pinigų įliejimais į apyvartą, kad išgelbėtų „bankus, kurie buvo „per dideli, kad sužlugtų“. Likvidumas tiekiamas FRS, tekėjo į akcijų rinkas ir darė įtaką valstybiniams procentiniams vertybiniams popieriams, praturtindamas tuos, kas investavo į tuos finansinius instrumentus.

Korporacijų vykdomieji direktoriai padėdavo išpūsti akcijų biržos burbulą, panaudodami kompanijų pelnus ir ėmė kreditus tam, kad vykdytų grįžtamąją kompanijos akcijų išpirką, tokiu būdu dar labiau didindami skolą.

Tie nedaugelis, kurie išlošdavo nuo išpustų kainų finansiniuose aktyvuose, sukurtų kiekybiniais palengvinimais ir grįžtamomis išpirkomis, sudarė žymiai mažesnį procentą gyventojų, nei tie, kuriuos palietė kreditinė Grinspeno ekspansija. Sąlyginiai nedidelis turtuolių kiekis nepakankamas ekonomikos vystymuisi.

Nulinės procentinės palūkanos FRS buvo sugalvotos, mega-bankų balansinių ataskaitų palaikymui ir atsisakydavo amerikiečiams teikti procentines įplaukas nuo jų santaupų. Tokia politika sumažino pensininkų įplaukas ir privertė pagyvenusius žmones sumažinti savo vartojimą ir/arba greičiau leisti savo santaupas, nepaliekant „oro pagalvės“ paveldėtojams.

Naudojant apgaulės strategiją ir pridengiant klaidingais pranešimais apie infliaciją ir nedarbą, JAV valdžia palaikė ekonomikos atsigavimo regimybę. Svetimšaliai, apkvailinti apgaulės triukais, laikant Amerikos finansinius instrumentus, tebetęsia Amerikos dolerio palaikymą.

Oficialūs infliacijos rodikliai buvo „reformuoti“ Klintono laikais, kad ženkliai sumažintų infliacijos lygį. Tai daroma dviem būdais. Vienas iš jų – iš prekių krepšelio, kuriame apskaičiuojamas infliacinis indeksas pašalinamos tas prekes, kurių vertė auga. Ir pakeičiamos į žemos kokybės ir pigesnes prekes.

Pavyzdžiui, jei kepsnio „Niujorkas“ (iš švelnios jautienos su mėlyno sūrio ir traškios odelės priedais) kaina auga, ją (mėsą) pakeičia porcijinio gabalo išpjova iš pasturgalio. Ankstesnis oficialus infliacijos indeksas buvo pastovaus pragyvenimo standarto rodiklis. „Reformuotas“ gi indeksas tapo krentančio pragyvenimo lygio rodikliu.

Kitas būdas, kaip „reformuotas“ infliacijos rodiklis sumažina pragyvenimo kainą, skirtas tam, kad neigti kainų augimą, laikant jį „kokybės pagerėjimu“. Teisingai, – kokybės pagerėjimas gali įtakoti kainų didėjimą, jei ankstesnis produktas jau neprieinamas. Tačiau, toli gražu ne visas kainų augimas yra kokybės gerėjimo rodiklis, – daugelyje pozicijų kainų augimo negalima interpretuoti kaip „kokybės gerėjimo“.

Šios dvi „reformos“ privedė prie to, kad nėra skelbiama infliacija, baigiasi infliacijos indeksacija socialinių išmokų gavėjams. Realių įplaukų kritimas socialinio aprūpinimo sistemoje neigiamai veikia bendrą vartojimo paklausą.

Apgavikiškas infliacijos neįvertinimas apgauna žmones ir verčia tikėti, jog JAV ekonomika atsigauna. Kuo mažesnis infliacijos lygis, tuo didesnis realus BVP, kai nominalus BVP infliacijos rodikliais mažėja. Neįvertinusios infliacijos, JAV pervertina BVP augimą.

Tuo, ką aš rašau lengva įsitikinti ir tai lengva įrodyti, nors finansinė spauda neabejoja propaganda, palaikančią psichologinį įsitikinimą tuo, kad JAV ekonomika stipri. Tas nuosekliai kultivuojamas psichologinis įsitikinimas palaiko investicijas į Dolerį iš viso pasaulio, tokiu būdu palaikant Kortų Namelį.

Džonas Meinardas Keinsas suprato, kad Didžioji Depresija tapo nepakankamos vartotojiškos paklausos rezultatu, pramonės pagamintos prekės likdavo parduotuvių lentynose.

