skip to Main Content
Ką aš galvoju?
Aš galvoju, kad tai jau prasidėjo.
Nors dar prieš pusmetį nedrąsiai pasvarstydavome, kad taip gali būti, dabar akivaizdžiai matome – tai vyksta…
Aš negalėsiu gauti užsakymų, jei nepaskiepysiu savo darbuotojų.
Jei jie nesutiks skiepytis, valstybė mane vers juos atleisti iš darbo.
Aš negalėsiu gauti sveikatos priežiūros ir apsaugos paslaugų, jei pati nebūsiu pasiskiepijusi.
Mano vaikai negalės lankyti darželio, mokyklos, jei visa šeima nebus pasiskiepijusi.
Aš negalėsiu keliauti, jei nebūsiu pasiskiepijusi.
Aš negausiu kredito, negalėsiu vairuoti automobilio, apsipirkti parduotuvėje, lankytis viešose erdvėse, kultūriniuose renginiuose, jei… jei… jei…
Bet jei aš nepasiduosiu, aš prarasiu viską.
Išskyrus save.
Tiesa, irgi neilgam.
Pažiūrėkite reportažą, ir jūs suprasite, kad tai – mūsų ateitis.
Štai ji tokia.
Tokia, kokia buvo piešiama siaubo ar fantastiniuose filmuose.
Tokia, kurios artėjantį realumą jautėme, bet negalėjome patikėti.
Koks pasirinkimas?
Filmuose apie gyvenimą PO – po trečiojo pasaulinio, po kataklizmų, po pasaulinių epidemijų ir t.t., – besipriešinančios sistemos dirbtinai sudarytam valdymo mechanizmui žmonių grupės lįsdavo į pogrindį.
Pogrindis tai – pasipriešinimas, tai – kova.
Kiekvienam laikmečiui, kiekvienai situacijai – savas pogrindis.
P.S. Ir visgi skaudu.
Juk tikrai ne apie tai svajojome ir ne tokią savo ateitį regėjome?
Kažkokiuose pogrindžiuose leisti savo ir taip trumpą gyvenimą…
Jie jau sustabdė pasaulį.
Dabar jie stabdo gyvenimą.
Mūsų gyvenimą.
Ir ką jūs?
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));