skip to Main Content

Optimizavimas „kvadratiniu lizdiniu“ būdu

Valstybinio turto valdymo optimizavimas. Kodėl ne nacionalinio (valstybinio ir privataus) turto? Po nepriklausomybės valstybinis turtas sudarė didžiąją dalį nacionalinio. Išformavus TSRS mūsų visų valstybinis lietuviškas turtas sąmoningai nebuvo teisingai įvertintas („Mažeikių nafta“ ir pan.) ir inventorizuotas dėl galimų Rusijos pretenzijų ateityje į jį. Išliko samprata: visų, tai reiškia niekieno. Dalis ūkio objektų dingo iš registrų.

Dabar vyksta „chruščiovinių“ daugiabučių kvartalinis renovavimas ir reanimavimas „kvadratiniu lizdiniu“ būdu. Bendra investicija į daugiabučių renovavimą didmiestyje, kur žmonių uždarbiai didesni ir butų kainos aukštos sudaro apie 10- 15 proc. buto vertės ir jų pardavimo galimybė po renovavimo padidėja. Akmenėje ir pan., kur butų kainos mažos bendra investicija į renovavimą sudarytų apie 70 proc. jo realios rinkos vertės, o pardavimo galimybė nepasikeis dėl „sodybų tuštėjimo“ regionuose, gal net sumažės, jei pirkėjui reikės iš karto apmokėti kreditą, bet kokiu atveju užsienio bankui palūkanos kapsės. Kam naudingas beprasmis lėšų investavimas prisidengiant šilumos taupymu?

Dalies namų pilnas renovavimas apskritai netikslingas. 40-ties metų bendrabučio tipo daugiabučiuose su dideliais holais, koridoriais, kai kur dar su bendrom virtuvėm, didžiuliais mažos šiluminės varžos dviejų stiklų plastikiniais langais (pritaikytais kito klimato zonai) miegamuosiuose, kitur laiptinėse – po 60-70 langų „oranžerijų“, nemačiusių remonto nuo pastatymo, ištrupėjusiomis nekokybiško molio plytų sienomis, grimztančiais į gruntą balkonais dėl neprižiūrimų ir sunaikintų drenavimo ir kanalizavimo sistemų. Ar kažkam Lietuvoje rūpi, kaip prasmingai spręsti šią problemą? Ar norima tuos namus kuo greičiau aplipdyti putplasčiu, ryškiai numaliavoti, pasipinigauti visokiais abejotinais modernizavimais ir visas nuodėmes paslėpti… Kaip visada pasigirti padarius „gerą“ darbą.

Prasidėjus daugiabučių renovacijai buvo sakoma, kad chruščiovkių amžius yra 50 metų. Po to labai nepriklausomi (?) ekspertai pasakė, kad – 120 metų. Kas galėtų paneigti… Yra žinoma, kad cementiniai dirbiniai tvirtėja 24 metus, po to atitinkamai silpnėja, priklausomai dar ir nuo kitų aplinkybių.

Anglijoje mačiau 30- ties metų 15 aukštų daugiabučius užkaltais langais. Dalis jų jau sukarpyti „žirklėmis“, vietoje jų statomi kotedžai ir naujoviški daugiabučiai. Ten tokie raudonų, geltonų tuščiavidurių apdailinių plytų kotedžai masiškai buvo statomi po karo kariškių šeimoms. Putplasčio lipdymo iš išorės nepastebėjau. Putplastis dedamas tarp išorinės tuščiavidurių molinių apdailos plytų ir silikatinių blokelių sienų. Manau tai sumažina statybos kainą, nes armavimas ir dažymas kainuoja brangiai, o ir ilgaamžiškumas abejotinas. Nepastebėjau, kad pokarinių kotedžų sienos būtų ištrupėjusios, nes jų plytų kokybė kitokia nei mūsiškių. Kotedžai su individualiu dujiniu šildymu (…), apie 1,5 aro žemės sklypeliu atitvertu nuo kaimynų aklina 2 metrų aukščio lentų tvora.

Man, įpratusiam prie lietuviško mąstymo pradžioje jie nepatiko, atseit – mažai žemės. Mums lietuviams – arba „keturios sienos“ daugiabučio kolūkyje, kitiems dar kolektyvinis sodas užmiestyje, arba 15 a ir daugiau sklypas, kur kas 2 savaites turi šienauti žolę, deginti kurą, kelti triukšmą kaimynams, eikvoti brangų laiką nelabai prasmingam darbui ir pan. Ne visi gali ir nori sau leisti tokią prabangą, žmonės turi turėti teisę ir kuklesniam prasmingam pasirinkimui.

Mažai, išsivaikščiojančiai Lietuvai kinietiškas ekonomikos modelis „kuo blogiau- tuo geriau“ netinka. Mums pirmiausia reikia kokybės, o tik vėliau kiekybės, nušaunant kelis zuikius, jei norime realiai, o ne deklaratyviai įgyvendinti regioninę politiką, pristabdyti emigraciją, taupiai naudoti biudžeto lėšas.