Makroekonominės politikos tikslu po Antrojo Pasaulinio karo, tapo atitinkamos bendros paklausos sukūrimas, siekiant išvengti aukšto nedarbo lygio. Prezidento Reigano pasiūlos prioriteto politika sėkmingai koregavo Keinsijinės makroekonomikos politikos defektus ir palaikė JAV ekonomikos funkcionavimą – be „stagfliacijos“ dėl pablogėjusios „Filipso kreivės“ – kompromisų keliu tarp infliacijos ir užimtumo. Dvidešimt pirmame amžiuje darbo vietų perkėlimas į užsienį sumažino vartotojų paklausos galimybes palaikyti užimtumą JAV.

Nedarbo rodikliai, apie kuriuos praneša MIP prestitutės, neturi prasmės, nes juose nėra vietos praradusiems viltį rasti darbą, o tokie žmonės sudaro didžiulę dalį amerikiečių bedarbių. Oficialus nedarbas sudaro 5 proc. tai U -3 duomenys, kuriuose neskaičiuojami bedarbiai, jau seniai nustoję net ieškoti darbo.

JAV valdžia turi antrą oficialų nedarbo rodiklį, U-6, kuriame skaičiuojami tie, kas vienerių metų eigoje nesugebėjo rasti darbo. Šis oficialus nedarbo lygis sudaro 10 proc.

O jei atsižvelgti į tuos, kas jau beviltiškai ilgą laiką bandė rasti darbą (daugiau nei metus), kas vieną kartą ir buvo padaryta, – tai nedarbo lygis pasirodė esąs 23 proc. (Džonas Viljamsas shadowstats.com).

Finansiniai ir monetariniai stimulai gali sugrąžinti bedarbius į darbo vietas, jei tos vietos vis dar egzistuoja šalyje. Bet jei tos darbo vietos perkeltos į užsienį, tai monetarinės ir finansinės priemonės tiesiog neveikia.

Ką daro darbo vietų perkėlimas į užsienį? – perkelia JAV BVP šalims, į kurias JAV korporacijos perkelia darbo vietas. Kitais žodžiais, kartu su darbo vietomis iškeliauja ir amerikietiškos karjeros, perkamoji galia, ir mokestinė valstijos, vietinių organų ir federalinės valdžios bazė.

Po viso to lieka tik nedaugelis išlošusiųjų., tai kompanijų akcininkai, perkėlę darbo vietas į užsienį, o taip pat kompanijų vykdomieji direktoriai, gaunantys „premijas už gerą darbą“, daugelio milijonų dolerių sumojas už pelnų didinimą, mažinant išlaidas darbo jėgai. Ir žinoma, – tai ir ekonomistai, kurie gauna grantus, dalyvauja aukšto lygmens susitikimuose, ir dar gauna narystę korporacijos valdyme už darbo vietų perkėlimo į užsienį politikos reklamą, kas didina nelygybę pajamų ir gerovės paskirstyme. Nedaugelio valdoma Ekonomika, naudinga tik tam nedaugeliui, tiems keliems žmonėms, kurie, nepriklausomai nuo jų pajamų dydžio, negali palaikyti šalies ekonomikos augimo.

Dvidešimt pirmame amžiuje JAV ekonomikos politika sunaikino realios visuminės paklausos galimybę JAV. Ekonomistai gali tai neigti, nes jie reklamuoja globalizmą ir darbo vietų perkėlimą į užsienį. Jie klaidingai interpretuoja darbo vietų perkėlimą į kitas šalis kaip laisvą rinką, nes pagal jų ideologiją laisva rinka naudinga visiems, ir jie tvirtina, jog Amerikai naudingas darbo vietų perkėlimas. Bet jie negali pateikti kokių nors konkrečių tos tariamos naudos įrodymų (Žiūr. Mano knygą The Failure of Laissez Faire Capitalism and Economic Dissolution of the West.)

Kaip ekonomistui, man yra mįslė, – kokiu būdu bet koks ekonomistas gali tikėti tuo, jog gyventojai, negaminantys didžiosios dalies prekių, kurias vartoja, gali sau leisti pirkti tas jų vartojamas prekes? Iš kur gi pas juos pajamos, kad sumokėti už importą, kai importas jau išsipūtė nuo užjūryje pagamintų prekių?

