skip to Main Content

Ostijos (Romos priemiesčio) Spados mafiją „semia“ vietos policija: kaip ši mafija susijusi su Lietuvos klanu?

Kristina Sulikienė

Yra toks miestelis Italijoje prie jūros, jame gyvena 85 000 žmonių, pavadinimu Ostija – visai, kaip bažnyčia vadina Dievo Kūną.

Tame miestelyje yra įvykęs įvykęs, kuris ir verčia mane toliau domėtis Italijos mafija ir jos peripetijomis – nors mūsų policijai, prokuratūrai, VSD ir diplomatiniam korpusui, atseit, yra normalu subendradarbiauti su Ostijos mafija ir toliau vaidinti nekaltučius, kad neva, Lietuvos ir Italijos mafijų ryšių nėra (nors mano brolį Romualdą Apanavičių Lietuvos ambasados ministras patarėjas Viktoras Dagilis 2014 03 12 popietę, Ostijos policijai 8:30 ryte atviroje jūroje radus žvejo, įstrigusio tinkluose kūną, „atpažino“…telefonu. Visa tai yra parašyta byloje, Viktoras Dagilis apie savo žygdarbį, kai jis telefonu „atpažino“ kūną, pateikęs į paieškos, kuri nutraukta, bylą. )

Kai įvyksta „atpažinimai telefonu“, ir policija bejėgė laikytis instrukcijų radus lavoną, akivaizdu, jog veikia „aukštesnės jėgos“ – mafija, kas aišku lietuviškajai mafijai, kurios nebeįmanoma atskirti – kur valdžios aparatas, o kur tikra mafija – yra normalu, lygiai kaip mafijinei Lietuvos teisėsaugai pasidarė normalu kaltinti ką nors nužudymu, kai net nėra lavono. Lietuviška „koza nostra“ būtent ir nesikišo į Romualdo Apanavičiaus „radimo ir atpažinimo“ Ostijoje istoriją, nes lietuviai žino, kur kištis, o kur ne. 

Be to, juk Italijos mafijos aprašas pateikiamas netgi tokioje vikipedijoje.

Šių metų lapkričio gale Italijos policija ėmėsi kovos su Ostijos mafija procedūros. Ostijos mafija pasiruošę tikram karui.

Ostija – tai kaip minėjau, toks ramus pajūrio miestelis Italijoje, kur jūra išplauna daug neatpažintų lavonų, ir kur norint gyventi, reikia nieko nematyti, negirdėti ir niekuo nesipiktinti, kaip rašo www.news.com.au lapkričio 13 d. straipsnyje „Viduje miestelio, žinomo, kaip „Pajūrio mafija“, kur tyla yra saugumo garantas“. (http://www.news.com.au/travel/world-travel/europe/inside-the-town-known-as-mafia-by-the-sea-where-silence-is-safe/news-story/4d0badcacb89df8eeb2bf49023cfde57). Šiame straipsnyje buvo aprašoma, jog apklausinėjant Roberto Spadą apie įtariamus jo ryšius su mafija ir infiltracija į vietos savivaldą, buvo  atakuotas žurnalistas, kai jis darė reportažą, todėl žurnalistai sukilo ir surengė protestą. Turbūt nuo žurnalistų akcijos ir prasidėjo policijos sujudimas – tapo aišku, jog Ostija užvaldyta mafijos, o jeigu policija nieko nedarys – vadinasi, ji yra bendrininkė. Taip kaip ir Lietuvoje, taip ir Italijoje – reikia kažkokio įvykio, kad teisėsaugos organai atsibustų iš letargo miego.

 

Robertas Spada sulaikytas policijos dėl ryšių su Ostijos mafija ir istorijos, kai mafija infiltravo savo asmenį į vietos savivaldos tarybą. Romos merė Virginija Raggi pakomentavo šį areštą „tai reiškia, jog Italijoje nėra vietovių, kur neveikia teisės viršenybė“. Tačiau kol kažkoks žvejas yra paverstas Romualdu Apanavičiumi (g. 1975), tai mano akimis, Ostija lieka tokia teritorija, kur nei teisė, nei teisingumas, nei galų gale sveikas protas – neveikia. Juk Romos merija organizavo to žvejo lavono sukeitimą, ir R. Apanavičiaus paieškos nutraukimą, bendrininkaudama su Lietuvos ambasada ir telepatu Viktoru Dagiliu.