Lietuva tradiciškai yra žemdirbių ir statybininkų kraštas. Kokybišku maistu aprūpindavome Maskvą ir Leningradą, statė alytnamius ne tik Lietuvoje; pagal tuos laikus Vilniaus Lazdynų rajonas buvo planavimo pavyzdys. „Iškepti“ krosnyje kokybišką kaip tarpukaryje tuščiavidurę apdailos plytą molio turime pakankamai, turime Kruonio hidroakumuliacinės pigią naktinę elektrą; suskystintų dujų pertekliaus neturime kur dėti, atiduodame estams už savikainą. Reikia tik padirbėti startuoliams ir spartuoliams, atlikti nepriklausomą galimybių studiją, eliminavus savus ir užsienio mėgėjus pasipinigauti už nieką…

Fiziškai ir morališkai pasenusius daugiabučius reiktų arba griauti arba savivaldybės turėtų juos išpirkti laikinai panaudojant socialiniams būstams, dalinai renovavus pagal estišką dalinės renovacijos pavyzdį}, o jų savininkams pastatyti angliško tipo kotedžus suteikiant tą pačią valstybinę ir europinę paramą, pagal tą pačią daugiabučių atnaujinimo ir modernizavimo programą, kainų skirtumą padengiant per keletą metų. Vokietijoje daugiabučiai pirma buvo renovuojami, o tik po to privatizuojami. Klaidas, pagal galimybes, valdžia turėtų taisyti. Vietoj planuojamo turto mokesčio, įgyvendinant socialinį teisingumą, europinę ir valstybinę paramą reikėtų diferencijuotai optimizuoti pagal regionus, pasitelkiant ir kitas europines kaimo plėtros, jaunimo užimtumo ir pan. programas; pritaikius PVM lengvatas pensininkams (Danijos pavyzdys). Valdžia galėtų kreiduoti kreditą ir sumažinti palūkanas ir dėl prarastų akcijų nepriklausomybės pradžioje, kaip pavyzdžiui „UAB Pilnatis“, „Europos investicija“ ir pan., kur visas jų kapitalas buvo išparceliuotas.

Visi daugiabučiai Lietuvoje yra kultūrinis paveldas

(Po įvykių Neringoje ir Druskininkuose)

Padariau tokią išvadą, kai po bandymo sumažinti langų skaičių laiptinėse, įrengiant daugiasluoksnių PIR plokščių atitvaras, kurių šiluminė varža 6,5 karto didesnė (pagal formulę) nei dviejų stiklų plastikinių langų, o įrengimas kainuotų apie 1,5 tūkst. eurų pigiau, nei plastikinių langų, nekalbant apie šilumos sutaupymą per tris laiptines, paruošęs 10- ties puslapių detalų aprašą su brėžiniais ir paskaičiavimais kreipiausi į savivaldybę dėl pritarimo paprastam remontui. Man buvo atsakyta, kad tokiam darbui (dabar) reikalingas projektas. Norėdamas patikslinti, kreipiausi į Aplinkos ministeriją ir tik su seimo kontrolieriaus įsikišimu pavyko išreikalauti išsamesnį atsakymą, kuriame rašoma, kad net pakeitus daugiabučio parapetus iki 3 tukt. gyventojų gyvenvietėje (išvaizdos pasikeitimas) reikalingas licencijuotų projektuotojų projektas.

Su savo aprašu kreipiausi į šešias tokias įmones. Visi projektuotojai pasakė, kad tokiam paprastam remontui projekto nereikia, pakanka mano aprašo ir savivaldybė turėtų jam pritarti ar nepritarti. Nebent norime dėl savęs, tada kainuotų apie 1 tūkst. Eur, nes būtų permatuota žemė ir kiti nieko bendro neturintys su paprastu remontu įrenginiai.

Kuriama profesionalų vyriausybė, o savivaldybėse – „trys lietuviai – penkios partijos“ ir „karštos bulvės mėtymas…“

Panašūs dalykai dabar vyksta ir vaistinėse. Ką tai galėtų reikšti?

Visi gyventojai yra rinkos dalyviai

Nuo gimimo: per pampersų ir žaislų pirkimą; per pensininkų perkamus vaistus ir pan., žmonės kuria pridėtinę vertę. Ekonomikoje dinamika priklauso nuo paklausos ir pasiūlos teisingo subalansavimo.

Įvedus eurą ir kažkam paliepus viskas pabrango 3,5 karto (neaišku kaip užsikimšus susisiekiantiems indams, apie kuriuos buvo kalbama stojant į ES) BVP negalėjo nepadidėti, nes maistas, būstas, drabužiai žmogui (ne tik gyvūnui) gyvybiškai reikalingi, kaip oras. „Orus gyvenimas“ deklaruojamas mūsų ir ES konstitucijose (Lisabonos sutartyje). Tik turėdamas orų gyvenimą žmogus turi galimybę tapti sąmoningu piliečiu, galinčiu eiti balsuoti, dalyvauti demokratiniuose reikaluose.