Mums buvo sakoma, jog pajamos bus gaunamos nuo geriau apmokamų darbo vietų, kurios atsiras vietoj tų, ir kurias parūpins „Naujoji Ekonomika“, bet nei darbo užmokesčiai, nei JAV Darbo Departamento prognozės apie geriausias darbo vietas nerodo jokių „Naujosios Ekonomikos“ ženklų.

Jokia „Naujoji Ekonomika“ neegzistuoja. „Naujoji Ekonomika“ – tai kažkas panašaus į neokonservatorių pažadus, kad Irakas taps „lengvu pasivaikščiojimu“, vyksiančiu apie pusantro mėnesio, ir apmokėtu Irako naftos doleriais, o ne $3 trilijonais Amerikos mokesčių mokėtojų sąskaita (remiantis Džozefo Stiglico ir Lindos Bilmes) duomenimis, ir karu, kuris tęsiasi visą praeitą XXI amžiaus dalį iki dabartinių laikų, ir darosi vis labiau pavojingas.

Amerikietiškoji „Naujoji Ekonomika: tai amerikietiškoji trečiojo pasaulio ekonomika, kurioje sukuriamos mažos ir mažai apmokamos darbo vietos, su mažu našumu, sferose, kurios neparduodamos užsienio rinkoje, vidinių paslaugų, negebančių gauti pajamų iš eksporto, kuriomis galima apmokėti prekes ir paslaugas, pagamintas užsienyje, vartojimui JAV.

Didelės skolos, atsiradusios dėl begalinio Vašingtono karo dėl neokonservatyvios hegemonijos, dabar jau gresia socialiam aprūpinimui ir visai socialinio saugumo sistemai. MIP prestitutės dėl to kaltina ne politiką, kuri skurdina amerikiečius, o atvirkščiai – pačius amerikiečius, skurstančius nuo tos politikos.

Truputį anksčiau, šį mėnesį aš publikavau skaitytojų pranešimą apie niūrią situaciją užimtumo atžvilgiu Ohajuje, Pietų Ilinojuje ir Teksase. Vasario mėnesio Chronickles leidinyje Veinas Allensvort aprašo žemės ūkio miestų Amerikoje ir kažkada stambių pramonės miestų nuosmukį nuo „kapitalizmo globalizacijos“. Siauras nepaprastai turtingų žmonių sluoksnis valdo tuos, kas „atsiliko“ – susitraukiančią viduriniąją klasę ir besiplečiančius apatinius visuomenės sluoksnius. Pagal apklausas, darytas praeitų metų rudenį, 53 proc. amerikiečių sako, kad jaučiasi svetimais savo pačių šalyje.

Šio straipsnio pradžioje aš sakiau, kad yra du dalykai, kurie žlugdo Amerikos ekonomiką, tai darbo vietų perkėlimas į užsienį ir finansinio reguliavimo panaikinimas. Reguliavimo panaikinimas didžiąja dalimi padidino didelių bankų galimybes financializuoti ekonomiką. Financializacija (Financialization) tai piniginių įplaukų persiuntimas į skolos aptarnavimą. Kai skola aptarnaujama didžiąją dalimi turimų pajamų, ekonomika išgyvena skolos defliaciją. Skolos aptarnavimas palieka per mažai pajamų prekių ir paslaugų pirkimui, ir kainos krenta.

Esu beveik tikras, kad tie amerikiečiai neturi savo politinių atstovų valdžioje. Kol resbulikonai ir demokratai veikia siekdami pensijinio amžiaus padidinimo, kad sumažintų socialinės rūpybos išlaidas, Prinstono universiteto specialistai praneša, jog baltųjų dirbančiųjų tarpe auga mirtingumas. JAV valdžia nenurims tol, kol nepasirodys, kad iki socialinio aprūpinimo (pensijos) niekas neišgyvena.

JAV valdžia atstūmė visus, išskyrus pačius turtingiausius.

Maiklas Chadsonas, apie kurį aš neseniai rašiau, financializacijos ekspertas. Jo knyga Killing the Host, kurią aš jums rekomenduoju, apie tai pasakoja išsamiai. Trumpai tariant financializacija – tai procesas, kurio pagalba kreditoriai patys sau kapitalizuoja biudžeto perteklių ir procentines išmokas. Pavyzdžiu gali būti korporacijos, kurios sulenda į skolas, kad parengtų atvirkštinę savo pačių akcijų išpirkimą. Korporacijos sukelia laikiną akcijų kainų augimą metinių procentinių išmokų sąskaita, kas sumažina korporacijos pajamas ir apsisuka akcijų vertės sumažėjimu.