Suprantama, kodėl lietuviškieji „drebučiai“ arba itališkiau tariant „drebatto“ kartu su visais principingais generaliniais komisarais ir Skverneliais taip išsigando tęsti lietuvio bylos tyrimą: juk, rašo spauda, Spados klanas yra labai žiaurus.

7 šio klano nariai buvo nuteisti iš viso 56 metus kalėjimo už įvairius nusikaltimus, o Roberto brolis Carmine – 10 metų už dalyvavimą mafijos veikloje. 

Buvo pasibelsta ir į Silvano Spados, klano vadeivų pusbrolio, namus: prireikė netgi iššauti iš šautuvo ir išspirti duris.

Po dviejų dienų po šio sulaikymo 2 žmonės buvo sulaikyti Ostijos picerijoje (čia ta pati picerija, prie kurios rastas žvejo, susukto į tinklus, lavonas, vėliau prakišant kaip R. Apanavičių, kurio, įtariant pagrobimu, ieškojo po visą pasaulį jo šeima.)

Nors 2014 01 07 žvejodamas atviroje jūroje iš valties iškrito žvejas, 2014 03 12 anksti ryte radus jo lavoną, buvo sukurta istorija, jog čia ne žvejas, o lietuvis Romualdas Apanavičius, 2012 12 03 be žinios dingęs Vilniuje. 

Niekam neužkliuvo, jog lavonas vos 160 cm ūgio, kai dingusysis buvo virš 180 cm. Niekas juk jokių ypatingų žymių netikrino. Šiame straipsnyje yra išvežamo lavono, kurio mažumas akivaizdžiai matosi, nuotrauka. 

Vėliau, kad Viktorui Dagiliui nekiltų baudžiamoji atsakomybė, Lietuvos mafijos padalinys atrado R. Apanavičiaus žmoną, ir kovo gale liepė jai „atpažinti“, nors Lietuvos ambasada į Lietuvos kriminalinės policijos biurą „pranešimą apie lavoną“ atliko tą pačią 2014 03 12 dieną po pietų, kai jokios žmonos nebuvo nė padujų, nes ir jos likimas iki galo neaiškus – kur ji buvo, kai visa šeima dingo iš Lietuvos. Šiuo metu su žveju sukeisto vyriškio žmona yra ištekinta ne kur kitur, o į Calabrijos regioną, kur veikia pati žiauriausia Italijos mafijos atšaka – Ndgrangheta. Tai ne pirma lietuvė, išvežta ir ištekinta už turtingo vienišo italo: šis biznis yra senas, ir apie tai Lietuvoje nenorima kalbėti, nes kažkam užsitrauks pinigų srautas. Įprastai merginos pardavinėjamos priviliojant jas į grožio industriją. Šioje istorijoje buvo pareikalauta gelbėti ambasados darbuotojų kailius, vėliau gali būti buvo suteikta parama ir pagalba. Ir nesistebiu: juk šių metų gegužės mėnesį Calabrijos kovos su mafija skyrius suėmė 62 asmenis, susijusius su Calabrijos mafija: jie kartu su katalikų bažnyčia ir kunigais bei Caritas organizacija (SADM ministras Linas Kukuraitis – Lietuvos Caritas vadovas…) klastojo pabėgėlių statusus, ir plovė pinigus per šitą prizmę. Mano brolio žmona, kalbama visuose dokumentuose, irgi turėjo Caritas globą, kaip žmogus, prašantis politinio ar kitokio prieglobsčio. 

Lažinuosi, jog Lietuvos teisėsauga niekada netirs Romualdo Apanavičiaus mirties suklastojimo, ir jo žmonos pardavimo, nes formaliai ji šypsosi, ir netgi laukiasi vaiko, bet kadangi tai mano svainė, aš žinau, kad gyvenime ji netgi namie negamino ir mėgo visuomenės gyvenimą, domėjosi politika. Plauti kriaukles ir fotografuotis su užpakalio nedengiančia suknute – ne jos stilius. Tačiau ką padarysi, kai privalai tylėti, ir neišsiduoti, o kelio atgal melagingai „atpažinus“ ir taip ambasadorių atpažintą kūną – nėra. Reikia slėpti atliktą nusikaltimą. 