Kiekvienas vartotojas, kiekviena burna yra mažas fabrikėlis: 3 milijonai gyventojų – 3 milijonai mažų fabrikėlių, kuriančių pridėtinę vertę, kaip bitės suneša milijonus gamintojams ir paslaugų tiekėjams per tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Pasaulis pamažu pradeda tai suvokti ir ieško išeičių: Suomiai siūlo mokėti 400-600 Eur kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo nieko; robotizuotos gamybos papildomas apmokestinimas (nes mažina darbo vietas); Danijoje pensininkams gale metų grąžinama dalis PVM pagal pateiktus kvitus (nes, suvokiama, kad pensininkas per savo darbinę veiklą pakankamai prisidėjo prie ekonomikos, ekonomistės Maldeikienės žiniai); estai, latviai realiai sumažino biurokratų skaičių; šveicarai siūlo nemokėti seimūnams atlyginimų, nes viskas sprendžiama referendumais.

Lietuvoje yra kaip yra

TV laidoje „Yra kaip yra“ žmogus neturintis tinkamo darbo rodo cigarečių pakelį ir sako, kad jis sumokėjo PVM, duodamas suprasti, kad ir akcizą, prekinį antkainį ir pan. ir jis taip pat kuria pridėtinę vertę, tai ekonomistė (?) Maldeikienė paprieštaravo, atseit PVM apmoka ne paskutinis pirkėjas, o tik gamintojas. Išgyvenk, jei gali neemigravęs, prie tokio ekonomikos interpretavimo.

Ankstesnėje TV diskusinėje laidoje E. Jakelaitis pajuokavo, atseit nepriklausomybės projektas Lietuvoje nepasitvirtino, tai gal reiktų paskelbti karą Švedijai ir pasiduoti… Įdomus pajuokavimas. Jei taip būtų, tai seniūnijas reiktų pervadinti komunomis; krematoriumų šilumą panaudoti patalpų šildymui (…); už sužeisto piršto apibintavimą mokėti pasakiškus pinigus, apie jų bankus nekalbėsiu… Papūtus Rytų partnerystės vėjui, E. Jakelaičio minties egregoras materializavosi Rytų Ukrainoje. ES supratusi, kad hibridinis veiksmas taip pat sukelia atoveiksmį, užėmė neutralią laukimo poziciją.

„Informacinis triukšmas – viskas, mąstymas ir troškulys – niekas“

Teisingi žodžiai, gaila, kad pasakyti tik dėl asmeninės reklamos.

Tokioje aplinkoje atsiranda visokie silikoniniai patriotai: prievartinės globalizacijos, (internacionalizmo atmaina) prievaizdai, išsigimusios sistemos liberalai, visus kitaip galvojančius vadinantys vatnikais.

Ne atsitiktinai Kildišiene ir K. Pūku sistema nori pridengti esmines problemas.

Jeigu Kildišiene vilkėdama tautinius drabužius sėdėtų Europarlamente, ir parodytų, kad Lietuva nesiruošia išnykti iš žemėlapio, tai būtų geriau, nei kai kurių besąlygiškas pritarinėjimas įvairioms nesąmonėms.

Rimtai dirbant antikorupciniame bei vyriausybės ir savivaldybių komitetuose seimo narys turi viską žinoti apie savo padėjėjus ir jų artimuosius, manau turėtų turėti apsaugą, gal net neperšaunamą automobilį. Manau toks rimtas K. Pūko pasiruošimas darbui sistemai nepatiko…

Jeigu aukštai iškelta moralės kartelė valdžiai nebus nuleista, tai tos aukos nebus beprasmės, ateis laikas ir prie šokinėjančių iš partijos į partiją šakalienių, nes tai politinė prostitucija, rinkėjų apgaudinėjimas.

Du mūsų prezidentai sakė: „valstybė užvaldoma oligarchų…“ Dėl to realiai turime tik vieną „Laisvos rinkos partiją“, o opozicinės „Vartotojų partijos“ ir mišrios frakcijos neturime. Visa kita yra (tikiuosi, kad nebus) tik priedanga saviems ne viešiems reikalams spręsti, ideologinių makaronų kabinimas.

Ne į temą

Medikų atlyginimus neabejotinai reikia kelti. Pamastymui: kodėl Anglijoje, Airijoje manau ir Amerikoje gydytojų atlyginimai dideli, o gydymas prastas?… Kodėl pakėlus teisėjams atlyginimus, pasitikėjimas teismais nepadidėjo?… Kas paaiškins, kokios valstybės labiausiai nukenčia nuo valiutos spausdinimo lenktynių?…

#

Pagarbiai pensininkas, vartotojas apžvalgininkas

P.S. Romualdas Liubertas, Vievis

 

Facebook komentarai
Back To Top