Maiklas Chadsonas atkreipia dėmesį ir pabrėžia, kad klasikiniai ekonomistai norėjo mokesčių mokėtojais padaryti ne gamybą, o ekonominę nuomą. Ekonominė renta – tai kaina priklausanti nuo buvimo vietos ar monopolinės pozicijos. Pavyzdžiui, nekilnojamas turtas šalia pliažo kainuoja daugiau dėl buvimo vietos. Skirtumas nekilnojamo turto kainoje ir atstumo nuo jo – ekonominė renta, negamybinės sąnaudos. Nereguliuojama monopolija gali imti už paslaugas kainą, kuri bus didesnė, nei paslaugų, kurios būtų siūlomos rinkoje, kaina.

Pasiūlymas apmokestinti ekonominę rentą nereiškia mokesčių išmokamų jūsų patalpų savininkui, taip, kad jis nustos nuomoti jums patalpas. Ekonominę nuomą Chadsonas turi omeny, pavyzdžiui žemės kainos augimą dėl visuomeninės infrastruktūros sukūrimo, kaip kelių ar metro sistemų. Žemės kainos augimas dėl naujo kelio ar gyvenamų patalpų ir komercinių erdvių, šalia naujo greitkelio, įvyksta ne dėl kažkokių nekilnojamo turto savininkų veiksmų.

Šį nekilnojamojo turto vertės augimą galima apmokestinti, kad užmokėti už projekto realizaciją, vietoje to, kad bendrai apmokestinti gyventojų pajamas.

Atvirkščiai, žemės vertės augimas pakelia vertę ir priveda prie to, kad kreditoriai nori teikti paskolas užstatant nekilnojamąjį turtą. Naujieji pirkėjai ir esami savininkai gali paimti didesnę paskolą užstatant tą turtą, didesnės hipotekos išmokos paverčia išaugusią žemės vertės kainą į procentines išmokas kreditoriams. Skolintojai tampa pagrindiniais naudos gavėjais valstybiniuose projektuose, kurie pakelia nekilnojamo turto kainą.

Analogiškai, jei ekonomika nefinancializuota iki tokio lygio, kad daugiau neįmanoma apmokėti hipotekos, kai centriniai bankai mažina palūkanų normas – nekilnojamo turto vertė auga, ir tą augimą galima kapitalizuoti į didesnius hipotekos mokėjimus.

Kitu pavyzdžiu būtų mokesčių nekilnojamam turtui mažinimas ir teisės aktai, kaip Kalifornijos pasiūlymas Nr.13, kuriuo dalinai ar pilnai užšaldoma apmokestinamoji bazė nekilnojamam turtui.

Ekonominės rentos apmokestinimas užkirstų kelią finansinei sistemai kapitalizuoti rentą į skolos instrumentą, dėl palūkanų normų išmokų finansiniam sektoriui. Atsižvelgiant į tinkamos apmokestinimui rentos apimtį, šis jos apmokestinimas išlaisvintu gamybą nuo mokesčių už pajamas ir pardavimus, tokiu būdu mažinant mažmeninės prekybos kainas ir išlaisvinant nuo mokesčių darbą ir gamybos kapitalą.

Esant tokiam žemės rentos kiekiui, jau kapitalizuotos į skolos instrumentus, skolos naštos perėjimas prie ekonominės rentos būtų problematiškas. Tačiau, Chadsono analizė demonstruoja, kad financializacija, o ne darbo užmokesčio slopinimas, – štai pagrindinis eksploatacijos instrumentas, ir vyksta tai finansinės sistemos pavertimo pajamų srauto iš sumokamų procentų nuo skolos būdu.

Aš pamenu laikus, kada hipotekos aptarnavimas tekainavo ketvirtadalį namų ūkio pajamų. Šiandien hipotekos aptarnavimas gali kainuoti pusę namų ūkio pajamų. Šis perdėtas augimas išstumia prekių gamybą ir paslaugas, nes visi mažiau namų ūkio pajamų galima išleisti kitoms reikmėms.

Maiklas Chadsonas ir aš – mes reiškiame apkaltinamąjį nuosprendį visiems „šiukšlinio ekonomisto“, pagal Chadsono išsireiškimą, neoliberalios ekonomikos profesijos punktams.

Šaltiniai: ru, en.

parengė: Alenas Kostiugovas

 

Facebook komentarai
Back To Top