Ne veltui Bolonijoje vykusioje laidojimo reikmenų mugėje italai išsityčiojo iš diplomatinio korpuso galvos – Dalios Grybauskaitės, patys ją toje mugėje numarinę, ir pavadinę Dalia Vogel. Vogel  vokiškai reiškia paukštį, o Dagilis, Grybauskaitės ištikimas tarnas, galimai bendrininkavęs su Ostijos mafija (na kas atpažįsta lavonus telefonu?) – juk turi paukščio pavardę. Dar vokiškai „du hasst Vogel“ reiškia „tau negerai su galva“. 

 Jeigu dėl Viktoro Dagilio nebūtų kilęs diplomatinis skandalas, jis nebūtų parsiųstas į URM. Tokio aukšto rango diplomatai, kurie geba telefonu atpažinti lavonus, juk baigia tarnystę diplomatiniame poste kur nors gražiame užsienyje, o ne prietemoje skendinčioje URM, kur nėra telefonu atpažintinų lavonų…

Romos prokurorai, kovojantys su mafija, mano, jog klanai susipyko tarpusavyje, nepasidalindami įtakos narkotikų, žmonių prekybos „versle“. Toks pasakymas rodo, jog Italijos policija turėjo „išlaukti momento“, o apie klanus ir mafijines grupuotes kaip ir viską žino. 

Kalbėjimas kaip ir Lietuvoje. Man, nors esu  lietuvė, prieš 3,5 metų buvo aišku, jog Ostija užvaldyta mafijos, o jos „treffpunktas“ yra Ostijos picerija. O Romos merei su vietos teisėsauga prireikė šitiek laiko, kad susivoktų. Geriau vėliau negu niekad, kaip sakoma.

Dar tą žvejo bylą prajudintų, ir išsiaiškintų, kaip Viktoras Dagilis, Lietuvos teisėsauga ir Spados klanas susiję tarpusavyje – būtų visai gerai. Kažkiek prisidėtų ir prie mūsų lietuviškosios Italijos mafijos apvalymo. Juk Italijos mafija turi stiprią atšaką Lietuvoje. Netikite?  Deimantės Kedytės minimas Frančeskas nušovė žmoną ir nusišovė pats kitą dieną po Kedžio lavono radimo. Jo žmona buvo prancūzė, ir buvo susiruošusi Frančeską palikti, netikiu, kad jis pats išpyškino šeimą, persišovė sau veidą – veikiau kažkas nutarė baigti šitą Lietuvos – Italijos mafijos atšaką, Lietuvoje, pamenate, buvo pateikta, jog čia kažkokia pedofilijos, kurios iš viso nebuvo, istorija. Kai Ūsas buvo rastas nuskendęs 50 cm gylio balutėje, žurnalistai atvirai paklausė prokuroro Palaimos „kodėl nusikaltėliai naudoja Italijos mafijos metodus?“. Į tai Palaima atsakė „mūsų mafija nėra taip pažengusi kaip Italijos“. Ir tuo ta diskusija apie pedofilijos bylos sąsajas su Italijos mafija baigėsi. 

 O mergaitės teta, kur neva nušovė ją jos tėvas neva iš pistoleto, iš kurio neiššauta – vėlavo į mergaitės krikštynas, nes važiavo iš kur? Iš Italijos. Su mašina. Mūsų teisėsauga „violetinės“ istorijos kaip Italijos mafijos „razborkių“ netyrė ir netirs, nes ši istorija turi „krikštamotę“ (kodėl niekam neužkliuvo įvardijimas, kuriuo ji, visiškai netikinti Dievu, prisistatydavo visuomenei?) – kirpėją iš Garliavos, subūrusią partiją, ir nepatekusią į Seimą, nes kirpyklą mylėjo labiau už Seimą. Tačiau Ostijos tyrimas irgi prasidėjo nuo to, jog policija atrado stiprią mafijos infiltraciją vietos valdžioje, siekį veikti sprendimus, papirkinėti pareigūnus. 

Mafijinės šeimos irgi būna nevieningos. Nors Drąsių Kedį buvo bandoma vaizduoti kaip mafijozą, aš sakyčiau, jog mafijozų jo aplinkoje reikia ieškoti, bet ne jo name. 

O kadangi mafija turi labai stiprius ryšius teisėsaugoje, jūs niekada nepatikėsite, kaip išsirutuliotų šis tyrimas, jeigu atsirastų kažkoks ypatingas ar neypatingas prokuroras, kuris ištirtų Lietuvos koza nostros peripetijas. Pamatytume, jog rūsyje sėdintis Henrikas Daktaras kaip sako Grybauskaitė NE PRIE KO.

Klausimas tik, ar, Italijai pradėjus valytis nuo savo giminių, klanų ir šeimų, Lietuvos teisėsauga įgali pasekti tokiu pavyzdžiu.

Juk trečias mėnuo nesugeba surasti net mažojo pirštelio to lavono, kurį gabalais supjaustė ir suvalgė garsiausias Lietuvos baikeris, taikos misijos prie JTO Bosnijoje ir Hercogovinoje dalyvis, pedagogas, kultūros renginių organizatorius, ir šiaip, ypatingai teigiamas asmuo Laurynas Balrūnas, kurio liemenės slėpimu, gražiai pakabinus motinos namie, apkaltinta jo žmona pedagogė Daiva Baltrūnienė, pralaikyta dvi paras be miego – nes policija nesupranta, kas yra darbas mokykloje, nes daugelis patys ten matyt nesimokė, nes kai kurie policininkai teturi varganus vidurinės diplomus, ir tai klausimas, kokiu būdu gautus, nes neretai nemoka be klaidų surašyti raportų. Taip pat dvi paras spiginimas į akis pedagogei, kuriai pirmadienį į darbą rodo ir Vilniaus policijos tyrėjų psichikos traumą – taip nekentė mokyklos ir mokytojų, kad bent šioje byloje atsikeršijo už dvejetus, gautus mokykloje. 

„Mes negavome jokio skundo, ir niekas pas mus kameroje neverkė“, teisinosi specialioje dėl Baltrūnų šeimos NEKANKINIMO surengtoje konferencijoje.

Jeigu policija naudoja CŽV ir NKVD miksuotą kankinimo technologiją, tai pažymėtina, jog ir mafijinės grupuotės naudoja šitokius žiaurius metodus informacijai išgauti. Tai kuo policija skiriasi nuo mafijos – čia reikėtų atlikti testą „surask 10 skirtumų“, ir neaišku, ar rastum, kai generalinis komisaras Linas Pernavas prasriūbavo ir praverkė visas akis, verkdamas kažkokių neįvardytų policininkų giminaitės, ir keldamas į aukštį „vertybes“ – ir jūs būdami 25 metų turite visi važinėti naujomis mašinomis ir su GPS satelitine sekimo įranga. Nesupratot, runkeliai? 

Po to Pernavas pripirko už milijonus naujų mašinų. Vėliau su tuo mafijiniu įvaizdžiu pasirodė netgi Šiluvos atlaiduose. Buvo šlykštu žiūrėti. Motinos Teresės Kalkutos vienuolės atvyko susigrūdę į ankštą seną autobusiuką, vyskupas Bartulis su seseria irgi ne iš naujos mašinos šventoriuje išlipo, o Lietuvos policija atvyko savo Ievutės reformos audinėmis, ir kiek pamenu, važiavo daug audinių, o policininkų sėdėjo mašinose daugiausiai du. Dar ir degalai matyt tarnybiniai. 

Taigi, kaip kovoti su mafija, jeigu policija pati mėgsta vaizduoti ją – klausimas turbūt belieka retorinis, ir Lietuvoje turbūt be šansų sulaukti tokių įvykių, kurie šiuo metu vyksta kovojant su Ostijos Spados klanu. Nors ir pavėluotai, bet šaunuoliai Romos teisėsaugininkai su mere, kuri pagaliau atsibudo. Esu skambinusi ir ne kartą į Romos policiją-  nes man taip rašė tyrimo nebeatliekanti Lietuvos prokuratūra („skambinkite Carabinieri Lazio ir jums viską paaiškins“), tai patarąjį kartą kai skambinau, man pasakė, kad tokios bylos, kad būtų rastas Romualdo Apanavičiaus lavonas IŠ VISO NĖRA. 

O Romos dienraštis aiškiai prie šio Ostijos lavono istorijos parašė „reporteriai grįžta prie pirminės versijos, jog čia greičiausiai 2014 01 07 į jūrą įkritusio ir niekada nebeatsiradusio žvejo lavonas“. Bet ar nuo to mums geriau? Juk Romualdo niekas neieško, jis paverstas žveju, o žvejas juk tikrai mirė. Ir lavonas 160 cm ūgio buvo. O Lietuvos teisėsauga savo ryšių su Italijos mafija juk netirs: kaip netyrė ir „violetinės epopėjos“, kur kyšojo iš kiekvienos balos ir kiekvieno neiššauto pistoleto Italijos klanų ausys. 

 

Facebook komentarai
Back To Top